Category: Sodas ir daržas

Jau greitai ateis metas sodinti agurkus, tačiau ne visi daržininkai dar apsisprendė, kokią veislę rinktis. Selekcininkai pataria atkreipti dėmesį į patikrintas veisles, kurios jau ne vienerius metus džiugina gausiu derliumi.

Daugelis svajoja apie agurkus, kurie nesirgtų ir duotų kuo daugiau vaisių. Dažnai jų auginimas virsta nuolatine kova su miltlige, ypač jei vasara pasitaiko lietinga. Vis dėlto patyrę daržininkai išskiria veisles, kurios geriau pakelia drėgmę ir pasižymi dideliu derlingumu.

Dažniausiai minimi du variantai: hibridas „Bjorn F1“ arba laiko patikrinta veislė „Kibrija“. Šias veisles sudėtinga išskirti kaip vienintelę geriausią, nes abi laikomos tikrai vertomis dėmesio. Jos nereikalauja bičių apdulkinimo, todėl tinka auginti tiek atvirame grunte, tiek šiltnamyje. Agurkai užauga lygūs, be kartumo, tinka valgyti šviežius ir konservuoti.

Vienas didžiausių šių veislių privalumų – atsparumas stresui. Net jei visą savaitę lyja, tikimybė, kad augalai po to susirgs, išlieka nedidelė. Iš minusų dažniausiai minimas nebent sėklų kainos aspektas: profesionalūs hibridai paprastai kainuoja brangiau nei įprastos veislės, tačiau derliumi dažnai atsiperka jau per pirmąjį mėnesį.

Dar viena svarbi ypatybė – vaisiai mezgasi „puokštėmis“: viename mazge gali užsimegzti 3–5 agurkai. Kuo dažniau skinami užaugę vaisiai, tuo greičiau krūmas formuoja naujas užuomazgas. Taip pat svarbu palaikyti reguliarų ir stabilų laistymą, kad vaisiai netaptų kartūs.

Daugelis daržininkų puikiai žino, kad daigai gali būti itin kaprizingi. Net ir augdami, atrodytų, idealiomis sąlygomis, jie ne visada užauga tvirti. Todėl prieš sodinimą į dirvą pravartu bent 1–2 kartus patręšti – tai gali padėti sustiprinti augalus.

Dažnas daigus augina ant palangės, tačiau bute jiems neretai pritrūksta šviesos. Dėl to stiebai tampa ploni, silpni, išsitempia į saulės pusę, o persodinimas vėliau jiems gali būti sunkesnis.

Ne visi nori gilintis į sudėtingas tręšimo schemas, todėl dažnai ieškoma vieno universalaus sprendimo, tinkančio ir pomidorams, ir paprikoms, ir baklažanams.

Vienas populiariausių ir seniai naudojamų pasirinkimų – įprasta „Nitroamofoska“ (dar vadinama NPK). Tai trąšos, parduodamos mažomis pilkomis arba rausvomis granulėmis, kurias galima rasti daugelyje sodo ir ūkinių prekių parduotuvių.

Šios trąšos vertinamos todėl, kad vienoje sudėtyje yra pagrindinės augalams reikalingos medžiagos: azotas, fosforas ir kalis. Rekomenduojama ištirpinti 1 arbatinį šaukštelį granulių 1 litre vos šilto vandens. Jei naudojate vandenį iš čiaupo, patariama jį bent parą palaikyti, kad išgaruotų chloras.

Trąšas gerai išmaišykite, kol jos visiškai ištirps, ir laistykite daigus nedideliais kiekiais prie šaknų, ant jau sudrėkintos žemės. Dažniausiai pakanka tręšti kartą per dvi savaites, tačiau verta stebėti daigų būklę – gali būti, kad antro tręšimo net neprireiks.

Svarbiausia neviršyti normos: pertręšus lapai gali pradėti augti pernelyg intensyviai, o stiebas nespės sutvirtėti. Kai kuriais atvejais geriau patręšti mažiau, nei persistengti.

Patyrę sodininkai pasakoja, ką iš tiesų svarbu padaryti su braškėmis pavasarį. Daugelis daržininkų pamiršta esminius priežiūros žingsnius, todėl vėliau džiaugiasi menku, rūgštesnių uogų derliumi.

