Category: Sodas ir daržas

Pavasarį, kai dirva sušyla, česnakai ima sparčiai augti. Tam jiems reikia daug maisto medžiagų, ypač pirmosiomis vegetacijos savaitėmis. Jei trūksta azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų, tokių kaip siera, cinkas, geležis, varis, magnis ar boras, augimas sulėtėja. Dėl to formuojasi mažesnės galvos, o augalai tampa mažiau atsparūs ligoms ir kenkėjams.

Česnakai jautriai reaguoja tiek į trąšų trūkumą, tiek į perteklių, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą, tręšti tinkamu laiku ir laikytis rekomenduojamų normų.

Kada tręšti česnakus, kad derlius būtų gausus?

Norint užauginti dideles česnakų galvas, tręšimą patogu suskirstyti į kelis etapus:

• Prieš sodinimą – ruošiant dirvą.
• Ankstyvą pavasarį (kovą–balandį), kai česnakai intensyviai auga.
• Vėlyvą pavasarį (gegužę–birželį), kai formuojasi galvos.

Ankstyvą pavasarį, kai daigai tik pradeda augti, česnakams labiausiai reikia azoto – jis skatina lapų augimą. Lapai augalui būtini, nes per juos kaupiamos atsarginės medžiagos skiltelėse. Vis dėlto azotu persistengti nereikėtų: galvų formavimosi laikotarpiu jo perteklius nėra pageidautinas. Tuomet svarbiau pasirūpinti kaliu ir fosforu.

Geriausios natūralios ir naminės trąšos česnakams

Norint užauginti stambias, sveikas česnakų galvas be chemijos, verta rinktis natūralias trąšas. Daugelį jų galima lengvai pasigaminti namuose iš paprastų ingredientų.

Kuo tręšti kovą ir balandį?

Ankstyvą pavasarį, kai česnakai intensyviai auga, tinka šios priemonės:

• Dilgėlių raugas – į kibirą sudėkite apie 1 kg dilgėlių ir užpilkite 10 l vandens. Laikykite pavėsyje apie 2–3 savaites, karts nuo karto pamaišydami. Prieš naudojimą praskieskite santykiu 1:10 ir laistykite lysvę, vienam kvadratiniam metrui skirdami apie 2–3 l tirpalo.
• Vištų mėšlo raugas – 2–3 kg vištų išmatų užpilkite 10 l vandens ir palikite maždaug 10 dienų, kol tirpalas nustos putoti. Praskieskite santykiu 1:10 ir laistykite česnakus.
• Guanas – natūrali trąša, parduodama sodininkystės parduotuvėse. Ji gaminama iš gyvūnų, dažniausiai jūrinių paukščių, išmatų, todėl turi daug azoto, fosforo ir kalio. Naudokite pagal gamintojo nurodymus ant pakuotės.

Kuo tręšti gegužę ir birželį?

Galvų formavimosi metu česnakams naudinga duoti daugiau kalio ir fosforo. Tinka šios natūralios trąšos:

• Medžio pelenai – juose yra česnakams reikalingo kalio, fosforo ir kalcio. Skystai trąšai 1 stiklinę persijotų pelenų sumaišykite su 10 l drungno vandens ir palikite per naktį. Kitą dieną laistykite, vienam kvadratiniam metrui sunaudodami apie 5–7 l tirpalo.
• Kepimo mielės – į 10 l drungno vandens įdėkite 100 g šviežių arba 10 g sausų mielių ir 1 šaukštą cukraus. Palikite 3–4 valandoms, tada praskieskite santykiu 1:5 ir laistykite lysves.
• Svogūnų lukštai – saują lukštų užpilkite 2 l verdančio vandens. Laikykite uždengtą apie parą, nukoškite, praskieskite santykiu 1:2 ir naudokite laistymui.

