CP v2

Category: Sodas ir daržas

  • Sodo žvaigždės rudenį: kaip auginti astrus, kad žydėtų iki pat pirmųjų šalnų

    Į sodus pamažu ateina rudens nostalgija: vienmetės gėlės baigia žydėti, o gėlynuose vis dar ryškiai šviečia kai kurių daugiamečių augalų spalvos. Vienos žinomiausių ir mėgstamiausių rudeninių gėlių – daugiametės astrės ir chrizantemos.

    Iš rudeninių asterių, dar vadinamų žvaigždėmis, dažniausiai auginamos švelnių rožinių, melsvų, violetinių ar karmino atspalvių naujosios Anglijos astrės (Aster novae-angliae) ir naujosios Belgijos astrės (Aster novae-belgiae). Abi rūšys kilusios iš Šiaurės Amerikos, o jų veislių asortimente galima rasti anksti, vidutiniškai ir vėlai žydinčių augalų. Dėl to įmanoma suformuoti gėlyną, kuris žydės nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos.

    Šios astrės puikiai tinka mišrioms daugiamečių augalų grupėms arba gėlynų fonui, nes yra gana aukštos. Kai kurios veislės užauga iki pusantro metro, pavyzdžiui, vėlyva melsvai violetinė veislė „Barr’s Blue“. Į vieną kvadratinį metrą rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip keturis augalus.

    Nors naujosios Anglijos ir naujosios Belgijos astrės suformuoja didelius, gausiai žydinčius kerus, jų giminaitė krūminė astrė (Aster dumosus) yra gerokai žemesnė – užauga apie 15–50 cm, tačiau žydi ne mažiau įspūdingai. Ji pradeda žydėti rugpjūtį, o be įprastų aukštoms astrėms spalvų galima rasti ir ankstyvą purpurinę raudoną veislę „Jenny“.

    Žemiausios šių asterių veislės tinka alpinariumams, gėlynų apvadams, taip pat puikiai auga vazonuose terasoje ar balkone.

    Aukštosios astrės pavasarį atželia vėliau ir iš pradžių auga lėtai. Jos nemėgsta užmirkusios dirvos, tačiau visą vegetacijos laikotarpį reikalauja reguliaraus laistymo. Ilgalaikis drėgmės trūkumas ir smėlinga dirva joms kenkia – augalai silpniau žydi ir dažniau serga miltlige.

    Derlingoje, kalkingoje dirvoje ir saulėtoje vietoje astrės trumpesnius sausrų laikotarpius ištveria gerai. Prieš sodinimą dirvą vertėtų pagerinti kokybišku kompostu – tai turėtų būti taisyklė. Dėl savo vešlumo augalai maistinių medžiagų poreikį išlaiko ir augimo metu, todėl papildomas tręšimas bus naudingas.

    Aukščiausias veisles verta laiku laisvai parišti, kad kerai išlaikytų natūralią formą. Vėjo išguldyti ar nulaužyti stiebai vėliau daug sunkiau sutvarkomi.

    Aukštos astrės sustiprėja, jei liepos pradžioje jas patrumpinsite maždaug per pusę. Nors žydėjimas gali nusikelti apie dvi savaites, augalai taps tvirtesni ir atsparesni išgulimui.

    Jeigu senesni augalai ima „plikti“ – kero vidurys retėja, tai ženklas, kad atėjo tinkamas metas juos išskirstyti. Astrių dauginimas paprastas: pavasarį kerą padalykite į mažesnes dalis ir pasodinkite pasirinktosiose vietose.

    Nuotraukos šaltinis: „iStock“

  • Rudenį padarykite šį dalyką su rožėmis – pavasarį jos atsidėkos įspūdingu žydėjimu

    Kad rožės kitąmet gausiai žydėtų, rudenį joms reikia atidesnės priežiūros. Pašalinus vaisius ir vadinamuosius laukinius ūglius augalas neeikvos vertingų maisto medžiagų ir lengviau peržiemos. Žemiau – kaip juos atpažinti ir kaip rožes teisingai paruošti žiemai.

    Kaip ir daugelis kitų žydinčių augalų, rožės po žydėjimo suformuoja vaisius. Jie atima iš augalo maisto medžiagas, todėl juos verta pašalinti. Stambiažiedes rožes trumpinkite tiesiai virš aukščiausio gerai išsivysčiusio pumpuro, o daugiažiedes – tiesiai po nužydėjusiu žiedynu.

