Category: Laisvalaikis

  • Keturi netikėti Azijos miestai vasarai: nuo Pusano paplūdimių iki Čengdu pandų ir virtuvės

    Vasaros atostogų sezonas įsibėgėja, o keliautojai vis dažniau ieško alternatyvų perpildytiems maršrutams. Turizmo ekspertai šiemet siūlo atsigręžti į mažiau išreklamuotus Azijos miestus, kurie gali nustebinti kultūra, gamta ir patirtimis be didžiųjų minių.

    Kelionių giduose ir analitikų apžvalgose vis dažniau akcentuojama tendencija rinktis vadinamuosius antrojo lygio miestus. Tokios kryptys dažnai turi gerą infrastruktūrą, patogius susisiekimo sprendimus ir kainų balansą, o svarbiausia, leidžia pamatyti kasdienį šalies gyvenimą autentiškiau.

    Pietų Korėjos Pusanas įvardijamas kaip vienas geriausių pasirinkimų tiems, kurie nori derinti miestą ir jūrą. Čia populiarūs Haeundae paplūdimys ir ryškiaspalvė Gamcheon kultūrinė gyvenvietė, traukianti muralais bei siaurų gatvelių panorama.

    Miestas taip pat siūlo pakrantės pramogas, tarp jų ir pasivažinėjimą kapsuliniu traukinuku virš jūros, leidžiančiu apžvelgti krantinę iš neįprasto kampo. Tokie sprendimai Pusaną paverčia patogia kryptimi trumpoms, bet intensyvioms vasaros atostogoms.

    Indijos Šimla, įsikūrusi Himalajų papėdėje, išsiskiria kalnų reljefu ir kaskadine architektūra. Miestas dažnai siejamas su britų kolonijiniu paveldu, o jo gatvėse ir pastatuose juntamas kitoks Indijos veidas, lėtesnis ir vėsesnis nei didmiesčiuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad Šimla tinka norintiems derinti pasivaikščiojimus, vietinę virtuvę ir kalnų atmosferą. Keliaujant rekomenduojama išlikti atidiems turistinėse zonose, kur pasitaiko smulkių vagysčių, o taip pat saugotis drąsių beždžionių, kurios kai kuriose vietose tampa tikru miesto kasdienybės elementu.

    Japonijos Sendajus pristatomas kaip patraukli alternatyva Tokijui ar Kiotui, ypač tiems, kuriems svarbu mažesni turistų srautai. Miestas patogiai pasiekiamas greituoju traukiniu, o jo įvaizdis siejamas su žalesne aplinka ir vėsesniu klimatu vasarą.

    Kelionių apžvalgos pabrėžia, kad Sendajuje lengviau pajusti kasdienę Japonijos rutiną, tuo pačiu neprarandant to, dėl ko daugelis atvyksta į šalį: šviežio maisto kultūros, pramogų ir šventyklų architektūros.

    Kinijos Čengdu dažnai vadinamas pandų sostine dėl čia veikiančių tyrimų ir veisimo centrų, kuriuose lankytojai gali pamatyti ir jauniklius. Miestas mažiau konkuruoja su Pekinu ar Šanchajumi, tačiau už tai siūlo labiau atsipalaidavusią atmosferą ir aiškią gastronominę kryptį.

    Čengdu neatsiejamas nuo Sičuano virtuvės, garsėjančios aštriais patiekalais ir ryškiais prieskoniais. Kelionių rekomendacijose dažnai minima, kad vėlyva vasara kai kuriais metais gali būti patogesnė dėl švelnesnės kaitros nei kituose Kinijos regionuose, tačiau planuojant verta įvertinti konkrečias orų prognozes.

    Turizmo sektoriuje tuo pat metu ryškėja ir kita kryptis: populiarios šalys griežtina taisykles, įveda papildomus mokesčius ar riboja lankytojų srautus. Dėl to keliautojai vis dažniau renkasi mažiau apkrautas vietas, kuriose galima išvengti eilių, brangiausių sezono kainų ir nuovargio nuo masinio turizmo.