Visą pavasarį galima naudoti ir kompostą bei granuliuotą mėšlą. Kaip papildomą priemonę kartais pasitelkiami ir naminiai tirpalai, pavyzdžiui, praskiestas kefyras (1 dalis kefyro ir 10 dalių vandens). Taip, laikantis tręšimo etapų ir normų, galima užauginti dideles česnakų galvas be cheminių priemonių.

Patyrę gėlininkai ir sodininkai atskleidė, kokios septynios gėlės gali žydėti visą vasarą net ir tuomet, kai joms skiriama minimaliai dėmesio.

Daugelio užimtų sodininkų svajonė – gėlynas, kuris džiugintų nuo vasaros pradžios iki rudens, tačiau nereikalautų nuolatinio laistymo, tręšimo ar persodinimo.

Pasak specialistų, tokios augalų rūšys tikrai egzistuoja: neretai pakanka jas pasodinti vieną kartą, o vėliau jos sėkmingai auga ir žydi pačios.

Vienas iš patikimiausių pasirinkimų – rudbekija. Šie ryškiai geltoni žiedai su tamsiu viduriuku dažniausiai pražysta liepą ir žydi iki pat šalnų. Augalas paprastai neserga, puikiai peržiemoja be papildomos dangos ir sėkmingai auga be ypatingos priežiūros.

Antras kandidatas – viendienė (liliumnis), dažnai vadinama „gėle tinginiams“. Ji visą vasarą formuoja įspūdingus žiedus, gali augti vienoje vietoje dešimtmečius ir nebijo sausrų.

Dar vienas itin atsparus variantas – ežiuolė. Ji paprastai žydi nuo vasaros vidurio iki šalnų, yra atspari sausrai ir gerai jaučiasi net skurdesnėje dirvoje. Iš klasikinių pasirinkimų dažnai minimi šluoteliniai flioksai – vešlūs, kvapnūs žiedynai, kurie žydi nuo liepos iki rugsėjo ir gerai peržiemoja be uždengimo.

Saulėtoms ir sausesnėms vietoms itin tinka gražgarstė (coreopsis) ir kraujažolė: pirmoji visą vasarą džiugina ryškiai geltonais žiedynais, o antroji pasižymi išskirtiniu atsparumu įvairioms sąlygoms ir žydi nuo birželio iki spalio.

Taip pat rekomenduojama sodo pelargonija. Ji gali žydėti nuo gegužės iki rugsėjo, slopina piktžoles ir padeda atbaidyti dalį kenkėjų.

Pavėsingoms vietoms labiausiai tinka melsvės (hostos) – jos labiau vertinamos dėl dekoratyvių lapų, kurie išlieka gražūs visą sezoną.

Specialistai pabrėžia, kad „tinginio“ gėlynui pravartu laikytis kelių paprastų taisyklių: derinti aukštesnius ir žemesnius augalus, mulčiuoti dirvą, kad mažiau augtų piktžolės, ir kartą per metus pavasarį augalus patręšti kompostu.

Galiausiai, nenutrūkstamo žydėjimo paslaptis esą paprasta: svarbu pasirinkti augalus, kurie žydi skirtingu metu, o visa kita dažnai padaro pati gamta.

Norite rečiau išmesti supuvusias braškes ir mažiau vargti rūšiuojant derlių? Supuvusios uogos – viena dažniausių problemų, su kuria susiduria sodininkai. Braškes reikia laistyti, o uogos neretai gula tiesiai ant drėgnos žemės. Tokiose sąlygose puvinys plinta itin greitai. Išeitis – tinkamas mulčiavimas. Patyrę daržininkai tam dažnai renkasi pušų spyglius – ir tam yra kelios svarbios priežastys.

Pušų spyglių nesunku prisirinkti savo sklype ar netoliese esančioje teritorijoje. Surinkus pakankamą kiekį, juos verta paskleisti maždaug 5 cm sluoksniu tarp braškių kerų ir aplink juos. Tuomet uogos guli ne ant šlapios žemės, o ant sausesnio, orui pralaidaus pakloto, todėl puvinys nespėja taip greitai pažeisti uogų.

