CP v2

Category: Mokslas

  • 7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

    7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

    Mioceno laikų viršūninis plėšrūnas

    Mokslininkai aprašė vieną įspūdingiausių Pietų Amerikos priešistorinių plėšrūnų – kaimanų giminaitį Purussaurus neivensis, kuris, kaip manoma, galėjo siekti apie 7 metrus ir sverti maždaug 1 800 kilogramų. Tokie dydžiai prilygtų lengvajam automobiliui ir gerokai lenktų daugumą šiandieninių krokodilų.

    Naujas tyrimas, publikuotas Journal of Vertebrate Paleontology, rodo, kad šis krokodilinis roplys mioceno laikotarpiu buvo vienas svarbiausių mitybos grandinės viršūnės medžiotojų. Miocenas truko maždaug nuo 23 iki 5,3 milijono metų, kai tropinėse Pietų Amerikos ekosistemose gyvūnijos įvairovė ir biomasė buvo ypač didelė.

    Įkandimų žymės papasakojo istoriją

    Išvadas tyrėjai grindė keturiais fosiliniais radiniais, aptiktais La Tatacoa dykumos regione dabartinėje Kolumbijoje. Šie radiniai datuojami maždaug 10,5–16 milijonų metų ir išsaugojo aiškias sužalojimų žymes, siejamas su didžiulio plėšrūno ataka arba mityba.

    Tarp įrodymų – dalinė kaukolė, šlaunikaulis ir du apatinio žandikaulio fragmentai, priklausę trims skirtingiems kanopinių žinduolių tipams. Kaulų pažeidimų forma ir mastas atitiko labai didelio krokodilo tipo plėšrūno sukandimus, todėl autoriai juos sieja būtent su Purussaurus neivensis.

    „Žymių dažnumas rodo, kad Purussaurus buvo svarbus šių tropinių ekosistemų plėšrūnas“, – sakė Helsinkio universiteto stuburinių paleontologas Oscaras Wilsonas.

    Grobis buvo beveik raganosio dydžio

    Pasak tyrėjų, kai kurie Purussaurus taikiniai buvo itin stambūs žolėdžiai, galėję sverti daugiau nei 1 toną. Tai reiškia, kad plėšrūnas galėjo medžioti arba bent jau reguliariai maitintis gyvūnais, kurie dydžiu prilygtų šiuolaikiniams raganosiams ar hipopotamams.

    Tyrime minimi keistai atrodę mioceno žinduoliai su masyviomis galūnėmis, iltimis ir tvirtu kūnu, evoliuciškai nepriklausomai primenančiu raganosius. Tokios formos gyvūnai rodo, kad tuo metu Pietų Amerikoje egzistavo labai produktyvios buveinės, galėjusios išlaikyti ir labai didelius plėšrūnus.

    Kodėl tuomet dominavo ne žinduoliai?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiandien daugelyje ekosistemų viršūnėje dažnai atsiduria placentiniai žinduoliai plėšrūnai, tačiau miocene Pietų Amerikoje situacija galėjo būti kitokia. Iki Didžiojo Amerikų biotinio apsikeitimo, kai Šiaurės ir Pietų Amerikos faunos pradėjo intensyviau maišytis, dalį didžiojo grobio nišų galėjo kontroliuoti ne žinduoliai, o ropliai.

    Tuometinėje aplinkoje, be milžiniškų krokodilinių formų, galėjo veikti ir kiti stambūs medžiotojai, įskaitant dideles smauglių grupės gyvates bei vadinamuosius teroro paukščius. Tokia konkurencinė aplinka rodo, kad plėšrūnų bendrijos galėjo būti labiau įvairios, o didelio grobio spaudimas pasiskirstęs tarp kelių skirtingų grupių.

    „Grobio buvo tiek daug, kad vien žinduolių plėšrūnams jo nebūtų pakakę suvalgyti“, – sakė Oscaras Wilsonas.

