CP v2

Category: Laisvalaikis

  • Hantaviruso atvejis kruiziniame laive: „MV Hondius“ vėl švartuojamas Kanaruose dėl audros

    Hantaviruso atvejis kruiziniame laive: „MV Hondius“ vėl švartuojamas Kanaruose dėl audros

    Ispanijos jūrų tarnybos pirmadienio vakarą rekomendavo Nyderlandų kruiziniam laivui „MV Hondius“, kuriame fiksuotas galimas hantaviruso atvejis, laikinai vėl švartuotis Granadilijos uoste Kanarų salose. Sprendimas priimtas prasidėjus stipriems vėjo gūsiams ir bangavimui, kai buvo ruoštasi keleivių evakuacijai.

    Pasak pareigūnų, laivą audra nuolat sukinėjo, o bandymai išlaikyti stabilumą užtruko daugiau nei valandą. Dėl to evakuacijos darbai buvo pristabdyti, o laivą nutarta pririšti uoste, kad išlaipinimas vyktų saugiau.

    Kas žinoma apie galimą atvejį

    Pirmadienio vakarą vienam iš 14 iš laivo evakuotų Ispanijos piliečių Madrido Gomezo Uljos ligoninėje nustatytas preliminariai teigiamas hantaviruso testas. Pacientas izoliuotas ir, kaip skelbiama, simptomų nejaučia, o kiti evakuotieji po neigiamų tyrimų rezultatų liko karantine.

    Pasaulio sveikatos organizacija atkreipė dėmesį, kad dėl ilgo inkubacinio laikotarpio naujų atvejų gali paaiškėti artimiausiomis dienomis ar savaitėmis. Hantaviruso inkubacija gali trukti iki šešių savaičių, nors dažniausiai siekia apie tris.

    Saugumas uoste ir tolesni planai

    Ispanijos sveikatos ministrė Mónica García patvirtino, kad laikinas švartavimas atliktas vadovaujantis Jūrų kapitonijos rekomendacijomis. Tikslas buvo sumažinti riziką keleiviams ir sudaryti sąlygas evakuacijos komandoms dirbti saugiau esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms.

    „Dėl meteorologinių priežasčių ir gavus Jūrų kapitonijos rekomendaciją „MV Hondius“ laikinai prišvartuotas Granadilijos uoste. Stiprus vėjas ir bangos reiškė, kad keleiviams išlipti ir komandoms dirbti taip yra saugiau“, – sakė Mónica García.

    Laivas buvo pakeliui į Nyderlandus, kur, kaip skelbta, turėtų būti užbaigtas 28 keleivių grąžinimas. Vis dėlto galutiniai sprendimai dėl kelionės tęstinumo ir karantino režimo priklausys nuo tolesnių tyrimų rezultatų bei sveikatos institucijų vertinimo.

    Kas yra hantavirusas

    Hantavirusai paprastai plinta per kontaktą su graužikais ar jų išskyromis, taip pat įkvėpus ore pakilusių dalelių uždarose, prastai vėdinamose patalpose. Žmogus žmogui perduodamas ne visų atmainų atvejais, todėl rizikos vertinimas dažniausiai priklauso nuo konkretaus viruso tipo ir epidemiologinių aplinkybių.

    Medikai pabrėžia, kad bet kokių simptomų atsiradimas po galimo kontakto, ypač karščiavimas, kvėpavimo sutrikimai ar staigus būklės blogėjimas, yra signalas nedelsiant kreiptis pagalbos. Kruiziniuose laivuose protrūkių valdymą apsunkina uždaros erdvės, bendros ventiliacijos zonos ir intensyvus žmonių judėjimas, todėl sprendimai dažnai priimami konservatyviai, pirmenybę teikiant prevencijai.

    Antradienį Madrido Monklouje numatytas Ispanijos premjero Pedro Sánchez ir Pasaulio sveikatos organizacijos vadovo Tedroso Adhanomo Ghebreyesuso susitikimas, kuriame ketinama aptarti krizės valdymą. Po susitikimo planuojama bendra spaudos konferencija.

