Psiząbas (Erythronium) – nedidelis, bet išskirtinis svogūninis augalas, kurio žiedai primena miniatiūrines lelijas. Viena įdomiausių jo savybių – peržydėjus lapai pamažu nunyksta ir iki vasaros augalas tarsi „dingsta“ iš gėlyno.
Kaip rašo portalas „Deccoria“, psiząbo pavadinimas siejamas ne su žiedu, o su svogūnėliu: jis šviesus, smailas ir kiek išlenktas, todėl primena šuns iltį. Dažniausiai augalas užauga iki maždaug 15 cm, nors yra ir aukštesnių veislių.
Žydi pavasarį, įprastai balandžio–gegužės sandūroje. Ant liaunų žiedynstiebių skleidžiasi vienas žemyn nukaręs šešialapis žiedas, o žiedlapiai ryškiai užsirietę atgal – dėl to forma primena leliją ar ciklameną.
Dažniausios žiedų spalvos – šviesiai rožinė ir purpurinė, tačiau auginamos ir baltos bei geltonos veislės. Dekoratyvumo suteikia ir lapai: jie pilkšvai žali, išmarginti purpurinėmis–rudomis dėmėmis, sudarančiomis „marmurinį“ raštą.
Kur sodinti ir kada geriausia tai daryti
Kadangi psiząbas žydi pavasarį, svogūnėlius geriausia sodinti rudenį – nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos, jei tik dirva dar neįšalusi. Smailūs svogūnėliai sodinami 6–10 cm gyliu, paliekant 10–15 cm tarpus.
Šis augalas ypač gražiai atrodo pasodintas didesnėmis grupėmis, tačiau dera ir su kitais panašių poreikių augalais. Jį galima auginti ir vazonuose ar balkono loveliuose.
Renkantis vietą verta galvoti ilgam: tinkamoje vietoje psiząbai gali augti daugelį metų neiškasami. Geriausiai jiems tinka pusiau pavėsis arba lengvas šešėlis, kai dirva yra laidi, bet nuolat lengvai drėgna.
Dirvožemis turėtų būti derlingas, humusingas, silpnai rūgštus (pH 6,0–6,8). Prieš sodinimą naudinga įmaišyti subrendusio komposto.
Laistymas ir tręšimas: svarbiausia nepadauginti po žydėjimo
Augimo ir žydėjimo metu psiząbui reikia lengvai drėgno substrato, todėl tinka reguliarus, bet saikingas laistymas – prieš tai patikrinus, ar viršutinis žemės sluoksnis nepradžiūvęs.
Peržydėjus ir lapams sunykus, papildomo laistymo geriau vengti: drėgmės perteklius gali skatinti svogūnėlių puvimą.
Rudenį augalą galima patręšti subrendusiu kompostu. Skurdesnėse dirvose papildomai tinka ankstyvą pavasarį, prasidėjus vegetacijai, panaudoti kompleksines trąšas svogūninėms ir žydinčioms gėlėms, kuriose yra fosforo ir kalio.
Žiemojimas ir dauginimas
Psiząbų paprastai nereikia iškasti žiemai – jie gerai pakelia šalčius. Vis dėlto, jei žiema besniegė ir labai šalta, augavietę pravartu pridengti spygliuočių šakelėmis arba 5–7 cm organinio mulčio sluoksniu.
Lengviausia dauginti dukteriniais svogūnėliais, susidarančiais prie motininio svogūno: juos galima atskirti antroje vasaros pusėje ir rudenį pasodinti naujoje vietoje. Senesni augalai gali pasisėti patys, tačiau dėl polinkio kryžmintis iš sėklų išaugę augalai nebūtinai pakartos motininio augalo savybes.

Leave a Reply