  • Ar katui jau metas mesti svorį? Veterinarė įvardijo du aiškius signalus, kuriuos praleidžia daugelis

    Dalis namuose laikomų kačių juda gerokai mažiau, nei jų organizmui reikia, todėl ilgainiui didėja antsvorio rizika. Veterinarijos specialistai pabrėžia, kad antsvoris susijęs ne tik su išvaizda, bet ir su didesne diabeto, sąnarių problemų bei širdies apkrovos tikimybe.

    Pasak veterinarės Džordin Zoul iš JAV Džordžijos valstijos, šeimininkams verta stebėti ne vien katės svorį, bet ir kasdienius jos įpročius. Dažnai pirmieji požymiai pasimato buityje, kai gyvūnas pradeda miegoti didžiąją dienos dalį ir vengia aktyvesnių žaidimų.

    „Naminės katės dažnai turi antsvorio. Kai miegi daugiau nei pusę dienos ir nereikia medžioti dėl maisto, priaugti svorio labai lengva“, – sakė Džordin Zoul.

    Pirmasis ir akivaizdžiausias signalas, kad katei gali reikėti lieknėti, yra pats antsvoris. Veterinarijoje tam taikoma kūno kondicijos skalė, kurioje vertinamas riebalinio sluoksnio kiekis ir kūno proporcijos, o per aukštas įvertinimas rodo, kad svoris viršija normą.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vien svarstyklės ne visada parodo tikrą vaizdą, nes skirtingo sudėjimo ir veislių katės gali sverti nevienodai. Praktinis orientyras yra tai, ar apčiuopiant šonkaulius jie jaučiami lengvai, ar po pirštais kliudo storesnis riebalų sluoksnis, taip pat ar iš viršaus matomas liemens susiaurėjimas.

    Antrasis signalas, kurį šeimininkai neretai painioja su charakteriu, yra staiga atsiradęs destruktyvus elgesys. Nuobodžiaujanti ir neišsikraunanti katė gali dažniau draskyti baldus, tapti irzlesnė, aktyviau puldinėti rankas žaidžiant ar net imti ignoruoti kraiko dėžutę.

    Veterinarijos praktikoje toks elgesys siejamas su per mažu fiziniu ir protiniu krūviu, ypač jei katė didžiąją laiko dalį praleidžia viena. Tokiais atvejais rekomenduojama pradėti nuo trumpų, bet reguliarių žaidimų, palaipsniui didinant aktyvumą, kad gyvūnas nepervargtų.

    Norint saugiai mažinti svorį, dažniausiai derinami du dalykai: mitybos korekcija ir kasdienis judėjimas. Praktiškai tai reiškia tikslesnį šėrimo normų laikymąsi, mažiau kaloringus skanėstus ir daugiau interaktyvių veiklų, pavyzdžiui, žaislų gaudymą, tunelius ar draskykles, skatinančias lipti ir šokinėti.

    Jei antsvoris ryškus arba katė greitai pavargsta, saugiausia dėl plano pasitarti su veterinarijos gydytoju. Tai ypač svarbu, jei kartu pastebite troškulio padidėjimą, vangumą, šlubavimą ar kvėpavimo pasunkėjimą, nes tokie simptomai gali rodyti ir kitas sveikatos problemas.

  • Čekijoje aptiktas slaptas geležies amžiaus centras: radiniai keičia Europos istoriją iki Romos

    Čekijoje, netoli Hradec Kralovės, vykdant žemės darbus prieš automagistralės statybas archeologai aptiko stambų latėno laikotarpio gyvenvietės centrą. Pirminiai duomenys rodo, kad tai buvo ne pavienis kaimas, o regioninis prekybos ir amatų mazgas, gyvavęs dar iki Romos įtakos plitimo Vidurio Europoje.

    Paieškos ir gelbėjimo kasinėjimuose dalyvavo muziejaus, universiteto ir rangovų komandos, o radinių mastas išsiskiria net Europos kontekste. Pranešama, kad surinkta apie 22 000 maišų archeologinės medžiagos, todėl šis objektas jau dabar laikomas vienu didžiausių pastarųjų metų atradimų Bohemijoje.

    Didžiausią susidomėjimą kelia monetos ir su jų gamyba siejami įrankiai: ruošiniai, mažos svarstyklės ir štampas, naudotas kaldinimui. Tai leidžia manyti, kad dalis monetų galėjo būti gaminama pačioje gyvenvietėje, o ne atkeliauti tik per mainus, nors galutinė išvada priklausys nuo numizmatinių tyrimų.