    Autoriai spėja, kad Purussaurus galėjo užpulti prie vandens besiganančius ar geriančius gyvūnus, sugriebti juos už galvos ir sutraiškyti stipriu įkandimu. Tuomet, kaip ir šiuolaikiniai krokodilai, jis galėjo naudoti kūno sukimąsi, kad suplėšytų audinius ir atskirtų grobio dalis.

    Be to, tokie plėšrūnai galėjo daryti poveikį visai ekosistemai ne tik tiesiogiai medžiodami, bet ir palikdami maitėdoms likučius bei pernešdami maistines medžiagas tarp sausumos ir vandens buveinių. Tai viena priežasčių, kodėl stambūs krokodiliniai plėšrūnai laikomi svarbiais ekosistemų formuotojais.

    Tyrėjai primena, kad šiuolaikiniai krokodilai taip pat kartais puola labai stambų grobį. Pavyzdžiui, didžiausi dabar gyvenantys sūriavandeniai krokodilai gali pasiekti apie 1 200 kilogramų ir kai kur fiksuojami puolantys didelius žinduolius.

    Vis dėlto mioceno Purussaurus, sprendžiant iš fosilijų, galėjo medžioti dar ambicingiau, o jo vaidmuo Pietų Amerikos tropikuose galėjo būti pagrindinis, kai kalbama apie stambių žolėdžių kontrolę. Tokie duomenys papildo supratimą, kaip per milijonus metų keitėsi plėšrūnų ir grobio santykiai.

  • Mokslininkai aptiko po ugnikalniu slypintį metalų telkinį: tai gali pakeisti kasybos ateitį

    Mokslininkai aptiko po ugnikalniu slypintį metalų telkinį: tai gali pakeisti kasybos ateitį

    Aktyvūs ugnikalniai paprastai siejami su grėsme ir katastrofomis, tačiau geologams jie yra ir svarbi žaliavų bei energijos laboratorija. Kylant magmai, giliai po žeme cirkuliuoja itin karšti, sūrūs skysčiai, galintys pernešti ekonomiškai vertingus metalus.

    Varis, cinkas ir švinas dažnai išgaunami ten, kur kadaise veikė ugnikalniai, o vėliau jų „vamzdynas“ sustingo ir tapo lengviau pasiekiamas. Vis dėlto augant paklausai žaliavoms, reikalingoms baterijoms, elektronikai ir elektros tinklams, vis daugiau dėmesio skiriama ir aktyvių sistemų gelmėms.

    Oksfordo universiteto vadovaujama tyrėjų komanda paskelbė, kad po Karibų regione esančiu Soufrière Hills ugnikalniu aptiko galimą metalus nešančių skysčių sankaupą. Šis ugnikalnis paskutinį kartą išsiveržė 2013 metais, o jo gelmės ilgą laiką buvo stebimos dėl vulkaninio aktyvumo.

    „Ugnikalniai yra ne tik geoterminės energijos šaltinis, bet ir gali slėpti metalus, reikalingus šiuolaikinėms technologijoms bei perėjimui prie mažiau taršios energetikos“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Didžiausias iššūkis – tokias „paslėptas“ skysčių talpyklas aptikti jų negręžiant. Mokslininkai pasitelkė pasyvią seisminę analizę: išnagrinėjo 1996–2007 metais regione registruotų žemės drebėjimų duomenis, surinktus 23 stebėjimo stotyse.

    Iš tūkstančių signalų buvo lyginamos greitesnės P bangos ir lėtesnės S bangos, o jų sklidimo skirtumai leido sudaryti trimatį ugnikalnio gelmių vaizdą. Toks metodas padeda atskirti, kur yra lydalas, o kur – uolienos, prisotintos skysčio.

    Tyrime aprašyta maždaug 1–1,5 kilometro skersmens zona, esanti apie 2 kilometrus po paviršiumi, kur, mokslininkų vertinimu, gali būti skysčiais turtingas, metalus pernešantis sūrymas. Tai galėtų būti ankstyva būsimo telkinio stadija, kai metalai dar cirkuliuoja skysčiuose, o ne yra susiformavę į „klasikinę“ rūdą.

