Rožės pižminės yra viena patikimiausių sodo rožių grupių tiems, kas nori ilgo žydėjimo ir ryškaus kvapo, bet nenori sudėtingos priežiūros. Tai hibridinių rožių kryptis, išpopuliarėjusi XX amžiaus pradžioje, o daugelis veislių iki šiol vertinamos dėl atsparumo ir natūralios, lengvai svyrančios krūmo formos.
Šių rožių pavadinimas siejamas su švelniu, muskusą primenančiu aromatu, kuris ypač juntamas šiltesnėmis ir drėgnesnėmis vasaros dienomis. Praktikoje tai reiškia, kad kvapas dažnai sustiprėja po lietaus arba vakare, kai ore padaugėja drėgmės.
Dar viena priežastis, kodėl rožės pižminės pastaraisiais metais vėl atrandamos, yra jų ilgas ir gausus žydėjimas. Daug veislių kartoja žydėjimą bangomis nuo vasaros pradžios iki rudens, todėl krūmai ilgai išlieka dekoratyvūs ir tinka tiek gėlynams, tiek gyvatvorėms.
Veislės, kurios dažnai sužavi
Renkantis rožes pižmines verta atkreipti dėmesį į krūmo aukštį ir žiedų tipą: vienos veislės būna kompaktiškos, kitos užauga iki kelių metrų ir gali būti auginamos kaip žydintys krūmai ar net pririšamos prie atramų. Žiedai gali būti paprasti, pusiau pilnaviduriai arba pilnaviduriai, o spalvų paletė apima nuo baltos iki sodrios vyšninės.
Tarp dažnai minimų veislių išsiskiria „Bukavu“ su ryškiais karmino atspalvio žiedais ir šviesiu centru, „Guirlande d’Amour“ su baltais žiedais ir geltonais kuokeliais, taip pat „Dinky“ ir „Mozart“, vertinamos už gausias žiedynų kekes. Jei norisi švelnesnio, romantiško vaizdo, sodininkai dažnai renkasi ir „Heavenly Pink“ su pasteliniais rožiniais žiedais.
Skirtingos veislės gali nevienodai reaguoti į lietų, vėją ar dalinį pavėsį, todėl prieš perkant naudinga pasitikslinti, kokiomis sąlygomis konkreti veislė geriausiai atsiskleidžia. Tai ypač svarbu mažesniuose sklypuose, kur vieta dažnai būna ribota, o mikroklimatas skiriasi net kelių metrų atstumu.
Kaip prižiūrėti, kad žydėtų ilgai
Rožėms pižminėms paprastai tinka pralaidi, humusinga, maisto medžiagų turtinga dirva. Kaip ir dauguma rožių, jos geriausiai auga šiek tiek rūgštesnėje žemėje, o užmirkimas dažnai yra didesnė problema nei trumpalaikė sausra.
Vieta gali būti saulėta arba pusiau pavėsinga, ir būtent ši tolerancija silpnesniam apšvietimui dažnai tampa privalumu. Jei rožėms trūksta saulės, jos paprastai vis tiek auga ir žydi, tačiau žiedų gali būti mažiau, o ūgliai labiau ištįsti.
Genėjimas dažniausiai atliekamas anksti pavasarį, pašalinant pažeistas, nudžiūvusias ar į krūmo vidų augančias šakas. Skirtingai nei kai kurios kitos rožių grupės, rožėms pižminėms dažnai tinka saikingesnis genėjimas, kad išliktų natūrali krūmo forma ir gausus šoninių ūglių augimas.
Laistymas svarbiausias pirmaisiais metais po pasodinimo ir ilgesnių sausrų metu, tačiau vandens perteklius prie šaknų gali paskatinti ligas. Tręšiant dažniausiai pakanka kelių kartų per sezoną, ypač jei dirva pagerinta kompostu, o pasirinktos trąšos pritaikytos rožėms.
Ilgesnį žydėjimą paprastai sustiprina nužydėjusių žiedų šalinimas, nors daliai veislių palikti žiedynai vėliau suformuoja dekoratyvius erškėtuogius. Jei tikslas yra kuo ilgesnis žydėjimas, praktikoje dažniau pasirenkamas reguliarus nužydėjusių žiedų nukirpimas.
Leave a Reply