    Be monetų, rasta papuošalų, stiklo karolių, diržų detalių, prabangios keramikos ir tūkstančiai gintaro fragmentų. Gintaras laikomas svarbiu tolimų kontaktų indikatoriumi, nes vėlyvajame geležies amžiuje jis dažniausiai keliavo iš šiaurinių regionų į Vidurio Europą prekybos keliais, kurie vėliau siejami su vadinamuoju gintaro keliu.

    Tyrėjai taip pat aptiko dešimt gerai išlikusių keramikos degimo krosnių, kurios, vertinant pagal radinių kontekstą, galėjo leisti gaminti daugiau ir kokybiškesnės produkcijos. Greta keramikos pėdsakų minima ir galima veikla, susijusi su stiklu bei bronza, todėl objektas vertinamas kaip amatų koncentracijos vieta.

    Pažymima, kad gyvenvietė užėmė maždaug 34 hektarų plotą ir nebuvo įtvirtinta, o tai yra svarbi detalė interpretuojant jos funkciją. Vietoje karinio pobūdžio tvirtovės labiau matomas atviro centro modelis, kuriame greta galėjo veikti gyvenamosios zonos, dirbtuvės, prekybinės erdvės ir, tikėtina, ritualinės vietos.

    Ne mažiau reikšmingas šio atradimo aspektas yra išlikimas. Jei kultūrinis sluoksnis ilgą laiką nebuvo smarkiai pažeistas, radinių kontekstas gali suteikti daug daugiau informacijos nei pavieniai eksponatai: kur ir kaip žmonės gyveno, kaip buvo organizuota gamyba, kokiais maršrutais vyko mainai.

    Šiuo metu radiniai konservuojami ir tiriami laboratorijose, pasitelkiant mikroskopiją, rentgeno metodus, kompiuterinę tomografiją ir skenavimą. Monetų kilmę ir paplitimą turėtų patikslinti numizmatiniai tyrimai, kurie leis tiksliau įvertinti vietovės vaidmenį regioninėje ekonomikoje.

    Gyvenvietės nykimo priežastys kol kas neaiškios: kol kas neįvardijama nei didelė karinė katastrofa, nei staigus gamtinis sukrėtimas. Tyrėjai labiau linksta prie versijos, kad centras galėjo palaipsniui transformuotis dėl ekonominių ir socialinių pokyčių, kurie vėliau keitė viso regiono struktūrą.

  • Talismanai kelionėms: kokie akmenys, anot praktikų, ramina stresą ir suteikia saugumo jausmą

    Ilgi skrydžiai, reisų vėlavimai ir nepažįstamos vietos daugeliui kelia įtampą, todėl keliautojai vis dažniau ieško paprastų būdų nusiraminti. Viena iš populiarėjančių tendencijų – į kelionę pasiimti kristalus ar mineralus kaip asmeninius talismanus, nešiojamus papuošaluose ar laikomus bagaže.

    Nors tokios praktikos dažnai pristatomos kaip emocinę pusiausvyrą padedantis ritualas, mokslinių įrodymų apie kristalų gydomąjį ar apsauginį poveikį nėra. Psichologai atkreipia dėmesį, kad panašūs daiktai gali veikti kaip simbolinė atrama ar nusiraminimo inkaras, bet nerimą ar panikos epizodus patikimiausia spręsti įrodymais grįstais metodais.

    Kokius akmenis keliautojai renkasi?

    Dažniausiai minimas juodasis turmalinas, kurį dvasinių praktikų šalininkai sieja su apsaugos jausmu kelionėse ir atstumu nuo neigiamos energijos. Jį neretai įsideda į rankinę, kuprinę ar lagaminą, kad talismanas būtų „šalia“ viso maršruto metu.

    Dar vienas dažnas pasirinkimas – ametistas, siejamas su atsipalaidavimu ir ramesniu miegu kelyje, ypač keičiant laiko juostas. Keliautojai jį renkasi kaip priemonę sumažinti įtampą prieš skrydį ar po intensyvios dienos.