  • Spatifilumo lapai susisuka: dažniausios priežastys ir 3 aiškūs žingsniai, kaip jį atgaivinti

    Spatifilumas, dar vadinamas taikos lelija, paprastai turi tvirtus, švelniai išlinkusius lapus. Kai jie ima suktis į vidų, raitosi kraštuose ar atrodo tarsi suspausti, tai dažniausiai reiškia, kad augalas patiria stresą ir bando sumažinti drėgmės praradimą.

    Dažniausios priežastys susijusios su priežiūros režimu ir aplinka namuose: netikslus laistymas, per intensyvi saulė ir per sausas oras. Šiuos veiksnius svarbu vertinti kartu, nes spatifilumo reakcijos dažnai persidengia.

    Netinkamas laistymas yra dažniausia priežastis, dėl kurios spatifilumo lapai susisuka. Kai vandens trūksta, lapai dažnai raitosi į vidų, kad sumažėtų garinimo plotas, o žemė vazone būna sausa kelis centimetrus nuo paviršiaus.

    Perlaistymas gali sukelti priešingą, bet panašiai atrodantį stresą: šaknys ima dusti, prastėja vandens pasisavinimas, todėl augalas elgiasi taip, tarsi jam trūktų drėgmės, net jei substratas šlapias. Tokiu atveju dažnai juntamas įmirkusios žemės kvapas, o vazonas ilgai neišdžiūsta.

    Praktiškai verta patikrinti, ar vazonas turi drenažo skyles ir ar lėkštelėje nestovi vanduo. Jei žemė nuolat šlapia, laistymą reikia pristabdyti, o esant įtarimui dėl šaknų pažeidimo, persodinti į orui laidesnį substratą ir pašalinti supuvusias šaknis.

    Jei spatifilumas gauna tiesioginių saulės spindulių, ypač per pietus, lapai gali suktis į vidų, kad būtų mažiau pažeidžiami intensyvios šviesos ir karščio. Ilgainiui tai gali pasireikšti išblukusiomis dėmėmis, ruduojančiais taškais ar nudegimų žymėmis.

    Šiam augalui labiausiai tinka ryški, bet išsklaidyta šviesa, kai kambaryje šviesu, tačiau saulė tiesiai nekrenta ant lapų. Dažnai gerai pasiteisina vieta prie rytinio lango, kur augalas gauna švelnią rytinę šviesą.

    Net kelios valandos tiesioginės saulės kasdien gali lemti progresuojantį lapų pažeidimą, todėl vietos pakeitimas dažnai greitai sumažina streso požymius. Jei galimybės perkelti nėra, padeda lengva užuolaida ar atitraukimas nuo lango.

    Per sausas patalpų oras, ypač šildymo sezono metu ar veikiant kondicionieriui, yra dažna priežastis, dėl kurios spatifilumo lapai ima raitotis. Augalas taip mažina drėgmės netekimą per lapus, tačiau ilgainiui gali pradėti džiūti lapų galiukai.

    Paprasčiausias sprendimas yra perkelti vazoną į natūraliai drėgnesnę erdvę, pavyzdžiui, virtuvę ar vonios kambarį, jei ten pakanka šviesos. Taip pat gali padėti vandens garinimas šalia augalo, tačiau svarbu neperlaistyti paties substrato.

    Dar vienas praktiškas būdas yra pastatyti vazoną ant padėklo su akmenukais ir vandeniu, kad vazono dugnas neliestų vandens, bet aplink augalą didėtų drėgmė. Veikia ir kelių augalų sugrupavimas, nes jie kartu sukuria drėgnesnį mikroklimatą.

  • Didžiausia pasaulyje stotis prilygsta dviem Vatikanams: kuo išsiskiria Čongčingo Rytų mazgas

    Kinijos Čongčinge veikianti Čongčingo Rytų geležinkelio stotis įvardijama kaip didžiausia pasaulyje pagal užimamą plotą. Jos mastas dažnai palyginamas su Vatikanu: skaičiuojama, kad kompleksas užima apie 1 220 000 kvadratinių metrų, tai yra maždaug dviejų Vatikanų dydį.

    Stotis pastatyta kaip aukštųjų greičių geležinkeliui pritaikytas mazgas, todėl architektūra ir vidaus erdvės labiau primena oro uosto terminalą nei tradicinę miesto stotį. Kompleksas turi 15 platformų ir 29 bėgius, o planuojami keleivių srautai siekia iki 300 000 žmonių per dieną.