Be to, spygliai padeda pristabdyti piktžolių augimą. Tai reiškia mažiau ravėjimo ir daugiau sutaupyto laiko. Dar viena nauda – spygliai, irdamiesi dirvoje, ją šiek tiek parūgština. Braškės mėgsta silpnai rūgščią terpę, todėl spyglių mulčias gali tapti palankia aplinka augalams ir natūraliu papildomu maitinimu.

Yra ir dar vienas privalumas: spyglių nemėgsta kai kurie kenkėjai, ypač šliužai, kurie po lietaus dažnai apgraužia uogas. Šliužams nepatogu judėti per aštresnį, slidų spyglių sluoksnį, todėl jie dažniau pasirenka kitus maršrutus. Nors tai negarantuoja visiškos apsaugos, šliužų braškyne paprastai sumažėja.

Vis dėlto persistengti nereikėtų. Per storas mulčio sluoksnis gali per daug parūgštinti dirvą. Jei jūsų dirva ir taip rūgšti, spyglius geriau maišyti su šiaudais – tokia kombinacija laikoma viena tinkamiausių. Sėkmės prižiūrint braškes ir džiaugiantis sveikesniu derliumi.

Patyrę vynuogių augintojai žino: pavasarį, kai vynmedis po žiemos pamažu atsigauna, nuo tinkamos priežiūros priklauso visas būsimas sezonas. Būtent dabar padėtas pagrindas dažnai lemia, ar rudenį pavyks sulaukti gausaus ir kokybiško derliaus.

Kai vynmedis galutinai prabunda, tai nesunku pastebėti iš vadinamojo „vynmedžio verkimo“ – kai iš pjūvių ar žaizdelių pradeda sunktis sula. Tai geras ženklas, rodantis, kad augalas atgyja, tačiau kartu ir aiškus signalas, jog metas nedelsti: pradėti apsaugos darbus ir paruošti augalą sezonui. Šiuo laikotarpiu vynmedis tampa ypač pažeidžiamas, o kartu formuojamas būsimo derliaus pamatas.

Pirmasis žingsnis – apsaugoti jaunus, gležnus ūglius nuo grybinių ligų ir kenkėjų. Baziniam imunitetui sustiprinti dažnai pasirenkamas patikrintas priemonių rinkinys: nuo erkučių naudojamas „Sanmayt“, nuo netikrosios miltligės (mildiu) – „Ridomil Gold M“, o ankstyvojo sezono vabzdžius kenkėjus efektyviai pristabdo „Aktara“. Kompleksinis purškimas leidžia vynmedžiui ramiai augti ir nešvaistyti energijos kovai su parazitais.

Pavasaris gali būti permainingas, o šaltos naktys neretai sutrikdo pumpurų vystymąsi, todėl svarbu pasirūpinti ir jų apsauga. Vynuogėms, ypač ankstyvoms veislėms, net trumpalaikis minusas paryčiais gali būti lemtingas. Dėl to geriau iš anksto imtis priemonių, nei vėliau skaičiuoti nuostolius.

Vienas patikimiausių ir paprasčiausių būdų apsaugoti vynuogyną – agropluoštas. Juo uždengus krūmus, pumpurai mažiau nukenčia nuo šalnų. Jei sklypas didelis, gali pagelbėti dūminimas arba specialios dūminės šaškės: susidariusi šiltesnė dūmų uždanga kartais pakelia temperatūrą aplink augalus keliais laipsniais ir tampa vienintele išeitimi šalčiausiomis naktimis.

Vynuogė – dėkinga kultūra: jei padėsite jai išgyventi sudėtingas pavasario savaites, vėliau ji dažnai atsilygina saldžiomis, saulėje prinokusiomis uogomis. Sėkmės ir gero derliaus.

