Ar judėjimas padeda ADHD? Neuromokslas paaiškina, kodėl aktyvumas dažnai gerina dėmesį

ADHD dažnai klaidingai sutapatinamas tik su dėmesio stoka, tačiau iš esmės tai yra neurovystymosi ypatumas, susijęs su dėmesio, impulsų ir emocijų reguliavimu. Daliai vaikų ir suaugusiųjų tai reiškia didesnį jautrumą dirgikliams ir sunkiau „išlaikomą“ optimalų budrumo lygį.

Iš šalies tai gali atrodyti kaip nuolatinis neramumas, tačiau neretai judėjimas tampa savireguliacijos būdu. Kitaip tariant, kūnas juda ne todėl, kad žmogus nenori susikaupti, o todėl, kad taip lengviau pasiekti būseną, kurioje susikaupti apskritai įmanoma.

Ką judėjimas daro smegenims?

Fizinis aktyvumas tiesiogiai veikia smegenų cheminius procesus, kurie svarbūs dėmesiui ir savikontrolei. Tyrimai rodo, kad judant didėja dopamino ir noradrenalino aktyvumas, o tai siejama su geresniu dėmesio sutelkimu, motyvacija ir vykdomosiomis funkcijomis.

Taip pat svarbus ir nuotaikos reguliavimas: aktyvumas gali prisidėti prie emocinio stabilumo, mažinti įtampą ir padėti greičiau „grįžti į normą“ po per didelio dirgiklių kiekio. Būtent šios sritys daugeliui žmonių su ADHD kelia sunkumų kasdienybėje.

Kodėl vaikas su ADHD nuolat juda?

Vaikų neramumas pamokose ar namuose dažnai nėra sąmoningas taisyklių laužymas. Daliai vaikų judėjimas, supimasis ant kėdės ar vaikščiojimas mąstant padeda suvienodinti sužadinimo lygį ir „sutvarkyti“ kūno pojūčius.

Kai nervų sistema sunkiau filtruojasi dirgiklius, aiškūs kūno signalai gali tapti atrama. Todėl ritmiškas, pasikartojantis judėjimas kai kuriems vaikams veikia geriau nei raginimas „ramiai sėdėti“ ir bandyti sukaupti dėmesį vien valios pastangomis.

Ar judėjimas gali pakeisti gydymą?

Judėjimas nėra ADHD gydymas ir nepakeičia individualiai parinktos pagalbos, pavyzdžiui, psichologo, psichiatro konsultacijų ar įrodymais grįstų intervencijų. Tačiau fizinis aktyvumas daugelyje rekomendacijų minimas kaip svarbi kompleksinės pagalbos dalis, galinti sustiprinti kitų priemonių efektyvumą.

Praktikoje tai reiškia, kad judėjimas gali pagerinti „prieinamumą“ susikaupimui: po aktyvumo daliai vaikų lengviau pradėti užduotį, išbūti joje ir suvaldyti emocinę reakciją į nesėkmę ar nuobodulį.

Kaip judėjimą pritaikyti kasdien?

Naudingiausia strategija dažniausiai nėra bandymas vaiką „išvarginti“, o trumpi, reguliarūs judesio intarpai. Kai kuriems vaikams pakanka kelių minučių aktyvumo prieš užduotis, reikalaujančias dėmesio, kad darbas vyktų sklandžiau.

Dažnai gerai veikia ritmiškos veiklos, pavyzdžiui, ėjimas, važiavimas dviračiu ar lengvas bėgimas, taip pat galimybė mokantis keisti kūno padėtį. Kai kuriais atvejais 10 minučių judėjimo duoda daugiau naudos nei ilgas sėdėjimas bandant „prisiversti“.

Paradoksas tas, kad judėjimas ne visada yra susikaupimo priešingybė. Daliai žmonių su ADHD jis kaip tik tampa pradžia, nuo kurios susikaupimas tampa realistiškas.

Šaltiniai:
https://www.cdc.gov/adhd/about/index.html
https://www.nice.org.uk/guidance/ng87
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6945516/
https://chadd.org/about-adhd/overview/
https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/physical-activity