    Tuomet apžiūrėkite, ar rožė neaugina poskiepio atžalų, dar vadinamų laukiniais ūgliais. Tai stiprūs, aukšti, stačiai augantys ūgliai, kurie rožei atima jėgas ir gali ją net pražudyti, todėl juos būtina kuo greičiau pašalinti. Dažnai juos nesunku pastebėti: jie būna šviesesnės spalvos ir rečiau apaugę lapais nei kiti ūgliai. Vis dėlto kartais jie beveik nesiskiria, todėl verta pasitikrinti papildomai.

    Jei nesate tikri, ar tai laukinis ūglis, prie įtartino ūglio šiek tiek atkaskite žemę. Jeigu pamatysite, kad ūglis auga iš vietos, iš kurios formuojasi pagrindinės šakos (iš poskiepio), tai ir yra atžala. Tokį ūglį reikia tuoj pat pašalinti: atidenkite vietą, kur jis išauga iš šaknų, ir atskirkite be jokių likučių. Jei ūglis išauga ant kamieno, nupjaukite jį kuo arčiau kamieno ir stebėkite, ar toje vietoje neatsiranda naujų atžalų.

    Rožės būna įvairių tipų, kuriuos patogu skirstyti į krūmines, vijoklines ir stiebines (medelio formos). Kiekvienai grupei žiemojimui taikomi šiek tiek skirtingi principai.

    Krūminių rožių jautriausia vieta paprastai yra pasislėpusi maždaug 3–5 cm po dirvos paviršiumi. Kad augalas neapšaltų, supilkite ant jo 15–20 cm aukščio žemės kauburėlį. Susidariusias vageles galima užpildyti sausais lapais. Taip pat verta prisiminti taisyklę: kuo mažiau rožes rudenį karpysite, tuo jos bus atsparesnės žiemą. Geriausia tik šiek tiek patrumpinti viršūnes ir pašalinti seną medieną.

    Vijoklinėms rožėms, ypač jautresnėms veislėms, ūglius nuimkite nuo atramų, paguldykite ant žemės ir uždenkite eglišakėmis. Atsparesnėms veislėms dažniausiai pakanka eglišakių prie šaknų.

    Stiebinėms (medelio formos) rožėms, jei tik dar įmanoma, lają palenkite prie žemės ir pritvirtinkite tvirtu kuolu. Tai darykite tik tada, kai nėra šalčio. Nuo lapkričio vidurio lają nuvalykite nuo lapų, lajos ūglius suriškite tarpusavyje ir pritvirtinkite prie žemės. Ant lajos užpilkite apie 10 cm žemės, tačiau ūglių viršūnių neuždenkite. Senesniems augalams, kuriuos lenkiant galima nulaužti, prie lajos ūglių pririškite eglišakių arba ilgos šiaudų dangos – tokios apsaugos paprastai pakanka.

    Šaltinis: autorsky straipsnis.

  • Kiaušinių dėžučių nebeišmetu: dedu ant lysvių – drėgmė laikosi, piktžolių 50 proc. mažiau

    Kiaušinių dėžučių nebeišmetu: dedu ant lysvių – drėgmė laikosi, piktžolių 50 proc. mažiau

    Šiandien – apie paprastą daiktą, kuris dažnai atsiduria šiukšliadėžėje, nors sode ar darže gali būti labai naudingas. Kalba eina apie įprastus kartoninius kiaušinių padėkliukus.

    Pastaraisiais metais vis daugiau daržininkų domisi dirvos mulčiavimu ir ieško paprastų, natūralių sprendimų, padedančių sumažinti darbo kiekį sklype. Viena iš tokių priemonių – popieriniai kiaušinių padėkliukai.

    Šie padėkliukai gaminami iš presuoto popieriaus arba kartono, todėl laikomi ekologiškais ir saugiais dirvai. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad jie suyra labai greitai. Iš tiesų kartonas skyla lėtai: naudojant visą sezoną, iki rudens lysvėse dar gali likti jų gabalėlių. Dažniausiai visiškai jie suyra tik iki kito pavasario.

    Dažniausiai padėkliukai naudojami kaip mulčias. Jie iš dalies uždengia dirvos paviršių, padeda išlaikyti drėgmę ir šiek tiek pristabdo piktžolių augimą. Be to, juose patogu sėti ar sodinti augalus – kiekviena akutė automatiškai padeda išlaikyti tinkamą atstumą tarp daigų.

    Pavyzdžiui, tokiose akutėse patogu auginti ridikėlius, salotas, įvairius žalumynus ar prieskonines žoleles. Jei augalas leidžia ilgesnę šaknį, akutės dugną galima atsargiai prapjauti peiliu – tuomet šaknys be kliūčių augs į dirvą. Panašiai galima sėti morkas ar kitas kultūras su liemenine šaknimi.

    Padėkliukai taip pat padeda išlaikyti tvarkingą sodinimo schemą, ypač auginant žalumynus – petražoles, krapus ar salotas. Be to, purenant žemę mažesnė tikimybė užpilti augalo šaknies kaklelį, todėl sumažėja puvimo rizika.