    „Karšti, itin sūrūs magminės kilmės skysčiai gali pernešti kritiškai svarbius metalus, todėl tokių sankaupų aptikimas turi didelę ekonominę reikšmę“, – rašo autoriai.

    Kol kas tyrimas neatsako, kokių konkrečiai metalų ten daugiausia ir kokios jų koncentracijos, nes tai reikalauja papildomų geofizinių bei geocheminių darbų. Tačiau pati metodika laikoma reikšminga, nes ji leidžia gana tiksliai identifikuoti potencialiai įdomias vietas be invazinių darbų.

    Autoriai taip pat išskyrė ugnikalnio vidinę sandarą: tvirtesnį šerdies segmentą, cirkuliuojančių įkaitusių geoterminių skysčių zonas bei arčiau paviršiaus esantį molio „dangtelį“, susiformavusį dėl skysčių poveikio uolienoms. Toks „vamzdyno“ žemėlapis svarbus ir vulkaninės rizikos vertinimui, ir geoterminės energijos paieškoms.

    Perspektyva teoriškai patraukli: jei ateityje technologijos leistų saugiai pasiekti tokias skysčių sankaupas, metalus būtų galima gauti nelaukiant, kol telkiniai natūraliai „subręs“ per labai ilgą laiką. Vis dėlto gręžimas itin aukštos temperatūros aplinkoje prie aktyvių ugnikalnių tebėra viena sudėtingiausių inžinerinių užduočių, todėl kol kas kalbama apie tyrimų kryptį, o ne artimą pramoninę gavybą.

    Tyrimas publikuotas žurnale Geophysical Research Letters ir pabrėžia, kad seisminė tomografija, paremta natūraliais žemės drebėjimų signalais, gali tapti vienu svarbiausių įrankių vertinant tiek geoterminį potencialą, tiek kritinių metalų išteklius po aktyviais vulkaniniais regionais.

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkų analizuotos suakmenėjusios augalų liekanos iš Vajomingo Bighorno baseino atskleidė, kad po staigaus klimato atšilimo miškų ekosistemoms atsigauti gali prireikti milžiniško laiko. Tyrimas rekonstruoja, kas vyko prieš maždaug 56 milijonus metų, per paleoceno ir eoceno terminį maksimumą.

    Tuomet į atmosferą per palyginti trumpą geologinį laiką pateko didelis anglies kiekis, o vidutinė Žemės temperatūra, kaip skaičiuoja tyrėjai, pakilo apie 6 laipsnius Celsijaus. Padidėjusios temperatūros laikėsi ilgiau nei 100 000 metų, todėl ekosistemos patyrė ne vienkartinį smūgį, o ilgalaikį spaudimą.

    Tyrėjai rėmėsi suakmenėjusiomis žiedadulkėmis ir kitais nuosėdose išlikusiais indikatoriais, leidžiančiais atkurti augalijos sudėtį skirtingais laikotarpiais. Duomenys rodo, kad prasidėjus ekstremaliam atšilimui miškas tapo gerokai atviresnis, o medžių lajų danga sumenko apie 60 proc.

    Pagrindinės priežastys siejamos su karščiu ir vandens stygiumi, kai augalams sudėtingiau palaikyti įprastą augimą ir drėgmės apykaitą. Tokiose sąlygose tankus miškas gali trauktis, o kraštovaizdis tampa labiau mozaikinis, palankesnis sausrai atsparesnėms rūšims.

    Vis dėlto suakmenėjusių liekanų seka leidžia daryti išvadą, kad ekosistema visiškai neišnyko. Dalis rūšių išliko, augalija palaipsniui prisitaikė, o kai klimatas vėliau vėl tapo palankesnis, regione sugrįžę miškai buvo labai panašūs į tuos, kurie augo iki atšilimo.

