Category: Sodas ir daržas

Balandis – permainingų orų mėnuo. Vienur bijūnai jau būna sukrovę vešlius lapus, kitur tik pradeda lįsti iš žemės. Kai paviršiuje pasirodo rausvi pumpurai, augalai tampa ypač jautrūs, todėl šiuo metu svarbiausia – tinkama, bet saikinga priežiūra.

Dažniausios pavasarinės klaidos auginant bijūnus

Dažnas sodininkas ankstyvą pavasarį stengiasi augalus „pastiprinti“: gausiai tręšia ar storai mulčiuoja, nes po žiemos dirva atrodo nualinta, o oras dar vėsus. Vis dėlto jauniems bijūnams labiausiai reikia ramybės ir minimalių intervencijų.

Didelė klaida balandį – užpilti augalus storu mulčio sluoksniu arba intensyviai tręšti. Tokie veiksmai gali sudaryti palankias sąlygas grybinėms ligoms, pažeisti ūglių viršūnes ir vėliau pabloginti žydėjimą.

Dar viena dažna problema – per vėlai sumontuotos atramos. Tuomet stiebai su pumpurais gali lūžti. Atramas verta įrengti anksti, kai ūgliai dar tik pradeda kilti virš dirvos. Pirmoje pavasario pusėje taip pat svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, stabilumą ir tręšti tik tuomet, kai augalas tam pasiruošęs.

Tinkamas bijūnų tręšimas balandį: ko augalui reikia startui?

Kai bijūnų ūgliai pasiekia maždaug 7–10 cm aukštį, tai signalas, kad augalą galima pamaitinti subalansuotomis trąšomis. Geriausiai tinka mišiniai, kuriuose daugiau kalio ir fosforo – būtent šie elementai tiesiogiai prisideda prie gausesnio ir kokybiškesnio žydėjimo.

Reikėtų vengti per didelių azoto kiekių. Azotas skatina vešlų lapų ir stiebų augimą, tačiau dažnai tai vyksta žiedų sąskaita. Vis dėlto azoto visiškai atsisakyti nereikia – svarbiausia nepersistengti ir rinktis trąšas, kuriose jis nėra dominuojantis.

Dažniausiai tokios trąšos būna granuliuotos, todėl jas patogu paskleisti aplink augalą, stengiantis, kad granulės nesiliestų su stiebais. Paskleidus trąšas, jas verta lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį ir saikingai palaistyti – taip maistinės medžiagos greičiau pasieks šaknis.

Laistymas ir mulčiavimas pavasarį: kaip išlaikyti drėgmę nekenkiant šaknims?

Bijūnai nemėgsta per anksti uždedamo storo mulčio sluoksnio, todėl pavasarį su tuo reikia elgtis atsargiai. Jei mulčias buvo užbertas rudenį, pavasarį papildomų sluoksnių geriau nedėti. Jei vis dėlto būtina užpildyti vietas, kur mulčio trūksta, berkite tik ploną sluoksnį ir palikite kelių centimetrų tarpą nuo augalo pagrindo.

Mulčiavimas padeda išlaikyti drėgmę, tačiau dar svarbiau – teisingas laistymas. Vanduo skatina augalo vystymąsi, bet bijūnams labai pavojingi vandens sąstoviai ir perlaistymas. Kad šaknys nepradėtų pūti, būtina pasirūpinti ir tinkama oro cirkuliacija, ypač tankiau augančiuose gėlynuose.

Balandžio vidurys daugeliui daržininkų reiškia tik viena – prasideda aktyvūs sėjos ir sodinimo darbai. Nemaža dalis jau pasėjo ridikėlius šiltnamyje, o tie, kurie dar tik planuoja tai daryti, gali pasinaudoti patyrusiais daržininkais pasiteisinusiais patarimais.

Vertėtų įsivertinti ir orus: kai kuriuose regionuose naktimis dar pasitaiko šalnų, todėl ridikėlius saugiau sėti tik tuomet, kai įsivyrauja stabilesnė šiluma.

Ką reikėtų padaryti prieš sėją?

Pirmiausia paruoškite lysves šiltnamyje: supurenkite dirvą, pašalinkite susidariusią plutą. Patyrę daržininkai primena, kad geriausia dirvą organika papildyti dar rudenį, po derliaus nuėmimo – tuomet kompostas per žiemą spėja „susigulėti“ ir pavasarį žemė būna maistingesnė.

