Category: Sodas ir daržas

Vis daugiau sodininkų renkasi natūralius sprendimus, o mielės dažnai vadinamos viena paprasčiausių ir pigiausių „naminių“ trąšų. Aptariame, kaip pasigaminti mielių trąšą, kuriems augalams ji tinka ir kaip dažnai ja laistyti.

Kodėl verta tręšti augalus mielėmis?

Mielės gali veikti kaip natūralus augimo stimuliatorius. Augalai, laistomi tokiu tirpalu, dažnai geriau įsišaknija, greičiau auga ir gausiau žydi. Tai ypač aktualu rūšims, kurių šaknų sistema yra negili.

Reguliariai naudojant mielių trąšą, augalai gali tapti atsparesni ligoms ir kenkėjams. Be to, tokia priemonė kainuoja nedaug, o trąšai paruošti tinka ir pasenusios mielės.

Kaip pasigaminti mielių trąšą sodui?

Tokį tirpalą paruošti paprasta – dažniausiai taikomi du būdai.

Pirmasis, pats paprasčiausias variantas: apie 100 g šviežių mielių ištirpinkite maždaug 10 l šilto vandens. Mieles sutrupinkite, užpilkite vandeniu ir palikite pastovėti apie valandą. Po to tirpalas jau tinkamas augalams laistyti.

Antrasis būdas – fermentuota mielių trąša, kuri laikoma stipresne. Tam reikia sutrupinti 100 g mielių ir užberti stikline cukraus. Viską išmaišykite ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet užpilkite 10 l vandens (geriausia lietaus) ir palikite fermentuotis. Procesas paprastai trunka apie savaitę.

Prieš naudojant fermentuotą trąšą ją būtina praskiesti vandeniu. Dažniausiai rekomenduojama proporcija – viena stiklinė trąšos maždaug 10 l vandens. Kaip ir pirmuoju atveju, geriau naudoti lietaus, o ne vandentiekio vandenį.

Kokius augalus galima laistyti mielėmis?

Mielių trąša tinka tiek sodo, tiek kambarinėms gėlėms. Ypač gerai į ją reaguoja rožės, bijūnai, levandos ir buksmedžiai.

Tokia odinė priemonė gali paskatinti ir daržovių bei vaisinių augalų augimą. Sodininkai ją neretai naudoja laistydami pomidorus, agurkus, braškes ir vaiskrūmius.

Mielės orchidėjoms ir kitoms kambarinėms gėlėms

Naminė mielių trąša tinka ir žydintiems bei dekoratyviniams lapiniams kambariniams augalams. Ji ypač dažnai rekomenduojama orchidėjoms, taip pat gali būti naudojama laistant ar prižiūrint taikos lelijas, papartžius, žibuokles, monsteras, pelargonijas ir begonijas.

Kai kurie augintojai naudoja ir mirkymo būdą: vazoną trumpam (kelioms minutėms) įstato į indą su paruoštu mielių tirpalu.

Kaip dažnai laistyti augalus mielių trąša?

Nors mielės yra natūrali priemonė, svarbu nepersistengti. Dažniausiai patariama augalus tokiu tirpalu laistyti kartą per 2 savaites arba rečiau. Orchidėjoms rekomenduojama dar didesnė pertrauka – ne dažniau kaip kartą per 4 savaites.

Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami ankstyvą pavasarį, kai augalai pradeda intensyviai augti.

Kurių augalų mielėmis laistyti nereikėtų?

Mielių tirpalu nerekomenduojama laistyti bulvių ir svogūnų – teigiama, kad tai gali pabloginti jų skonį.

Inkilai – paprastas būdas padėti paukščiams rasti saugią vietą perėti, ypač ten, kur trūksta senų medžių su natūraliomis drevėmis. Tačiau vien tik pakabinti inkilą neužtenka: svarbu pasirinkti tinkamą laiką, vietą ir patį inkilo tipą.

Kada kabinti inkilus?

Inkilus rekomenduojama kabinti rudenį arba ankstyvą pavasarį. Miškininkų teigimu, vėliausias terminas – iki kovo 15 dienos. Jei iki šios datos inkilo pakabinti nepavyko, dažnai patariama palaukti iki spalio 16-osios ir pasiruošti kitam sezonui: suplanuoti, kokių inkilų reikės, kur jie kabės, o prireikus – įsigyti paruoštus.

Nors pasitaiko atvejų, kai vėliau pakabinti inkilai vis tiek sulaukia gyventojų, kuo anksčiau tai padaroma, tuo didesnė tikimybė, kad paukščiai spės priprasti prie naujo objekto, įvertinti jo saugumą ir pasirinks jį perėjimui.

Taip pat verta prisiminti, kad kai kurios rūšys inkilus naudoja ne tik perėjimui: pasibaigus perėjimo sezonui, juose gali slėptis ar nakvoti ir žiemą.