    Didžiausia žinia slypi atsistatymo trukmėje: pilnam miškų sugrįžimui prireikė daugiau nei 100 000 metų. Tai pabrėžia, kad ekosistemos gali būti atsparios, tačiau jų atsigavimas po ilgalaikio klimato šoko yra lėtas, ypač jei pasikeičia vandens prieinamumas, dirvožemio režimas ir gaisrų rizika.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai akcentuoja, kad PETM nėra tiesioginis dabartinio klimato krizės atitikmuo, nes priežastys skiriasi. Vis dėlto šis laikotarpis dažnai naudojamas kaip natūralus eksperimentas, leidžiantis įvertinti, kaip į didelį atšilimą reaguoja biosfera.

    Tyrimuose pabrėžiama ir dar viena detalė: anglies išsiskyrimo tempas PETM metu, tikėtina, buvo maždaug dešimt kartų lėtesnis nei dabartinis, kurį lemia žmogaus veikla. Tai reiškia, kad šiandienos ekosistemoms prisitaikyti laiko gali būti dar mažiau, o pokyčiai gali vykti staigiau.

    Miškų atsparumas tiesiogiai susijęs su vandens ciklu, karščio bangomis, kenkėjų plitimu ir gaisrų dažnėjimu, todėl klimato šiltėjimas veikia ne tik atskiras rūšis, bet ir visą miško struktūrą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei temperatūros stabilizuojasi, biologinė įvairovė ir miškų funkcijos gali atsistatyti gerokai vėliau.

    Tokie rezultatai stiprina argumentą, kad klimato švelninimas ir prisitaikymas turi būti planuojami dešimtmečiams į priekį. Miškų apsauga, natūralių buveinių junglumas ir atsparumo didinimas tampa ne tik gamtosaugos, bet ir ilgalaikio saugumo klausimu.

  • Čekijoje aptiko už Stounhendžą senesnę šventvietę: įėjimai rodo ryšį su Saule ir Mėnuliu

    Čekijoje aptiko už Stounhendžą senesnę šventvietę: įėjimai rodo ryšį su Saule ir Mėnuliu

    Čekijos archeologai prie Chleby gyvenvietės tyrinėja didžiulę, maždaug 6 500 metų senumo šventvietę, kuri, mokslininkų vertinimu, yra senesnė už Stounhendžą. Beveik apvalios formos statinys siekia apie 230 metrų skersmens, o jį juosė daugiau nei 2,5 metro gylio griovys.

    Kasimą vykdantys tyrėjai nustatė, kad į vidų vedė net 12 netaisyklingai išdėstytų įėjimų. Iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti atsitiktiniai, tačiau tikslesnė geometrijos analizė parodė, kad įėjimų kryptys greičiausiai buvo parinktos apgalvotai.

    Archeologų teigimu, šios konstrukcijos planas leido stebėti svarbiausius Saulės ir Mėnulio ciklų momentus. Nurodomi du pagrindiniai stebėjimo taškai: vienas siejamas su ekstremaliomis Mėnulio padėtimis horizonte per maždaug 18,6 metų ciklą, kitas su Saulės tekėjimu per vasaros saulėgrįžą ir leidimusi per žiemos saulėgrįžą.

    Tokie astronominiai orientyrai primena kai kuriuos Stounhendžo išdėstymo principus, tačiau Čekijoje tiriamas objektas, sprendžiant iš datavimo, atsirado gerokai anksčiau. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvosios žemdirbių bendruomenės Vidurio Europoje jau turėjo sudėtingų žinių apie dangaus reiškinių kaitą ir gebėjo tai įkūnyti monumentalioje architektūroje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieta greičiausiai buvo ne vien stebykla, bet ir ritualų centras. Griovyje rasta galvijų kaukolių ir ragų, kurie galėjo būti naudojami kaip simboliniai papuošimai prie įėjimų, o tai siejama su ankstyvųjų žemdirbių tikėjimams svarbia gyvulių, ypač jaučių, kulto tradicija.

    Šioje teritorijoje aptikta ir žmonių palaikų, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ne visi palaidojimai būtinai priklauso pirminiam šventvietės naudojimo laikotarpiui. Ankstesni darbai yra atskleidę bronzos amžiaus laidojimą, siejamą su uneticės kultūra, kuriame rasta maždaug 18 žmonių palaikų.