Jei rudenį komposto neįterpėte, nedidelį kiekį galima įmaišyti pavasarį, purenant dirvą. Tai pagerina dirvos struktūrą ir padeda augalams lengviau gauti maisto medžiagų. Vis dėlto pabrėžiama, kad šviežios organikos naudoti nereikėtų: tokiu atveju ridikėliai gali suvešėti lapais, o šakniavaisiai užaugs smulkūs.

Kaip teisingai sėti ridikėlius?

Jeigu orai jau šilti, tačiau dirva dar neįšilusi maždaug 10–15 centimetrų gylyje, ją galima pridengti juoda plėvele. Taip pat kartais patariama dirvą iš anksto palaistyti šiltu vandeniu. Kai žemė sušyla, galima pradėti sėją.

Sėjant rekomenduojama palikti apie 5–7 centimetrų atstumą tarp augalų. Dalis daržininkų ridikėlius sėja lysvės pakraščiuose – taip vėliau patogiau į tą pačią lysvę perkelti pomidorus, paprikas, baklažanus ar kitas daržoves: ridikėliai auga kraštuose, o stambesni augalai sodinami centre ir vieni kitiems netrukdo.

Ką į dirvą verta įterpti?

Dirvos rūgštingumą patariama pasitikrinti likus 1–2 savaitėms iki sėjos. Jei žemė per rūgšti, ridikėliai auga prasčiau, todėl galima įterpti pelenų arba dolomito miltų.

Dar vienas dažnai minimas triukas – prieš sėją vagelėse paskleisti šiek tiek smėlio. Jis padeda dirvą padaryti puresnę ir lengvesnę, o ridikėliams tai ypač svarbu, nes šakniavaisiai formuojasi greitai ir jiems reikia erdvės augti. Dėl to ridikėliai dažniau užauga stambesni, lygesni ir tvirtesni.

Jei jūsų sodo sklype kiemas visai nedidelis, neverta nusiminti – ir iš mažos erdvės galima sukurti jaukią, tvarkingą vietą poilsiui. Tam nereikia nei brangių pertvarkų, nei papildomų išlaidų: yra keli paprasti sprendimai, kurie padeda kiemą vizualiai „išplėsti“.

Viena dažniausių klaidų – kai visi krūmai, gėlės ir medžiai yra panašaus aukščio. Tokiu atveju kiemas atrodo plokščias ir ankštas, nes akiai sunku atskirti, kur yra pirmas planas, o kur – tolesnė erdvė. Norėdami šį įspūdį pakeisti, augalus išdėstykite sluoksniais: aukštesnius sodinkite palei tvorą arba sklypo gale, vidutinio aukščio – arčiau centro, o žemus, kiliminius augalus – prie takelių ir priekyje.

Toks išdėstymas iš karto sukuria tvarkos, struktūros ir didesnės erdvės pojūtį. Efektą dar labiau sustiprinsite įrengę kelių lygių vazonus, pakeltas lysves ar skirtingo aukščio konteinerius – jie suteikia vertikalumo net tada, kai nėra vietos didesniems medžiams.

Ne mažiau svarbios ir spalvos. Panašiai kaip interjere, tamsūs tonai vizualiai „slegia“, o šviesūs atspalviai suteikia erdvės įspūdį. Todėl šviesesnių spalvų augalus bei dekoratyvinius elementus verta planuoti sklypo perimetre ir tolimesnėse zonose, o arčiau įėjimo galima rinktis sodresnius, ryškesnius akcentus. Taip pat verta pagalvoti apie šviesią tvoros ar sienos spalvą – ji vizualiai „pastumia“ sklypo ribas.

Iš esmės abu šie metodai remiasi ta pačia idėja: erdvę vertiname ne pagal tikruosius metrus, o pagal tai, kaip ją mato akis. Teisingai sudėliojus akcentus, net ir nedidelis sodo kiemas gali atrodyti kaip jaukus, pilnavertis sodas, kuriame tikrai yra vietos ir poilsiui, ir grožiui.