    Kelionėms į naujas vietas ar vykstant vieniems dažnai rekomenduojamas mėnulio akmuo, simboliškai siejamas su emociniu balansu ir lengvesne adaptacija pokyčiams. Tuo metu citrinas vadinamas „sėkmės akmeniu“ – tikima, kad jis padeda išlaikyti energiją ir optimizmą tiek atostogose, tiek komandiruotėse.

    Žmonėms, kurie nerimauja dėl turbulencijos ar kelionėje jaučia įtampą, dvasinių praktikų šaltiniuose minimas hematitas – jis siejamas su vidine tvirtybe ir stabilumu. O rožinis kvarcas dažnai pasirenkamas šeimos ar grupinėms kelionėms, nes simbolizuoja taikesnį bendravimą ir emocinę harmoniją.

    Ką svarbu prisiminti dėl kristalų?

    Specialistai pabrėžia, kad kristalai neturėtų būti laikomi gydymo ar saugumo garantu, o jų poveikis priskiriamas tikėjimo ir asmeninės prasmės sričiai. Jei nerimas kelionėse tampa stiprus, kartojasi panikos simptomai ar sutrinka miegas, verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistais.

    Praktiškai kristalai dažniausiai nešiojami kaip apyrankės, pakabukai ar žiedai, o dalis žmonių prieš kelionę juos „išvalo“ vandeniu arba palieka mėnulio šviesoje. Tokie ritualai kai kam padeda nusiteikti, tačiau realų komfortą dažnai labiau lemia kelionės planavimas, poilsio režimas ir streso valdymo įgūdžiai.

  • Kamut: baltymais turtingas senovinis grūdas, kuris gali ilgiau išlaikyti sotumą ir energiją

    Kamut, dar vadinamas chorasaninių kviečių atmaina, pastaraisiais metais vis dažniau minimas mitybos specialistų kaip baltymingesnė alternatyva įprastiems kviečiams. Tai senovinis grūdas, siejamas su Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos žemdirbystės tradicijomis, o šiuolaikinėje prekyboje neretai aptinkamas ir kaip ekologiškai augintas produktas.

    Dietologai pabrėžia, kad kamutas nuo įprastų kviečių skiriasi ne tik didesniais, gelsvai auksiniais grūdais, bet ir ryškesniu, sviestiniu riešutų poskoniu. Dėl mažesnio perdirbimo laipsnio jis dažnai pristatomas kaip maistingesnis pasirinkimas, nors jautresniems žmonėms svarbu įsidėmėti, kad tai vis tiek yra glitimo turintis grūdas.

    Kas kamutą daro sotesnį?

    Jungtinių Amerikos Valstijų žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų kamuto gali būti apie 15,2 gramo baltymų ir apie 8,7 gramo skaidulų. Būtent šis derinys dažniausiai siejamas su ilgesniu sotumo jausmu, tolygesne energija ir stabilesniais cukraus kiekio kraujyje svyravimais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad daugiau skaidulų racione dažnai reiškia ir geresnį žarnyno darbą, o baltymai padeda ilgiau išlikti sotiems tarp valgymų. Todėl kamutas gali būti patogus pasirinkimas tiems, kurie dienos metu neturi galimybės dažnai užkandžiauti, bet nori išlaikyti pastovesnį energijos lygį.

    Mineralai ir kasdienė mityba

    Be baltymų ir skaidulų, kamutas išsiskiria ir mineralų profiliu: dažniausiai minimi magnis, cinkas ir selenas. Šios medžiagos svarbios daugeliui organizmo funkcijų, įskaitant energijos apykaitą, imuninės sistemos veiklą ir antioksidacinę apsaugą.

    „Kamutą verta vertinti ne kaip stebuklingą produktą, o kaip praktišką būdą mitybą papildyti baltymais, skaidulomis ir mineralais“, – sako mitybos specialistai, kalbantys apie senovinių grūdų sugrįžimą į kasdienį racioną.

    Kaip kamutą naudoti virtuvėje?