Primename, kad daugumos paukščių perėjimo laikotarpis trunka nuo kovo 1 dienos iki spalio 15 dienos.

Kur kabinti inkilus?

Vieta priklauso nuo to, kokiai paukščių rūšiai inkilas skirtas. Svarbiausia, kad inkilas būtų pritvirtintas stabiliai: prie medžio kamieno, pastato sienos, tvoros arba specialiai paruošto laikiklio. Renkantis vietą būtina pagalvoti ir apie praktinę pusę – inkilą reikės pasiekti valymui, todėl įvertinkite, ar saugiai pastatysite kopėčias.

Pagrindinės inkilų kabinimo taisyklės:

1. rinkitės nuošalesnę, saugią vietą, o inkilas turėtų būti paprastas ir kuo natūralesnis;
2. landą orientuokite į šiaurę, rytus arba pietryčius;
3. inkilas turi būti tvirtai pritvirtintas prie kamieno, sienos ar stelažo;
4. kabinkite ne per žemai, kad inkilo nepasiektų plėšrūnai, bet ir ne per aukštai, kad būtų patogu prižiūrėti;
5. inkilą prie medžio tvirtinkite per dvi medines juosteles, naudojant vinis – taip mažiau žalojamas medis;
6. atstumas tarp inkilų dažniausiai turėtų siekti apie 20 m, tačiau jis priklauso nuo rūšies.

Rekomenduojama inkilą kabinti toliau nuo stambių šakų ar išsišakojimų, nes tai gali palengvinti plėšrūnų priėjimą.

Inkilai zylėms

Vienas dažniausių variantų – A tipo inkilai, skirti zylėms. Jie yra vertikalūs, dažniausiai mediniai, kartais gaminami ir iš vadinamojo medžio betono. Zylėms skirtas A1 tipo inkilas turi mažesnę landą – apie 28 mm skersmens. Tokius inkilus galima kabinti nuo maždaug 1 m aukščio. Zylėms reikia erdvės, todėl tarp inkilų rekomenduojama palikti bent 25 m atstumą.

Zylių perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios.

Inkilas žvirbliui

Žvirbliams ir čiruliams (kitiems artimiems smulkiems žvirbliniams) dažniausiai tinka A tipo inkilas, panašus į zylėms skirtą, tačiau su didesne landa – apie 33 mm skersmens. Tokie inkilai paprastai kabinami nuo maždaug 2 m aukščio. Šiems paukščiams galima kelti kelis inkilus greta, paliekant tarp jų 2–3 m atstumą.

Žvirblių perėjimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo vasario ir kovo sandūros iki rugpjūčio.

Inkilai varnėnams

Varnėnai dažniausiai renkasi B tipo inkilus – jie yra didesni, o landos skersmuo siekia apie 47 mm. Tokį inkilą rekomenduojama kabinti maždaug 3–4 m aukštyje.

Varnėnų perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo balandžio iki birželio.

Inkilai čiurliams

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia čiurliai – paukščiai, kurie minta dideliais kiekiais skraidančių vabzdžių. Jiems skirti inkilai dažniausiai būna žemesni, pailgi, tarsi plokšti. Geriausia vieta – pastatų sienos po stogo pakalimu. Čiurliai mėgsta gyventi kolonijomis, todėl didesnė sėkmė tikėtina, jei kabinsite kelis ar net keliolika inkilų greta.

Čiurlių inkilai turėtų būti kabinami ne žemiau kaip 5 m aukštyje, o prieš landą turi būti atvira erdvė, kad paukščiai galėtų laisvai priskristi.

Čiurlių perėjimo laikotarpis paprastai trunka nuo gegužės iki rugpjūčio.

„Inkilai“ šikšnosparniams

Nors šikšnosparniai nėra paukščiai, jų „nameliai“ dažnai minimi kartu, nes taip pat kabinami soduose ir prie pastatų. Šikšnosparniai padeda mažinti uodų kiekį, todėl žmonės vis dažniau įrengia jiems skirtas slėptuves.

Šikšnosparnių nameliai paprastai būna plokšti, su įėjimu iš apačios. Juos rekomenduojama kabinti apsaugotoje vietoje, dažniausiai pietinėje arba pietrytinėje pusėje, 2–4 m aukštyje. Dažnai patariama kabinti po kelis (4–6) greta arba netoliese.

Šikšnosparnių jauniklių auginimo laikotarpis dažniausiai tęsiasi nuo birželio iki liepos.

Kokį inkilą rinktis?

Renkantis inkilą sodui svarbiausia, kad jis kuo labiau primintų natūralią drevę. Praktikoje tai reiškia paprastą, natūralią, neperkrautą konstrukciją. Geriausiai tinka neobliuota mediena – paukščiams lengviau laikytis ir judėti viduje.