Beveik kiekviename sklype atsiranda vieta, kur piktžolės laikosi ypač atkakliai. Dažniausiai tai siaura juosta palei tvorą – vasarą ji greitai virsta tankiais sąžalynais. Žoliapjove ar trimeriu čia dirbti nepatogu, ravėti rankomis – labai imlu laikui, o rezultatas dažnai būna trumpalaikis. Situacija dar sudėtingesnė, jei kitoje tvoros pusėje sklypas neprižiūrimas: piktžolės nuolat „ateina“ iš kaimyninės teritorijos.

Patyrę sodininkai dalijasi keliais būdais, kurie gali padėti greitai sumažinti piktžolių kiekį ir ilgiau išlaikyti tvarkingą juostą palei tvorą.

Piktžolės palei tvorą: kodėl jas taip sunku suvaldyti

Prieš pradedant kovą verta suprasti, kuo ši problema skiriasi nuo piktžolių darže ar lysvėje. Trimeris ar įprasta žoliapjovė paprastai nupjauna centrinę juostos dalį, tačiau pačiame pakraštyje, prie pat tvoros, lieka neapdirbtas kraštas. Būtent iš jo piktžolės vėl greitai išplinta.

Jei už tvoros yra apleistas sklypas, net ir kruopštus ravėjimas dažnai duoda tik trumpą efektą. Tokie augalai kaip varputis ar vijoklinės piktžolės plinta šaknimis po žeme ir „nepripažįsta“ ribų – net sutvarkius viską idealiai, po kelių savaičių ar mėnesio vaizdas gali vėl nuvilti.

Greiti sprendimai, kai rezultato reikia čia ir dabar

Jei norite greito efekto, galima rinktis kelis paprastus metodus. Svarbu įvertinti, kad dalis jų veikia trumpiau, todėl gali tekti procedūrą pakartoti.

Acto tirpalas

Jei piktžolės jau suvešėjo ir norisi jas pašalinti greitai, nenaudojant parduotuvinės chemijos, gali padėti acto tirpalas. Tai vienas lengviausiai prieinamų būdų, nes actas dažniausiai būna namuose.

Sumaišykite įprastą actą su vandeniu lygiomis dalimis, supilkite į purkštuvą ir apipurkškite piktžoles saulėtą dieną, kai nenumatomi krituliai. Dažniausiai po 1–2 dienų lapai pradeda gelsti ir vysti.

Vis dėlto actas dažniau paveikia antžeminę dalį, o ne šaknis, todėl po kelių savaičių augimas gali atsinaujinti. Kita vertus, tai suteikia laiko ir leidžia greitai „atlaisvinti“ norimą juostą palei tvorą.

Labai svarbu saugoti šalia augančius kultūrinius augalus – acto tirpalas veikia visus augalus, į kuriuos pataiko, todėl purkšti reikėtų itin tiksliai.

Sisteminiai herbicidai su glifosatu

Jei reikia ilgesnio poveikio, specialistai dažnai rekomenduoja sisteminius herbicidus, kurių sudėtyje yra glifosato. Tokios priemonės per lapus patenka į augalą, pasiekia šaknis ir gali sunaikinti visą piktžolę. Pirmi poveikio požymiai paprastai matomi po 3–5 dienų, o per 3–4 savaites piktžolės gali visiškai sunykti.

Purškimą reikėtų atlikti sausu, ramiu oru, be vėjo. Jei netoliese yra veja, verta rinktis selektyvaus poveikio priemones, kurios naikina plačialapes piktžoles, bet mažiau kenkia varpinėms žolėms.

Taip pat pabrėžiama, kad dirbti vėjuotu oru nereikėtų jokiu būdu: tirpalas gali būti nuneštas ant daržovių, gėlių ar kitų kultūrinių augalų, ir tuomet nuostoliai bus ne tik tarp piktžolių.

Daugelį sodininkų kasmet kamuoja ta pati bėda – varnėnai ir kiti paukščiai greitai „nuskina“ trešnes, vyšnias ar abrikosus dar prieš šeimininkams spėjant nuimti derlių. Patyrę sodininkai dalijasi paprastais būdais, kaip apsaugoti vaismedžius ir uogakrūmius nekenkiant gamtai.

Dažniausiai didžiausi nuostoliai patiriami dėl žvirblių, varnėnų, karvelių, varnų ir kitų sparnuočių. Jie gali gerokai sumažinti derlių, todėl žmonės atsiduria nemalonioje dilemoje: derlių būtina gelbėti, tačiau paukščiams pakenkti nesinori.

