Žiedinės sankryžos laikomos vienu saugiausių ir efektyviausių eismo organizavimo sprendimų. Vis dėlto praktika rodo ką kita: vairuotojai dažnai klysta rinkdamiesi juostą, netinkamai naudoja posūkio signalus ar išvažiuoja neapgalvotai. Tokios klaidos yra vienos dažniausių ir neretai sukelia pavojingas situacijas, nors bendrieji judėjimo principai žiedinėje sankryžoje yra aiškiai apibrėžti.
Vienos juostos žiedinėse sankryžose problemų paprastai nekyla: įvažiuoji, pasirinkęs išvažiavimą laiku įjungi posūkį ir išvažiuoji. Sunkumai prasideda tuomet, kai žiedas turi kelias eismo juostas. Tokiose vietose dalis vairuotojų pasimeta ir nebežino, kurią juostą rinktis, kad išvažiuotų saugiai.
Žinių stoka kartais baigiasi net absurdiškais manevrais. Pasitaiko, kad vairuotojai bando išvažiuoti iš žiedo tiesiai iš kairės, vidinės juostos. Tuomet kitiems tenka staigiai stabdyti ir reaguoti į neprognozuojamą elgesį, o įtampa kelyje tik auga. Natūraliai kyla klausimas: ar toks išvažiavimas apskritai pažeidžia taisykles?
Situaciją iš dalies paaiškina Kelių eismo taisyklėse įtvirtintas bendras principas, taikomas sukant į dešinę: vairuotojas turi laikytis kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Paprasta šio principo interpretacija daugelį veda prie išvados, kad žiede, norint išvažiuoti, logiška būti dešinėje (išorinėje) juostoje.
Kartu vairuotojai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad kelios juostos žiedinėje sankryžoje įrengtos ne šiaip sau. Jei visi važiuotų tik išorine juosta, pagrindinė žiedo idėja – išsklaidyti srautą ir užtikrinti sklandesnį judėjimą – prarastų prasmę. Eismas turėtų pasiskirstyti per visas juostas, būtent tam tokia sankryžos schema ir sukurta.
Vis dėlto galioja svarbiausia taisyklė: važiavimas vidine juosta neatleidžia nuo pareigos išvažiuojant užtikrinti saugumą. Išvažiavimo manevras negali trukdyti kitiems eismo dalyviams, pirmiausia – verčiant juos staigiai stabdyti ar praleisti pažeidžiant pirmumo taisykles keičiant juostą. Būtent čia ir kyla esminė dilema: kaip suderinti eismo sklandumą su taisyklių formuluotėmis ir kur yra teisingo elgesio riba?
Teisiniu požiūriu situacija nėra tokia vienareikšmė, kaip dažnai manoma. Taisyklėse nėra nuostatos, kuri tiesiogiai draustų išvažiuoti iš žiedinės sankryžos iš kairės (vidinės) juostos. Praktikoje tai reiškia, kad vairuotojas gali visą žiedą įveikti išorine juosta (net jei tai mažina pralaidumą), tačiau tam tikromis sąlygomis gali išvažiuoti ir iš vidinės juostos – jei elgiasi itin atsargiai ir praleidžia kitus eismo dalyvius.
Dar daugiau: jeigu išvažiavimas iš žiedo yra dviejų juostų, o vairuotojas iš vidinės žiedo juostos ketina išvažiuoti lygiagrečiai su automobiliu, važiuojančiu išorine juosta, jis vis tiek privalo įsitikinti, kad nesukels pavojaus, ir prireikus praleisti šį automobilį. Kitaip tariant, išvažiuojant svarbiausia yra pareiga netrukdyti ir neužkirsti kelio tiems, kurių eismo trajektorija kertasi su jūsų manevru.
Vis dėlto toks išvažiavimas iš vidinės juostos laikomas rizikingu. Nors kai kuriais atvejais jis gali būti formaliai leidžiamas, praktiškai tai dažnai yra nelogiška ir pavojinga. Dėl to vairuotojams rekomenduojama laikytis nusistovėjusių, nors ne visada tiesiogiai taisyklėse aprašytų, saugaus judėjimo principų.
Kasdienėje praktikoje žiedinėse sankryžose galioja nerašytas „susitarimas“, kuris dažnai užtikrina didesnį aiškumą nei vien formuluotės teisės aktuose. Įprasta, kad planuojant išvažiuoti pirmu ar antru išvažiavimu, pasirenkama išorinė (dešinė) juosta. Jei ketinama važiuoti toliau, pasirenkama vidinė juosta, o vėliau – iš anksto, įvertinus situaciją – persirikiuojama į išorinę, kad būtų galima saugiai išvažiuoti. Persirikiavimas turi būti aiškiai signalizuojamas, o vairuotojas privalo praleisti transporto priemones juostoje, į kurią ketina įvažiuoti. Nuosekliai laikantis šių principų eismas žieduose tampa nuspėjamas ir sklandus.
Supaprastintai galima sakyti taip: išorinė juosta patogiausia greitam išvažiavimui, o vidinė – tęsti važiavimą ir pasirinkti vėlesnį išvažiavimą. Tačiau problemų kyla „ribinėse“ situacijose, kai vairuotojas vidinėje juostoje nori išvažiuoti, bet išorinėje nėra tarpo persirikiuoti, nes kiti eismo dalyviai jo nepalieka. Tuomet susidaro trumpas „kamštis“ žiede, kuris gali paralyžiuoti dalį sankryžos ir sukelti konfliktų.
Tokiems ginčams mažinti vis dažniau įrengiamos vadinamosios turbininės žiedinės sankryžos, kur važiavimo trajektorijas aiškiai nurodo horizontalusis ženklinimas. Vairuotojas privalo iš anksto pasirinkti reikiamą juostą, o vėliau galimybių keisti važiavimo kryptį praktiškai nelieka. Tai pašalina daugumą dvejonių ir pavojingų manevrų, todėl tokios sankryžos laikomos vienomis nuspėjamiausių ir mažiausiai avaringų.
Galutinis praktinis principas paprastas: teoriškai išvažiuoti iš žiedo iš vidinės juostos gali būti įmanoma, tačiau tai retai būna geras sprendimas. Toks manevras didina susidūrimo riziką, nes tenka kirsti kitų automobilių trajektorijas ir pasikliauti jų reakcijomis. Dėl to saugiausia strategija – iš anksto planuoti judėjimą, laiku persirikiuoti ir žiedinę sankryžą palikti iš išorinės juostos.
Jei vairuotojams kas nors realiai palengvina situaciją, tai infrastruktūra: aiškus ženklinimas, logiškai suprojektuotos juostos ir turbininiai žiedai. Ten vairuotojui nebereikia spėlioti, kaip „teisinga“ interpretuoti taisykles – pakanka važiuoti pagal nurodytą trajektoriją. Klasikiniame žiede dažnai lemia ne tik tai, kas „leidžiama“, bet ir tai, kas kitiems yra nuspėjama.
Leave a Reply