    Čongčingas laikomas vienu svarbiausių transporto taškų šalies viduryje, jungiančiu vakarinius regionus su didžiaisiais rytinės pakrantės miestais. Dar 2011 metais Kinijos geležinkeliai pradėjo vertinti, kur reikėtų plėtoti ateities persėdimo centrus, o Čongčingo geografinė padėtis tam pasirodė itin palanki.

    Statybos prasidėjo 2018 metais, pagrindiniai darbai buvo baigti 2024 metais, o pilnas stoties atidarymas įvyko 2025 metų birželio 27 dieną. Tokie terminai atspindi Kinijoje įprastą infrastruktūros plėtros tempą, kai dideli projektai vystomi etapais, atidarant dalį paslaugų anksčiau, o likusią infrastruktūrą užbaigiant vėliau.

    Čongčingo Rytų stotis projektuota pirmiausia aukštųjų greičių traukiniams, todėl platformų skaičius mažesnis nei kai kuriuose istoriniuose, mišraus eismo mazguose. Toks sprendimas atitinka Kinijos strategiją dalį trumpųjų vidaus kelionių perkelti nuo skrydžių prie greitųjų traukinių, ypač vidutiniais atstumais.

    Iš šios stoties numatomi reguliarūs reisai į kelis didžiuosius miestus, tarp jų Šanchajų ir Pekiną, taip pat į Uhanį. Kelionės trukmės viešai pateikiamos kaip konkurencingos alternatyvos skrydžiams, ypač vertinant laiką, kurio prireikia oro uostų procedūroms ir susisiekimui iki jų.

    Projektas pristatomas ne vien kaip keleivių pervežimo infrastruktūra, bet ir kaip platesnis transporto bei verslo paslaugų kompleksas. Teigiama, kad statyboms prireikė apie 2 000 000 kubinių metrų betono ir maždaug 366 000 tonų plieno, o tokie skaičiai atspindi milžinišką terminalo apimtį.

    Stotis įrengta už miesto ribos, tačiau integruota į viešojo transporto sistemą ir turi metro liniją. Toks planavimas padeda suvaldyti didelius srautus ir mažina spūstis miesto centre, kartu kuriant naują traukos tašką augančiose miesto teritorijose.

    „Tai infrastruktūra, kuri iš esmės perbraižo regiono judumo žemėlapį: greitieji traukiniai tampa kasdieniu pasirinkimu, o stotis veikia kaip miesto vartai“, – teigiama viešai pristatant projekto reikšmę.

  • Kiaulpienių trauktinė sąnariams ir kosuliui: kaip pasigaminti namuose ir ką verta žinoti

    Kiaulpienės pavasarį dažnai siejamos su salotomis ar sirupu, tačiau dalis žmonių namuose gamina ir kiaulpienių trauktinę. Ji dažniausiai vartojama dėl sąnarių skausmų ar kosulio, nors medicinos specialistai pabrėžia, kad tvirtų klinikinių įrodymų apie tokį poveikį vis dar trūksta.

    Šiuolaikinėse apžvalgose apie kiaulpienių (Taraxacum) sudėtį dažniausiai minimi antioksidantai, kai kurios priešuždegiminės ir antibakterinės savybės bei potencialus poveikis medžiagų apykaitai. Vis dėlto tai nereiškia, kad trauktinė yra vaistas, todėl, ypač turint lėtinių ligų ar vartojant receptinius vaistus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Jei nuspręsite rinkti žiedus, svarbiausia vieta. Kiaulpienes patariama skinti toliau nuo intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ir miestų taršos, kad į žaliavą nepatektų sunkieji metalai ar kiti teršalai.

    Dažnai rekomenduojamas ankstyvas rytas, kai žiedai švarūs, o ant jų būna rasos. Šalininkai teigia, kad taip sumažėja poreikis plauti, nes plaunant gali pasišalinti dalis žiedadulkių, tačiau higiena išlieka svarbi, jei žiedai akivaizdžiai apsinešę dulkėmis.

    Namų trauktinėms dažniausiai naudojami žiedai, o šaknys paprastai kasamos rudenį, kai jose sukaupiama daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Pavasarį populiariausias variantas yra žiedų trauktinė, ruošiama stikliniame inde.

