Dirvinis asiūklis, dažnai vadinamas skrzypu, sodininkams tampa vienu atkakliausių piktžolių priešų: išraunamas jis greitai atželia, o įprastos priemonės ne visada duoda rezultatą. Pagrindinė priežastis – giliai ir plačiai išsišakoję šakniastiebiai, todėl pašalinus tik antžeminę dalį, augalas lengvai atsinaujina.
Asiūklis ypač gerai jaučiasi ten, kur dirva sunki, prastai drenuojama, linkusi į užmirkimą ir yra rūgšti. Tokiose vietose jis tampa tarsi dirvos „indikatoriumi“, signalizuojančiu, kad problema gali būti ne vien piktžolė, o pati dirvos būklė ir jos reakcija.
Kodėl jis taip sunkiai išnaikinamas?
Ši piktžolė laikoma itin atsparia, nes maitinasi iš požeminių atsargų ir gali atželti iš likusių šakniastiebio fragmentų. Net reguliariai ravint, jei žemėje lieka smulkių dalių, per kelias dienas ar savaites pasirodo nauji ūgliai.
Dar viena bėda ta, kad dalis cheminių priemonių veikia silpnai, nes augalas prasčiau sugeria medžiagas per antžemines dalis, o gyvybingiausia dalis lieka dirvoje. Todėl veiksmingiausia strategija dažniausiai yra ne vienas „stebuklingas“ sprendimas, o kelių priemonių derinys.
Veiksmingiausia kryptis – dirvos reakcija
Praktikoje dažnai padeda dirvos rūgštingumo mažinimas, kitaip tariant, kalkinimas, tačiau jis prasmingas tik tada, kai dirva iš tiesų yra rūgšti. Jei pH yra mažesnis nei 5,5, sąlygų sušvelninimas link neutralaus ar silpnai šarminio dažnai apsunkina asiūkliui plitimą ir ilgainiui jį silpnina.
Kalkinimą įprasta planuoti po derliaus, vėlyvą vasarą ar rudenį, arba pavasarį, tačiau svarbu laikytis pertraukos iki tręšimo. Taip pat tokio darbo nereikėtų kartoti kasmet: daugeliu atvejų pakanka tai daryti kas 2–3 metus, stebint dirvos būklę ir pH pokyčius.
Dirvai galima rinktis kalkines trąšas arba kalcio ir magnio mišinius, o kai kuriais atvejais naudojamos ir natūralios priemonės, pavyzdžiui, dolomitas, bazalto miltai ar medienos pelenai. Vis dėlto rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, tokiems kaip rododendrai, šilauogės ar viržiai, kalkinimas netinka, todėl tokiose vietose būtina taikyti kitas priemones.
Ką daryti dar, kad piktžolė trauktųsi?
Norint realių pokyčių, dažnai tenka tvarkyti ir pačią dirvą: ją purenti, gerinti drenažą, mažinti užmirkimą, o kasant pašalinti kuo daugiau šakniastiebių. Lygiagrečiai naudinga sistemingai nupjauti ūglius kuo arčiau žemės, nes taip augalas nebegali efektyviai papildyti požeminių atsargų.
Vietose, kur asiūklis užima didesnius plotus, gali padėti uždengimas šviesos nepraleidžiančia danga, pavyzdžiui, juoda agroplėvele ar agrodanga, tačiau tai reikalauja laiko ir kantrybės. Svarbiausia suprasti, kad greito rezultato paprastai nebūna: poveikis dažniausiai matomas per kelis sezonus, ypač jei piktžolė įsisenėjusi.
Specialistai primena, kad internete populiarūs patarimai pilti druską, actą ar kitas agresyvias buitines priemones dažniau kenkia dirvai ir šalia augantiems augalams, nei išsprendžia problemą. Saugiausia ir tvariausia kryptis – taisyti priežastis: dirvos rūgštingumą, struktūrą ir drenažą, o kovą su piktžole vykdyti nuosekliai.
Leave a Reply