Balandį braškėmis verta pasirūpinti itin atsakingai, nes būtent dabar, kol augalai tik bunda, iš esmės sprendžiasi, koks bus vasaros derlius. Paradoksas tas, kad braškėms dažniausiai nereikia nei sudėtingų schemų, nei brangių trąšų – pakanka kelių paprastų, laiku atliktų darbų. Tie, kurie uogas skina kibirais, dažniausiai nedaro nieko neįprasto – jie tiesiog žino, nuo ko pradėti.

Pirmas darbas po žiemos – apkaupimas. Po šalčių dalis kerelių tarsi „išlenda“ iš žemės: apsinuogina šaknies kaklelis, augalas prasčiau laikosi ir gauna mažiau maistinių medžiagų, nei galėtų. Reikėtų priberti žemės prie šaknų, lengvai sutankinti dirvą ir pasirūpinti, kad šaknies kaklelis neliktų atviras. Ypač tai svarbu jauniems kereliams. Jei braškes sodinote rudenį, pavasarį joms verta skirti dar daugiau dėmesio.

Atlikus apkaupimą, metas pasirūpinti sena mulčia. Balandžio pradžioje patariama ją pašalinti, kad dirva greičiau sušiltų, o kereliai aktyviau pradėtų augti. Naujos mulčios dar skubėti kloti nereikėtų. Sodininkai rekomenduoja mulčiuoti iš naujo tuomet, kai dirva jau pakankamai įšilusi, o augalai galutinai atsigavę.

Tręšimas – sritis, kurioje daugelis klysta persistengdami. Šaltoje dirvoje šaknys maistines medžiagas pasisavina prastai, todėl trąšų pylimas dideliais kiekiais neduos norimo efekto. Tręšti verta pradėti tik tuomet, kai dirva sušyla, ir saikingomis normomis – tinka subalansuotos trąšos arba silpni organinių medžiagų tirpalai.

Apskritai pavasarinė braškių priežiūra – tai keli teisingi veiksmai, o ne sudėtingi planai. Laikantis šių patarimų, galima sulaukti geresnio rezultato: braškės atsidėkos gausesniu, saldesniu, didesnių ir aromatingų uogų derliumi.

Orchidėjos – tikra namų puošmena, tačiau kartais jos ilgai nežydi. Tokiu atveju verta įvertinti ne tik priežiūrą, bet ir tai, ar augalui tinka substratas. Dažna priežastis, kodėl orchidėja nesukrauna žiedų, – netinkamas „gruntas“, kuriame šaknys negauna pakankamai oro arba per ilgai laikosi drėgmė.

Gėlininkai atkreipia dėmesį, kad vien pirktinis orchidėjų substratas ne visada atitinka konkretaus augalo poreikius, nes jo sudėtis gali skirtis. Dėl to daug kas renkasi substratą pasiruošti patys. Svarbiausi reikalavimai paprasti: mišinys turi gerai vėdintis ir kartu gebėti išlaikyti drėgmę, bet neužmirkdyti šaknų.

Pasak specialistų, patikimam substratui dažniausiai pakanka kelių komponentų: pušų žievės, samanų ir medžio anglies. Nors kai kuriuose paruoštuose mišiniuose dar galima rasti kokoso pluošto, perlito ar keramzito, šie priedai nėra būtini ir dažnai laikomi pertekliniais.

Didžiausią dalį mišinio turėtų sudaryti pušų žievė, o samanoms ir medžio angliai rekomenduojama skirti apie 20 proc. viso tūrio. Tačiau itin svarbu prieš naudojant žievę tinkamai paruošti – kitaip galima augalui pakenkti.

„Žievė turi būti be kenkėjų ir pelėsio požymių. Susmulkinkite ją į maždaug 2–3 centimetrų gabalėlius. Sudėkite į puodą, įdėkite dalį medžio anglies ir samanų, užpilkite vandeniu. Virkite ant silpnos ugnies apie valandą. Virinimas padeda pašalinti perteklines dervas, taip pat sunaikina mikrobus, kenkėjų lervas ir pelėsį“, – aiškina ekspertai.

Išvirus vandenį reikia nupilti, ingredientus paskleisti vienu sluoksniu ir leisti jiems gerai išdžiūti. Tuomet paruoštas dalis galima maišyti ir naudoti persodinant orchidėją.