    Švarius žiedus su koteliais sudėkite į stiklainį ir gerai suspauskite, kol jie užims apie tris ketvirtadalius indo. Tuomet užpilkite stipriu alkoholiu taip, kad visi augalai būtų visiškai apsemti, sandariai uždarykite ir laikykite tamsioje vėsioje vietoje apie 21 dieną.

    Per šį laiką indą patariama kas 1–2 dienas sukratyti. Pasibaigus laikui, skystį nukoškite, supilkite į tamsaus stiklo butelį ir laikykite atokiau nuo šviesos bei šilumos.

    Trauktinė paprastai būna karti, todėl neretai skiedžiama vandeniu ir vartojama mažais kiekiais. Vis dėlto svarbu suprasti, kad alkoholiniai užpilai nėra tinkami vaikams, nėščiosioms, žindančioms moterims ir žmonėms, kuriems alkoholis kontraindikuotinas.

    Kiaulpienės gali turėti švelnų laisvinamąjį ir šlapimą varantį poveikį, o taip pat gali sąveikauti su kai kuriais vaistais. Ypatingo atsargumo reikia, jei vartojate kraują skystinančius vaistus, diuretikus, vaistus nuo diabeto, turite tulžies pūslės ar kepenų sutrikimų, arba esate alergiški astrinių šeimos augalams.

    „Natūralūs preparatai gali turėti poveikį organizmui, tačiau tai nereiškia, kad jie visada saugūs ar tinkami visiems“, – sako vaistininkai, primindami, kad ilgai trunkantys sąnarių skausmai ar užsitęsęs kosulys turėtų būti įvertinti mediciniškai.

  • Neandertaliečiai buvo sumanesni, nei manyta: raganosių dantys atskleidė jų įrankių pasirinkimą

    Neandertaliečiai, ilgą laiką vaizduoti kaip primityvūs ankstyvieji žmonės, galėjo turėti kur kas sudėtingesnius įgūdžius. Naujas archeologinis tyrimas rodo, kad jie ne tik suvalgydavo sumedžiotus gyvūnus, bet ir sąmoningai panaudodavo jų kūno dalis kaip įrankius.

    Mokslininkai, tyrę vidurinio paleolito laikotarpio radinius, dėmesį sutelkė į neįprastą raganosių dantų sankaupą vienoje iš Vakarų Europos stovyklaviečių. Būtent toks radinys paskatino kelti klausimą, kodėl vienoje vietoje atsidūrė tiek daug dantų, jei jie būtų buvę skirti vien maistui.

    Tyrėjai analizavo radinius iš kelių vietovių, o ypač svarbiais tapo du objektai: El Kastiljo urvas Ispanijoje ir Pech-de-l’Azé II Prancūzijoje. El Kastiljo vietovėje aptikti 202 raganosių dantys, o dalis jų turėjo aiškius nusidėvėjimo pėdsakus, kurių iki šiol nepavyko įtikinamai paaiškinti.

    Naudojant mikroskopinę analizę, ant kai kurių dantų užfiksuotos žymės rodė daugkartinį kontaktą su kietais paviršiais. Tokie pėdsakai labiau priminė darbo, o ne skerdimo ar maisto apdorojimo procesus.

    Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko eksperimentus, imituodami galimą dantų panaudojimą. Jie bandė raganosių dantis naudoti kaip plaktukus ir atramas, o vėliau lygino atsiradusias žymes su tomis, kurios matomos ant archeologinių radinių.

    Eksperimentų metu susiformavę nusidėvėjimo raštai buvo labai panašūs į aptiktus ant maždaug 100 000 metų senumo dantų. Tai sustiprino prielaidą, kad dalis raganosių dantų buvo naudojami kaip darbo įrankiai, o ne atsitiktinai liko po maitinimosi.

    Dar svarbiau tai, kad tyrėjams pavyko pastebėti dėsningumą: tam tikro dydžio ir formos dantys geriau tiko konkrečioms užduotims. Pavyzdžiui, didesni dantys su lygesniu paviršiumi pasirodė patogesni kaip atramos ar smūgio paviršius.

    Tai leidžia daryti išvadą, kad neandertaliečiai galėjo sąmoningai rinktis medžiagą ir formą pagal poreikį, o ne naudoti tai, kas po ranka pasitaikė atsitiktinai. Toks elgesys siejamas su planavimu, patirtimi ir gebėjimu pritaikyti turimus išteklius.