Nors dekoratyvūs, ryškūs „nameliai“ gali atrodyti patraukliai žmogui, paukščiams jie dažnai nėra naudingi ir kartais net pavojingi: papildomos detalės traukia dėmesį ir gali palengvinti plėšrūnų darbą. Inkilas turėtų susilieti su aplinka ir pirmiausia suteikti saugumą.

„Skrzynka lęgowa paukščiams, dar vadinama inkilu, yra specialiai suprojektuota konstrukcija, skirta drevėse ir pusdrevėse perintiems paukščiams. Dažniausiai ji gaminama iš medienos, rečiau – iš kitų medžiagų. Be perėjimo funkcijos, inkilas gali tarnauti ir kaip slėptuvė bei poilsio vieta pasibaigus perėjimo laikotarpiui. Žiemą ypač zylės, bet ir kitos rūšys, noriai naudojasi inkilais parkuose ir miškuose kaip nakvynės vietomis“, – sako Wojciech Schwartz, prekės ženklo „Turdus“ bendraįkūrėjas.

Dar vienas svarbus dalykas – inkilas turi būti atidaromas. Be šios galimybės jo tinkamai neišvalysite, o senų lizdų likučiai ir galimi parazitai gali sumažinti tikimybę, kad kitą sezoną inkilas bus užimtas.

Taip pat nerekomenduojama montuoti pagaliukų ar „tupyklų“ po landa: nors taip patogu stebėti paukščius, tokios detalės gali padėti plėšrūnams pasiekti inkilo angą.

Populiariausių inkilų matmenys

Inkilą galima nusipirkti arba pasigaminti patiems. Prieš pradedant verta aiškiai nuspręsti, kokias rūšis norite privilioti, nes skiriasi ir konstrukcija, ir landos dydis. Pateikiami dažnai naudojami matmenys, siejami su ornitologo Jano Sokołowskio rekomendacijomis:

• zylėms (pvz., mėlynosios zylės tipo paukščiams) – A1 tipas: dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, landa 28 mm;
• žvirbliams – A tipas: dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, landa 33 mm;
• varnėnams – B tipas: dugnas 140 x 140 mm, vidinis aukštis 380–400 mm, landa 47 mm;
• čiurliams – J tipas: dugnas 180 x 320 mm, vidinis aukštis apie 180 mm, landa 33 mm.

Planuojant konstrukciją pravartu landą įrengti kuo arčiau stogo. Jei reikia papildomos apsaugos nuo plėšrūnų, angą galima sustiprinti papildoma lentele arba metaliniu žiedu, kad, pavyzdžiui, geniai jos nepadidintų.

Kada valyti inkilus?

Inkilus rekomenduojama valyti kartą per metus – pasibaigus perėjimo sezonui, nuo spalio 16 dienos iki vasario pabaigos. Dažnai patariama valyti rudenį: dalis paukščių inkilus naudoja ir žiemą, todėl jiems svarbu turėti švarią, nuo parazitų apsaugotą slėptuvę. Valant patartina mūvėti pirštines.

Ar verta kabinti inkilus?

Miškuose ir želdynuose mažėja senų medžių, kuriuose susidaro natūralios drevės – tai geriausios vietos daugeliui rūšių perėti. Kai tinkamų vietų trūksta, paukščiai gali rinktis pavojingas alternatyvas, o tai ilgainiui blogina jų populiacijų būklę. Viena iš rūšių, kuriai tai aktualu, – žvirblis.

„Poreikis kabinti inkilus tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla ir jos poveikiu aplinkai. Senuose medynuose ir natūraliuose želdiniuose dažnai yra daug drevių, todėl vietų perėjimui paprastai netrūksta. Kitaip yra jaunuose ir vidutinio amžiaus miškuose, kur drevių mažai. Tokiomis sąlygomis tokios rūšys kaip zylės, varnėnai ar musinukės tam tikrose teritorijose gali įsikurti daugiausia dėl žmonių pakabintų inkilų“, – pabrėžia Wojciech Schwartz. Jis priduria, kad tai naudinga ir žmogui: daugelis drevėse perinčių paukščių minta vabzdžiais, todėl pavasarį ir vasarą sunaikina daug soduose, sode ar miške žalos darančių kenkėjų.

Jei turite galimybę, rinkitės natūralų, paprastą inkilą – toks sprendimas dažniausiai yra saugiausias ir naudingiausias paukščiams.

Fungicidas „Miedzian 50 WP“ – populiari prevencinė priemonė, naudojama kaip grybines ir bakterines ligas stabdantis preparatas. Dažniausiai juo purškiama namų soduose, ypač auginant valgomuosius augalus ekologiniuose ūkiuose. Priemonė skiedžiama vandeniu ir naudojama purškimui, o norint išlaikyti apsaugą, purškimą rekomenduojama kartoti maždaug kas 2 savaites.