    Kai kurie daržininkai kiaušinių padėkliukus naudoja ir sodindami braškes ar žemuoges: akutės padeda tolygiai išdėstyti kerelius lysvėje. Taip pat jose patogu įšaknydinti augalų ūsus.

  • Po žiemos plikas, dėmėtas vejos kilimas? 5 žingsniai, sugrąžinantys smaragdinę žalumą

    Po žiemos plikas, dėmėtas vejos kilimas? 5 žingsniai, sugrąžinantys smaragdinę žalumą

    Vejos atnaujinimas – tai ne vien rūpestis žole, bet ir nuoseklus procesas, reikalaujantis dėmesio detalėms bei kantrybės. Vos keli paprasti, tačiau veiksmingi veiksmai gali padėti po žiemos atgaivinti nusilpusią veją ir sugrąžinti jai sodrią, smaragdinę spalvą.

    1. Išvalykite veją ir iššukuokite velėną

    Nutirpus sniegui vejoje dažnai lieka pernykščių lapų, sausų šakelių, sąnašų ir negyvos žolės. Pirmiausia surinkite visas šiukšles, kad pagrindas būtų švarus tolimesniems darbams. Tuomet veją verta iššukuoti – tai padeda pakelti prispaustą žolę, pašalinti susigulėjusią augalinę masę ir pagerinti oro patekimą prie velėnos.

    2. Atlikite aeraciją

    Kitas žingsnis – aeracija, t. y. vejos paviršiaus pradūrimas, kad susidarytų kanalai orui, vandeniui ir maisto medžiagoms. Tai ypač svarbu sutankėjusiose vietose, kurios po žiemos gali būti praradusios purumą. Aeracija padeda šaknims greičiau atsigauti ir skatina tolygesnį augimą.

    3. Skarifikuokite, jei susidarė samanų ir veltinio sluoksnis

    Skarifikacija – gilesnis vejos apdorojimas, kurio metu pašalinamas viršutinis negyvos žolės ir samanų sluoksnis, taip pat prapjaunami suslėgti plotai. Šiuos darbus patogiausia atlikti pavasarį, kai dirva dar pakankamai drėgna, tačiau augalija jau pradeda busti.

    4. Patręškite azotu

    Norint paskatinti vejos atsinaujinimą, pravartu panaudoti azoto trąšas – jos skatina žaliosios masės augimą, stiprina žolės struktūrą ir mažina plikų vietų atsiradimo riziką. Tam tinka specialios azoto trąšos, pavyzdžiui, „Kemira-azot“.

    5. Atsėkite plikas vietas ir po pirmo pjovimo papildykite magniu

    Jei vejoje atsirado išretėjusių plotų, juos reikėtų kuo greičiau atsėti. Vejos sėklas patogu sumaišyti su smėliu arba durpėmis – taip sėja tampa tolygesnė, o sėklos lengviau įsitvirtina dirvoje. Prieš sėjant dirvą gerai sudrėkinkite. Jei tuščių vietų daug, per mėnesį galima atsėti kelis kartus, kad atsinaujinimas būtų vienodesnis.

    Po pirmojo vejos pjovimo naudinga papildomai pamaitinti žolę magniu – šis mikroelementas svarbus fotosintezei ir vejos atsparumui. Galima paruošti tirpalą: 1–2 valgomieji šaukštai magnio sulfato 10 litrų vandens. Tirpalą paskirstykite tolygiai per visą vejos plotą.

  • Atidėkite chemiją: paprikas šiltnamyje išgelbėsite 3 saugiais būdais – kenkėjai pasiduos

    Atidėkite chemiją: paprikas šiltnamyje išgelbėsite 3 saugiais būdais – kenkėjai pasiduos

    Šiltnamyje užaugintos paprikos – tikras malonumas. Tačiau kartu su jomis neretai įsikuria ir nekviesti svečiai: kenkėjai, galintys greitai sugadinti ir augalų išvaizdą, ir būsimą derlių.

    Dažniausiai šiltnamiuose aptinkamos erkės, amarai, baltasparniai, kartais – ir nematodai. Jie sparčiai dauginasi, siurbia sultis iš lapų bei vaisių, sudaro palankias sąlygas puviniui ir pelėsiui.

    Daugelis augintojų atsargiai vertina cheminius preparatus – baiminamasi, kad jie gali pakenkti ne tik augalams, bet ir žmogui, dirbančiam šiltnamyje. Dėl to vis dažniau pasirenkami saugesni, natūralūs kenkėjų kontrolės būdai.