    Pasak archeologų, vietovė galėjo būti naudojama skirtingų bendruomenių per kelis tūkstantmečius, o jos paskirtis keitėsi. Skirtingai nei Stounhendžas, kuris įvairiais laikotarpiais buvo pernaudojamas ir perinterpretuojamas, Čekijoje esantis objektas, panašu, ilgainiui prarado pirminę reikšmę.

    Vėlesniais amžiais griovys buvo iš dalies užneštas, o šventvietės teritorijoje susiformavo paprasta gyvenvietė, rodanti, kad atmintis apie ankstesnę sakralinę funkciją galėjo išblėsti. Tokie virsmai archeologijoje laikomi svarbiu signalu, kaip kito kraštovaizdžio naudojimas ir bendruomenių santykis su senosiomis vietomis.

    Tolesniuose tyrimų etapuose planuojama detaliai analizuoti dirvožemį ir ieškoti cheminių pėdsakų, galinčių atskleisti, kokia veikla čia vyko skirtingais laikotarpiais. Tokie metodai vis dažniau taikomi archeologijoje, nes leidžia fiksuoti ne tik radinius, bet ir nematomas žmogaus veiklos žymes.

    Šis atradimas svarbus platesniam Europos priešistorės kontekstui: jis rodo, kad pirmosios žemdirbių visuomenės galėjo organizuoti didelio masto darbus, telkti žmones bendram tikslui ir kurti sudėtingą simbolinę aplinką. Kartu tai dar vienas pavyzdys, kaip dangaus stebėjimas galėjo būti glaudžiai susijęs su ritualais ir bendruomenės gyvenimo ritmu.

  • Londonas uždraudė taršius automobilius: po 5 metų – stulbinantys pokyčiai vaikų plaučiuose

    Londonas uždraudė taršius automobilius: po 5 metų – stulbinantys pokyčiai vaikų plaučiuose

    Kas pasikeitė Londone?

    2019 metais Londonas pradėjo taikyti itin mažos taršos zoną, vadinamą Ultra Low Emission Zone, siekdamas sumažinti transporto sukuriamą oro taršą miesto centre. Ši priemonė papildė anksčiau įvestą vadinamąjį taršos mokestį, orientuotą į labiausiai teršiančias transporto priemones.

    Per penkerius metus sukaupti duomenys leido mokslininkams įvertinti, ar realūs oro kokybės pokyčiai atsispindi gyventojų sveikatoje. Didžiausias dėmesys skirtas vaikams, kurių plaučiai vis dar vystosi, todėl aplinkos veiksniai daro ypač didelę įtaką.

    Įrodymai: geresnė oro kokybė siejama su plaučių augimu

    Jungtinės Karalystės tyrėjai stebėjo 3 414 šešerių–devynerių metų amžiaus moksleivių plaučių funkciją ir jos pokyčius per kelerius metus. Maždaug pusė vaikų gyveno centrinėje Londono dalyje, o kita dalis – Lutone, mieste, kuriame tuo metu analogiška švaraus oro zona nebuvo įvesta.

    Kasmetinių apsilankymų mokyklose metu vaikų plaučių funkcija buvo vertinama standartiniu medicininiu metodu, matuojant, kiek oro vaikas gali išpūsti per vieną sekundę. Šis rodiklis klinikoje plačiai naudojamas vertinant kvėpavimo sistemos būklę ir, vaikų atveju, plaučių augimo trajektorijas.

    Tyrėjai nurodė, kad iki zonos įvedimo Londone vaikų plaučių augimas vidutiniškai atsiliko nuo Lutono bendraamžių, o su transportu siejamos taršos lygis buvo didesnis. Vėlesniais metais Londone plaučių funkcijos augimas paspartėjo ir vidutiniškai didėjo 10 mililitrų per metus sparčiau nei Lutone.

