Vaismedžių genėjimas vasarą vis dažniau vadinamas vienu efektyviausių būdų suvaldyti per tankią lają ir pagerinti vaisių kokybę. Skirtingai nei žieminis genėjimas, vasarinis mažina perteklinį augimą, o daugiau augalo energijos nukreipiama žiedinių pumpurų formavimui ir vaisių nokinimui.
Žiemą ar ankstyvą pavasarį genint ramybės būsenoje esantį medį, dažnai paskatinamas stiprus naujų ūglių sprogimas. Tai naudinga formuojant jauno medžio lają ar atjauninant seną, tačiau po per stipraus genėjimo neretai atsiranda daug stačių, greitai augančių ūglių, kurie vėliau dar labiau užtankina lają.
Vasarą atliekamas lajos praretinimas veikia priešingai: sumažėja lapų masė, todėl medis nebeaugina tiek daug ilgų ūglių. Be to, į lajos vidų patenka daugiau šviesos ir oro, todėl lapai greičiau džiūsta po lietaus ir susidaro prastesnės sąlygos plisti grybinėms ligoms.
Praktikoje pirmiausia šalinamos sausos, nulūžusios ar aiškiai pažeistos šakos, o tuomet ūgliai, augantys į lajos vidų, besikryžiuojantys ir besitrinantys tarpusavyje. Daugiausia dėmesio paprastai skiriama vadinamiesiems vilkūgliams, tai yra stačiai į viršų augantiems stipriems ūgliams, kurie užstoja šviesą vaisiams ir be reikalo tankina lają.
Svarbi taisyklė yra nepersistengti: laja po genėjimo turi būti praretinta, bet ne nuoga. Per stipriai nuėmus lapiją, vaisiai gali netekti apsaugos nuo kaitrios saulės, o staiga atvėrus šakas, medis dažnai reaguoja nauju vilkūglių antplūdžiu.
Laikas priklauso nuo rūšies ir derėjimo ypatumų. Obelys dažniau praretinamos vasaros viduryje ar antroje pusėje, kai aiškiai matyti, kurie ūgliai užtemdo vaisius, o kriaušėms rekomenduojama būti dar atsargesniems, ypač su jaunais medžiais, kad per stipriai nesulėtėtų jų formavimasis.
Kaulavaisiams, tokiems kaip vyšnios, trešnės ir dalis slyvų, vasarinis genėjimas neretai laikomas saugesniu pasirinkimu, ypač po derliaus nuėmimo. Šios rūšys jautresnės žievės ir medienos ligoms, todėl sausas ir šiltas oras, kai žaizdos greičiau apdžiūsta, sumažina infekcijų riziką.
Genint svarbu technika: šakas reikėtų šalinti prie pagrindo nepaliekant ilgo stuobrio, tačiau nepažeidžiant šakos pagrinde esančio audinio, kuris padeda žaizdai greičiau užsitraukti. Taip pat patariama kas kelias minutes atsitraukti ir įvertinti vaizdą iš toliau, kad viena lajos pusė nebūtų išretinta smarkiau už kitą.
Dar vienas aktualus aspektas yra higiena. Sekatorius ir pjūklą verta nuvalyti ir dezinfekuoti prieš darbą, o pastebėjus ligos požymių, tai pakartoti po kiekvienos pašalintos šakos, kad užkratas nebūtų perneštas į kitas vietas ar kitą medį.
Jei medis ilgai nebuvo prižiūrėtas, specialistai dažnai pataria atnaujinimą išdėstyti per 2–3 sezonus. Taip sumažinama streso rizika, išvengiama pernelyg didelių žaizdų ir lengviau išlaikomas balansas tarp augimo, derėjimo ir apsaugos nuo vasaros karščių.
Leave a Reply