Ar pažįstate čėmeres? Jos laikomos vienu ryškiausių artėjančio pavasario ženklų. Violetiniai ar balti jų žiedai prasiskleidžia dar žiemos mėnesiais ir dažnai džiugina jau gruodį, kai didžioji sodo dalis ilsisi. Čėmerės žydi iki pat kovo, o jų žiedai tinka ne tik gėlynui – jos puikiai atrodo ir skintos, pamerktos į vazą.
Tinkamiausias metas čėmerėms sodinti – pavasaris ir ruduo. Jei ketinate jas auginti, žiema yra geras laikas pasiruošti: išsiaiškinti, kokią vietą ir dirvą parinkti bei kokios priežiūros reikės, kad augalas džiugintų daugelį metų.
Čėmerės (Helleborus) priskiriamos prie klasikinių ankstyvo pavasario augalų, greta snieguolių, krokų ir narcizų. Vis dėlto jos neretai pražysta net anksčiau, nei saulė įgauna daugiau šilumos – nuo gruodžio iki kovo. Tai ypač vertina bitės: žieduose gausu žiedadulkių, todėl čėmerės dažnai tampa vienu pirmųjų jų maisto šaltinių.
Čėmerių žiedai patrauklūs, įdomios formos ir įvairių atspalvių. Šie augalai išsiskiria tuo, kad staiga atšalus žiedai tarsi susigūžia ir laukia šiltesnių dienų. Kai vėl pasirodo saulė, jie išsiskleidžia iš naujo – nepažeisti ir išlaikę grožį. Tinkamomis sąlygomis čėmerės gali žydėti iki vėlyvo pavasario, o vėliau pereina į ramybės periodą ir laukia kito sezono.
Čėmerių gentis apima apie 15–20 rūšių, natūraliai mūsų kraštuose jos neauga. Kaip dekoratyviniai daugiamečiai augalai dažniausiai auginamos juodoji, rytinė, žalioji, purpurinė ar dvokioji čėmerės, kurios kai kuriose vietose gali ir sulaukėti.
Čėmeres auginti nėra sudėtinga, tačiau itin svarbu tinkamai parinkti vietą. Jos nemėgsta sausros, todėl geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, pavyzdžiui, po aukštais medžiais. Dirvai jos nėra labai reiklios, bet labiausiai tinka gilesnė, humusinga, gerai pralaidi žemė. Dirva turėtų būti drėgna, tačiau ne nuolat permirkusi – perteklinis vanduo privalo turėti kur nutekėti. Augalas taip pat gerai reaguoja į reguliarias trąšas, ypač kompostą, nes jam patinka didesnis humuso kiekis.
Be sausros, čėmerėms rimtų problemų gali sukelti šliužai – jie kartais augalus sunaikina labai greitai, todėl verta stebėti ir imtis apsaugos priemonių. Čėmerių šaknys gana jautrios, todėl jos nemėgsta dalijimo ir persodinimo. Renkantis vietą svarbu įvertinti, kad toje pačioje vietoje augalas gali augti kelerius metus.
Čėmeres įmanoma dauginti vegetatyviai, tačiau tam labiau tinka vyresni nei šešerių metų augalai. Po atskyrimo ir persodinimo jos ilgai įsišaknija, o žydėjimas kelis metus gali būti menkas arba visai nevykti.
Kasdienė priežiūra nėra sudėtinga: reikėtų pašalinti senus, pažeistus ar ligų apniktus lapus ir pasirūpinti, kad dirva nepritrūktų drėgmės. Tai ypač svarbu jauniems augalams, tačiau per karštas vasaros dienas laistymas praverčia ir senesniems kerams. Nukritusių medžių lapų nebūtina kruopščiai šalinti – jie padeda išlaikyti dirvos drėgmę, o dalį jų sliekai paverčia natūraliu kompostu, papildančiu dirvą maistinėmis medžiagomis.
Čėmerės gali puikiai augti ir vienos – jų žiedai pakankamai išraiškingi. Tačiau norint jas derinti su kitais augalais, verta rinktis panašių poreikių rūšis: plicnikus, melsves, šiuočių giminaičius, mitrovninkes ar įvairius paparčius.
Kurį laiką čėmeres galima auginti ir kaip kambarinį augalą. Tokiu atveju būtina parinkti tinkamą substratą ir pakankamai didelį vazoną. Kadangi jos žydi metų pradžioje, geriausia laikyti vėsiau ir laistyti taip, kad žemė išliktų drėgna, bet nepermirktų – panašiai kaip sode.
Anksčiau čėmerės buvo naudojamos buityje ir liaudies medicinoje: jų džiovinta šaknis esą buvo dedama į uostomąjį tabaką, o žiedų ryšulėliai kabinti tvartuose, tikint, kad apsaugos gyvulius nuo blogos lemties. Tačiau gydomasis naudojimas laikomas rizikingu: sutrinti lapai gali sukelti alergines reakcijas, ypač jei liečiasi su neapsaugota oda. Sėklose ir šakniastiebiuose yra pavojingų, lėtai įsisavinamų nuodų, todėl šiandien čėmerės iš liaudies gydymo praktikos iš esmės yra pasitraukusios.
Leave a Reply