    Česnako arba svogūnų lukštų užpilas

    Vienas seniausių ir ne kartą pasiteisinusių sprendimų – česnako ar svogūnų lukštų užpilas. Abu šie produktai pasižymi intensyviu kvapu, kuris atbaido daugelį kenkėjų. Užpilui paruošti susmulkinkite apie 100 g česnako skiltelių arba paimkite saują svogūnų lukštų, užpilkite 5 l vandens ir palikite pastovėti parą. Gautu skysčiu augalus apipurkškite kas 3 dienas, ypatingą dėmesį skirdami apatine lapų pusei – ten dažniausiai slepiasi amarai ir erkės.

    Muilo tirpalas

    Kitas patikrintas būdas – muilo tirpalas. Jis ruošiamas iš natūralaus ūkiško muilo: apie 50 g muilo ištirpinama kibire vandens. Toks tirpalas ant lapų ir vaisių suformuoja ploną plėvelę, kuri trukdo kenkėjams įsitvirtinti ir siurbti augalo sultis.

    Purškiant svarbu veikti atsargiai ir kruopščiai apdoroti apatinę lapų pusę – būtent ten dažniausiai laikosi aktyviausi kenkėjai. Reguliariai naudojant muilo tirpalą, galima kontroliuoti jų populiaciją nekenkiant augalams ir aplinkai.

    Natūralių kenkėjų priešų pritraukimas

    Dar vienas efektyvus ir aplinkai draugiškas metodas – sudaryti sąlygas natūraliems kenkėjų priešams. Ne veltui šalia paprikų dažnai sodinami serenčiai: šios ryškios gėlės pritraukia boružes ir auksaakes, kurios minta amarais ir kitais smulkiais kenkėjais.

    Tokiu būdu kenkėjų kiekis mažėja be chemijos. Be to, serenčiai gali atbaidyti dalį kenksmingų vabzdžių ir prisidėti prie didesnės biologinės įvairovės šiltnamyje.

  • Nusipirkau folijos „Avroroje“, bet panaudojau gudriau: triukas daržui atbaido vabzdžius ir paukščius

    Nusipirkau folijos „Avroroje“, bet panaudojau gudriau: triukas daržui atbaido vabzdžius ir paukščius

    Kartais gėlės ar daržo augalai nukenčia nuo vabzdžių ir paukščių, kurie apgraužia lapus ar pažeidžia žiedpumpurius. Yra paprastas būdas, galintis padėti juos atbaidyti pasitelkus įprastą aliuminio foliją.

    Šį kartą – apie lengvai pritaikomą triuką, kaip apsaugoti augalus nuo nepageidaujamų „svečių“.

    Pirmiausia prireiks nedidelio folijos gabalėlio, kurį nesunkiai rasite bet kurioje parduotuvėje. Nukirpkite folijos lapą ir kelis kartus sulankstykite, kol gausite standų kvadratėlį. Dydį rinkitės pagal poreikį, tačiau dažniausiai užtenka mažo gabalo.

    Tada pasiimkite aštrų daiktą – pavyzdžiui, ylą ar peilio galiuką – ir kvadratėlio centre pradurkite nedidelę skylutę. Per ją reikės perverti virvelę arba tvirtą siūlą.

    Perkiškite virvelę pro skylutę ir užriškite mazgelį, kad folija laikytųsi tvirtai. Siūlo galus, jei jų per daug, galima nukirpti. Taip pasigaminsite paprastą pakabuką, kurį lengva pritvirtinti prie augalo.

    Atsargiai pririškite virvelę prie šakelės, krūmo ar kito augalo. Jei norite, pasigaminkite kelias tokias pakabukas ir išdėliokite skirtingose vietose. Svarbiausia, kad jos galėtų laisvai judėti ore.

    Kai folija siūbuoja nuo vėjo, ji atspindi šviesą ir sukuria ryškius blyksnius. Manoma, kad būtent šie atspindžiai gali atbaidyti dalį vabzdžių ir paukščių. Dėl to musės, uodai, mašalai, o kartais ir kai kurie paukščiai rečiau priskrenda prie augalų.

    Šis būdas nereikalauja sudėtingų priemonių ir užtrunka vos kelias minutes. Jis ypač patogus sode, balkone ar nedideliame darže, kai norisi apsaugoti augalus nenaudojant agresyvių priemonių.

    Kartais būtent paprasčiausi sprendimai padeda išlaikyti augalus sveikus ir gražius. Verta išbandyti šį triuką ir pažiūrėti, kaip jis veikia jūsų sode ar net ant palangės.