    „Kiek žinome, pateikiame pirmuosius įrodymus, kad oro kokybės pagerėjimas po švaraus oro zonos įvedimo siejasi su geresnėmis vaikų plaučių augimo trajektorijomis“, – teigiama tyrimo autorių publikacijoje.

    Ką rodo skaičiai ir kodėl tai svarbu?

    Oficialiais Londono vertinimais, po zonos įvedimo prie gatvių matuojamas azoto dioksido lygis miesto centre sumažėjo 54 proc., o visame mieste – 27 proc. Tyrime taip pat fiksuota, kad centrinėje Londono dalyje azoto dioksidas kasmet mažėjo sparčiau nei Lutone.

    Dar vienas reikšmingas pokytis – sumažėjo vaikų, kurių plaučių funkcija klinikiniu požiūriu laikoma sutrikusia, dalis: nuo 14 proc. iki 9 proc. per penkerius metus. Po ketverių metų Londono vaikų plaučių funkcijos vidurkis jau buvo panašus į Lutono vaikų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad oro tarša yra siejama ne tik su astma ar lėtinėmis kvėpavimo ligomis, bet ir su ilgalaikėmis pasekmėmis visam gyvenimui. Vaikystėje sutrikęs plaučių vystymasis didina riziką ateityje susidurti su lėtinėmis ligomis ir prastesniais sveikatos rodikliais.

    Be to, pastebėta elgsenos kaita: gerėjant oro kokybei Londone vaikai buvo apie keturis kartus labiau linkę į mokyklą eiti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu nei Lutone. Tai svarbu, nes aktyvus judėjimas paprastai siejamas su geresne širdies ir kvėpavimo sistemos būkle.

    „Jau žinojome, kad ši zona sumažino oro taršą, tačiau dabar matome, kad tuo pačiu metu gerėjo ir vaikų plaučių sveikata, o tai labai svarbu vaikams ir tėvams“, – sakė tyrimo vadovė, kvėpavimo fiziologė Helen Wood.

    „Vis dėlto negalime atsipalaiduoti: oro tarša ir Londone, ir kituose miestuose vis dar viršija Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamus lygius, tad darbo dar yra“, – pridūrė ji.

  • 167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    Stirlingo pilies teritorijoje Škotijoje dar 1997 metais archeologų aptiktas vadinamasis Skeletas 150 ilgai kėlė mįslę: žmogaus kaulai buvo taip smarkiai sužaloti, kad dalis pažeidimų iš pradžių priskirta jau laikui po mirties. Palaikai rasti buvusios koplyčios vietoje kartu su dar septyniais viduramžių laikotarpio kapais.

    Situaciją pakeitė šiuolaikiniai tyrimo metodai. Pasitelkę mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma lūžių įvyko mirties akimirką arba visai prieš ją, o ne atsirado vėliau ardant kapą ar yrant kaulams.

    Žalojimų mastas išskirtinis: suskaičiuoti 167 lūžiai, tarp jų 61 kaukolėje ir 57 šonkauliuose. Sužaloti ir slanksteliai, galūnės bei dešinė ranka, o dalies šonkaulių lūžiai buvo zigzaginiai, panašūs į matomus šiuolaikinių eismo nelaimių aukoms, kai kūną veikia didelė koncentruota smūgio energija.

    Kas galėjo sukelti tokią jėgą

    Pasak tyrėjų, lūžių pobūdis prastai dera su paprastu kritimu iš aukščio, sutrypimu ar vieno ginklo smūgiu. Daug labiau tikėtina, kad kūną paveikė itin didelis kinetinis krūvis, būdingas sunkiam sviediniui, paleistam iš apgulties mašinos.

    Radiokarboninis datavimas rodo, kad vyras mirė apie 1300 metus. Tai sutampa su laikotarpiu, kai Stirlingo pilis buvo vienas svarbiausių Škotijos ir Anglijos konflikto taškų, o 1304 metais Anglijos karaliaus Eduardo I pajėgos vykdė pilies apgultį pirmojo Škotijos nepriklausomybės karo metu.

