Rugpjūtis daugeliui daržininkų yra lemiamas metas, kai pomidorai turėtų sparčiausiai nokti. Tačiau šiuo laikotarpiu krūmai neretai toliau leidžia naujus ūglius, lapus ir žiedus, o tai „suvalgo“ augalo energiją. Pasekmė paprasta: ant šakų lieka daug mažų, kietų, žalių vaisių, kurie iki sezono pabaigos taip ir nespėja prinokti.
Kad derlius nevirstų žalių pomidorų kalnu, svarbiausias darbas yra augalo augimo sustabdymas, kad maisto medžiagos keliautų į jau užmegztus vaisius. Praktikoje tai reiškia viršūnės nupjovimą, dar vadinamą augimo taško pašalinimu. Šį veiksmą rekomenduojama atlikti likus maždaug 6–8 savaitėms iki planuojamos auginimo pabaigos.
Viršūnės nupjovimas: kur kirpti?
Viršūnę įprasta trumpinti virš aukščiausios susiformavusios vaisių kekės, paliekant virš jos kelis lapus. Šie lapai padeda maitinti vaisius ir kartu saugo nuo tiesioginės saulės, todėl pomidorai mažiau nukenčia nuo nudegimų. Po tokio kirpimo augalas nustoja „augti į viršų“ ir labiau koncentruojasi į vaisių didėjimą bei nokimą.
Šis principas ypač aktualus aukštaūgiams pomidorams, auginamiems šiltnamiuose ar pririštiems lauke. Jei augimo nestabdysite, augalas gali ilgai investuoti į naujus žiedus, kurie vėliau vis tiek nespės virsti prinokusiais vaisiais.
Švarinimas krūme: ūgliai ir apatiniai lapai
Vien viršūnės nupjovimo neužtenka, jei krūmas per tankus ir blogai vėdinasi. Todėl verta reguliariai pašalinti šoninius ūglius, augančius lapų pažastyse, nes jie konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų. Tankus krūmas taip pat ilgiau išlaiko drėgmę, o tai didina ligų plitimo riziką.
Kitas žingsnis – apatiniai lapai, ypač liečiantys žemę ar užstojantys oro judėjimą. Juos geriau šalinti palaipsniui, kad augalas nepatirtų streso, o šiltnamyje ar drėgnesnėmis vasaromis tai padeda sumažinti palankias sąlygas grybinėms ligoms. Svarbu, kad įrankiai būtų švarūs, o pjūviai – tvarkingi.
Trąšos ir laistymas: ką keisti dabar?
Artėjant nokimui, dažna klaida yra toliau skatinti žalios masės augimą azotu. Rugpjūtį augalui paprastai labiau reikia kalio ir fosforo, kurie siejami su vaisių branda, spalvos formavimusi ir cukrų kaupimu. Taip pat svarbus kalcis, nes jo trūkumas gali prisidėti prie viršūninio puvinio ir vaisių kokybės prastėjimo.
Ne mažiau svarbus ir laistymo režimas: nereguliarus, „kartą per savaitę, bet daug“ dažnai provokuoja vaisių trūkinėjimą ir didina fiziologinių problemų riziką. Laistyti verta rečiau, bet gausiau, vandenį pilant ant dirvos, o ne ant lapų. Stabilus drėgmės fonas ir geras vėdinimas paprastai yra vieni svarbiausių veiksnių, kad derlius spėtų prinokti.
Dar viena praktinė taisyklė – prinokusius pomidorus skinti reguliariai. Augalui tai signalas nukreipti resursus į likusius vaisius, o ne laikyti derlių ant krūmo „vėlesniam laikui“. Taip dažnai pavyksta greičiau sulaukti kitų kekių nokimo ir išvengti situacijos, kai sezono pabaigoje lieka tik žali vaisiai.
Leave a Reply