„Miedzian 50 WP“ veikia paviršiuje, nes jo sudėtyje yra vario oksichlorido. Specialistai aiškina, kad vario jonai patenka į ligų sukėlėjų sporas ir slopina jų vystymąsi. Gamintojai nurodo, jog priemonė gali padėti saugoti augalus nuo įvairių ligų, tarp jų – persikų lapų garbanojimo, bakterinio vėžio, pilkojo puvinio, netikrosios miltligės, obelų ir kriaušių rauplių, taip pat vadinamosios ugninės pūties.

Purkštimas vario preparatu: kaip ir kada?

Pirmasis purškimas paprastai atliekamas jau kovo mėnesį, kai augalai dar nėra išleidę lapų. Geriausia, kai oro temperatūra laikosi apie 6–10 laipsnių šilumos. Svarbu nepurkšti lietingomis dienomis ir nepurkšti prieš pat prognozuojamą lietų – krituliai gali nuplauti preparatą, todėl vėliau gali tekti purškimą pakartoti.

Praktiška taisyklė – rinktis ramią, giedrą dieną, o tinkamiausias metas purkšti dažnai laikomas vakaras.

Kaip paruošti tirpalą?

Prieš ruošiant tirpalą būtina perskaityti instrukciją ant pakuotės. Dažnai nurodoma naudoti 0,3 proc. koncentraciją, t. y. 3 g priemonės 1 litrui vandens. Pavyzdžiui, 25 litrams vandens įprastai prireikia 75 g preparato.

Pagrindiniai purškimo terminai

„Miedzian 50 WP“ dažniausiai naudojamas pavasarį ir, jei sezonas drėgnas, purškimas gali būti kartojamas dar kelis kartus – drėgmė sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms plisti. Vis dėlto dažniausiai išskiriami du pagrindiniai purškimo laikotarpiai:

1. pavasarinis purškimas (kovą), prieš išsprogstant lapams;
2. rudeninis purškimas (lapkritį), po lapų kritimo.

Ką galima purkšti „Miedzian 50 WP“?

Šis preparatas dažnai pasirenkamas ekologiniuose ūkiuose ir privačiuose soduose. Kadangi jis laikomas tinkamu naudoti ant valgomųjų augalų, juo purškiami vaismedžiai, uogakrūmiai ir daržovės. Pavyzdžiui, purškiamos obelys, kriaušės, persikai, vyšnios, trešnės, slyvos, graikiniai riešutmedžiai, šilauogės, taip pat pomidorai, agurkai, pupelės, svogūnai ir česnakai.

Kai kurie sodininkai šį preparatą naudoja ir dekoratyviniams augalams – pavyzdžiui, rožėms ar spygliuočiams.

Daugelis sklypų savininkų vis dar mano, kad žolės deginimas yra greitas būdas atsikratyti piktžolių. Tačiau tai – pavojinga klaida. Toks „tvarkymasis“ draudžiamas pievose, laukuose, apleistuose plotuose ir pakelės grioviuose, o pažeidimai gali baigtis rimtomis pasekmėmis.

Už draudimo nesilaikymą gali grėsti:

• bauda iki 6 900 eurų – tokią atsakomybę numato gamtos apsaugos teisės aktai;
• administracinė atsakomybė, įskaitant areštą ar įspėjimą – jei atvira ugnis naudojama per arti miško ar pastatų;
• laisvės atėmimas nuo vienerių iki 10 metų – jei gaisras sukeltų pavojų daugelio žmonių gyvybei ar padarytų didelę žalą turtui.

Namų priemonės: actas vietoj chemijos

Užuot rizikavę bauda, išbandykite paprastesnius būdus. Viena veiksmingiausių naminių priemonių piktžolėms, augančioms tarp trinkelių ar plytelių, – acto tirpalas.

Actą sumaišykite su vandeniu santykiu 2:1 (o jauniems augalams gali pakakti 4:1). Įlašinkite šiek tiek indų ploviklio, kad mišinys geriau priliptų prie lapų. Purkšti geriausia saulėtą, nevėjuotą dieną – actas greitai pažeidžia žaliąsias augalo dalis ir sumažina poreikį ilgai ravėti.

Ieškantiems paruoštų sprendimų gali tikti priemonės, kurių pagrindas – pelargoninė rūgštis: jos veikia panašiai greitai ir laikomos draugiškesnėmis aplinkai.

Mažesniame sode verta laikytis tradicinių metodų. Rankinis ravėjimas efektyviausias po lietaus, kai dirva suminkštėja ir lengviau išrauti piktžoles su šaknimis. Tai ypač svarbu, kad augalai greitai neatželtų. Taip pat padeda reguliarus jaunų piktžolių nupjovimas vos po dirvos paviršiumi.