  • Rankos niežti sėti jau kovą? Šios 9 daržovės nebijo šalčio ir derlių duoda pirmiausios

    Rankos niežti sėti jau kovą? Šios 9 daržovės nebijo šalčio ir derlių duoda pirmiausios

    Peržiūrite sėklų pakelius, žvilgtelite į lysves ir galvojate: kada gi pagaliau sušils žemė? Iš tiesų laukti nebūtina – yra nemažai kultūrų, kurios puikiai auga ir vėsesnėje dirvoje.

    Paslaptis paprasta ir visiškai natūrali: daugelio augalų sėkloms dygti reikia ne tiek šilumos, kiek drėgmės. Pavasarį žemė būna prisotinta tirpsmo vandens, todėl susidaro palankios sąlygos augimo startui. Be to, dalis kultūrų geriau vystosi vėsoje nei vasaros kaitroje.

    Dar vienas svarbus gamtos mechanizmas vadinamas šaltąja stratifikacija. Skamba sudėtingai, tačiau esmė paprasta: sėkla kurį laiką būna šaltoje ir drėgnoje dirvoje, o tai jai tampa signalu, kad žiema baigėsi ir metas „pabusti“. Taip augalai išvengia per ankstyvo sudygimo per netikėtus rudeninius atodrėkius, o pavasarį daigai pasirodo vienodžiau ir dažnai duoda geresnį derlių.

    Viena ištvermingiausių kultūrų – špinatai. Jų sėklos gali dygti net tada, kai dirva įšyla tik iki maždaug +2 °C. Pasėjus anksti, sultingų lapų galima sulaukti dar iki vasaros karščių.

    Ankstyvą sėją gerai pakelia ir morkos. Jų sėklose esančios eterinės medžiagos kiek pristabdo dygimą, tačiau pavasarinė drėgmė jas palaipsniui išplauna. Dėl to daigai dažnai sudygsta tolygiau ir draugiškiau.

    Šalčio nebijo ir pastarnokai. Tai tokia ištverminga kultūra, kad jos šakniavaisiai neretai paliekami dirvoje net per žiemą. Po šalnų jie tampa saldesni, nes krakmolas virsta cukrumi.

    Ridikėliai geriausiai auga būtent vėsesniu oru. Karštyje jie greitai pradeda žydėti, todėl ankstyva sėja padeda užsiauginti sultingus šakniavaisius be ankstyvo „išėjimo į žiedą“.

    Lapiniai kopūstai „kale“ taip pat garsėja ištverme. Suaugę augalai gali atlaikyti iki -10 °C, o kartais ir dar žemesnę temperatūrą. Pasėjus anksčiau, augalai spėja sustiprėti iki pasirodant pagrindiniams kenkėjams.

    Mašinės salotos, dar vadinamos kornsalotomis, taip pat mėgsta vėsą. Kai kuriuose regionuose, kur klimatas švelnesnis, jos gali augti net žiemą.

    Petražolės dygsta gana lėtai, todėl ankstyva sėja joms itin tinkama – augalas turi daugiau laiko ramiai sudygti ir sustiprėti.

    Svogūnus iš sėklų, dar vadinamų „černuška“, taip pat verta sėti kuo anksčiau. Ši kultūra turi ilgą vystymosi laikotarpį, todėl ankstyvas startas dažnai leidžia užauginti didesnį svogūną.

  • Kovo purškimas, kurį daro patyrę sodininkai: sako, kad saugo nuo kenkėjų visą sezoną

    Parafino aliejaus purškimas – vienas paprasčiausių ankstyvo pavasario darbų, padedančių sumažinti sode peržiemojusių kenkėjų kiekį dar prieš jiems išplintant. Ši priemonė veikia mechaniškai: po purškimo ant augalo susidaro plona aliejaus plėvelė, kuri padengia kenkėjų kiaušinėlius, lervas ir suaugėlius, o tuomet blokuoja oro patekimą. Dėl to kenkėjai nebegali kvėpuoti ir žūsta.

    Kaip veikia parafino aliejaus purškimas?

    Parafino aliejus daugiausia taikomas kovai su kenkėjais, kurie žiemoja ant medžių ir krūmų: žievės įtrūkimuose, ant ūglių ar sunkiai pasiekiamose šakų vietose. Laiku atliktas purškimas leidžia sumažinti jų populiaciją dar sezono pradžioje, kai žala augalams paprastai būna didžiausia.

    Kokius kenkėjus padeda naikinti?

    Parafino aliejaus purškimas dažniausiai naudojamas prieš šiuos kenkėjus:

    • amarus,
    • voratinklines erkes,
    • skydamarius,
    • amarinius kenkėjus (pvz., pušų ir eglių kenkėjus, dažnai įvardijamus kaip ochojnikai).

    Kadangi jie slepiasi žievės plyšiuose ir šakų užkaboriuose, ypač svarbu purkšti kruopščiai, nepaliekant sausų vietų.