Dar neapsisprendėte, kokią paprikų veislę auginti šį sezoną? Patyrę daržininkai dalijasi vienu iš patikimiausių pasirinkimų – veisle „Viktorija“. Teigiama, kad ji duoda gausų derlių, nereikalauja sudėtingos priežiūros, krūmai išlieka kompaktiški, o skonis maloniai nustebina.

Jei agurkams ar cukinijoms veislę dažnai pasirinkti paprasčiau, nes skirtumai tarp jų ne visada kardinalūs, su paprikomis situacija kitokia. Šios kultūros atveju būtent veislė neretai lemia ir derliaus kiekį, ir skonį. Pasak daržininkų, galima vienodai prižiūrėti dvi lysves, tačiau rezultatai bus visiškai skirtingi. Dėl to nemažai žmonių, išbandžiusių daugybę variantų, galiausiai apsistoja ties viena – „Viktorija“, nes ji stabiliai duoda rezultatą sezonas po sezono.

„Viktorija“ – vidutinio ankstyvumo veislė: nuo sudygimo iki pirmojo derliaus paprastai praeina apie 100–125 dienas. Krūmas nėra aukštas – dažniausiai užauga iki 50–70 cm, būna gana kompaktiškas ir neužima daug vietos, todėl tinka ir mažesniems daržams. Šią veislę galima auginti tiek atvirame grunte, tiek po plėvele ar šiltnamyje – pasirinkimas priklauso nuo turimų sąlygų. Taip pat pabrėžiama, kad jos atsparumas vėsesniems orams yra didesnis nei vidutinis, o tai praverčia permainingą vasarą.

Vaisiai dažniausiai būna plataus kūgio formos, dideli ir nusvirę žemyn. Vienos paprikos svoris siekia apie 110–150 g, o sienelės storis – ne mažesnis nei 5 mm. Techninės brandos metu vaisiai būna žalsvi, o visiškai prinokę – sodriai raudoni. Minkštimas apibūdinamas kaip labai sultingas ir saldus, be juntamo kartumo, todėl tinka tiek šviežioms salotoms, tiek užkandžiams ir įvairiems patiekalams.

Daržininkai giria ir „Viktorijos“ derlingumą – esą prižiūrint krūmus galima sulaukti tikrai įspūdingų rezultatų. Be to, vaisiai gerai pakelia transportavimą: netrūkinėja, greitai negenda, todėl tinka ir auginantiems pardavimui.

Apibendrinant, „Viktorija“ įvardijama kaip veislė be nemalonių staigmenų: gerai auga, stabiliai dera, yra skani ir, taikant įprastą priežiūrą, nesukelia didesnių problemų dėl ligų. Jei dar neapsisprendėte, ką sodinti šį sezoną, ši veislė gali būti verta dėmesio.

Neskubėkite išmesti kai kurių virtuvės ir sodo atliekų – jos gali tapti itin veiksmingu naminiu tręšimo būdu. Patyrę sodininkai dalijasi paprastais sprendimais, kurie padeda pagerinti dirvožemį ir sustiprinti augalus.

Viena naudingiausių „atliekų“ – banano žievė. Irimui vykstant ji išskiria kalį bei magnį – elementus, ypač svarbius žydėjimui ir augalo gyvybingumui.

Taip pat praverčia susmulkinti kiaušinių lukštai. Jie gali sumažinti dirvožemio rūgštingumą ir padėti apsisaugoti nuo šliužų. Vis dėlto prieš naudojant lukštus rekomenduojama juos pakaitinti orkaitėje, kad būtų sunaikintos galimos bakterijos.

Panaudota arbata tinka žemei, kurioje auga kambarinės gėlės, pavyzdžiui, našlaitės ar paparčiai – arbatoje esantys taninai padeda stiprinti šaknų sistemą. Tuo metu kavos tirščiai gali purenti žemę, tačiau labiausiai tinka augalams, mėgstantiems rūgštesnį dirvožemį, pavyzdžiui, azalijoms ir hortenzijoms.

