Kodėl skruzdėlės ant kamieno – signalas?
Skruzdėlės ant obelų, vyšnių ar slyvų kamienų dažniausiai nėra pagrindinis žalos šaltinis, tačiau jos dažnai išduoda kitą problemą – amarų kolonijas jaunuose lapuose ir ūglių viršūnėse. Skruzdėlės į medžių lają kyla ne šiaip sau: jas vilioja lipnus, saldus skystis, kurį amarai išskiria maitindamiesi augalo sultimis.
Šis ryšys vadinamas trofobioze – skruzdėlės „renka“ amarų išskyras, o mainais amarus saugo. Dėl to amarų natūralūs priešai, tokie kaip boružės, auksaakės ar žiedmusės, dažnai sunkiau sumažina kenkėjų populiaciją, nes skruzdėlės juos nuveja.
Praktiškai tai reiškia, kad matomas skruzdėlių „greitkelis“ į lają dažnai lemia greitesnį amarų plitimą ir ilgesnį jų išsilaikymą ant medžio. Ypač jautrūs jauni vaismedžiai, kuriems ilgesnis amarų spaudimas gali sulėtinti augimą ir susilpninti sezono prieaugį.
Kaip atpažinti žalą ir kuo ji pavojinga?
Pirmieji požymiai dažniausiai pasirodo ant jaunų dalių: lapai pradeda raitotis, raukšlėtis ar sulipti, ūglių viršūnės silpsta. Ant lapų ir šakelių ima kauptis lipni apnaša, kuri ilgainiui gali tapti terpe suodgrybiams – tamsiam apnašui, bloginančiam šviesos pasisavinimą.
Suodgrybiai paprastai ne taip agresyviai pažeidžia audinius kaip kai kurios grybinės ligos, tačiau jie „užtemdo“ lapo paviršių ir mažina fotosintezės efektyvumą. Medis patiria dvigubą stresą: amarai siurbia sultis, o lapai prasčiau dirba atstatydami augalo energijos atsargas.
Vis dėlto skruzdėlės sode ne visada yra vien tik blogis – jos dalyvauja organinių medžiagų apykaitoje, medžioja smulkius bestuburius, purena dirvos paviršių. Problema kyla tada, kai skruzdėlės ima „aptarnauti“ kenkėjus, išskiriančius saldžias išskyras, todėl tikslas dažniau būna ne naikinti visą skruzdėlyną, o atjungti kelią į konkretaus medžio lają.
Paprasta mechaninė kliūtis su pagalvės užpildu
Vienas iš paprastų mechaninių sprendimų – ant kamieno įrengti purią, „pūkuotą“ juostą iš poliesterinio užpildo, naudojamo pagalvėms, striukėms ar žaislams. Skruzdėlės gerai juda nelygia žieve, nes jų kojų galūnėlės turi smulkius kabliukus ir padeda tvirtai įsikibti į paviršių, tačiau purus pluoštas šį pranašumą sumažina.
Pūkuota, netolygi struktūra juda, linksta ir neleidžia lengvai susikurti stabilios atramos, todėl daliai skruzdėlių tampa sunku pereiti barjerą. Be to, skruzdėlės orientuojasi kvapo takais, o kliūtis ant kamieno gali nutraukti įprastą maršrutą ir sumažinti „srauto“ intensyvumą.
Kad barjeras veiktų, jis turi būti ne suspaustas, o purus. Patogu juostą įrengti maždaug 40–60 centimetrų aukštyje nuo žemės, apjuosti kamieną ir per vidurį lengvai pritvirtinti virvele, rafija ar minkšta sodo viela, paliekant viršų ir apačią išskleistą.
Svarbu pašalinti alternatyvius „tiltus“: aukštą žolę, prie kamieno prigludusias piktžoles, atramines kuoliukų vietas, šakas ar krūmus, kurie liečiasi su laja. Jei yra šoninis kelias, skruzdėlės jį greitai ras ir barjeras praras prasmę.
Jeigu amarai jau įsitvirtinę, vien kliūties gali nepakakti. Tuomet verta nuo jaunų ūglių nuplauti kenkėjus stipresne vandens srove, o barjerą palikti kaip prevenciją, kad skruzdėlės negrįžtų masiškai saugoti amarų.
Po lietaus barjerą reikėtų patikrinti: permirkęs ir susigulėjęs pluoštas gali prarasti „pūkuotumą“ ir tapti lengviau įveikiamas. Periodiška priežiūra čia svarbi, nes skruzdėlės prisitaiko, o lauko sąlygos greitai keičia medžiagų savybes.
Alternatyva šiai priemonei yra lipnios juostos ar specialūs entomologiniai klijai, tačiau juos naudojant būtina saugoti žievę ir klijų netepti tiesiai ant jos, ypač jaunų medelių. Saugiausia klijus tepti ant tarpinio sluoksnio, pavyzdžiui, popierinės ar plėvelinės juostos, ir reguliariai nuvalyti nešvarumus, nes dulkės bei žiedadulkės mažina lipnumą.
Efektyviausia taktika dažniausiai yra kompleksinė: atjungti skruzdėles nuo lajos, sumažinti amarus ir leisti dirbti natūraliems jų priešams. Taip galima apsaugoti vaismedžius be agresyvios intervencijos ir kartu išlaikyti sodo ekosistemos pusiausvyrą.
Leave a Reply