    Kokius augalus galima purkšti?

    Parafino aliejus tinka daugeliui sodo augalų. Dažniausiai purškiama:

    • vaismedžiai,
    • vaiskrūmiai (pavyzdžiui, serbentai, agrastai, avietės),
    • lapuočiai dekoratyviniai krūmai (pavyzdžiui, rožės),
    • lapuočiai medžiai (pavyzdžiui, gudobelės, liepos, klevai),
    • spygliuočiai.

    Ypač dažnai purškiamos obelys, kriaušės, slyvos, gudobelės, o taip pat dekoratyviniai ir spygliuočiai augalai – ožekšniai, kukmedžiai, kėniai, eglės, maumedžiai, pušys.

    Praktikoje verta vadovautis stebėjimais: jei praėjusį sezoną ant augalų buvo pastebėta amarų, erkių ar kitų kenkėjų, ankstyvas pavasarinis purškimas parafino aliejumi gali reikšmingai sumažinti jų sugrįžimo tikimybę.

    Kada purkšti parafino aliejumi?

    Dažniausiai rekomenduojamas laikas – nuo vasario pabaigos iki kovo pabaigos. Tikslus terminas priklauso nuo orų ir to, kaip greitai bunda augalai.

    Svarbiausios taisyklės:

    • purkšti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį,
    • geriausia – kai augalai dar be lapų arba kai lapai tik pradeda skleistis,
    • oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė nei 5 °C, o geriausia – aukštesnė nei 8 °C,
    • pasirinkti dieną be lietaus ir be vėjo.

    Jei purkšite per vėlai, kai lapai jau pilnai išsiskleidę, aliejus gali palikti rusvas dėmes ant augalų.

    Kokios purškimo proporcijos?

    Purškimui galima naudoti skystą parafiną (parafino aliejų), kurio įsigyti galima, pavyzdžiui, vaistinėje. Dažniausiai taikoma proporcija – 100 ml parafino aliejaus 5–6 litrams vandens. Rekomenduojama naudoti minkštą vandenį, pavyzdžiui, lietaus. Mišinį būtina labai gerai išmaišyti ir tuomet purkšti augalus.

    Taip pat galima rinktis paruoštus sodo prekyboje esančius preparatus, pavyzdžiui, „Treol 770 EC“ ar „Emulpar 940 EC“.

    Kaip purkšti, kad priemonė būtų veiksminga?

    Šio purškimo sėkmė priklauso nuo kruopštumo. Skystis turi padengti visas augalo dalis. Daugiausia dėmesio verta skirti žievės įtrūkimams, šakų susikirtimo vietoms, ūglių apačiai – būtent ten dažniausiai slepiasi peržiemoję kenkėjai.

    Purškiant svarbu, kad tirpalas gerai padengtų augalą, tačiau nepertekėtų ir nevarvėtų. Per didelis kiekis gali ne tik būti nenaudingas, bet ir apsunkinti purkštuvo darbą.

    Ar parafino aliejaus purškimas saugus?

    Parafino aliejaus purškimas laikomas palyginti saugia priemone žmonėms ir aplinkai. Jis paprastai vertinamas kaip mažiau žalingas nei vėliau sezono metu naudojami cheminiai augalų apsaugos produktai, kai ant augalų jau būna ir naudingų vabzdžių. Dėl to aliejinis purškimas dažnai pasirenkamas kaip profilaktinė sodo apsauga sezono pradžioje.

  • Naujas „ogrodų įsibrovėlis“ plinta Europoje: tūkstančiai vabzdžių puola liepas ir namus

    Dar prieš dešimtmetį Lenkijoje beveik niekas nebuvo girdėjęs apie skupieniečį lipinį – sparčiai plintantį blakės tipo vabzdį, vis dažniau pastebimą ir miestų želdynuose, ir privačiuose soduose. Pirmieji individai buvo užfiksuoti pietryčių Lenkijoje maždaug prieš 10 metų. Nuo tada rūšis nuosekliai kolonizuoja vis naujus regionus, pasiekdama ir šalies pietus, ir centrines teritorijas.

    Šio vabzdžio natūrali aplinka – šiltesni Viduržemio jūros baseino regionai, tačiau švelnesnės žiemos leidžia jam sėkmingai prisitaikyti ir šiauriau. Plitimą dar labiau skatina klimato kaita bei transportas: vabzdžiai neretai „keliauja“ automobiliuose ar su vežamais augalais, todėl naujose vietose atsiranda staiga ir netikėtai.

    Kaip atpažinti skupieniečį lipinį?