Dar vienas būdas – mulčiavimas: gėlynus galima užpilti žieve ar medžio skiedromis, o prireikus naudoti agroplėvelę. Medžiagos sluoksnis riboja šviesos patekimą ir veiksmingai slopina nepageidaujamų augalų augimą.

Kada verta griebtis herbicidų?

Jei natūralios priemonės nepadeda, lieka chemija – tačiau ją būtina naudoti atsakingai. Herbicidai paprastai skirstomi į dvi grupes:

• selektyvūs – naikina konkrečias piktžoles (pavyzdžiui, pienes vejoje), nepažeisdami žolės;
• viso poveikio (pavyzdžiui, „Roundup“) – sunaikina viską, kas žalia. Tokias priemones reikėtų naudoti tik ten, kur neturi augti jokie kiti augalai, pavyzdžiui, ant įvažiavimų ar takelių.

Taip pat svarbu kaitalioti naudojamas priemones. Piktžolės gali tapti atsparios tai pačiai veikliajai medžiagai, todėl kartais verta keisti preparatą.

Auksinės piktžolių naikinimo taisyklės

Kad darbas nenueitų veltui, piktžoles geriausia šalinti dar prieš joms pražystant ir išbarstant sėklas. Purškimus planuokite šiltu oru, o ravėjimą – po lietaus. Visada stenkitės pašalinti šaknį, o ne tik antžeminę augalo dalį.

Jei dar nespėjote atlikti visų darbų, susijusių su sodo paruošimu žiemai, nenusiminkite – dalį jų dar galima padaryti ir dabar. O jeigu sodas jau „užmigdytas“, svarbu jį reguliariai apžiūrėti ir įsitikinti, kad viskas išliko tvarkinga.

Žiemą, palyginti su kitais metų laikais, sodo darbų gerokai sumažėja, tačiau visiškai ilsėtis nepavyks. Net ir tuomet, kai augalus užkloja sniegas, sodininkui kartais tenka pasirūpinti aplinka, kad žiema nepridarytų žalos.

Prisiminkite pagrindines šio mėnesio užduotis: pasirūpinkite sodu, kambariniais augalais ir balkonų augalais. Daugiausia dėmesio skirkite reguliariai būklei tikrinti ir laiku imtis paprastų veiksmų, kurie padeda augalams saugiai peržiemoti.

Cesmėna (Ilex) – augalas, kuris ir viduržiemį išlieka dekoratyvus. Blizgūs lapai ir ryškios (dažniausiai raudonos) uogos puošia sodą, o dygūs lapų pakraščiai gali tapti natūralia „apsauga“ nuo nepageidaujamų svečių. Nors Lietuvoje ji dar nėra itin populiari, vis dažniau atrandama kaip žiemos sodo akcentas ir šventinė dekoracija.

Šis augalas Kalėdų simboliu tapo dėl to, kad išlieka žalias ir „gyvas“, kai dauguma kitų augalų ilsisi. Raudonos uogos nuo seno buvo siejamos su gyvybe, viltimi ir atsinaujinimu. Krikščioniškoje tradicijoje cesmėnos reikšmė dar labiau sustiprėjo: dygūs lapai primena erškėčių vainiką, o raudonos uogos – kraują. Dėl to anglakalbėse šalyse cesmėna tapo neatsiejama šventinės puošybos dalimi.

Dar iki krikščionybės cesmėna turėjo vietą pagoniškose tradicijose. Keltai ją laikė apsauginiu augalu, kuris per žiemos saulėgrįžą turėjo saugoti namus nuo blogų jėgų ir atnešti sėkmę ateinantiems metams. Šie papročiai vėliau natūraliai susipynė su Kalėdų simbolika.

Cesmėna ypač tinka šventiniams papuošimams: šakelės su uogomis gražiai atrodo advento vainikuose, kompozicijose, vazose ar net ant eglutės. Jas galima ir džiovinti – dažnai nepraranda nei spalvos, nei uogų. Jei norite džiovinti, šakeles verčiau laikyti pritemdytoje vietoje, kad lapai ir uogos neperdžiūtų bei neišbluktų.

Natūrali cesmėnos kilmė – Europa, Šiaurės Afrika ir Japonija. Priklausomai nuo rūšies, uogos gali būti raudonos, juodos ar melsvos. Jei jų nesulesa paukščiai, jos ant krūmų išsilaiko nuo rugsėjo iki kovo. Augalo grožį sustiprina tarsi vaškuoti, blizgūs lapai – kai kurių veislių jie būna margi, su šviesiais krašteliais ar dėmelėmis. Dauguma cesmėnų yra visžalės, tačiau pasitaiko ir lapus metančių rūšių – tada uogos išryškėja dar labiau.