Specialistai įspėja, kad per didelis organinių medžiagų kiekis gali privilioti smulkius vabzdžius. Jei taip nutinka, patariama dirvos paviršių lengvai pabarstyti smėliu.

Kaktusams dažnai rekomenduojama į žemę įmaišyti perlito arba vermikulito – šios medžiagos sulaiko drėgmę, bet kartu padeda išvengti šaknų puvinio. Orchidėjoms siūloma substratą sudaryti iš pušies žievės, kiminų samanų ir kokoso drožlių.

Jeigu fikusas neauga, galima nuimti viršutinį maždaug trijų centimetrų dirvos sluoksnį ir jį pakeisti lapinės žemės bei perpuvusio humuso mišiniu. Tręšimui taip pat tinka naminiai užpilai, pavyzdžiui, iš dilgėlių, kiaulpienių ar svogūnų lukštų.

Norite, kad žoliapjovė tarnautų daugelį metų be gedimų? Patyrę sodininkai dalijasi paprastomis priežiūros taisyklėmis, kurios padės išlaikyti techniką geros būklės ir darbą pavers lengvesniu bei efektyvesniu.

Žoliapjovė daugeliui yra nepakeičiama pagalbininkė, ypač vasaros sezonu. Tačiau tam, kad ji veiktų patikimai ir ilgai, būtina reguliari bei tinkama priežiūra. Pateikiame laiko patikrintus patarimus, kurie padės išvengti dažniausių problemų.

Pirmiausia svarbu nuolat pašalinti žolės likučius, purvą ir dulkes, kurie greitai kaupiasi korpuse ir ant peilių. Reguliarus valymas padeda išvengti korozijos ir užtikrina sklandesnį darbą.

Ne mažiau svarbūs ir aštrūs peiliai – jie garantuoja švarų pjūvį. Atšipę peiliai ne tik gadina veją, bet ir papildomai apkrauna variklį, todėl verta juos reguliariai pagaląsti arba prireikus pakeisti.

Dar vienas svarbus žingsnis – alyvos patikra ir keitimas. Dažniausiai rekomenduojama tai daryti kas 20–50 darbo valandų arba bent kartą per sezoną.

Užsikimšęs oro filtras mažina galią, o sena uždegimo žvakė gali sukelti užvedimo problemų. Dėl to šias dalis reikėtų tikrinti ir periodiškai keisti, kad žoliapjovė veiktų stabiliai.

Pasibaigus sezonui, žoliapjovę būtina laikyti sausoje patalpoje. Jei modelis elektrinis, ypač svarbu saugoti jį nuo drėgmės. Benzininei žoliapjovei prieš laikymą rekomenduojama ištuštinti degalų baką.

Reguliari priežiūra – tai ne tik rūpestis technika, bet ir reali laiko bei pinigų ekonomija ateityje. Laikydamiesi šių taisyklių, ilgiau džiaugsitės patikimai veikiančia žoliapjove.

Vis dar išmetate nupjautą vejos žolę už tvoros ar į šiukšlių maišą? Patyrę daržininkai tikina, kad tai – ne atliekos, o vertingas išteklius. Nupjauta žolė gali tapti puikia organine trąša, mulču arba komposto pagrindu.

Po kiekvieno vejos pjovimo lieka nemaža krūva žalios masės, ir daugelis skuba ją išvežti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš jos nėra jokios naudos, tačiau nupjauta žolė – tai greitai yranti organika, turinti azoto, kalio ir įvairių mikroelementų. Parduotuvėse perkamas perpuvęs mėšlas ar kompostas kainuoja nemažai, o čia – praktiškai tas pats, tik nemokamai ir tiesiog jūsų kieme.