    „Šis tyrimas svarbus, nes parodo, kad be kaulų ir ragų, kaip ypač kietą medžiagą neandertaliečiai galėjo aktyviai naudoti ir raganosių dantis“, – sakė vienas iš tyrėjų iš Aberdyno universiteto.

    Pastaraisiais metais vis daugiau darbų griauna įsisenėjusį neandertaliečių įvaizdį. Archeologiniai radiniai ir jų analizė vis dažniau rodo, kad jie galėjo demonstruoti sudėtingesnį elgesį, nei ilgai buvo laikoma, įskaitant kryptingą įrankių parinkimą ir įvairių medžiagų panaudojimą.

  • Minkštesni rankšluosčiai be acto: tvarkytojų triukas su sodos kristalais, kurį verta išbandyti

    Rankšluosčiai po kelių skalbimų dažnai tampa šiurkštūs, prasčiau sugeria drėgmę ir ima kaupti nemalonų kvapą. Nors nemažai žmonių tokiu atveju griebiasi acto, valymo specialistai primena, kad yra ir kitas paprastas būdas.

    Vietoj acto siūloma naudoti sodos kristalus ir juos berti tiesiai į skalbimo mašinos būgną. Ši priemonė padeda pašalinti susikaupusias skalbiklio, audinių minkštiklio bei riebalų apnašas, dėl kurių pluoštas sukietėja ir rankšluostis praranda purumą.

    Dažniausia priežastis yra likučiai, kurie kaupiasi audinyje: per didelis skalbiklio kiekis, nepakankamas išskalavimas ir audinių minkštiklis. Minkštiklis gali padengti pluoštą plona plėvele, todėl rankšluostis tampa slidesnis, bet sugeriamumas ilgainiui suprastėja.

    Prie kietumo prisideda ir skalbimas kartu su drabužiais, ypač tais, kurie meta pūkus. Pūkeliai „prisiklijuoja“ prie rankšluosčių kilpelių, o audinys atrodo ne tik šiurkštesnis, bet ir prastesnės išvaizdos.

    Tvarkymo profesionalai pataria rankšluosčius skalbti atskirai nuo drabužių ir patalynės. Tuomet į būgną kartu su skalbikliu įberti vieną matavimo šaukštą sodos kristalų, o tik tada sudėti rankšluosčius.

    Dar viena taisyklė, kuri dažnai duoda greitą rezultatą, yra atsisakyti audinių minkštiklio. Jei norisi švelnumo efekto, geriau siekti jo pašalinant apnašas, o ne „uždengiant“ pluoštą papildomu sluoksniu.

    Skalbiant rankšluosčius dažnai rekomenduojama rinktis karštesnį režimą, pavyzdžiui, 60 laipsnių, kad audinys būtų kruopščiau išvalytas. Po skalbimo verta įjungti papildomą skalavimą, nes būtent likę plovikliai yra viena dažniausių kietumo priežasčių.

    Džiovinant svarbu rankšluosčius gerai išpurtyti ir nepalikti jų drėgnoje, prastai vėdinamoje aplinkoje. Jei yra galimybė, džiovinimas lauke ar gerai vėdinamoje patalpoje padeda išvengti užsistovėjusio kvapo, o audinys išlieka puresnis.

  • Velse atgaivinti apleisti Viktorijos laikų tuneliai: po 50 metų jie vėl sujungė du miestelius

    Velse, po Gvinedo kalvomis, naujam gyvenimui prikelti du apleisti Viktorijos laikų geležinkelio tuneliai, kadaise vežioję turistus ir vietos darbininkus per kaimiškas apylinkes. Dabar jie vėl tapo svarbia jungtimi pėstiesiems ir dviratininkams, keliaujantiems vaizdingu maršrutu link Snoudonijos.

    Tuneliai buvo iškirsti uolose prie Tregarto kaimo 1883 metais, vykdant ambicingą geležinkelio projektą, turėjusį sujungti Bangorą ir Betesdą. Statybos darbai tuomet buvo itin pavojingi, o darbų metu žuvo du žmonės.

    Vienas tunelis siekia apie 25 metrus, o kitas, vadinamas Tynal Tywyll, driekiasi beveik 275 metrus per kalno šlaitą. Abu jie buvo geležinkelio linijos dalis, kuri keleiviams atidaryta 1884 metų birželį, o netrukus maršrutu pradėjo kursuoti ir krovininiai sąstatai.