Vis dėlto svarbu žinoti: žmonėms cesmėnos uogos yra labai nuodingos. Jei augalą auginate sode ar namų aplinkoje, būtina pasirūpinti, kad jų neparagautų vaikai. Apsinuodijimo požymiai gali pasireikšti net suvalgius dvi uogas.

Cesmėnos paprastai užauga iki maždaug 5 metrų, tačiau reguliariai karpant galima išlaikyti norimą dydį. Jos gerai pakelia genėjimą, todėl tinka formuojamoms gyvatvorėms ir kaip dekoratyvus sodo akcentas.

Norint sulaukti uogų, būtina auginti ir vyrišką, ir moterišką augalą. Jie nebūtinai turi augti vienas šalia kito – pakanka, kad atstumas tarp jų neviršytų apie 20 metrų. Cesmėna yra ilgaamžė: gali gyventi iki 300 metų, tačiau auga lėtai.

Dauginama dažniausiai auginiais. Jaunus auginius patariama imti gegužę, o sumedėjusias šakeles – birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Auginiai imami anksti ryte, kai dar laikosi rasa, o iki sodinimo laikomi uždengtame maišelyje arba šešėlyje, kad neperdžiūtų.

Augalas laikomas gana nereikliu, tačiau geriausiai auga humusingoje, rūgštesnėje dirvoje. Sodinant verta naudoti durpinį substratą. Tinka pavėsis arba pusiau pavėsis: vasarą cesmėna sausras pakelia neblogai, tačiau žiemą jai kenkia tiesioginė saulė. Dar vienas privalumas – ji gana gerai jaučiasi mieste, nes pakelia užterštą orą.

Dauguma rūšių žiemą ištveria be didesnių problemų. Jaunus augalus patariama pamulčiuoti, kad būtų apsaugotos šaknys ir kamieno pagrindas nuo šalčių bei perteklinės drėgmės. Lengva žieminė priedanga nepakenks ir vyresniems krūmams.

Kartais ant margalapių (panašėtų) augalų gali išaugti šaka su visiškai žaliais lapais. Kad tokios šakos nepradėtų dominuoti, ją geriausia kuo anksčiau nugenėti.

Pasaulyje yra apie 600 cesmėnų rūšių, ir beveik visų jų uogos nuodingos. Išimtis – paragvajinė cesmėna (Ilex paraguariensis), iš kurios lapų gaminama matė arbata. Ji pasižymi tonizuojamu poveikiu, turi kofeino, todėl neretai vartojama kaip alternatyva kavai. Šis augalas auginamas šiaurinėje Argentinoje, šiaurinėje Paragvajaus dalyje ir pietų Brazilijoje, dažniausiai drėgnesnėse vietovėse prie upių.

Europoje bene geriausiai žinoma paprastoji cesmėna (Ilex aquifolium) – su standžiais, dygiais, blizgiais lapais ir raudonomis uogomis. Jai patinka nuo vėjų apsaugotos vietos prie pastatų. Nors ji jautresnė apšalimui, po pažeidimų paprastai greitai atželia.

Dar viena įdomi rūšis – dantytoji cesmėna (Ilex crenata). Ji auga lėtai, dažniausiai užauga iki maždaug 2 metrų, o jos uogos būna melsvai juodos.

Su cesmėna neretai painiojama cesmėnalapė mahonija (Mahonia aquifolium) – išvaizda panaši, tačiau tai kitas augalas. Mahonijos uogos paprastai būna mėlynos, o lapai – kiaušiniški, dygūs ir lengvai banguoti.

Sausį darbų dekoratyviniame ir daržovių sode nėra tiek daug, kiek sezono metu, tačiau kai kurių jų ignoravimas gali turėti rimtų pasekmių. Todėl verta prisiminti pagrindinius rūpesčius, susijusius su lauko augalais, taip pat kambarinėmis ir balkoninėmis gėlėmis.

Senas posakis byloja, kad verčiau pamatyti lauką vilką, nei sausį – ūkininką. Kitaip tariant, šis metas laikomas ramesniu. Vis dėlto visiškai atsipalaiduoti nereikėtų: apleista priežiūra gali greitai pasimatyti sode.

Pradėkite pamažu pasirūpinti sėklomis, kad pavasarį jų nepritrūktumėte. Prieš pirkdami naujas, peržiūrėkite, kas liko nuo praėjusių metų – daugelio daržovių sėklos išlieka daigios ne vienerius metus, todėl gali būti, kad dalį atsargų jau turite.

Ko reikėtų imtis vasarį, kad dekoratyvinis sodas būtų pasiruošęs pavasario startui? Kokius darbus verta suspėti, kad vėliau galėtumėte džiaugtis derlingu daržu? Dėmesio prireiks ir kambarinėms bei balkoninėms gėlėms – jas laikas pamažu ruošti naujam sezonui.