Teigiama, kad po persodinimo į tokį substratą pokyčiai gali pasimatyti gana greitai: praėjus kelioms savaitėms augalas neretai pradeda aktyviau formuoti pirmuosius žiedpumpurius.

Gero morkų derliaus paslaptis slypi ne vien tręšime, tinkamoje vietoje ar kruopščioje priežiūroje. Ne mažiau svarbu pasirinkti kokybiškas sėklas, o vienas praktiškiausių sprendimų šiam sezonui – dražuotos morkų sėklos.

Neretai daržininkai, norėdami sutaupyti, perka paprasčiausias morkų sėklas popieriniuose pakeliuose. Tuomet prasideda varginantis procesas: smulkias sėklas sunku tolygiai pasėti, jos dygsta lėčiau, o galiausiai vis tiek tenka ilgai ir kruopščiai retinti daigus.

Kad išvengtumėte šio papildomo darbo, verta vieną kartą šiek tiek primokėti ir rinktis dražuotas sėklas. Kainų skirtumas dažniausiai nėra milžiniškas, tačiau patogumas ir rezultatas dažnam atsiperka.

Dražuotos sėklos nuo įprastų skiriasi tuo, kad kiekviena sėkla būna padengta specialiu spalvotu apvalkalu. Jo sudėtyje paprastai būna priemonių, padedančių apsisaugoti nuo grybinės kilmės ligų, augimo stimuliatorių ir mikroelementų, reikalingų augalui pačioje augimo pradžioje.

Dėl apvalkalo sėkla tampa gerokai didesnė – panaši į mažą žirnį. Todėl ją daug lengviau išdėlioti vagelėse reikiamu atstumu, pavyzdžiui, maždaug kas 5 cm.

Svarbiausias dražuotų sėklų sėjos niuansas – laistymas. Apvalkalas turi visiškai ištirpti, todėl prieš sėją dirvą reikia gausiai sudrėkinti. Pirmą savaitę po sėjos taip pat būtina reguliariai laistyti: jei žemė perdžius, apvalkalas gali sukietėti, o sėkla taip ir nepradės dygti.

Ankstyvuoju etapu papildomai tręšti dažniausiai nereikia, nes startui reikalingos medžiagos jau būna įterptos į apvalkalą. Vis dėlto dirvos supurenimas ar nedidelis smėlio kiekis gali pagerinti struktūrą ir palengvinti dygimą.

Šiame tekste patyrę sodininkai ir daržininkai dalijasi paprastu būdu, kaip pasigaminti lašelinio laistymo sistemą savo rankomis ir taip gerokai palengvinti kasdienius darbus sode.

Lašelinis laistymas gali tapti puikia alternatyva tradiciniams laistymo būdams, kai naudojama laistytuvė, žarna ar purkštuvas. Kaip susikomplektuoti tokią sistemą patiems, paaiškina ilgametę patirtį turintys specialistai.

Pirmiausia prireiks talpios plastikinės statinės. Į ją būtina įmontuoti jungtį – tam naudojamas reikiamo diametro įsukamas ar įpjaunamas fitingas, kad būtų galima patikimai prijungti laistymo liniją.

Kitas itin svarbus elementas – laistymo filtras. Jis apsaugo lašelinę juostą nuo užsikimšimų, todėl sistema tarnaus ilgiau ir veiks stabiliai ne vieną sezoną.

Po filtro rekomenduojama sumontuoti laikmatį: valdiklis su filtru sujungiamas per perėjimą. Vis dėlto šį žingsnį galima praleisti, jei laistymą ketinate įjungti ir išjungti rankiniu būdu.

Tuomet montuojamas čiaupas, reikalingas priverstiniam laistymo atjungimui.

Galiausiai prie čiaupo prijungiama įprasta armuota sodo žarna arba aklina lašelinė laistymo trasa.

Kaip aiškina ekspertai, žarna reikalinga vandeniui išvedžioti po visą daržą. Šakoms suformuoti prireiks trišakių ir kampų, o žarnos galas uždaromas akle.

Norint pereiti nuo sodo žarnos prie lašelinės juostos, reikia specialių fitingų: redukcinio trišakio sodo žarnai ir kampinės jungties.

Lašelinės linijos išvedžiojimas taip pat atliekamas naudojant trišakius ir kampus. Primename, kad lašelinė juosta tiesiama taip, jog vandens išleidimo angos būtų nukreiptos į viršų.