Gera žinia ta, kad yra ne vienas sprendimas, leidžiantis išsaugoti uogas ir vaisius ant medžių bei krūmų, nenaudojant žiaurių priemonių.

Vienas patikimiausių būdų – specialus apsauginis tinklas, kuriuo uždengiami vaismedžiai ar krūmai. Jis neleidžia paukščiams pasiekti vaisių, tačiau netrukdo patekti šviesai ir drėgmei.

Vis dėlto toks tinklas ne visiems prieinamas dėl kainos, todėl siūloma pasitelkti tai, ką dažnas turi namuose. Sodininkai pataria ant šakų kabinti blizgius daiktus, kurie, atspindėdami šviesą, veiksmingai atbaido paukščius.

Dažniausiai tam naudojama folija. Užuot išmetus, pavyzdžiui, nuo šokolado likusius folijos gabalėlius, verta juos pasilikti ir pririšti prie šakų taip, kad vėjas juos judintų.

Taip pat tinka seni CD ar DVD diskai, kurie namuose dažnai dulka be jokios paskirties. Pakabinti medyje, jie ryškiai atspindi saulę ir judėdami gali skleisti neįprastus garsus, todėl paukščiai tokių vietų linkę vengti.

Jei anksčiau jūsų darže pomidorai augo be didesnių bėdų, o šįkart pastebėjote, kad vaisiai ima trūkinėti tiesiai ant krūmų, neskubėkite kaltinti nei veislės, nei oro. Dažniausiai problema slypi priežiūros detalėse. Pakeitus kelis įpročius, pomidorų odelė išliks tvirta, o derlius – gražus ir vientisas.

Viena dažniausių priežasčių – staigūs dirvos drėgmės svyravimai. Kai žemė ilgai būna sausa, o vėliau gausiai palaistoma, vaisiai greitai prisipildo vandens, tačiau odelė nespėja išsitempti ir sutrūkinėja. Tas pats nutinka po ilgesnio nepalankaus laikotarpio be laistymo, kai staiga gausiai palyja. Todėl svarbiausia – laistyti reguliariai ir saikingai, neleidžiant dirvai nei perdžiūti, nei būti užmirkusiai.

Daržininkai pataria paprastą būdą įvertinti, ar laistyti jau metas. Paimkite saują žemės maždaug iš 10 cm gylio ir suspauskite kumštyje. Jei grumstas lengvai subyra – drėgmės pakanka. Jei sulimpa į kietą gumulą – dirva per šlapia. Jei žemė byra pro pirštus tarsi smėlis – laistyti reikėtų kuo greičiau.

Antra priežastis – per intensyvus lapų šalinimas ir pasynkavimas. Lapai saugo vaisius nuo tiesioginių saulės spindulių ir padeda augalui reguliuoti drėgmės balansą. Kai lapų paliekama per mažai, pomidorai perkaista, odelė tampa šiurkštesnė, praranda elastingumą, o menkiausias drėgmės pokytis gali baigtis įtrūkimu. Todėl lapų reikėtų nepašalinti per daug, ypač aplink nokstančius vaisius.

Šiltnamyje pomidorus dažnai „pagauna“ dar viena problema – karštis. Kai vasarą temperatūra pakyla virš 30 laipsnių, šiltnamyje greitai ima svyruoti ir drėgmė, ir mikroklimatas, o pomidorai į tokius pokyčius reaguoja vieni pirmųjų. Karštomis dienomis verta plačiau atverti duris ir šonines angas, o šiltnamio stogą pridenkti agroplėvele ar specialiu tinkleliu – taip sumažinsite temperatūrą ir apsaugosite vaisius nuo trūkinėjimo.

Agurkų daigų perkėlimas iš palangės į lysvę augalams dažnai tampa tikru išbandymu. Kol šaknys prisitaiko prie naujos dirvos, jauni stiebai neretai pradeda vysti arba gelsti, o įsitvirtinimas užsitęsia net kelias savaites. Vis dėlto patyrę daržininkai sako, kad yra paprasta gudrybė, padedanti augalams greičiau „atsigauti“ ir pradėti augti jau kitą dieną po persodinimo.