Pateikiame svarbiausių vasario mėnesio sodo ir namų augalų priežiūros darbų apžvalgą, kad nieko nepamirštumėte ir pavasarį viskas vyktų sklandžiau.

Vasaris ir kovas – tinkamiausias metas žieminiam vaismedžių genėjimui, dar vadinamam pavasariniu arba prieškovo genėjimu. Svarbu suprasti, kuo skiriasi formuojamasis ir palaikomasis genėjimas, taip pat kada pirmą kartą genėti pavasarį ar rudenį pasodintus medelius.

Formuojamasis genėjimas prieškovo metu taikomas visų rūšių vaismedžiams, o palaikomasis – daugiausia obelims ir kriaušėms. Darbus pradėkite tik tuomet, kai dieną temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Pasiruoškite gerai pagaląstas sodo žirkles ir pjūklelį, o didesnėms žaizdoms užtepti – medžių balzamą.

Pirmaisiais metais visiems vaismedžiams būtinas formuojamasis genėjimas. Jis padeda geriau įsišaknyti ir skatina intensyvesnį antžeminių dalių augimą. Kaulavaisiams formuojamasis genėjimas paprastai taikomas 3–4 metus, o sėklavaisiams – 5–6 metus. Pagrindinis tikslas – suformuoti tvirtą, orui pralaidžią lają, kuri kasmet duotų gerą derlių.

Rudenį pasodintus medelius pirmą kartą genėkite tik prieškovo metu, o pavasarį sodinamus – genėkite iškart sodinant. Kiekviena rūšis ir veislė turi savų reikalavimų, tačiau dažniausiai formuojama aukštinė (pakopinė) laja, kai pagrindinės šakos išdėstomos maždaug kas pusę metro. Viršūninis, arba pagrindinis, ūglis turi būti aukštesnis už šoninius – jis lemia bendrą lajos augimą.

Formuojant pakopinę lają pirmais metais viršūninį ūglį patrumpinkite taip, kad jis 5–8 pumpurais būtų aukštesnis už šoninius ūglius, kurių paprastai paliekami keturi. Po rudeninio pasodinimo dažniausiai kerpama paliekant 5–8 pumpurus, o paskutinis pumpuras turi būti nukreiptas į išorę. Pavasarį sodinant genėjimas būna gilesnis – paliekama 2–3 pumpurai. Aukščiau esantiems ūgliams palikite mažiau pumpurų, kad šoninių ūglių galai būtų viename lygyje. Silpnesnius ūglius trumpinkite labiau – taip paskatinsite jų augimą.

Antrais metais genėkite atsižvelgdami į praėjusių metų prieaugį. Jei medelis augo silpnai, taikykite stipresnį genėjimą – palikite 1–3 pumpurus, kad suaktyvintumėte augimą. Po tinkamai atlikto genėjimo ūgliai turėtų užaugti bent apie pusę metro. Į lajos vidų augančius ūglius pašalinkite, konkurentinius – išpjaukite, per ilgą smulkų apaugimą patrumpinkite. Šonines skeletines šakas, kurios sudaro lajos pagrindą, patrumpinkite maždaug trečdaliu (virš išorinio pumpuro), o viršūninį ūglį palikite taip, kad jis būtų apie 20 cm aukštesnis už lają.

Trečiais ar ketvirtais metais formuojama antroji lajos pakopa. Tam parinkite tinkamus ūglius ant viršūninio stiebo, esančius daugiau nei per pusę metro nuo pirmosios pakopos. Vėl pašalinkite nereikalingus ūglius, o šonines skeletines šakas patrumpinkite maždaug ketvirtadaliu pernykščio prieaugio. Viršūninį ūglį trumpinkite tik tais metais, kai formuojama antroji pakopa. Kai antroji pakopa suformuota ir prieaugis pakankamas, formuojamojo genėjimo paprastai atsisakoma, kad nebūtų atidėtas derėjimo pradžios laikas.

Jeigu nepavyksta suformuoti taisyklingos lajos, medis gali augti silpnai. Tokiu atveju taikykite stipresnį genėjimą, o iš tvirtesnių ūglių formuokite naujas skeletines šakas.

Kaulavaisių žiemą genėti neberekomenduojama, kai laja jau suformuota – jiems palaikomasis genėjimas tinkamesnis po derliaus nuėmimo. Palaikomasis genėjimas, dar vadinamas praretinamuoju arba kontroliniu, padeda reguliuoti vegetatyvinių ir generatyvinių organų pusiausvyrą ir išlaikyti lają oringą. Paprastai šalinami į lajos vidų augantys ūgliai, ypač vešliai dygstantys jaunesniuose medžiuose.

Senesni medžiai, didėjant derėjimui, dažnai ima augti lėčiau, todėl genėjimą reikėtų riboti. Šiuo laikotarpiu svarbiausia – vaisinių šakų priežiūra. Ribodami per gausų derėjimą pasieksite reguliariau besikartojantį derlių ir geresnės kokybės, stambesnius vaisius.