Tinkamai prižiūrimas kompostas turėtų kvepėti drėgna miško žeme. Tačiau jei pavasarį, po žiemos šalčių, iš kompostininko sklinda supuvusių kiaušinių dvokas arba aitrus amoniako kvapas, tai aiškus signalas: atliekos ne kompostuojasi, o pūva, nes masėje trūksta deguonies.

Problemos dažniausiai paaštrėja pavasarį, kai atliekų krūva atitirpsta ir išleidžia per žiemą susikaupusią drėgmę. Vandens perteklius užpildo tarpus tarp atliekų, išstumia orą, o tada ima vyrauti anaerobinės bakterijos. Jos ir sukuria nemalonius kvapus, nes gamina sieros vandenilį bei amoniaką.

Šaltis taip pat pakeičia komposto struktūrą: suardomi augalinių skaidulų audiniai, o atitirpusios atliekos tampa labiau sukrentančios, lipnios, „košės“ konsistencijos. Suspausta, šlapia masė užblokuoja oro cirkuliaciją ir dar labiau sustiprina anaerobines sąlygas. Situacija būna dar prastesnė, jei rudenį kompostininkas nebuvo apsaugotas nuo kritulių.

Kaip įvertinti komposto būklę po žiemos?

Prieš imdamiesi veiksmų, apžiūrėkite, kas vyksta komposte: kvapas, išvaizda ir konsistencija padės suprasti, ko jam trūksta.

Atidarykite kompostininką ir įvertinkite viršutinį sluoksnį. Jei matote tamsią, gleivėtą masę ir jaučiate stiprų dvoką, puvimo procesas pažengęs. Jei kvapas tik šiek tiek rūgštokas, o struktūra drėgna, bet dar atpažįstama, dažniausiai pakanka nedidelės korekcijos.

Paimkite saują komposto ir suspauskite delne. Jeigu iš masės varva vanduo, kompostas aiškiai per šlapias. Optimali drėgmė turėtų priminti gerai nuspaustą kempinę: masė laikosi delne, bet vanduo nebėga.

Taip pat atkreipkite dėmesį, ar komposte matosi aiškūs neišsiskaidžiusių atliekų sluoksniai, pavyzdžiui, suspausta žolė ar suvelti lapai. Tokiose vietose dažniausiai susidaro anaerobinės „kišenės“, kurios ir skleidžia didžiausią smarvę.

Kaip greitai sumažinti kvapą: permaišymas, vėdinimas ir džiovinimas

Veiksmingiausias būdas atsikratyti blogo kvapo – atkurti deguonies sąlygas komposto viduje. Tam paprastai reikia trijų dalykų: kompostą perversti, įleisti oro ir sumažinti drėgmės perteklių.

Rinkitės dieną, kai temperatūra pakyla aukščiau nei 10 °C ir nelyja. Šakėmis permeskite visą komposto turinį, stengdamiesi apversti sluoksnius: kas buvo apačioje, turėtų atsidurti viršuje. Tuo pačiu išardykite suspaustus gumulus. Vien šio veiksmo neretai pakanka, kad kvapas per kelias dienas pastebimai sumažėtų.

Jei masė akivaizdžiai per šlapia, įmaišykite drėgmę sugeriančių „rudųjų“ medžiagų: sausų lapų, pjuvenų, smulkinto kartono ar smulkių medžio skiedrų. Svarbu jų neberti atskiromis storomis juostomis, o tolygiai sumaišyti su šlapiu kompostu, kad sugertų vandens perteklių. Dažnai tinka proporcija: maždaug viena dalis sausos medžiagos dviem–trim dalims šlapio komposto.

Po permaišymo kompostą reikėtų reguliariai pravėdinti: kartą per savaitę keliose vietose pradurkite masę šakėmis ar pagaliu, kad susidarytų oro kanalai. Jei neturite laiko dažnam pervertimui, į komposto vidurį galima įstatyti perforuotą PVC vamzdį – jis padės užtikrinti pastovesnį oro patekimą.

Kada kompostą geriau išmesti?

Kartais kompostas būna taip stipriai perpuvęs, kad gelbėti neapsimoka. Jei vietoje komposto turite juodą, slidžią masę su itin stipriu dvoku, o net permaišius ir pradžiovinus kvapas per dvi savaites nesilpnėja, geriau viską pašalinti ir kompostavimą pradėti iš naujo. Toks turinys gali turėti augalams toksiškų junginių.