    XX amžiaus pradžioje maršrutas išpopuliarėjo dar labiau, kai pradėti naudoti lengvieji bėginiai motoriniai vagonai, o per parą važiuodavo iki 16 traukinių. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo keleivių srautai ėmė mažėti, nes greta einantys autobusų maršrutai daugeliui tapo patogesni.

    Paskutiniai traukiniai šiame ruože išnyko šeštajame dešimtmetyje, o 1963 metais linija buvo visiškai uždaryta. Ilgiau nei penkis dešimtmečius tuneliai liko nenaudojami, o pėstiesiems ir dviratininkams tekdavo rinktis alternatyvą, kuri kai kuriose atkarpose vesdavo į intensyvaus eismo kelią.

    Situaciją pakeitė augantis vaizdingo maršruto Lon Las Ogwen populiarumas, nes jis jungia šiaurinę Velso pakrantę ir vedą Ogveno slėnio kryptimi Snoudonijos link. Skaičiuojama, kad trasa kasmet gali pritraukti iki 100 000 lankytojų, todėl tunelių grąžinimas į naudojimą tapo ir saugumo, ir regiono turizmo klausimu.

    Galiausiai Velso vyriausybė kartu su Gvinedo savivaldybe sutarė skirti finansavimą restauracijai. Po maždaug keturių mėnesių trukusių darbų 2017 metais tuneliai buvo atidaryti iš naujo, o keliaujantieji tarp Tregarto ir Betesdos dabar gali judėti nenukrypdami nuo ramesnio, gamtos apsupto maršruto.

    Tvarus judumas ir paveldas

    Tokių infrastruktūros projektų kryptis vis dažniau sieja dvi užduotis: išsaugoti pramoninį paveldą ir pritaikyti jį šiuolaikiniam judumui. Apleistų geležinkelių pritaikymas dviračių ir pėsčiųjų takams leidžia mažinti konfliktus su automobilių eismu ir kartu stiprina vietos ekonomiką per turizmą.

    Atnaujinti tuneliai Velse tapo pavyzdžiu, kaip istoriniai objektai gali spręsti labai praktiškas problemas: sukurti saugesnį maršrutą, sumažinti poreikį važiuoti judriais keliais ir išlaikyti vientisą, patrauklią trasą visų lygių keliautojams.

  • Dviguba brūkšninė linija kelio viduryje: kada lenkti galima ir kokį pokytį ji iš anksto signalizuoja

    Dviguba brūkšninė linija kelio viduryje daugeliui vairuotojų kelia klausimų, ypač keliaujant užsienyje. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti kaip draudimas lenkti, tačiau daugelyje šalių tai nėra automatinė taisyklė.

    Tokį ženklinimą Europos keliuose galima pamatyti ten, kur eismo organizavimas keičiasi ir vairuotojams reikia daugiau dėmesio. Esminė jo paskirtis yra aiškiau perspėti apie ruožus, kuriuose dėl saugumo gali būti pertvarkomos juostos.

    Ką reiškia dviguba brūkšninė?

    Pagal įprastą logiką brūkšninę liniją, įsitikinus saugumu, kirsti galima, o ištisinę kirsti draudžiama. Dviguba brūkšninė linija dažniausiai reiškia, kad važiuojamoji dalis gali būti suformuota taip, jog tam tikruose ruožuose atsiranda trys eismo juostos.

    Tokiu atveju viena kryptis laikinai gauna papildomą juostą saugesniam lenkimui, o priešpriešinis srautas lieka su viena juosta. Dvigubas ženklinimas vairuotojams iš anksto parodo, kad juostų išdėstymas netrukus gali keistis ir reikia atidžiau vertinti situaciją.

    Kada lenkti leidžiama?

    Daugelyje valstybių dviguba brūkšninė linija pati savaime nereiškia, kad lenkti draudžiama. Jei matomumas geras, nėra papildomų draudžiančių ženklų, o eismo sąlygos leidžia manevrą atlikti saugiai, lenkimas gali būti leidžiamas kaip ir esant įprastai brūkšninei linijai.