    Dalis sodininkų šį vabzdį supainioja su be sparnų raudonjuode blake (dažnai vadinama „tramvajininku“). Vis dėlto yra požymių, padedančių greitai atskirti rūšis. Skupieniečis paprastai būna mažesnis – apie 4,8–6 mm ilgio. Ant sparnų galų matoma bespalvė, permatoma plėvelė, kuri saulėje blizga. Sparnų pagrindas yra rausvas, tačiau galva, ūsai ir priešnugarėlė – vientisai juodi.

    Ryškiausias šios rūšies bruožas – polinkis telktis į milžiniškas sankaupas. Rudenį ir žiemą vabzdžiai sulenda į medžių žievės plyšius, kur susidaro tarsi gyvi raudonai juodi „kilimai“, skaičiuojantys tūkstančius individų. Taip jie lengviau išlaiko šilumą ir ištveria nepalankias sąlygas.

    Ar jūsų augalai saugūs?

    Sodininkai dažnai klausia, ar šis vabzdys pavojingas augalams. Specialistai jo žalą šiuo metu vertina kaip nedidelę, tačiau visiškai numoti ranka nereikėtų. Skupieniečis turi duriamąjį-siurbiamąjį burnos aparatą, kuriuo siurbia augalų sultis. Dėl to gali kilti kelių tipų problemos:

    • pavasarį, maitinantis jaunais pumpurais ir lapais, lapai gali deformuotis, susisukti ir pradėti džiūti;
    • retesniais atvejais vabzdžiai puola žiedus ir vaisius, o tai gali paskatinti jų puvimą;
    • labiausiai pažeidžiami būna jauni, neseniai pasodinti medeliai – jie gali greičiau nusilpti.

    Mokslininkai taip pat tiria, ar šis vabzdys gali pernešti augalams pavojingus patogenus. 2016 m. jo seilių liaukose aptikta nauja žiuželinių pirmuonių rūšis – Phytomonas oxycareni. Kol kas nėra aišku, ar ji sukelia augalų ligas, tačiau tokie radiniai kelia didesnį augalų apsaugos specialistų budrumą.

    Kai vabzdžiai beldžiasi į jūsų langą

    Didžiausias nepatogumas prasideda tuomet, kai skupieniečiai ieško vietos žiemoti. Kai kuriuose miestuose fiksuoti atvejai, kai šie vabzdžiai masiškai braunasi į butus. Jie išnaudoja menkiausius plyšius langų rėmuose, balkonuose ar sandarinimo vietose, kad patektų į šiltas patalpas.

    Be vizualinio diskomforto, kontaktas gali būti nemalonus ir dėl kvapo. Kaip ir daugelis kitų blakių, pajutęs grėsmę vabzdys išskiria intensyvų atbaidantį kvapą. Jei jų pastebėjote namuose, patariama šalinti mechaniškai, pavyzdžiui, siurbliu, vengiant traiškyti – taip sumažinsite tikimybę, kad kvapas įsigers į paviršius.

    Gamtoje populiaciją gali sumažinti stiprūs šalčiai. Tyrimai parodė, kad kelioms dienoms temperatūrai nukritus žemiau -15 °C, kolonijose žūsta iki 99 proc. vabzdžių. Vis dėlto šylant žiemoms tokios „natūralios atrankos“ pasitaiko vis rečiau, todėl rūšis lengviau išsilaiko ir plečia arealą.

    Ką daryti pastebėjus skupieniečius?

    Jei ant jūsų sode augančios liepos staiga pamatėte tūkstančius smulkių raudonai juodų vabzdžių, panikuoti neverta. Daugeliu atvejų brandūs medžiai jų buvimą ištveria be didesnės žalos, tačiau jaunas sodinukas verta stebėti atidžiau. Pravartu laikytis kelių paprastų taisyklių:

    • stebėkite pavasarį ir rudenį – tada vabzdžiai aktyviausi;
    • nenaudokite chemijos be būtinybės: jei vabzdžiai laikosi tik ant seno medžio žievės, purškimai gali labiau pakenkti naudingiems vabzdžiams nei padėti;
    • apsaugokite namus: patikrinkite langų sandarumą ir įsirenkite tinklelius nuo vabzdžių, kad „svečiai“ nepatektų į vidų.

    Nors skupieniečis lipinis dažniausiai nėra itin pavojingas sodui, jo masinis pasirodymas ir bandymai patekti į būstus gali tapti rimtu kasdieniu nepatogumu. Todėl svarbiausia – atpažinti vabzdį, stebėti situaciją ir imtis paprastų prevencinių priemonių.