    Trebušetas ir istorinis kontekstas

    Istoriniai šaltiniai mini, kad apgultyje galėjo būti naudojamos didelės apgulties mašinos, įskaitant garsųjį War Wolf, laikomą vienu didžiausių kada nors pastatytų trebušetų. Tokios mašinos buvo skirtos mėtyti ypač sunkius akmeninius sviedinius į tvirtovių sienas, todėl jų smūgio energija galėjo būti mirtina net ir pataikius netiesiogiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymo, leidžiančio įvardyti konkrečią mašiną, kuri pražudė šį žmogų. Vis dėlto lūžių išsidėstymas leidžia manyti, kad mirtį sukėlė sviedinys iš trebušeto ar panašios apgulties mašinos, o auka galėjo stovėti ir būti nusisukusi nugara į atskriejusį smūgį.

    Tokie atvejai archeologijoje reti, nes masiniai sužalojimai kauluose paprastai būna sunkiai atskiriami nuo vėlesnių pažeidimų. Būtent todėl didelės raiškos vaizdinimo technologijos tampa vis svarbesnės: jos leidžia tiksliau atkurti mirties aplinkybes ir geriau suprasti viduramžių karo realybę ne vien iš kronikų, bet ir iš fizinių įrodymų.

  • Sensacingas radinys prie Vroclavo: 42 dantų vėrinys gali būti 5 000 metų senumo

    Sensacingas radinys prie Vroclavo: 42 dantų vėrinys gali būti 5 000 metų senumo

    Netoli Vroclavo archeologai aptiko neįprastą papuošalą – vėrinį, sudarytą iš 42 dantų. Mokslininkai teigia, kad toks radinys Lenkijoje yra itin retas, nes panašių artefaktų žinoma vos keletas, o dažniausiai jie gerokai kuklesni.

    Tyrimų komandai vadovaujantis Vroclavo universiteto Archeologijos instituto profesorius Tomasz Gralak pabrėžia, kad radinio išskirtinumą lemia ne tik dantų skaičius. Pasak jo, analogijų regione beveik nėra, todėl vėrinys gali tapti svarbiu šaltiniu aiškinantis priešistorės bendruomenių papročius ir simboliką.

    Kol kas nustatyta, kad dalis vėrinio sudaryta iš gyvūnų ilčių, tačiau neatmetama ir kita galimybė: tarp panaudotų dantų galėjo būti ir žmogaus dantų. Ši hipotezė dar nepatvirtinta, todėl bus atliekami išsamūs morfologiniai ir laboratoriniai tyrimai, kurie turėtų leisti tiksliai identifikuoti kiekvieną elementą.

    Analizes atliks Vroclavo medicinos universiteto specialistai, dirbantys paleoanatomijos ir paleohistologijos srityje. Tokie tyrimai paprastai leidžia nustatyti, kokiai rūšiai priklausė dantys, kaip jie buvo apdoroti, ar ant jų išlikę dėvėjimo, gręžimo ar tvirtinimo pėdsakai, galintys parodyti, kaip papuošalas buvo nešiojamas.

    Mokslininkų vertinimu, vėrinys gali būti maždaug 5 000 metų senumo, todėl jis būtų siejamas su labai ankstyvais priešistorės laikotarpiais. Tai ypač svarbu, nes tokio amžiaus asmeniniai papuošalai regione išlieka retai, o jų kontekstas gali padėti tiksliau atkurti tuometinių bendruomenių socialinius ryšius, ritualus ir estetiką.

    Artimiausiu metu numatyta atlikti ir konservavimo darbus, kad artefaktas būtų stabilizuotas ir apsaugotas nuo irimo. Tyrėjai tikisi, kad rezultatai atsakys ne tik į klausimą, iš kokių dantų sudarytas vėrinys, bet ir ką toks papuošalas reiškė žmonėms, gyvenusiems šiame regione prieš tūkstančius metų.

