Mini kiviai, dar vadinami aktinidijomis, pastaraisiais metais vis dažniau atsiranda privačiuose soduose: jie atsparūs šalčiui, dekoratyvūs ir gali duoti gausų derlių rudenį. Dažniausiai auginamos dvi rūšys – smailialapė aktinidija (Actinidia arguta) ir margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta), tačiau jų poreikiai skiriasi.
Smailialapė aktinidija auga itin sparčiai ir per sezoną ūgliai gali paaugti kelis metrus, todėl jai būtina tvirta atrama. Ji geriausiai dera saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, o vaisiai paprastai sunoksta nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos.
Margalapė aktinidija auga kukliau, užima mažiau vietos ir dažniau pasirenkama mažesniems sklypams. Ši rūšis vertinama ir dėl dekoratyvių lapų, kurie vasarą gali išbąlti ir įgauti rausvų atspalvių, ypač saulėtoje vietoje augančių vyriškų augalų.
Renkantis sodinukus svarbu įvertinti ir skirtingą atsparumą šalčiui: margalapė aktinidija gali ištverti itin žemas temperatūras, o smailialapės atsparumas labiau priklauso nuo veislės. Praktikoje abi rūšys daugelyje Lietuvos vietovių žiemoja pakankamai patikimai, tačiau pavasarinės šalnos gali pažeisti anksti atžėlusius jaunus ūglius.
Kur sodinti ir kokios dirvos reikia?
Aktinidijoms tinka derlinga, puri ir laidžiai drenuojama dirva, kuri išlieka tolygiai drėgna, bet neužmirksta. Dažniausiai rekomenduojama silpnai rūgšti reakcija – apie pH 5,5–6,5, o sodinant verta dirvą pagerinti kompostu.
Sodinama dažniausiai pavasarį, kai dirva įšilusi, arba ankstyvą rudenį, kad šaknys spėtų prigyti. Duobė paprastai kasama apie 60 cm pločio ir gylio, o dėl paviršinės šaknų sistemos naudinga mulčiuoti, kad dirva neišdžiūtų ir mažiau augtų piktžolių.
Vasarą aktinidijoms svarbus reguliarus laistymas, ypač per karščius, tačiau vanduo neturi užsistovėti prie šaknų. Užmirkimas gali greitai susilpninti augalą, todėl sunkesnėse dirvose verta pasirūpinti drenažu arba rinktis kiek aukštesnę sodinimo vietą.
Kodėl be „poros“ derliaus nesulauksite?
Dažna pradedančiųjų klaida – pasodinti tik vieną krūmą ir tikėtis vaisių. Dauguma aktinidijų yra dvinamės: vyriški ir moteriški žiedai formuojasi ant skirtingų augalų, todėl moteriškam krūmui reikalingas netoliese augantis vyriškas apdulkintojas.
Žydėjimas paprastai vyksta gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, o apdulkinimą užtikrina vabzdžiai ir vėjas. Dažniausiai vieno vyriško augalo pakanka kelioms moteriškoms aktinidijoms, jei jos auga netoliese.
Išimtis – kai kurios savidulkės veislės, kurios gali megzti vaisius ir be apdulkintojo, tačiau derlius dažnai būna gausesnis, kai yra daugiau augalų. Perkant sodinukus verta atidžiai patikrinti žymėjimą, ar augalas vyriškas, moteriškas, ar savidulkis.
Atramos ir genėjimas: be to neišsiversite
Aktinidijos yra vijokliniai augalai, todėl be atramos ūgliai linkę gulti ant žemės ir augti chaotiškai. Sode patikimiausiai pasiteisina pergolės, tvirti treliažai, vielos konstrukcijos ar standi tvora, ant kurios galima formuoti augalą kaip žalią sieną.
Jei aktinidija vedama prie namo sienos, tarp ūglių ir fasado geriau palikti tarpą, kad augalas nekibtų tiesiai prie apdailos. Formuojamasis genėjimas pirmaisiais metais padeda sukurti karkasą, o vėliau kasmetinis genėjimas, atliekamas žiemą iki vegetacijos pradžios, palaiko derėjimą ir tvarkingą formą.
Esant tinkamai vietai, atramai ir apdulkintojui, mini kiviai gali derėti ilgai, o rudenį duoti saldžius, lygius, su odele valgomus vaisius. Svarbiausia – nepamiršti, kad tai ilgaamžis augalas, todėl sprendimus dėl vietos ir konstrukcijos verta priimti iš anksto.
Leave a Reply