Kai tiek akimirkų prabėga pro akis,
Prisiminimų, buvusių dienų šviesių…
Kai norisi tiesiog gražiai gyventi,
Ir širdyje išsaugoti ramybės saulę,
Dar pasidžiaugti šiluma ir rūpesčiu
Mus mylinčių žmonių…
Ilgas amžius – likimo dovana, sukaupta patirtis, išmintis, nuveikti darbai ir išdalintas rūpestis. Ignalinoje pasveikinta 95 metų sukaktį švenčianti Alma Juodagalvienė – daugelio ignaliniečių pirmoji mokytoja.
Balandžio 13-ąją jubiliatę aplankė buvęs mokinys, savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Jis įteikė gėlių puokštę, užrišo jubiliejinę juostą ir palinkėjo sveikatos, džiaugsmo kasdienybėje bei šiltų akimirkų su artimaisiais.
„Ar kada galėjau pagalvoti, kad sveikinsiu savo pirmąją mokytoją tokia garbinga proga. Ačiū, kad esate, kad buvote mano mokytoja, mokytoja iš didžiosios raidės. Perduodu ir visų klasiokų sveikinimus. Tegul Jus lydi ramybė, šypsenos ir artimųjų meilė…“, – kalbėjo meras.
Šventiškomis akimirkomis džiaugėsi ir jubiliatės šeima: dukra Rimutė, sūnus Algirdas, anūkė Emilija ir proanūkis Arčis Benas. Ant stalo žydėjo gėlės, primindamos artimųjų sveikinimus, o šventinėmis vaišėmis tapo ir saldainiai su močiutės atvaizdu. Šeimos ratas gausus: vaikai Emilijai padovanojo keturis anūkus, o šie – septynis proanūkius. Kaip sakoma, tai didžiausias gyvenimo turtas ir širdies džiaugsmas.
Almos Patiejūnaitės gimtasis kaimas – Prociūnai, netoli Kačergiškės. Tėvų namuose augo šeši vaikai – keturios seserys ir du broliai. Vieno, vyriausiojo brolio, jau nebėra, o likusieji bendrauja, palaiko vieni kitus. Į Prociūnus dukra Rimutė užsuka vasarą, kai žydi liepžiedžiai.
„Tėvai nebuvo turtingi. Mane tik vieną išleido pasimokyt. Kačergiškės pradinę baigiau, o paskui karas prasidėjo. Aš taip norėjau daugiau mokslo. Sulaukusi rugsėjo vėl nuėjau į savo pradinę mokyklą ir dar kartą ketvirtą klasę baigiau. Paskui, 1945 m., tėvai išleido į Ignaliną. Pirmą savaitę taip nejauku, negera vienai buvo, norėjau namo, bet mokytis norėjau labiau. Poviliškės kaime, pas tokius Gudonius gyvenau. Antroj pamainoj mokėmės. Mokykla buvo ten, kur dabar pasienio užkarda. Baigiau 5 progimnazijos klases…“, – savo kelio į mokytojavimą pradžią prisiminė moteris.
Iš Ignalinos Alma išvyko į Švenčionis, kur veikė mokytojų seminarija. Ten jau gavo stipendiją, tapo savarankiškesnė. Mokėsi labai gerai – po kelių mėnesių iškart buvo perkelta į antrą kursą. Mėgo sportą, žaidė krepšinį, buvo komandos kapitonė.
Baigusi mokslus, 1953 m. pradėjo dirbti Ignalinos rajono Ožionių kaimo septynmetėje mokykloje. Po dvejų metų sutiko būsimą vyrą Benediktą, ištekėjo ir persikėlė į Ignaliną. Šeima pradėjo statytis namus: pirmiausia – nuo ūkinio pastato. Benediktas atsivežė tėvų svirną, surentė nedidelį tvartelį, vėliau laikė paršelius, vištas, nutrijas. Pinigų stigo, reikėjo suktis, todėl namas kilo lėtai, tačiau, kaip pasakojama, vyras buvo darbštus ir nagingas, daug ką mokėjo pasidaryti pats.
Jaunai mokytojai darbo vietos Ignalinoje iškart neatsirado – ji buvo paskirta į Zuikų aštuonmetę mokyklą. Į darbą tekdavo eiti pėsčiomis apie 7 kilometrus, ypač sunku būdavo žiemą per pusnis. Vėliau ją perkėlė į Ažušilės pradinę mokyklą – buvo arčiau, tačiau kelias per kalvas vis tiek siekė apie 5 kilometrus.
„Toje mokykloje prabėgo gražiausi septyneri mano mokytojavimo metai. Viena toje medinėje mokykloje dirbdavau, mokinių buvo daug, dviem pamainom pamokas vesdavau. Klasėje sėdėdavo nuo pirmokų iki ketvirtokų. Man sekėsi, žymūno ženklelį gavau. Paskui vaikų ėmė mažėti. Liko tik 9. Ir tai buvo pirmoji uždaryta mokykla. Iš Ažušilės du broliai Čeponiai įstojo į kunigų seminariją. Tai labai sumenkino kaimo garbę tarybinės valdžios akyse…“, – pasakojo mokytoja.
Vėliau Alma buvo perkelta dirbti į Ignaliną, kur mokytojavo iki 1987 metų.
Kasdienybės darbų ir rūpesčių jai netrūko. Dešimt metų prižiūrėjo ligos patale gulėjusią vyro mamą, puoselėjo gėlynus ir daržus. Vasaromis, kaip ir daugelis ignaliniečių, apgyvendindavo turistus iš tuomečio Leningrado, vadintus „dačnikais“. Vis dėlto rasdavo laiko ir sportui, ir kūrybai.
Alma sako turėjusi gerą vyrą ir šeimininką, o vaikai – rūpestingą tėvą. Kartu sutuoktiniai nugyveno 63 metus. Benediktas buvo auksarankis meistras, puikus vairuotojas, gerbiamas žmonių, o jo priežodis virto pravarde – Tvarkelė. Sūnus Algirdas prisiminė, kad tėvas buvo net pats sukonstravęs automobilį: vėliau jį pardavė ir dukrai Rimutei nupirko pianiną. Abu vaikai baigė muzikos mokyklą, savo gyvenimą susiejo su muzika ir kūryba. Sakoma, kad muzikinį talentą paveldėjo iš tėvo, kuris mokėjo groti ir gitara, ir cimbolais.
Anūkė Emilija, paveldėjusi prosenelės vardą, pasakojo apie vaikystės vasaras pas senelius: uogavimą, grybavimą, žaidimus, pirmąsias gyvenimo ir tikybos pamokas. Šiltai prisiminti ir močiutės patiekalai: sriubos, balandėliai, kotletai, rytais – miltiniai blynai. Sekmadieniais – cepelinai ir spanguolių kisielius. O firminiu Almos kepiniu laikomi vafliai, kuriais ji vaišino ir buvusį mokinį Laimutį.
Šiandien Alma sveikata nesiskundžia: namuose tvarkosi pati, nueina į parduotuvę ir bažnyčią. Džiaugiasi pavasariu – šiltnamyje jau sudygę ridikėliai, stiebiasi pomidorų daigai. Jubiliatė dėkojo už parodytą dėmesį ir skirtą laiką, o dukra Rimutė merui atminimui padovanojo mamos kurtą atviruką bei gimtadieninių saldainių.
Žvelgiant į Almos Juodagalvienės gyvenimo kelią, sunku nesistebėti: jame daug šviesos, prasmės ir tikrų vertybių, kurios nesensta.
Parengė Lina Kovalevskienė
Leave a Reply