Ankstyvas pavasaris – metas, kai vaismedžiai pamažu bunda po žiemos, o jų vystymąsi geriausiai išduoda pumpurų pokyčiai. Vienas ryškiausių etapų vadinamas „pelės auselės“ faze – ji dažniausiai pasitaiko balandžio pirmoje pusėje. Tuomet pumpurai pradeda skleistis, iš jų pasirodo maži, dar susisukę, minkšti lapeliai, savo forma primenantys mažas ausis. Tai trumpas, bet labai svarbus laikotarpis: augalai ima sparčiai augti, o kartu suaktyvėja ir žiemoję kenkėjai.
Aliejiniai purškimai nuo įprastų augalų apsaugos priemonių skiriasi veikimo principu. Komerciniai, ypač sintetiniai insekticidai ar akaricidai veikia kenkėjų nervų sistemą arba medžiagų apykaitą, todėl šie greitai žūsta. Tuo tarpu aliejus veikia mechaniškai: ant kiaušinėlių, lervų ir suaugėlių sudaro sandarią plėvelę, kuri užkemša kvėptukus ir apriboja deguonies patekimą.
Dėl tokio veikimo aliejiniai tirpalai paprastai laikomi draugiškesniu aplinkai pasirinkimu, nes nepalieka augalo audiniuose cheminių medžiagų likučių. „Pelės auselės“ fazėje lapeliai dar maži ir menkai išsivystę, todėl tinkamai paruošta emulsija gali gerai padengti žiemojimo vietas ir kartu sumažinti augalo pažeidimo riziką. Be to, kenkėjams šiuo metu ypač reikalinga intensyvi dujų apykaita, todėl mechaninis poveikis gali būti efektyvesnis.
Kaip pasigaminti aliejinę emulsiją purškimui?
Aliejinio purškimo sėkmę labiausiai lemia ne pats aliejus, o teisingos proporcijos ir paruošimas. Tikslas – ne „užtepti“ augalą riebiu sluoksniu, bet sukurti stabilią emulsiją, kuri tolygiai nusėstų ant žievės ir ūglių. Kad aliejus susimaišytų su vandeniu ir mišinys nesusisluoksniuotų, būtinas emulsiklis.
Praktiniai variantai, kaip paruošti skirtingus tirpalus:
- Parafininis aliejus – į 5–6 litrus drungno vandens įpilkite 80–100 ml skystos parafino frakcijos ir apie 10 ml kalio muilo. Viską gerai išmaišykite, kol skystis taps vienalytis, šiek tiek drumstas.
- Rapsų aliejus – rekomenduojama apie 1 proc. koncentracija, t. y. maždaug 40–50 ml rapsų aliejaus 5 litrams vandens. Įpilkite 10–20 ml kalio muilo arba kito švelnaus emulsiklio (pavyzdžiui, indų ploviklio), kad emulsija būtų stabili.
- Rudgrūdžių (lniankos) aliejus – purškimui patariama naudoti tik paruoštus sodo preparatus su emulsikliais. Juos skiedžiama pagal etiketę, dažniausiai apie 1–2 proc. (t. y. 10–20 ml preparato 1 litrui vandens).
Konkretaus aliejaus pasirinkimas dažniausiai yra mažiau svarbus nei laikas ir kruopštumas. Efektyvumą lemia tai, ar purškimas atliktas tinkamu momentu ir ar tiksliai padengtos vietos, kuriose kenkėjai žiemoja. Paprastai toks purškimas atliekamas vieną kartą, o skystį reikia užpurkšti itin atidžiai: ant žievės, šakų, šakų išsišakojimų ir aplink pumpurus.
Kurie augalai jautresni aliejiniams purškimams?
Nors sodo aliejai laikomi švelnesne kenkėjų ribojimo priemone, tam tikromis sąlygomis jie gali pakenkti ir pačiam augalui. Rizika didėja, jei purškiama per vėlai, kai lapai jau gerai išsiskleidę, jei oras labai drėgnas, jei purškiama prieš pat šalnas arba esant stipriai saulei. Tokiais atvejais aliejaus plėvelė gali riboti dujų apykaitą ne tik kenkėjams, bet ir augalo audiniams, todėl gali atsirasti dėmių, pakisti spalva arba sulėtėti augimas.
Kai kurios rūšys yra jautresnės ir reikalauja ypatingo atsargumo. Tai gali būti kai kurie klevai (ypač su švelnesniais lapais), juodasis riešutmedis, judasmedžiai, perukmedžiai, taip pat dalis spygliuočių – pavyzdžiui, kadagiai, eglės, douglasijos ar puskiparisiai. Jautresnių augalų atveju gali pasireikšti spyglių spalvos pokyčiai, audinių silpnėjimas ar jauno prieaugio augimo slopinimas.
Daugumai vaismedžių ir vaiskrūmių – obelims, kriaušėms, slyvoms bei uoginiams augalams – aliejiniai purškimai dažniausiai tinka kaip ankstyvos sezono apsaugos priemonė. Svarbiausia purkšti sezono pradžioje, iki visiško lapų išsiskleidimo, ir laikytis tinkamos koncentracijos. Tokiu būdu galima sumažinti voratinklinių erkių ir kitų kenkėjų gausą dar pačioje sezono pradžioje.
Leave a Reply