Kaip teisingai sodinti agurkus į dirvą

Vienas iš būdų palengvinti adaptaciją – paruošti duobutę taip, kad šaknys iš karto gautų švelnų, bet veiksmingą „startą“. Tam prireiks vos dviejų valgomųjų šaukštų žuvų miltų į kiekvieną sodinimo duobutę. Ši organinė priemonė veikia švelniau nei agresyvios trąšos, kurios, patekusios tiesiai ant šaknų, gali jas pažeisti.

Žuvų miltuose esantis fosforas skatina šaknų vystymąsi ir ląstelių dalijimąsi. Kuo greičiau šaknų sistema išsiplečia, tuo greičiau augalas pradeda pasisavinti vandenį ir maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių. Be to, organikai skaidantis, duobutėje susidaro nedidelė šiluma – tai ypač naudinga, jei balandžio ar gegužės naktys dar būna vėsios.

Kaip naudoti žuvų miltus sodinant daigus

Iškaskite duobutę šiek tiek gilesnę, nei yra indelis, kuriame augo daigas. Į duobutės dugną berkite 2 valgomuosius šaukštus žuvų miltų ir užberkite plonu įprastos žemės sluoksniu – maždaug 1–2 cm. Taip miltai nesilies tiesiogiai su šaknimis, o maisto medžiagos į dirvą pateks palaipsniui.

Prieš sodindami daigą, duobutę palaistykite šiltu vandeniu – tai suaktyvina procesus dirvoje ir padeda priedui pradėti „dirbti“. Pasodinus agurkus, pirmąsias kelias paras rekomenduojama juos pridengti agroplėvele, kad daigai lengviau ištvertų temperatūros svyravimus ir greičiau prigytų.

Lauro lapas daugeliui asocijuojasi su virtuve: jo dedame į sriubas, troškinius, marinatus. Tačiau patyrę daržininkai turi dar vieną, mažiau žinomą jo panaudojimo būdą – lauro lapus rudenį užkasa lysvėse. Pavasarį, anot jų, dirva būna „rami“ ir labiau paruošta naujam sezonui.

Šis įprotis siejamas ne su prietarais, o su lauro lape esančiomis eterinėmis medžiagomis. Manoma, kad jos gali slopinti dalį nepageidaujamų grybelių ir bakterijų dirvožemio paviršiniuose sluoksniuose. Būtent ten per žiemą išlieka įvairūs mikroorganizmai, kurie atšilus orams gali greitai suaktyvėti ir pulti jaunus augalus.

Dar vienas dažnai minimas privalumas – kvapas. Lauro aromatas, pasak daržininkų, nepatinka kai kuriems po žeme gyvenantiems kenkėjams, pavyzdžiui, spragšių lervoms (vadinamiesiems „vielagraužiams“) ar grambuolių lervoms. Tai reiškia mažiau pažeistų šaknų, svogūnėlių ir gumbų, o kartu – didesnę tikimybę išsaugoti derlių.

Kaip tai daroma? Patariama lauro lapus užkasti rudenį, kai sezono pabaigoje perkasate lysves žiemai. Lapus tolygiai paskleiskite po lysvę ir įmaišykite į dirvą, kad jie neliktų ant paviršiaus, o savo savybes „atiduotų“ žemės sluoksniuose. Tinka tiek švieži, tiek džiovinti lapai – net ir seniai spintelėje stovėję prieskoniai.

Per žiemą lapai pamažu suyra ir gali papildomai prisidėti prie organinės medžiagos kiekio dirvoje. Daržininkai teigia, kad šis būdas ypač praverčia ten, kur dažniau pasitaiko požeminių kenkėjų – svogūnų, morkų ar bulvių lysvėse. Tie, kurie metodą taiko ne vieną sezoną, sako, jog skirtumas matomas, todėl išbandyti verta.

Balandis – vienas svarbiausių mėnesių vaismedžių priežiūrai. Šiuo metu medžiai pradeda intensyviai augti, o kartu su šiluma suaktyvėja ir ligos bei kenkėjai. Ankstyvą pavasarį „pabunda“ grybų sporos ir įvairūs vabzdžiai, todėl sode ypač svarbu laiku imtis apsaugos priemonių.

Didžiausią grėsmę balandį dažniausiai kelia obelų ir kriaušių rauplės, persikų lapų garbanojimasis bei slyvų maišligė. Ne mažiau problemų gali pridaryti amarai ir voratinklinės erkės, kurios silpnina augalus ir blogina būsimo derliaus kokybę.