Jei norite gauti visavertį humusą, verta įsirengti komposto krūvą. Žolę dėkite sluoksniais: žolė, žemė, žolė, žemė. Taip pat galima įmaišyti virtuvės atliekų, lapų, smulkių šakelių. Nupjauta žolė komposte suyra gana greitai, nes yra drėgna ir minkšta – mikroorganizmams ji ypač palanki. Po 3–4 mėnesių susidaro tamsi, puri masė, tinkama įvairioms kultūroms tręšti. Dar geriau, jei žolę sumaišysite su šiaudais.

Kitas būdas – palikti smulkiai susmulkintą žolę tiesiog ant vejos, ten, kur ji buvo nupjauta. Pjovimo metu susmulkinta žolė pasklinda tarp stiebelių, greitai pradžiūsta ir suirsta, grąžindama į dirvą augalų iš jos paimtas maisto medžiagas. Tinkamai taikant šį metodą veja negelsta ir nesusidaro „plikų“ plotų. Visgi svarbu, kad žolė būtų pjaunama dažnai ir būtų trumpa – ilgesnių sluoksnių palikti negalima, nes jie gali supūti, susiklijuoti ir pakenkti vejai.

Žolę taip pat galima naudoti kaip mulčą lysvėse. Pomidorų, agurkų, cukinijų ir kitų daržovių krūmus užberkite ne storesniu kaip 5 cm sluoksniu – tai slopins piktžolių augimą ir padės ilgiau išlaikyti drėgmę, todėl laistyti reikės rečiau. Prieš mulčiuojant šviežią žolę patartina 1–2 dienas padrėkinti saulėje, kad ji nesuliptų į šlapią „kilimą“.

Taikant šiuos paprastus sprendimus per sezoną galima sutaupyti pastebimai, o daržas gauna natūralių maisto medžiagų be papildomos chemijos. Nupjauta veja – ne į šiukšlyną, o į darbą.

Koloradinis vabalas daugeliui daržininkų kelia nerimą: prasidėjus jo antplūdžiui, kartais atrodo, kad nepadeda niekas. Nuolat naudoti chemiją – ne išeitis, todėl vis dažniau ieškoma natūralesnių būdų, kaip sumažinti kenkėjų žalą.

Atėjus bulvių sodinimo metui, nerimas suprantamas – pakanka kelių savaičių, ir vabalai gali nuėsti lapus beveik iki stiebų. Per sezoną ant bulvių krūmų susikaupia tiek kenkėjų, kad galima likti be derliaus. Koloradinis vabalas greitai dauginasi ir naikina augalus ypač sparčiai, o mažesniuose sklypuose problema neretai dar ryškesnė: net ir renkant vabaliukus rankomis ar purškiant, jie dažnai sugrįžta.

Ne visi gali ar nori pirkti augalų apsaugos chemikalus, tačiau derlių vis tiek reikia apsaugoti. Vienas paprastas sprendimas – bulvių kaimynystėje pasodinti augalus, kurių kvapo šis kenkėjas nemėgsta.

Tam prireiks serenčių (medetkų) sėklų ir šiek tiek pupelių. Serentes gausiai pasėkite tarp bulvių eilių ir palei lysvės kraštus. Geriausia tai daryti iškart sodinant bulvių gumbus, o augalus bent mėnesį ar du palikti augti kartu. Serentės skleidžia specifinį kvapą, kuris, kaip teigiama, atbaido koloradinį vabalą. Vėliau galima lengvai apipurenti žemę aplink augalus, šiek tiek užžeriant jų šakneles.

Tuomet tarp bulvių pasodinkite kelis pupelių (geriausia krūminių) krūmelius. Pupos taip pat gali atbaidyti kenkėją, be to, jos praturtina dirvą azotu, todėl bulvės gali augti vešliau.

Jei auginate aukštesnes bulvių veisles, vabalai kartais pasislepia tankioje lapijoje ir jų lengva nepastebėti. Prieš sodinimą verta atidžiai apžiūrėti gumbus ir paruoštą lysvę – dažnai kenkėjų aptinkama daugiau, nei tikėtasi. Pirmiausia pašalinkite vabzdžius pasirinktu būdu, o tada sodinkite serentes ar pupeles.