    Virtuvėje kamutas dažniausiai naudojamas panašiai kaip ryžiai ar bolivinė balanda: išverdamas ir dedamas į salotas, sriubas ar dubenėlius su daržovėmis. Dėl tvirtesnės tekstūros jis gerai išlaiko formą ir suteikia patiekalams „kramtomumo“, kuris kai kuriems žmonėms padeda jaustis sotesniems.

    Taip pat jis tinka pusryčiams, kai verdamas kaip košė ir derinamas su vaisiais, riešutais ar sėklomis. Renkantis produktą verta pasitikrinti sudėtį, ypač jei svarbus glitimo kiekis ar specifiniai mitybos poreikiai.

    Ekspertai primena, kad geriausias rezultatas pasiekiamas ne vien pakeitus vieną kruopą, o nuosekliai didinant pilnaverčių produktų dalį racione. Kamutas tokiame kontekste gali tapti vienu iš paprastų, bet apčiuopiamų pokyčių.

  • 6 šefai sutaria: štai kiek virti kiaušinius, kad įdaryti būtų tobuli ir lengvai nusiluptų

    Įdaryti kiaušiniai jau seniai tapo klasikiniu užkandžiu piknikams, šeimos šventėms ir vaišėms. Juos vertina dėl paprasto paruošimo, švelnios tekstūros ir to, kad įdarą galima pritaikyti pagal skonį.

    Vis dėlto kulinarai pabrėžia, kad geras rezultatas prasideda ne nuo priedų, o nuo teisingai išvirtų kiaušinių. Jei baltymas per kietas ar trūkinėja, o trynys per sausas ar su pilkšvai žalsvu žiedu, net geriausi ingredientai įdario neišgelbės.

    Kas lemia tobulą rezultatą?

    Šefai vieningai kartoja paprastą taisyklę: trynys turi būti pilnai išviręs, bet nepervirtas, o baltymas lygus, vientisas ir elastingas. Per ilgai virti kiaušiniai dažniau tampa guminiai, o baltymas sunkiau lupasi, ypač jei kiaušiniai nėra visai švieži.

    Dažniausiai rekomenduojamas laikas kiaušiniams kietai išvirti yra 10–13 minučių nuo momento, kai vanduo pradeda švelniai virti. Toks intervalas padeda pasiekti tvirtą trynį be nemalonaus spalvos pakitimo.

    Ne mažiau svarbus žingsnis po virimo yra greitas atvėsinimas. Kiaušinius patariama iškart perkelti į ledinį vandenį, kad sustabdytumėte kaitinimą ir sumažintumėte tikimybę, jog trynys pervirs nuo likutinės šilumos.

    Kaip lengviau nulupti lukštą?

    Ledinis vanduo padeda ne tik tekstūrai, bet ir lupimui, nes kiaušinis greičiau atsitraukia nuo lukšto vidinės plėvelės. Jei kiaušinius tenka lupti skubiai, verta juos palaikyti šaltame vandenyje bent kelias minutes.

    Kai kurie virtuvės profesionalai taip pat rekomenduoja į verdantį vandenį įberti žiupsnelį valgomosios sodos. Manoma, kad tai gali palengvinti lupimą, tačiau svarbiausia vis tiek išlieka teisingas virimo laikas ir staigus atvėsinimas.

    Ką daryti su įdaru?

    Kulinarai pataria įdarą ruošti ne vien sutrinant trynius šakute, o kruopščiai išplakant arba pertrinant per sietelį. Taip masė tampa puresnė, vientisesnė ir gražiau laikosi kiaušinio puselėje.

    Skoniui paryškinti dažnai naudojamos garstyčios, aštresnis padažas, marinuotų agurkėlių skystis ar keli lašai vusterio padažo. Viršui tinka žalumynai, traškūs šoninės gabalėliai, marinuoti agurkėliai ar net smulkinti bulvių traškučiai, jei norisi ryškesnės tekstūros.

    Šefai sutaria, kad geriausias įdarytų kiaušinių triukas yra nuoseklumas: tikslus virimo laikas, greitas atvėsinimas ir purus įdaras. Tuomet net paprastas užkandis gali atrodyti ir skambėti kaip restorano lėkštėje.