Orai taip pat turi didelę reikšmę: kylanti temperatūra ir didesnė oro drėgmė sudaro palankias sąlygas tiek ligoms, tiek intensyvesniam kenkėjų plitimui.

Svarbiausi vaismedžių purškimai balandį: ką verta žinoti

Pirmiausia dažnai dėmesio prireikia persikams, nes jie ypač jautrūs lapų garbanojimuisi. Galimi du keliai: natūralios priemonės arba cheminiai preparatai. Natūralios, pavyzdžiui, dilgėlių srutos, dažniau naudojamos rudenį, o vario pagrindo preparatai (vadinamasis miedzian) gali būti taikomi ir rudenį po lapų kritimo, ir pavasarį – iki pumpurų vystymosi.

Iki pumpurų sprogimo kartais naudojamas ir praskiestas paprastosios kraujažolės užpilas (santykiu 1:10) bei biostimuliatoriai, pavyzdžiui, lecitino pagrindu. Slyvoms nuo maišligės dažnai rekomenduojamas intervencinis preparatas „Syllit“.

Kai pradeda sprogti pumpurai, neretai prireikia ir stipresnių augalų apsaugos priemonių. Obelis ir kriaušes tuo metu svarbu saugoti nuo bakterinių ligų, įskaitant degulį. Tam kartais naudojami purškalai, ruošiami iš acto sumako ar graikinio riešutmedžio lapų. Kai pasirodo pirmieji lapai ir matomi pirmieji rauplių požymiai, gali padėti purškimas asiūklio ištrauka arba vario preparatu.

Pastebėjus miltligės požymius, dažniau pasirenkamas praskiestas kraujažolės užpilas. Balandžio viduryje obelims, kurias puola obelinė vaisėdė (ovocnica), kartais purškiama bitkrėslių (wrotycz) ištrauka, o kriaušėms, kurios kenčia nuo rūdžių, gali būti naudojamas asiūklio nuoviras.

Kokius vaiskrūmius balandį taip pat verta purkšti

Balandį apsaugos priemonių gali prireikti ne tik vaismedžiams, bet ir vaiskrūmiams. Serbentai ir agrastai dažnai kenčia nuo antraknozės, miltligės bei serbentinės pumpurinės erkės, todėl prevenciniai purškimai gali padėti išvengti didesnių nuostolių.

Avietes prieš žydėjimą neretai rekomenduojama purkšti nuo ūglių džiūvimo ligų ir kenkėjų. Šilauogėms pumpurų sprogimo fazėje taikomi vario preparatai, kurie gali apsaugoti nuo vaisių puvinių ir pilkojo pelėsio. Taip pat lazdynai pumpurų brinkimo metu gali būti jautresni žievės ir medienos ligoms, todėl vario pagrindo purškimai šiuo laikotarpiu dažnai laikomi tinkamu sprendimu.

Saugus purškimas: kaip nekenkti nei bitėms, nei sau

Purškiant būtina prisiminti, kad dalis priemonių yra cheminės, todėl reikia laikytis atsargumo. Rekomenduojama dėvėti apsauginius drabužius: ilgomis rankovėmis ir klešnėmis, mūvėti pirštines, naudoti kaukę ir apsauginius akinius. Svarbu kuo labiau sumažinti preparato patekimą ant odos ir į kvėpavimo takus. Po darbo būtina kruopščiai nusiplauti rankas ir veidą, o drabužius nedelsiant išskalbti. Taip pat reikėtų įsitikinti, kad šalia nėra vaikų, kitų žmonių ar gyvūnų.

Ne mažiau svarbu pagalvoti apie apdulkintojus, kuriems purškimai gali būti pavojingi. Jei įmanoma, verta rinktis vabzdžiams draugiškesnes priemones. Kitu atveju purškimus reikėtų atlikti iki žydėjimo, kai bitės, kamanės ir drugiai dar nėra aktyvūs masiškai.

Galiausiai lemiamas veiksnys – tinkamas laikas. Geriausia purkšti sausą, nevėjuotą ir apsiniaukusią dieną, ryte arba vakare. Lietus greitai nuplauna preparatą, vėjas gali jį išnešioti po visą sodą, o kaitri saulė spartina skysčio garavimą ir mažina purškimo efektyvumą.