Natūralūs priedai, mažinantys kvapus kompostininke

Be mechaninio vėdinimo, verta naudoti natūralius priedus, kurie suriša kvapiąsias medžiagas, stabilizuoja komposto reakciją ir skatina naudingų aerobinių bakterijų veiklą.

Vienas efektyviausių kvapo „surišėjų“ – bazalto miltai. Tai smulkiai sumaltos uolienos dulkės, kurios suriša azotinių atliekų irimo metu susidarantį amoniaką, todėl aitrus kvapas mažėja nuo pat šaltinio. Papildomai kompostas praturtinamas mikroelementais, tokiais kaip magnis, kalcis, geležis ir silicis. Dažniausiai rekomenduojama dozė – apie 5 kg bazalto miltų 100 kg komposto, pabarstant ant naujų sluoksnių.

Naudinga ir natūrali molio uoliena bentonitas: jis sugeria drėgmės perteklių ir dalį organinių junginių, atsakingų už nemalonų kvapą. Berkite saikingai – po vieną–dvi valgomuosius šaukštus ant kiekvieno naujo sluoksnio, ypač po gausių kritulių arba kai kompostas atrodo per šlapias.

Medžio pelenai iš neimpregnuotos medienos papildo kompostą kaliu ir kalciu bei šiek tiek pakelia pH, taip sudarydami palankesnes sąlygas aerobinėms bakterijoms. Vis dėlto pelenus reikia naudoti atsargiai: per didelis kiekis gali pernelyg šarminti masę. Dažniausiai pakanka vieno puodelio vienam kubiniam metrui.

Sausi lapai, pjuvenos ir smulkios skiedros atlieka dvigubą funkciją: sugeria vandens perteklių ir kartu sukuria fizinį barjerą kvapams. Tokia „rudoji“ danga ypač praverčia užberiant šviežias virtuvės atliekas – kvapas pastebimai sumažėja. Papildomai gali padėti ir kavos tirščiai: jie sugeria kvapus ir suteikia azoto švelnesne forma.

Kaip išvengti kvapo problemų ateityje?

Svarbiausia taisyklė – išlaikyti pusiausvyrą tarp azoto turinčių „žaliųjų“ atliekų (šviežiai nupjauta žolė, daržovių lupenos, vaisių likučiai) ir anglies turinčių „rudųjų“ medžiagų (sausi lapai, smulkios šakelės, kartonas, šiaudai). Dažnai rekomenduojama laikytis santykio: dvi ar trys dalys „rudųjų“ vienai daliai „žaliųjų“.

Taip pat pravartu prieš žiemą apsaugoti kompostininką nuo užliejimo krituliais. Užtenka uždengti plėvele, tentu ar senos skardos „stogeliu“ – danga turėtų saugoti iš viršaus, bet netrukdyti orui patekti iš šonų. Tuomet pavasarį kompostas nebus permirkęs, o biologiniai procesai atsinaujins greičiau.

Japoninė prievarnė (Schizophragma hydrangeoides) neretai vadinama laipiojančios hortenzijos „seserimi“ – ir ne be priežasties. Abu augalai priklauso tai pačiai šeimai, lipa pasitelkdami orinines prisitvirtinančias šakneles ir geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje ar net šešėlyje. Vis dėlto skirtumai išryškėja augalams subrendus.

Japoninė prievarnė formuoja gerokai didesnius, širdiškos formos lapus, kurie nuo pavasario iki rudens sukuria tankią, vientisą žalumos sieną. Įspūdingi ir jos žiedynai – jie dažniausiai stambesni bei labiau dekoratyvūs. Smulkūs žiedai centre apsupti didesnių, sterilių žiedų vainiku, todėl visas žiedynas atrodo tarsi nusėtas baltų „drugelių“.

Pirmaisiais metais, lyginant su laipiojančia hortenzija, prievarnė auga lėčiau, tačiau vėliau tai kompensuoja ypatingu tankumu ir elegantiška laja. Be to, ji paprastai būna mažiau jautri trumpalaikiam dirvos išdžiūvimui ir geriau pakenčia vėsesnes, šiaurines ekspozicijas. Dėl šios priežasties ji tinka apželdinti šešėlines sienas, tvoras, mūrus ar pergoles ten, kur laipiojanti hortenzija žydi silpnai arba visai nežydi.