  • Laoso Akmeninių ąsočių lygumoje atvertas milžiniškas indas: viduje rasta 37 žmonių kaulų

    Laoso centrinėje dalyje, Sianchvangos plynaukštėje, esanti Akmeninių ąsočių lyguma jau dešimtmečius kelia klausimų archeologams. Kraštovaizdyje išsibarsčiusios tūkstančiai didžiulių akmeninių indų, kurių paskirtis ilgą laiką buvo aiškinama skirtingai.

    Naujausių kasinėjimų metu tyrėjai atvėrė vieną ypač didelį akmeninį ąsotį ir jo viduje aptiko tankiai sukrautus žmonių kaulus. Skaičiuojama, kad palaikai priklausė maždaug 37 asmenims, o radiniai rodo, jog indas buvo naudojamas ne vieną kartą.

    Pagal radiokarboninio datavimo rezultatus, šie pakartotiniai laidojimai vyko maždaug 890–1 160 metais. Mokslininkai tai sieja su vadinamuoju antriniu laidojimu, kai palaikai po pirminio irimo kitoje vietoje perkeliami į galutinę poilsio vietą.

    „Žmonių skaičius leidžia manyti, kad ąsočiai priklausė šeimoms ar platesnėms giminystės grupėms, o šiose vietose galėjo vykti protėvių pagerbimo ritualai ištisas kartas“, – sakė archeologas Nicholas Skopal.

    Kartu su kaulais rastas ir laidojimo inventorius: apie 20 stiklo karoliukų, akmeninių plokščių, keramikos šukių, nedidelis varpelis ir geležinis peilis. Toks radinių rinkinys, pasak tyrėjų, sustiprina versiją, kad akmeniniai ąsočiai buvo susiję būtent su laidojimo apeigomis, o ne, pavyzdžiui, maisto ar vandens saugojimu.

    Akmeninių ąsočių lygumos tyrimai ilgą laiką buvo apsunkinti ir dėl regiono istorijos: vietovė buvo smarkiai paveikta 20 amžiaus antrosios pusės konfliktų, o dalis teritorijų iki šiol gali būti pavojingos dėl nesprogusių sprogmenų. Dėl to kai kurie objektai išlieka menkai ištirti, o išsamūs kasinėjimai vyksta lėtai ir laikantis griežtų saugumo procedūrų.

    Nors dabar vis daugiau duomenų rodo laidojimo paskirtį, esminių klausimų dar liko. Mokslininkai vis dar aiškinasi, kas tiksliai iškalė šiuos įspūdingo dydžio indus, kaip buvo organizuojami ritualai ir kokio masto bendruomenės galėjo juos naudoti per kelis šimtmečius.

  • Android 17 atnaujinimas: kurie „Samsung“, „Google Pixel“, „Xiaomi“ ir kiti telefonai pateks į sąrašą

    Gamintojai jau signalizuoja, kokie išmanieji telefonai turėtų sulaukti Android 17, tačiau galutiniai sąrašai dažnai priklauso nuo regiono ir konkrečių operatorių patvirtinimų. Dėl to net ir įprastai atnaujinimus gaunantys modeliai skirtingose rinkose juos gali gauti nevienodu metu.

    Android 17 diegimo grafikas tradiciškai prasideda nuo „Google Pixel“, o vėliau įsibėgėja per didžiuosius gamintojus, pirmiausia flagmanus. Vidutinės klasės ir biudžetiniai įrenginiai paprastai atnaujinami vėliau, o kai kurie jų naujos versijos nebesulaukia, jei baigiasi oficialus palaikymo laikotarpis.

    „Samsung“: ilgiausiai palaikomi flagmanai

    „Samsung“ pastaraisiais metais išplėtė programinės įrangos palaikymą, todėl Android 17 pirmiausia tikimasi „Galaxy S“ ir sulankstomuose „Galaxy Z“ modeliuose. Praktikoje tai reiškia, kad naujausi flagmanai ir dalis ankstesnių kartų įrenginių dažniausiai patenka į pirmąją atnaujinimų bangą.

    Į Android 17 gavėjų ratą paprastai įtraukiami ir dalis populiarių „Galaxy A“ serijos telefonų, tačiau šio segmento sąrašai labiausiai skiriasi pagal rinką. Čia daugiausia lemia konkretus modelis, jo išleidimo metai ir tai, kiek didžiųjų Android versijų gamintojas buvo pažadėjęs.