  • „Voyager 1“ Pale Blue Dot: garsiausia Žemės nuotrauka iš 6,4 mlrd. km vėl tapo itin aktuali

    „Voyager 1“ Pale Blue Dot: garsiausia Žemės nuotrauka iš 6,4 mlrd. km vėl tapo itin aktuali

    Nuotrauka, kurioje Žemės beveik nėra

    1990 metais „NASA“ zondas „Voyager 1“ padarė kadrą, kuriame Žemė matoma kaip vos įžiūrimas taškelis tamsos fone. Mėlynų vandenynų, žemynų ar debesų ten nesimato, tik silpnas šviesos taškelis, pakliuvęs į saulės spindulių ruožą.

    Šis vaizdas vėliau pramintas Pale Blue Dot ir tapo vienu atpažįstamiausių žmonijos kosminių kadrų. Jis primena, kad visa žmonių istorija, konfliktai ir pasiekimai telpa viename beveik nematomame taške.

    Kaip ir kodėl jis buvo padarytas

    „Voyager 1“ į kosmosą paleistas 1977 metais, kad tirtų Jupiterį ir Saturną, o vėliau tęsė kelionę tolyn nuo Saulės sistemos planetų. Artėjant prie sprendimo išjungti kameras, buvo ieškoma paskutinės prasmingos idėjos, kuri įprasmintų misijos vizualinę dalį.

    Vasario 14 dieną zondas nufotografavo Saulės sistemos šeimos portretą, sudarytą iš kelių dešimčių kadrų. Žemė jame užfiksuota maždaug iš 6,4 milijardo kilometrų atstumo ir užima tik maždaug 0,12 pikselio, todėl realiai ji beveik susilieja su vaizdo triukšmu.

    „Pažvelkite dar kartą į tą tašką. Tai čia. Tai namai. Tai mes“, – sakė Carlas Saganas.

    Kodėl ši nuotrauka šiandien skamba dar stipriau

    Mokslininkai aprašo reiškinį, vadinamą apžvalgos efektu, kai Žemę iš kosmoso pamatę žmonės patiria stiprų nuostabos jausmą ir aiškesnį planetos trapumo suvokimą. Pale Blue Dot suteikia panašią perspektyvą ir tiems, kurie niekada neišskrido už atmosferos ribų.

    Per daugiau nei tris dešimtmečius pasaulis radikaliai pasikeitė: atsirado socialiniai tinklai, išmanieji telefonai, nuolatiniai pranešimai ir milžiniškas informacijos srautas. Paradoksalu, tačiau net turėdami daugiau priemonių pasiekti vieni kitus, žmonės ne visada jaučiasi labiau susiję.

    Pastaraisiais metais sparčiai plinta ir DI pokalbių programos, siūlančios virtualią kompaniją, tačiau moksliniai rezultatai nėra vienareikšmiai. Vieni tyrimai rodo trumpalaikį vienišumo sumažėjimą, kiti sieja intensyvesnį socialinių pokalbių robotų naudojimą su didesniu vienišumu vėliau, nors tai nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį.

    Pasaulio sveikatos organizacija yra skelbusi, kad vienišumą patiria maždaug kas šeštas žmogus. Šiame kontekste Pale Blue Dot veikia kaip priešnuodis nuolatiniam priartinimui prie smulkmenų, konfliktų ir statuso ženklų, nes grąžina į mastelį, kuriame visi skirtumai tampa antraeiliais.

    Misija tęsiasi, bet kadras jau tapo legenda

    „Voyager 1“ kameros buvo išjungtos netrukus po šio kadro, kad būtų taupoma ribota energija, tačiau pats zondas tęsė kelionę ir tapo tolimiausiu nuo Žemės nutolusiu žmonių sukurtu objektu. Jis juda tolyn, o ryšys su juo palaikomas tiek, kiek leidžia aparatinės galimybės ir atstumas.

    Vis dėlto būtent tas vienas kadras, kuriame Žemė beveik nematoma, išliko kaip stiprus kultūrinis ir mokslinis simbolis. Jis primena ne naują būdą susisiekti, o tai, kad esame susieti jau dabar, tiesiog dalindamiesi ta pačia maža planeta.

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.