Agurkų tręšimą verta derinti prie pasirinkto auginimo būdo. Juos galima sėti tiesiai į dirvą, auginti pakeltose lysvėse, po plėvele ar šiltnamyje. Pastaruoju atveju substratą pravartu praturtinti perpuvusiu arklio mėšlu ir visaverčiu mineraliniu trąšų mišiniu. Taip pat tinka kompostas arba raguočių miltai – jie dažnai leidžia greičiau pastebėti tręšimo rezultatą. Visais atvejais trąšas naudokite pagal gamintojo rekomendacijas.
Kalbant apie mineralinių trąšų normas, dažniausiai patariama berti apie 30–40 gramų vienam kvadratiniam metrui. Papildomai verta mulčiuoti lysves, pavyzdžiui, šiaudais ar nupjauta žole. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, dirva ilgiau išlieka puri, be to, gerokai slopinamas piktžolių augimas.
Tręšiant agurkus svarbu būti atsargiems. Šių augalų šaknys yra jautrios, todėl per didelis dirvos uždruskėjimas jiems greitai pakenkia. Dėl to geriau tręšti dažniau, bet mažesnėmis dozėmis. Intensyvaus augimo ir derėjimo metu lysves galima papildomai pamaitinti kartą per savaitę natūraliais tirpalais, pavyzdžiui, dilgėlių raugu ar skystu guanu.
Prasidėjus žydėjimui, tręšimą reikėtų retinti – ypač mažinti azoto kiekį – ir atlikti maždaug kas dvi savaites. Taip augalai neskatinami auginti per daug lapų vaisių sąskaita. Jei naudojamas dilgėlių raugas, gali praversti akmens miltai: juos pakanka įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį.
Dažniausiai agurkai tręšiami sodinimo metu, o antrą kartą – sezono viduryje, pavyzdžiui, liepą. Patogu rinktis mišinius, skirtus būtent agurkams, pomidorams ar daržovėms. Nors jie neretai brangesni, jų sudėtis būna optimalesnė, o kalio kiekis – tinkamas: tai gerina augalų vandens apykaitą ir padeda formuotis kokybiškiems vaisiams. Parduodamos ir ilgalaikio poveikio trąšos, galinčios maitinti augalus iki šešių mėnesių, tačiau tada agurkams ypač svarbi derlinga, humusinga dirva.
Agurkai dažniau tampa kartūs patirdami stresą: kai išsibalansuoja maisto medžiagos, laistoma nereguliariai arba ilgai laikosi didelė kaitra. Būtent tinkamas tręšimas leidžia subalansuoti azoto ir kalio santykį dirvoje, todėl verta žinoti pagrindinius skirtumus tarp trąšų rūšių.
Organinės trąšos veikia lėčiau, bet stabiliau, be to, skatina dirvos mikroorganizmų aktyvumą. Mineralinės trąšos maisto medžiagas atpalaiduoja greitai, todėl lengviau persistengti ir pertręšti.
Norint pagerinti agurkų skonį, svarbiausia užtikrinti subalansuotą mitybą ir pasirūpinti, kad augalams netrūktų esminių elementų. Ne mažiau reikšmingas ir reguliarus laistymas, saugantis dirvą nuo perdžiūvimo. Ypač svarbu neleisti atsirasti kalio trūkumui, kartu išlaikant tinkamą kitų maisto medžiagų kiekį. Kalį galima papildyti ir organinėmis trąšomis – saugiomis bei stabiliomis, ir mineralinėmis – veiksmingomis, tačiau reikalaujančiomis tikslaus dozavimo.
Leave a Reply