    Vis dėlto praktikoje tokie ruožai dažnai parenkami ten, kur eismo intensyvumas didesnis arba kur norima sumažinti riziką pavojingiems manevrams. Todėl vairuotojui svarbiausia ne pats linijų skaičius, o tai, ar manevras realiai saugus konkrečiu momentu.

    Kada kirsti jau draudžiama?

    Didžiausia klaidų rizika atsiranda tada, kai dviguba brūkšninė pereina į mišrų ženklinimą, kai viena pusė tampa ištisinė. Tokiu atveju draudimas taikomas tai eismo krypčiai, kurios pusėje matoma ištisinė linija.

    Kitoje pusėje tuo pat metu gali likti brūkšninė linija, todėl ten lenkimas gali būti leidžiamas. Tokie sprendimai paprastai taikomi posūkiuose, vietose su prastesniu matomumu ar kituose pavojinguose ruožuose, kur lenkti saugu tik viena kryptimi.

    Ekspertai pabrėžia, kad dvigubas brūkšninis ženklinimas atsiranda ne atsitiktinai, o kaip papildomas perspėjimas apie sudėtingesnį eismo organizavimą. Keliaujant skirtingose šalyse verta prisiminti, kad kelių ženklinimo niuansai gali skirtis, todėl visada reikia vadovautis konkrečios valstybės taisyklėmis ir kelio ženklais.

  • 4 mitai apie išmaniųjų telefonų įkrovimą, kuriais vis dar tikima: ką sako baterijų ekspertai

    Internete vis dar kartojami patarimai, kad telefono negalima palikti krautis per naktį, o bateriją esą būtina reguliariai iškrauti iki 0 proc. Dalis tokių rekomendacijų atsirado seniai, kai plačiau buvo naudojami kitokio tipo akumuliatoriai, todėl šiandien jos dažnai klaidina.

    Šiuolaikiniuose išmaniuosiuose telefonuose dažniausiai montuojami ličio jonų akumuliatoriai, kurių veikimas skiriasi nuo senesnių nikelio technologijų. Dėl to keičiasi ir teisingi įkrovimo įpročiai: svarbiausia tampa ne „teisingas“ procentas, o šiluma ir įkrovimo režimo stabilumas.

    Įsitikinimas, kad naują įrenginį reikia „iš karto pilnai pakrauti“, yra senas įprotis, neatitinkantis dabartinių ličio jonų baterijų realybės. Šios baterijos neturi vadinamojo atminties efekto, kuris buvo būdingas daliai senesnių akumuliatorių.

    Praktiškai tai reiškia, kad telefoną galima pradėti naudoti ir įkrauti tada, kai patogu, o ne laikytis „pirmos pilnos įkrovos“ ritualo. Daliniai įkrovimo ciklai, kai baterija papildoma po truputį, paprastai nėra problema kasdieniam naudojimui.

    Pati 100 proc. riba nebūtinai yra žalinga, tačiau nuolatinis laikymas ties maksimalia įkrova kartu su pakilusia temperatūra gali spartinti baterijos senėjimą. Daugiausia dėvėjimosi atsiranda tada, kai įrenginys ilgai lieka prijungtas prie maitinimo ir tuo pačiu šyla.

    Dėl šios priežasties daugelyje telefonų atsirado optimizuoto įkrovimo funkcijos, kurios sulėtina krovimą naktį ir užbaigia jį arčiau ryto. Taip sumažinamas laikas, kai baterija ilgai būna arti 100 proc., ir kartu ribojamas nereikalingas kaitimas.

    Ličio jonų akumuliatoriams gilus iškrovimas paprastai nėra naudingas, o dažnai net laikomas žalingu. Pilni ciklai nuo 0 iki 100 proc. ilgainiui didina nusidėvėjimą, todėl tokį „iškrauk iki galo“ įprotį specialistai dažniau vertina kaip riziką, o ne naudą.

    Kasdieniame režime dažnai rekomenduojama vengti kraštutinumų ir laikyti įkrovą maždaug 20–80 proc. ribose, jei tik tai patogu. Toks režimas ne visada įmanomas, bet jis padeda sumažinti stresą baterijai, ypač kai telefonas linkęs šilti.

    Neoriginalus įkroviklis savaime nereiškia pavojaus, jei jis atitinka įrenginio reikalavimus ir palaiko tinkamus greitojo įkrovimo standartus. Problemos dažniau kyla dėl labai pigių, neaiškios kilmės adapterių ir laidų, kurie gali netinkamai tiekti įtampą, kaisti ar nestabiliai veikti.

