Vis dažniau prie populiarių parduotuvių ir paslaugų vietų galima pamatyti privačius parkomatus bei įspėjimus apie „baudas“ tiems, kurie nesumoka už stovėjimą. Žemės sklypo ar aikštelės savininkas turi teisę nustatyti naudojimosi tvarką, tačiau praktikoje daugėja atvejų, kai vairuotojai nubaudžiami net ir sumokėję arba padarę menką klaidą. Ką daryti, jei gavote nepagrįstą reikalavimą sumokėti?
Ši problema paliečia ne vieną konkrečią parduotuvių tinklą. Vis daugiau aikštelių prie prekybos vietų, greitojo maisto restoranų ir kitų objektų perduodamos administruoti išorinėms įmonėms. Tokių sprendimų tikslas – kovoti su vairuotojais, kurie nesinaudoja konkretaus objekto paslaugomis, bet užima klientams skirtas vietas. Dėl to įvedami parkomatai arba bilietų sistemos: dažnai galima pasiimti nemokamą bilietą nustatytam laikui (paprastai apie valandą), o vėliau už stovėjimą reikia mokėti.
Jei kontrolierius už priekinio stiklo neranda bilieto, neretai paliekamas reikalavimas sumokėti papildomą mokestį, kuris dažniausiai siekia apie 23–35 eurus. Bėda ta, kad toks „pažeidimas“ kartais fiksuojamas ir tada, kai mokestis buvo sumokėtas, tačiau vairuotojas, pavyzdžiui, bilietą pasiėmė su savimi, o ne paliko automobilyje, arba įvedė neteisingą valstybinį numerį.
Svarbu suprasti, kad šie reikalavimai nėra tas pats, kas administracinė bauda, skiriama oficialių institucijų. Teisininkas Karol Hojda, dirbantis Vroclavo teisės kontoroje, pabrėžia, kad lapelis po valytuvu ar laiškas paštu nėra bauda teisine prasme.
„Tokie „baudų“ lapeliai ar paštu atsiųsti pranešimai turi visai kitą statusą nei bauda. Iš esmės tai yra konkrečios įmonės, administruojančios aikštelę, reikalavimas sumokėti“, – aiškina teisininkas.
Pasak jo, privačios bendrovės dažnai bando priversti vairuotojus mokėti griežtesniu tonu: gąsdina skolininkų registrais, siunčia ikiteisminius raginimus apmokėti. Todėl natūraliai kyla klausimas – ar tokius laiškus būtina vertinti kaip privalomus, ar galima juos ignoruoti?
Jei mokestis iš tiesų nebuvo sumokėtas ir reikalavimas pagrįstas, situacija paprasta – skolą reikėtų padengti. Tačiau paradoksas atsiranda, kai papildomas mokestis priskaičiuojamas be pagrindo. Tokiu atveju neapgalvotas „reklamacijos“ pildymas gali pakenkti pačiam vairuotojui.
Dažnai prašoma pateikti pilnus asmens duomenis, neretai – per internetinę formą. Kai kuriais atvejais korespondencijoje net užsimenama apie tariamą pareigą nurodyti, kas vairavo automobilį. Teisininko teigimu, tai gali būti bandymas pasinaudoti vairuotojų nežinojimu, nes pagal galiojančią tvarką tokią pareigą gali nustatyti tik įgaliotos institucijos, pavyzdžiui, policija ar kelių transporto priežiūros tarnybos.
Kodėl vairuotojo duomenys privačiam operatoriui tokie svarbūs? Todėl, kad atsakomybė paprastai siejama su faktiniu vairuotoju, o ne vien su transporto priemonės savininku.
Čia ir slypi esminė problema privatiems operatoriams: jie gali gauti transporto priemonės savininko duomenis iš registrų, tačiau jiems sudėtinga patikimai nustatyti, kas konkrečiai vairavo automobilį pažeidimo metu. Tai nereiškia, kad ginčas niekada nepasieks teismo, tačiau tikimybė, kad ieškinys bus atmestas, gali būti didelė, jei savininkas laikysis pozicijos, kad pats nevairavo, ir negalės nurodyti, kam tuo metu buvo patikėta transporto priemonė.
Galutinis tokio ginčo sprendimas dažnai priklauso nuo to, ar aikštelėje buvo aiškiai pateiktos taisyklės ir suprantamas kainoraštis, ar vairuotojas realiai turėjo galimybę susipažinti su sąlygomis. Net ir tuomet nėra absoliučios garantijos, kuo baigsis byla, tačiau be aiškaus vairuotojo tapatybės nustatymo privačiam operatoriui gali būti sudėtinga pasiekti savo tikslą be teismo sprendimo.
Leave a Reply