  • Auga iki 3 metrų ir žydi net 120 dienų: ši lagerstremija tampa tikra sodo pažiba

    Indinė lagerstremija (Lagerstroemia indica), dar vadinama pietų alyva, kilusi iš Azijos. Natūraliai ji auga Kinijoje, Vietname ir Taivane. Šiltesnio klimato šalyse šis augalas gali užaugti iki kelių metrų, o Lietuvos sąlygomis dažniausiai pasiekia apie 2–3 m aukštį ir formuoja įspūdingą krūmą arba nedidelį medelį.

    Didžiausias jos privalumas – dekoratyvūs žiedai. Jie lengvai banguoti, švelnūs, susitelkę į ilgas, tankias žiedynų šluoteles. Priklausomai nuo veislės, žiedų spalva gali būti balta, šviesiai rožinė, ryškiai purpurinė arba raudona.

    Žydi net iki 120 dienų

    Viena ryškiausių indinės lagerstremijos savybių – ypač ilgas žydėjimas. Palankiomis sąlygomis jis gali trukti apie 4 mėnesius, t. y. iki 120 dienų.

    Lietuvoje pirmieji žiedai paprastai pasirodo liepą, o žydėjimas gali tęstis iki spalio. Dėl to augalas puošia sodą tuo metu, kai daugelis kitų dekoratyvinių augalų jau būna baigę žydėti. Būtent todėl lagerstremija dažnai įvardijama kaip viena ilgiausiai žydinčių dekoratyvinių sodo augalų.

    Kaip greitai auga lagerstremija?

    Lagerstremija auga gana sparčiai, ypač jei pasodinta šiltoje ir saulėtoje vietoje. Ilgainiui ji suformuoja išsišakojusią, šiek tiek skėčio formos lają. Lietuvoje ji dažniausiai auginama kaip nedidelis medelis, platus krūmas arba nykštukinė veislė, tinkama didesniems vazonams.

    Nykštukinės veislės paprastai neviršija 1,5–2 m aukščio, todėl puikiai tinka terasoms ir didesniems balkonams.

    Kokią vietą mėgsta lagerstremija?

    Šis augalas mėgsta saulę ir šilumą. Kad gerai augtų ir gausiai žydėtų, jam reikia tinkamai parinktos vietos. Geriausiai tinka labai saulėta, šilta ir nuo vėjo apsaugota vieta – pavyzdžiui, prie namo sienos arba tvoros. Tokiose sąlygose lagerstremija auga stabiliau ir lengviau ištveria vėsesnius laikotarpius.

    Kokia dirva tinkamiausia?

    Lagerstremijai labiausiai tinka derlinga, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva. Dirvožemio reakcija turėtų būti silpnai rūgšti arba neutrali. Jei žemė sunkesnė ir linkusi kaupti vandenį, verta įrengti drenažą, kad šaknys neimtų pūti.

    Geriausia lagerstremiją sodinti pavasarį – taip augalas turi visą sezoną įsišaknyti ir pasiruošti žiemai.

    Laistymas ir tręšimas

    Jaunus sodinukus reikia reguliariai laistyti, ypač sausrų metu. Suaugę augalai būna atsparesni trumpalaikiam drėgmės trūkumui.

    Tręšiant dažniausiai taikoma paprasta taisyklė:

    • pavasarį – azoto trąšos, skatinančios augimą;
    • vasarą – kalio ir fosforo trąšos, padedančios gausiau žydėti;
    • tinka ir organinės trąšos, pavyzdžiui, kompostas.

    Ar lagerstremiją reikia genėti?

    Genėjimas yra vienas svarbiausių priežiūros darbų. Lagerstremija žydi ant šių metų ūglių, todėl pavasarinis genėjimas skatina stipresnį augimą ir gausesnį žydėjimą. Genėti rekomenduojama pavasarį, prieš prasidedant aktyviam augimui: pašalinami seni, pažeisti ūgliai, taip pat pernelyg sutankėjusios šakos. Tuomet krūmas išlaiko gražią formą ir žydi intensyviau.

    Ar lagerstremija atspari šalčiui?

    Lagerstremijos atsparumas šalčiui – vidutinis. Dauguma veislių ištveria maždaug nuo –15 °C iki –18 °C temperatūrą. Jauni augalai yra gerokai jautresni, todėl juos būtina apsaugoti žiemai. Esant stipresniems šalčiams (apie –20 °C ir žemiau) augalas gali apšalti, todėl dažnai patariama mulčiuoti šaknis storesniu žievės ar lapų sluoksniu, ūglius pridengti agroplėvele ir rinktis ypač užuovėją turinčias vietas.

    Vėsesniuose regionuose (pavyzdžiui, šiaurės rytų Lietuvoje ar kalvotose vietovėse) lagerstremija neretai auginama dideliuose vazonuose, kuriuos žiemai perkelia į vėsią patalpą. Geriausiai ji jaučiasi šiltesnėse vietovėse, kur žiemos švelnesnės.