Kompostas sode leidžia prasmingai panaudoti žaliąsias atliekas ir augalinės kilmės virtuvės likučius, o kartu yra viena vertingiausių natūralių trąšų dirvai. Įprastai jis bręsta nuo kelių mėnesių iki metų ar dar ilgiau, tačiau procesas gali smarkiai sulėtėti, jei krūvoje sutrinka pusiausvyra. Tai dažnai išduoda prastas kvapas, žema temperatūra ir beveik nekintanti atliekų struktūra.
Kompostavimą „varo“ mikroorganizmų bendrijos: bakterijos, grybai ir kiti dirvožemio organizmai, kuriems būtinas deguonis, drėgmė ir tinkama mityba. Jei krūva tampa per šlapia, ore nelieka vietos deguoniui ir ima dominuoti puvimo procesai, o ne irimas. Jei per sausa, mikroorganizmų aktyvumas krinta ir kompostavimas sustoja.
Kodėl kompostas nesuyra?
Viena dažniausių priežasčių – netinkamas „žalių“ ir „rudų“ medžiagų santykis. Žalios atliekos, tokios kaip nupjauta žolė, švieži lapai ar daržovių ir vaisių lupenos, paprastai turi daugiau azoto. Rudos medžiagos, pavyzdžiui, sausi lapai, šakelės, kartonas ar pjuvenos, suteikia daugiau anglies, todėl mikroorganizmams lengviau išlaikyti stabilų irimą.
Praktikoje gerų rezultatų dažnai duoda įprotis krūvą pildyti sluoksniais: prie kiekvienos žaliųjų atliekų dalies pridėti panašų kiekį rudųjų. Jei krūvoje vyrauja vien žolė ar virtuvės likučiai, ji greitai susispaudžia, ima stigti oro ir atsiranda nemalonus, rūgštus ar amoniaką primenantis kvapas.
Dar viena svarbi sąlyga – aeracija. Kompostą pravartu permaišyti kas kelias savaites, kad medžiaga iš vidurio patektų į kraštus, o kraštų dalis persikeltų į centrą. Taip krūvoje tolygiau pasiskirsto drėgmė ir deguonis, o irimo procesas tampa stabilesnis.
Mielių aktyvatorius namuose
Jei kompostas „užmigo“, kai kurie sodininkai naudoja paprastą naminį aktyvatorių iš mielių. Mielės yra mikroorganizmai, kurie, gavę cukraus, sparčiai dauginasi, o jų veikla gali padėti paskatinti biologinius procesus komposto krūvoje. Vis dėlto toks sprendimas geriausiai veikia tik tuomet, kai išsprendžiamos ir pagrindinės bėdos: oro stoka, netinkama drėgmė ir prastas atliekų balansas.
Naminiam mišiniui dažniausiai naudojama apie 100 gramų mielių, 5 šaukštai cukraus, apie 10 litrų šilto vandens ir stiklinė pieno produktų, pavyzdžiui, pieno ar jogurto. Pirmiausia mielės ištrinamos su cukrumi, užpilamos pieno produktu ir palaukiama, kol masė ims aktyviai „dirbti“. Tuomet ji praskiedžiama šiltu vandeniu ir tolygiai supilama ant komposto.
Jei krūva per sausa, prieš naudojant aktyvatorių verta ją lengvai sudrėkinti, kad drėgmė primintų išgręžtą kempinę. Jei kompostas per šlapias, pirmiausia geriau jį perversti ir įmaišyti sausų, rudų medžiagų, kad atsirastų oro tarpų. Aktyvatorius nėra stebuklinga priemonė, bet tinkamomis sąlygomis gali padėti sugrąžinti kompostui gyvybę.
Ko geriau nedėti į kompostą?
Kad kompostavimo procesas nesustotų ir krūva netaptų kenkėjų traukos vieta, į ją geriau nemesti mėsos, žuvies, kaulų ir pieno produktų likučių. Tokios atliekos paprastai skyla lėtai, gali skleisti kvapus ir pritraukti graužikus. Panašiai problemų sukelia riebalai, aliejus ir keptų ar virtų patiekalų likučiai, kurie apsunkina deguonies patekimą.
Atsargiai reikėtų elgtis ir su labai rūgščiais likučiais, jei jų susidaro daug, nes jie gali keisti komposto terpę ir slopinti dalies mikroorganizmų veiklą. Taip pat nerekomenduojama į kompostą dėti ligotų augalų ar kenkėjų pažeistų dalių, nes patogenai gali išlikti ir vėliau patekti į lysves. Jei krūvoje atsiduria piktžolės su sėklomis ar šakniastiebiais, kyla rizika vėliau užkrėsti visą sodą.
Leave a Reply