Nemažai sodininkų augina abu vijoklius kartu. Tokia pora dažnai pasiteisina: japoninė prievarnė pražysta kiek vėliau ir gali „užpildyti“ vietas, kuriose jos artima giminaitė prasčiau atsiskleidžia.

Reikalavimai ir auginimas

Tai augalas kantriems – pirmuosius trejus metus jis auga lėtai. Tačiau vėliau, gerai įsitvirtinęs, gali atsidėkoti dvigubai ir suformuoti itin dekoratyvią žalią uždangą. Auginimo principai nėra sudėtingi.

Vieta. Geriausiai tinka pusiau pavėsis arba šešėlis. Augalas gali pakęsti rytinę saulę, tačiau kaitri pietinė šviesa jam nepalanki ir gali apdeginti lapus.

Dirva. Kaip ir kiti hortenzijinių šeimos augalai, japoninė prievarnė mėgsta derlingą, humusingą, šiek tiek drėgną dirvą. Tinka silpnai rūgšti arba neutrali reakcija. Sunkios, užmirkstančios žemės augalui netinka.

Sodinimas. Sodinama pavasarį arba ankstyvą rudenį, netoli atramų, sienų, mūrų ar medžių kamienų. Jaunus augalus verta kurį laiką pririšti ir nukreipti, kol jie patys pradės tvirtai kabintis.

Laistymas. Pirmaisiais dviem sezonais po pasodinimo reikalingas reguliarus laistymas. Senesni augalai trumpus sausros periodus ištveria geriau, tačiau nuolatinio perlaistymo netoleruoja.

Tręšimas. Pavasarį galima patręšti rūgščiamėgiams augalams skirtomis trąšomis arba kompostu. Per didelis azoto kiekis skatina lapiją, bet gali silpninti žydėjimą.

Genėjimas. Privalomas jis nėra, tačiau augalas genėjimą pakelia gerai. Koreguoti geriausia po žydėjimo – pašalinant ligotus, pažeistus ar pernelyg į šonus „iššokusius“ ūglius. Svarbu prisiminti, kad žydima ant pernykščių ūglių, todėl rudenį ar prieš žydėjimą stipriai karpyti nereikėtų.

Dauginimas. Paprasčiausia dauginti atlankomis arba vasarą imant pusiau sumedėjusius auginius.

Kenkėjai ir ligos. Augalas laikomas atspariu, tačiau nepalankiomis sąlygomis kartais gali pasirodyti amarai arba miltligė.

Kaip suformuoti tankią, žalią sieną?

Mūsų sąlygomis japoninė prievarnė gali užaugti iki maždaug 6 metrų aukščio – to pakanka ne tik pergolei, bet ir namo sienai apželdinti. Apsivijusi medžius ji gali kopti dar aukščiau. Nors ilgainiui augalas pats uždengia paviršių, pirmus metus jam verta padėti.

Jaunus ūglius rekomenduojama švelniai pririšti prie atramų, išskleidžiant juos vėduoklės principu į šonus. Taip augalas neaugs vien vertikaliai, o pradės tankėti jau nuo pat pagrindo. Atramos turi būti tvirtos – vėliau vijoklis tampa sunkus.

Tvarkingą „žalią mūrą“ palaikyti padeda ir lengvas, formuojamasis genėjimas po žydėjimo, kol nepradėti formuoti nauji pumpurai. Pakanka pašalinti ūglius, kurie pernelyg nutolsta nuo sienos ar krypsta netinkama kryptimi. Naujas šakeles verta laiku nukreipti į atramą ir pririšti, kol jos dar nepradėjo tvirtintis orinėmis šaknelėmis.

Svarbiausia – kantriai augalą vesti pirmuosius 3–4 sezonus. Tuo metu jis daugiausia investuoja į šaknų sistemą, o vėliau augimas pastebimai pagreitėja. Įsitvirtinusi prievarnė paprastai puikiai reaguoja į švelnų genėjimą po žydėjimo: skatinamas šoninių ūglių augimas, tankėja lapija, o po kelerių metų galima džiaugtis vientisa, dekoratyvia lapų ir žiedų siena net ten, kur kiti vijokliai dažnai nuvilia.