    „Google Pixel“: atnaujinimai greičiausi

    „Google Pixel“ telefonai naujas Android versijas paprastai gauna pirmieji, nes tai yra pačios „Google“ platforma ir etalonas kitiems gamintojams. Android 17 realistiškai turėtų pasiekti kelias naujausias „Pixel“ kartas, įskaitant „Pro“, „a“ ir „Fold“ linijas, jei jos dar patenka į oficialų palaikymo langą.

    Vartotojams tai svarbu ir dėl saugumo: kartu su didžiuoju atnaujinimu ateina ir naujos privatumo bei leidimų valdymo funkcijos, o vėliau reguliariai diegiami saugumo pataisymai. Dėl to „Pixel“ dažnai vertinami kaip paprastas pasirinkimas tiems, kam svarbiausia greitis ir aiški atnaujinimų politika.

    „Xiaomi“, „Redmi“ ir kiti gamintojai

    „Xiaomi“ ir „Redmi“ atveju Android 17 dažniausiai pirmiausia pasiekia flagmanus, o tik vėliau dalį vidutinės klasės modelių. Šių gamintojų ekosistemoje svarbu atskirti Android versiją ir gamintojo aplinką, nes kai kuriuose įrenginiuose naujesnės funkcijos gali atkeliauti su aplinkos atnaujinimais net ir neperšokus į naujausią Android.

    Android 17 tikimasi ir kituose prekės ženkluose, pavyzdžiui, „Motorola“, „OnePlus“, „Oppo“, „Vivo“ bei „Nothing“, tačiau jų tempai ir palaikymo trukmė skiriasi. Bendra tendencija tokia, kad flagmanų palaikymas ilgėja, o biudžetiniai modeliai dažniau atnaujinami pasirinktinai, priklausomai nuo regiono ir konkrečių modifikacijų.

    Tarp minimų Android 17 naujovių dažniausiai aptariamas patogesnis darbas su programomis keliuose languose, patobulintas ekrano įrašymas ir naujesni vaizdo standartai. Vis dėlto dalis funkcijų gali priklausyti nuo gamintojo sprendimų, todėl to paties Android 17 patirtis skirtinguose telefonuose gali skirtis.

    Norint suprasti, ar konkretus telefonas gaus Android 17, praktiškiausia tikrinti du dalykus: oficialų gamintojo pažadėtą atnaujinimų laikotarpį ir modelio išleidimo metus. Jei įrenginys dar gauna saugumo pataisas ir priklauso naujesnei serijai, tikimybė sulaukti Android 17 paprastai yra didesnė.

  • Vienas daiktas iš skalbyklos gali išgelbėti avietes per liūtis: kaip greitai parišti ūglius

    Gegužę ir birželį avietės auga sparčiausiai, tačiau tuo pačiu metu dažnai pasitaiko intensyvūs lietūs. Nuo drėgmės pasunkėję ūgliai linksta prie žemės, prasčiau vėdinasi, o tai didina pelėsio ir puvinio riziką bei apsunkina uogų skynimą.

    Sodininkai vis dažniau ieško paprastų sprendimų, kuriems nereikia nei brangių atramų, nei daug laiko. Vienas iš praktiškų būdų paremtį avietes per lietingą laikotarpį yra panaudoti ploną metalinę drabužių pakabą, dažnai liekančią po drabužių atsiėmimo iš skalbyklos.

    Pirmiausia metalinę pakabą atsargiai ištiesinkite rankomis arba replėmis ir suformuokite plačią U formą. Tokia forma leidžia vienu metu prilaikyti kelis ūglius, jų nesuspaudžiant, todėl stiebai gali augti toliau nepažeidžiant žievės.

    Paruoštą atramą galima atremti į tvorą, groteles ar kitą stabilų pagrindą, o jei reikia, įsmeigti į dirvą taip, kad U forma prilaikytų ūglius vertikaliai. Svarbu palikti pakankamai erdvės tarp stiebų, kad po lietaus lapai greičiau džiūtų ir geriau cirkuliuotų oras.

