Tujos ilgus metus buvo vienas populiariausių pasirinkimų gyvatvorėms, tačiau pastaraisiais sezonais jų būklė daugelyje sklypų prastėja. Dažnėjančios karščio bangos, ilgesni sausrų laikotarpiai ir kenkėjų plitimas lemia, kad vienodos tujų sienos ima ruduoti, retėti ir praranda dekoratyvumą.
Vakarų Europos sodininkystėje vis labiau įsitvirtina požiūris, kad gyvatvorė neturi būti vienos rūšies ir vienos spalvos. Įvairesnė augalų sudėtis mažina ligų bei kenkėjų riziką, geriau ištveria temperatūrų svyravimus ir suteikia sklypui natūralesnį vaizdą.
Spygliuočiai, kurie atlaiko daugiau
Jei norisi visžalės, tankios užuovėjos ištisus metus, verta dairytis atsparesnių spygliuočių. Jie dažnai geriau toleruoja genėjimą, o dalis jų lengviau prisitaiko prie miesto taršos ir vėjų.
Vienas patikimiausių pasirinkimų gyvatvorėms yra kukmedis, vertinamas dėl tamsiai žalios spalvos ir gebėjimo atželti net po stipraus atjauninamojo kirpimo. Jis auga lėčiau už tujas, tačiau ilgaamžiškumas ir formuojamumas dažnai atsiperka po kelių sezonų.
Kitas variantas, mėgstamas ten, kur reikia greitesnio efekto, yra serbinė eglė. Ji formuoja natūraliai siaurą, tankėjančią sieną, o dvispalvės spyglio pusės suteikia gyvatvorei gyvesnį reljefą nei vienoda tujų masė.
Visžaliai lapuočiai: modernesnis vaizdas
Visžaliai lapuočiai vis dažniau naudojami šiuolaikiniuose kiemuose, nes jų lapai sukuria tankią, blizgią sieną ir vizualiai primena pietietišką želdynų stilių. Tačiau tokiems augalams ypač svarbi vieta: nuo vėjų apsaugotos, neperšlampančios ir neužmirkstančios dirvos.
Laurovyšnė gali greitai užauginti nepralaidžią žalios masės sieną, todėl ją renkasi norintys greito privatumo. Vis dėlto atviresnėse vietose ir per speigus ji gali apšalti, tad prieš sodinant svarbu įvertinti mikroklimatą ir žiemos vėjų kryptis.
Dar vienas sprendimas yra mezerovinis bugienis, kuris, priklausomai nuo veislės, išlaiko tvirtą lapiją ir rudenį bei žiemą puošiasi ryškiomis uogomis. Tinkamai genimas jis gali virsti labai tvarkinga, geometrine gyvatvore.
Lapuočiai, kurie meta lapus, bet laimi atsparumu
Jeigu žiemą nebūtina turėti visiškai nepralaidžios žalios sienos, verta rinktis lapus metančius krūmus ir medelius. Dalis jų geriau ištveria sausras, pavasarines šalnas ir nukenčia mažiau, kai dirva vasarą išdžiūsta iki kietumo.
Skroblas dažnai laikomas vienu tankiausių gyvatvorėms tinkamų augalų, o jo sudžiūvę lapai neretai išsilaiko ant šakelių iki pavasario. Dėl to privatumo jausmas išlieka ilgiau, nei tikimasi iš lapus metančios rūšies.
Paprastasis bukas taip pat puikiai pakenčia formavimą ir rudenį ryškiai nusidažo vario bei auksiniais atspalviais. Klasikinis, mažiau lepus pasirinkimas yra ligustras, greitai augantis ir atlaidus genėjimo klaidoms, todėl tinka pradedantiesiems.
Norintiems laisvesnio, žydinčio gyvatvorės tipo dažnai tinka pūslenis ar lanksvos, kurios suteikia spalvinių kontrastų ir pritraukia apdulkintojus. Vis daugiau sodininkų sutinka, kad tujų atsisakymas yra ne mada, o praktinis žingsnis kuriant atsparesnį ir įvairesnį želdyną.
Leave a Reply