Genint itin svarbi technika. Pjaukite ties šakos žiedu – maždaug 2 mm virš ūglio pagrindo. Per aukštas pjūvis palieka kelmelį, kuris džiūsta iki sveikos medienos ir lėtina gijimą. Per gilus pjūvis pažeidžia motininės šakos medieną ir susilpnina jos apsaugą nuo ligų sukėlėjų. Toks pjūvis medžiui yra žalingiausias, o, skirtingai nei paliktą kelmelį, jo vėliau pataisyti neįmanoma.

Nuotraukos šaltinis: „iStock“

Norite iškilmingo lelijų grožio, bet turite tik balkoną ar terasą? Tai – visai ne kliūtis. Yra specialiai vazonams pritaikytų veislių, kurios kompaktiškai auga ir gausiai žydi. Tinkamai parinkus hibridus ir užtikrinus bazinę priežiūrą, nuo birželio iki rugsėjo balkonas gali skendėti spalvose ir maloniame aromate.

Balkone ar terasoje auginamoms lelijoms dažniausiai pakanka saulėtos, nuo stipraus vėjo apsaugotos vietos, reguliaraus laistymo ir tręšimo. Už nedaug pastangų jos atsilygina įspūdingais žiedais.

Svarbu žinoti, kad į vazoną nevertėtų perkelti iš daržo ar gėlyno iškastų lelijų – tokios dažnai prastai prisitaiko ir nedžiugina žydėjimu. Geriau rinktis jau paaugintas, žydėti pasiruošusias vazonines lelijas arba svogūnėlius, išvestus specialiai auginimui induose. Jei norite greitesnio rezultato šiam sezonui, praktiškiau įsigyti paaugintas lelijas. Svogūnėlius sodinti tinkamiausias metas paprastai būna nuo vasario iki kovo pradžios.

Dėl vietos taip pat per daug jaudintis nereikia: žemaūgės lelijos dažniausiai užauga apie 30–45 cm, vidutinio aukščio veislės siekia maždaug 60 cm. Yra ir aukštesnių – 80 cm–1 m – tačiau joms reikės didesnių ir gilesnių vazonų. Renkantis lelijas verta atsižvelgti ne tik į augalo aukštį ir mėgstamas spalvas, bet ir derinti anksti bei vėlai žydinčias veisles – tuomet žydėjimas tęsis nuo birželio iki pat rugsėjo pradžios.

Vazoninės (balkoninės) lelijos siūlomos įvairiausių atspalvių, neretai – ir margos. Skirtingi žiedlapiai, kontrastingas „žvaigždės“ formos centras, taškeliai, banguoti kraštai – kiekviena veislė turi savitą derinį. Balkonams ypač tinka žemesni, daug žiedų sukraunantys kultivarai, dažnai priskiriami botaninių hibridų grupei. Kompaktiškų veislių galima rasti ir tarp azijinių hibridų (dalis jų neauga aukštesnės nei apie 80 cm), taip pat – tarp rytietiškų hibridų.

Ne mažiau svarbus ir tinkamas indas. Geriausiai tinka tvirti, stabilūs vazonai, pavyzdžiui, keraminiai. Aukštesnėms veislėms rinkitės gilesnius vazonus. Kuo didesnis augalas, tuo daugiau erdvės šaknims jam reikės. Pavyzdžiui, karališkajai lelijai balkone dažnai reikia bent 5 litrų talpos vazono, o jei norėsite sodinti kelis svogūnėlius kartu, prireiks dar didesnio indo.

Kai lelijos nužydi, vazoną patartina perkelti į nuo lietaus apsaugotą vietą ir palaukti, kol augalas „sutrauks“ antžeminę dalį – lapai ir stiebas pagels. Tuomet stiebą galima atsargiai išsukti. Jei planuojate persodinti, lelijas galima perkelti „iš žemės į žemę“ – jų nebūtina džiovinti taip, kaip kai kurių kitų svogūninių gėlių.

Jeigu vazonas pakankamai erdvus ir persodinti nenorite, svogūnėlius geriausia laikyti vėsioje, bet neperšąlančioje patalpoje. Jei tokios galimybės nėra, svogūnėlius išimkite, nuvalykite ir laikykite drėgnose pjuvenose ar durpėse – jie jokiu būdu neturi perdžiūti.

Peržiemoti lelijas galima pabandyti ir balkone. Po vazonu padėkite storesnę polistireno plokštę, patį vazoną apvyniokite burbuline plėvele. Papildomai tinka storesnis sluoksnis suglamžytų laikraščių (arba lapų), o išorėje – apsukimas džiutu. Svarbiausia taisyklė: žemė vazone neturi visiškai išdžiūti net ir žiemą.