Nors dauguma pasaulio kalbų rašomos iš kairės į dešinę, arabų raštas iki šiol juda priešinga kryptimi. Kalbininkai pabrėžia, kad tai pirmiausia lemia istorinis rašto paveldas ir pačios raidžių formos, o ne religija ar atsitiktinės tradicijos.
Šiuolaikinėje skaitmeninėje aplinkoje kairės–dešinės kryptis tapo techniniu standartu: taip kuriamos knygos, subtitrai, interneto svetainės ir dauguma šriftų. Vis dėlto arabų kalba, kaip ir keli kiti raštai, išlaikė rašymą iš dešinės į kairę, nes jos grafikos raida vyko kitoje kultūrinėje ir rašto tradicijų linijoje.
Kilmė: nuo finikiečių iki arabų
Arabų raštas istoriškai siejamas su semitinių raštų šeima. Plačiai pripažįstama, kad arabų abėcėlė kilo iš nabatėjų aramėjiško rašto atmainos, o aramėjiški raštai savo ruožtu siejami su finikiečių abėcėle.
Finikiečių raštas buvo rašomas iš dešinės į kairę, todėl tokį krypties modelį perėmė ir nemaža dalis iš jo kilusių ar su juo susijusių rašto sistemų. Dėl to klausimas dažnai persikelia dar giliau: ne kodėl arabai rašo iš dešinės į kairę, o kodėl taip rašė ankstyvieji semitinių kultūrų raštingieji.
„Kadangi finikiečių raštas buvo rašomas iš dešinės į kairę, dauguma iš jo kilusių raštų išlaikė tą pačią kryptį“, – aiškina kalbotyros šaltiniuose aprašoma semitinių raštų raidos logika.
Kodėl ne religija ir ne kairiarankystė
Viešojoje erdvėje kartais kartojama hipotezė, esą kryptį galėjo nulemti kairiarankiai raštininkai ar patogesnis rašymas tam tikra ranka. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad tokios prielaidos neturi tvirto pagrindo, nes kryptis buvo įtvirtinta daug anksčiau, nei susiformavo šiuolaikinė arabų rašto forma.
Be to, pati arabų grafika nuo ankstyvų etapų evoliucionavo taip, kad būtų patogu rašyti būtent iš dešinės į kairę. Arabų raidės daugelyje atvejų jungiamos tarpusavyje, o jų jungimo logika ir braižymo seka natūraliai dera su šia kryptimi.
„Arabų raštas dažnai vadinamas rišliu, nes raidės tarsi sujungiamos tarpusavyje, ir tai organiškai veikia rašant iš dešinės į kairę“, – pabrėžia arabų rašto aprašymuose dažnai akcentuojamas principas.
Kitas paplitęs mitas – kad kryptį lemia religija. Praktikoje arabų raštu naudojasi skirtingų tikėjimų bendruomenės, įskaitant arabakalbius krikščionis. Todėl rašto kryptis laikoma istorine-grafine, o ne religine ypatybe.
Kur dar rašoma iš dešinės į kairę
Arabų kalba nėra vienintelė. Iš dešinės į kairę rašomi ir kiti semitinių kalbų raštai, pavyzdžiui, hebrajų, taip pat aramėjiško paveldo rašto sistemos, kurios įvairiomis formomis vartojamos iki šiol.
Kartu egzistuoja ir išimčių: kai kurios regiono rašto tradicijos pasirinko kitą kryptį. Pavyzdžiui, geez kilmės etiopų raštas rašomas iš kairės į dešinę, o senovėje dalis raštų naudojo ir bustrofedoną, kai eilučių kryptis kaitaliojama paeiliui.
Arabų raštas per istoriją paplito labai plačiai ir buvo pritaikytas kitoms kalboms. Persų kalba perėmė arabų abėcėlę ir ją papildė raidėmis garsams, kurių arabų kalboje nėra. Vėliau arabų rašto pagrindu atsirado ar buvo naudojamos ir kitos rašto sistemos, tarp jų istorinė osmanų turkų rašyba bei kai kurios Pietų ir Vidurinės Azijos kalbų tradicijos.
Kasdienybė ir technologijos: kaip kryptis keičia rašymą
Rašymo kryptis daro labai konkretų poveikį tam, kaip kuriami tekstai, maketuojami puslapiai, pateikiami skaičiai ir maišomas turinys su lotyniškais ženklais. Skaitmeninėje terpėje tai reiškia, kad programos turi palaikyti dvipusį tekstą, kai viename sakinyje gali atsirasti tiek iš dešinės į kairę rašomi žodžiai, tiek iš kairės į dešinę pateikiami skaičiai ar tarptautiniai terminai.
Mokymosi procese svarbus ir pats rašto „rankiškumas“: arabų raštas turi kelis stilius ir aiškias rašysenos tradicijas. Daugelyje šalių mokiniai pradeda nuo paprastesnės kasdienės rašysenos, o vėliau, jei reikia, pereina prie sudėtingesnių kaligrafinių formų, kur svarbios proporcijos, ritmas ir jungčių taisyklės.
Tuo pat metu kalbininkai pabrėžia, kad rašymo kryptis pati savaime nenulemia sakinio sandaros šnekamojoje kalboje. Arabų kalbos sintaksė gali būti lanksti, o dažnesni modeliai gali skirtis priklausomai nuo registro ir regiono, tačiau tai nėra tiesioginė rašymo krypties pasekmė.
Galiausiai, arabų raštas stipriai prisidėjo ir prie meno tradicijų: kaligrafija daugelyje regionų tapo svarbia dekoratyvine forma, ypač ten, kur religinėje aplinkoje buvo ribojamas gyvų būtybių vaizdavimas. Dėl to tekstas, ornamentika ir rašto stiliai įgijo išskirtinį kultūrinį svorį.
Šaltiniai:
https://www.britannica.com/topic/Arabic-alphabet
https://www.britannica.com/topic/Phoenician-alphabet
https://www.britannica.com/topic/Aramaic-alphabet
https://www.unicode.org/reports/tr9/
Leave a Reply