Norint, kad daržas atrodytų tvarkingai ir dekoratyviai, galima rinktis žemaūges serentes. Jos neužima daug vietos, žydi iki pat rudens, o rudenį galima tiesiog palikti jas nudžiūti – tuomet nereikės papildomai rauti ir išmesti augalų.

Krūmai gali paversti sodybą tikru grožio kampeliu, jei pasirenkamos tinkamos rūšys ir žinoma, kaip jas prižiūrėti. Tačiau pasitaiko ir priešingai: kai kurie krūmai taip agresyviai plinta, kad ima ardyti sklypo ekosistemą.

Privačių valdų šeimininkai dažnai svajoja apie tvarkingą sodą ir jaukų kiemą. Vis dėlto, įsigiję ryškius sodinukus medelynuose arba parsivežę „gražų krūmelį“ iš miško, ne visi įtaria, jog į savo sklypą gali įsileisti tikrą problemų šaltinį.

Kai kurie krūmai auga itin sparčiai: per kelerius metus jie išstumia naudingus augalus, nualina dirvožemį ir tampa palankia terpe sodo kenkėjams. Norint turėti sveiką, subalansuotą aplinką, verta žinoti, ko sodinti nereikėtų visai.

Pirmoje vietoje dažnai minimas ligustras. Jį neretai sodina gyvatvorėms, tačiau verta būti atsargiems: juodos uogos yra nuodingos, o pats krūmas plečiasi taip greitai, kad per trumpą laiką gali užkariauti didelę kiemo dalį.

Ne mažiau klastingas yra Tunbergo raugerškis. Nors jis atrodo dekoratyviai, formuoja labai tankius dygliuotus sąžalynus, kuriuose gali gausėti erkių, be to, po savimi jis stipriai nualina žemę.

Dar vienas dažnas „svečias“ – snyginiuogė su baltais vaisiais, kuriuos vaikai mėgsta sutraiškyti. Šis krūmas šaknimis plinta beveik visur: pasodintas vienoje vietoje, po metų gali išlįsti net daržovių lysvėse kitoje sklypo pusėje.

Į juodąjį sąrašą neretai įtraukiama ir Dovydo budlėja. Ji vadinama „drugelių krūmu“, tačiau yra tokia agresyvi, kad gali išstumti aplink augančias gėles.

Erškėtis ir kvapioji avietė (ta, kurios lapai panašūs į klevo) taip pat gali greitai paversti kiemą sunkiai suvaldomais brūzgynais, jei jų plitimas laiku nesustabdomas. Praktikoje tai reiškia daug papildomo darbo, todėl neretai patariama jų išvis nesodinti.

Reikėtų nepamiršti ir šaltalankio. Taip, tai vertinga ir skani uoga, tačiau šio augalo šaknys labai stiprios – jos gali kelti problemas net sklypo infrastruktūrai: ardyti takelius ar pažeisti pamatus. Jei šaltalankį ir sodinti, patariama tai daryti atokiau nuo statinių.

Atskirai minima ir baltoji akacija krūmo forma bei rykštenė. Teigiama, kad šie augalai į dirvą gali išskirti medžiagas, kurios slopina greta augančius augalus, todėl šalia jiems sunkiau įsitvirtinti kitoms rūšims.

Dar vienas galimas galvos skausmas – pūsleni̇s. Be priežiūros jis praranda dekoratyvumą, o sėklomis gali apėti kiekvieną laisvesnį žemės plotelį. Vėliau jį išnaikinti būna itin sunku.

Jei šie krūmai jau auga jūsų sklype, delsti nereikėtų – kuo anksčiau imsitės veiksmų, tuo lengviau bus atkurti tvarkingą ir sveiką sodo aplinką. Nors išrovimas ar plitimo suvaldymas gali pareikalauti pastangų, tai padeda išvengti dar didesnių problemų ateityje.