    Bene didžiausias šiuolaikinių baterijų priešas išlieka temperatūra: perkaitimas dažniausiai spartina talpos mažėjimą ir bendrą akumuliatoriaus senėjimą. Todėl renkantis įkrovimą svarbu ne tik prekės ženklas, bet ir tai, ar įkroviklis bei laidas realiai dirba stabiliai ir nekelia papildomos šilumos.

  • Kardiologas įvardijo užkandį kraujospūdžiui: kodėl nesūdytos pistacijos gali būti geras pasirinkimas

    Užkandžiai tarp pagrindinių valgymų dažnai laikomi blogu įpročiu, tačiau gydytojai pabrėžia: svarbiausia yra pasirinkimas. Kardiologai atkreipia dėmesį, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai palankūs užkandžiai gali padėti suvaldyti alkį ir kartu palaikyti normalesnį kraujospūdį.

    Kardiologas Travis Benzingas, vertindamas pacientų mitybos įpročius, akcentuoja, kad daug problemų prasideda nuo kasdienių sprendimų. Jo teigimu, mityba, kurioje dominuoja augaliniai produktai ir mažiau itin perdirbto maisto, paprastai siejama su palankesniais širdies sveikatos rodikliais.

    „Kai kalbiesi su 40 metų žmogumi, kuriam ką tik įvyko pirmasis infarktas, ir peržiūri jo mitybos istoriją, dažnai matai pasikartojančias, išvengiamas tendencijas“, – sakė Travis Benzingas.

    Kaip vieną paprastą užkandį, kurį lengva turėti po ranka, jis išskiria nesūdytas pistacijas. Anot kardiologo, sauja pistacijų dieną gali būti sotus pasirinkimas, ypač kai norisi „greito kąsnio“ po pietų, bet nesinori persūdyto ar saldaus užkandžio.

    Pagrindinė mintis paprasta: žmonėms, turintiems polinkį į padidėjusį kraujospūdį, dažnai rekomenduojama riboti natrio kiekį, todėl užkandžiai be druskos tampa racionalesne alternatyva. Pistacijos natūraliai turi kalio, o šis mineralas siejamas su organizmo gebėjimu palaikyti skysčių balansą ir mažinti neigiamą perteklinio natrio poveikį kraujospūdžiui.

    Be kalio, pistacijose yra ir magnio, kuris svarbus normaliai raumenų funkcijai, įskaitant kraujagyslių sienelių tonusą. Taip pat jose yra skaidulų, baltymų ir nesočiųjų riebalų, todėl toks užkandis ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali padėti rečiau griebtis itin perdirbtų, daug druskos turinčių produktų.

    „Kadangi pistacijos sočios ir turi baltymų, gerųjų riebalų bei skaidulų, jos gali pakeisti prastesnius užkandžių pasirinkimus“, – sakė Travis Benzingas.

    Kas dar tinka, jei pistacijų nemėgstate?

    Kitas kardiologas Markas O’Shaughnessy kaip alternatyvą mini obuolį. Tyrimuose dažniau aptariama bendra vaisių ir daržovių vartojimo nauda, o obuolys šiuo atveju patogus tuo, kad jį lengva įsidėti į darbą ar kelionę ir nereikia jokio paruošimo.

    Gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia kryptis žmonėms, kurių kraujospūdis linkęs kilti, yra mažiau sūrių užkandžių. Vietoj jų dažnai siūloma rinktis vaisius, daržoves, nesūdytus riešutus, taip pat produktus, kuriuose mažiau pridėtinės druskos, o daugiau skaidulų.

    Ką verta prisiminti apie kraujospūdį

    Kraujospūdį lemia ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė, kūno svoris ir streso valdymas. Vis dėlto kasdieniai pakeitimai, pavyzdžiui, dažnesnis nesūdytų užkandžių pasirinkimas vietoj sūrių traškučių ar perdirbtų gaminių, gali tapti apčiuopiama pradžia.

    Jei kraujospūdis yra padidėjęs ar vartojate vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems rekomenduojamos individualios kalio ar natrio ribojimo gairės dėl kitų sveikatos būklių.