Pastaraisiais metais į sodus grįžta seniai pažįstamas medis – mirabelė, dar vadinama geltonąja slyva. Sodininkai ją vertina dėl ištvermingumo ir to, kad dažnai galima apsieiti be intensyvios cheminės apsaugos. Mirabelės gerai pakelia šalčius, trumpalaikes sausras ir nėra itin reiklios dirvožemiui.
Šis medis daugeliui kelia nostalgiją, nes mirabelės anksčiau augo pakelėse, sodybose ir miestų želdynuose. Vėliau jas išstūmė stambesnių vaisių slyvų veislės, tačiau dabar, ieškant mažiau priežiūros reikalaujančių augalų, mirabelė vėl tampa praktišku pasirinkimu. Ypač tai aktualu mažesniuose sklypuose ir sodybose, kur norisi stabilaus derliaus be sudėtingos priežiūros.
Kuo mirabelė patraukli dabar?
Mirabelės dažnai siejamos su mažesniu poreikiu purkšti, nes jos neretai atsparesnės daliai įprastų slyvų ligų, o jų žydėjimas ir augimas būna gana stabilūs. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad visiškai „be problemų“ medžių nebūna: daug kas priklauso nuo veislės, vietos, oro sąlygų ir sodo higienos. Tinkamai prižiūrima laja ir surenkami nukritę vaisiai sumažina puvinių bei kenkėjų riziką.
Mirabelėms svarbi saulė: kuo šviesesnė vieta, tuo vaisiai paprastai būna saldesni ir aromatingesni. Jos gali augti ir pusiau pavėsyje, tačiau derlius bei skonis dažnai nukenčia. Sodinti geriausia taip, kad medis turėtų erdvės lajai, nes per tankiai augant prastėja vėdinimas ir lengviau plinta ligos.
Kada sodinti ir kaip prižiūrėti?
Sodinukus atviromis šaknimis įprasta sodinti rudenį arba ankstyvą pavasarį, o augintus konteineriuose galima sodinti viso sezono metu, jei netrūksta drėgmės. Duobė turėtų būti platesnė už šaknų sistemą, o pasodinus svarbu gausiai palaistyti ir pirmus metus stebėti, kad dirva visiškai neišdžiūtų. Pririšimas prie kuolo padeda apsaugoti jauną medį nuo išjudinimo vėjuotose vietose.
Mirabelės linkusios tankinti lają, todėl naudinga ją formuoti, kad į vidų patektų šviesa ir oras. Praktikoje dažnai taikomas švelnus retinimas po derliaus, pašalinant į lajos vidų augančias ar besikryžiuojančias šakas. Tai palengvina skynimą ir padeda išlaikyti vaisių dydį.
Veislė ar „savaime užaugusi“?
Pakelių ar savasėklių mirabelių vaisiai neretai būna smulkesni ir rūgštesni, todėl norint kokybiškesnio derliaus verta rinktis medelynuose išaugintus sodinukus. Selekcionuotos veislės paprastai pasižymi stabilesniu skoniu, didesniais vaisiais ir prognozuojamesniu nokimo laiku. Renkantis pravartu pasidomėti ir atsparumu slyvoms būdingiems virusams bei puviniams, nes tai lemia, kiek priežiūros reikės ateityje.
Mirabelės vaisiai tinka ne tik valgymui, bet ir uogienėms, kompotams, džiovinimui ar kepiniams, todėl gausus derlius dažnai tampa privalumu. Be to, žydintis medis pavasarį traukia apdulkintojus, o tai naudinga ir kitiems sodo augalams. Ieškantiems ištvermingo, derlingo ir mažiau lepaus vaismedžio mirabelė šiandien vėl tampa vienu iš racionaliausių pasirinkimų.
Leave a Reply