    Pakelti ūgliai mažiau liečiasi su žeme, todėl sumažėja tikimybė, kad drėgmė užsilaikys ties apatine krūmo dalimi. Geresnė šviesos ir oro sklaida padeda uogoms nokti tolygiau, o pačiam krūmui lengviau išlaikyti formą, net kai kritulių daug.

    Taip pat tai sprendimas, kuris kainuoja praktiškai nieko, jei pakabų turite namuose. Vis dėlto verta įvertinti saugumą: metalas neturėtų turėti aštrių galų, o atrama turi laikytis stabiliai, kad vėjas ar sunkesni ūgliai jos neišjudintų.

    Jei aviečių krūmai didesni, vien pakabos gali nepakakti visam plotui, tačiau jos tinka kaip greita pagalba atskiroms išguldytoms šakoms. Tokį rišimą patogu derinti su įprastomis atramomis ar vielinėmis grotelėmis, ypač kai prognozuojami kelių dienų lietūs.

  • 4 virtuvės prietaisai, kuriuos verta visada išjungti iš rozetės: elektros saugos ekspertų įžvalgos

    Elektros saugos specialistai atkreipia dėmesį, kad dalis buitinių prietaisų net ir „išjungti“ gali toliau vartoti elektrą, o kai kuriais atvejais išlieka jautrūs įtampos šuoliams. Rizika didėja, jei prietaisas senesnis, naudojamas dažnai arba laikomas arti degių paviršių ir tekstilės.

    Praktikoje pavojus kyla ne tik dėl vadinamosios budėjimo energijos, bet ir dėl perkaitimo bei gedimų, kurie gali pasireikšti net tada, kai prietaisas nenaudojamas. Dažniausios priežastys yra maisto likučiai, riebalų sankaupos, susidėvėję laidai, prastesni kontaktai rozetėje ir įtampos šuoliai tinkle.

    Vienas dažniausiai minimų įrenginių yra skrudintuvas. Jo viduje kaupiasi trupiniai, o kaitinimo elementai dirba itin aukštoje temperatūroje, todėl nevalomas prietaisas tampa papildomu gaisro rizikos veiksniu.

    Specialistai pabrėžia, kad su laiku gali pradėti strigti laikmatis ar termostatas, o tai didina perkaitimo tikimybę. Atjungimas nuo rozetės po naudojimo ir reguliarus valymas yra paprastas būdas sumažinti riziką.

    Kitas dažnas kandidatas yra kavos aparatas ar kavavirė, ypač jei turi laikrodį, laikmatį ar pašildymo funkciją. Tokie prietaisai neretai lieka budėjimo režime, todėl yra jautresni įtampos šuoliams, o gedimo atveju gali perkaisti tiek pats įrenginys, tiek maitinimo grandinė.

    Pastaraisiais metais virtuvėse išpopuliarėjo karšto oro gruzdintuvės. Jose veikia galingi kaitinimo elementai ir elektronika, o viduje neretai kaupiasi riebalai ir smulkūs maisto likučiai, todėl trumpasis jungimas ar perkaitimas tampa realesnis, jei prietaisas prastai prižiūrimas.

    Dar viena grupė yra mažos stalviršinės orkaitės. Jos dirba aukštoje temperatūroje, o intensyvus naudojimas spartina komponentų dėvėjimąsi, todėl pažeista izoliacija ar kontaktai gali sukelti pavojingą kaitimą net ir prietaisui stovint nenaudojamam.

    Elektros saugos ekspertai rekomenduoja po naudojimo atjungti prietaisus, kurie stipriai kaista, turi budėjimo funkcijas arba kurių viduje kaupiasi trupiniai ir riebalai. Tai ne tik mažina gaisro riziką, bet ir gali prailginti prietaiso tarnavimo laiką.

    „Atjungimas nuo rozetės po naudojimo sumažina perkaitimo ir įtampos šuolių padarinių riziką, ypač kai prietaisas turi kaitinimo elementus“, – sako elektros saugos specialistai.

    Jei rozetė kaista, jaučiamas svilėsių kvapas, mirksi prietaiso indikatoriai ar laidai atrodo pažeisti, problemos ignoruoti nereikėtų. Tokiais atvejais saugiausia prietaiso nebenaudoti ir kreiptis į kvalifikuotą elektriką.