Category: Sodas ir daržas

  • Ką sodinti balkone rudenį vietoj viržių: šalčiui atsparesnės gėlės ir augalai

    Rudeninis balkonas neturi apsiriboti vien viržiais – po pirmųjų šalnų jie dažnai greitai praranda dekoratyvumą. Yra ne viena alternatyva, kuri geriau pakelia vėją, lietų ir vėsesnes naktis, o kai kurios išlieka gražios net per žiemą.

    Vietoj viržių dažnai renkamasi tokie augalai kaip astrai, ciklamenai ar dekoratyviniai kopūstai. Jie ne tik įneša daugiau spalvų, bet ir paprastai ilgiau išlaiko tvarkingą vaizdą vazonuose bei loveliuose.

    Planuojant rudenines kompozicijas, patogu galvoti apie kelias grupes: sezoniškai žydinčias gėles, augalus, kurie puošia lapais ar vaisiais, ir ilgaamžiškesnę „bazę“ – dekoratyvines žoles ar miniatiūrinius spygliuočius.

    Taip galima sukurti balkoną, kuris džiugina ne kelias savaites, o kelis mėnesius – iki pat pavasario. Svarbiausia rinktis augalus pagal jų atsparumą šalčiui ir pasirūpinti, kad vazonai būtų paruošti permainingiems orams.

    Ilgiau išliekantys rudens pasirinkimai

    Jei norisi rudeniškų spalvų ir gausaus žydėjimo, verta rinktis augalus, kurie balkone atrodo ryškiai ir dekoratyviai bent iki rimtesnių šalnų. Tokios kompozicijos ypač tinka, kai norisi greito efekto ir daug žiedų.

    Tarp populiarių alternatyvų viržiams minimi astrai ir ciklamenai – jie leidžia sukurti jaukesnį, spalvingesnį vaizdą, o tinkamai prižiūrimi gali džiuginti ilgiau nei įprastai tikimasi iš rudeninių gėlių.

    Kas išlieka dekoratyvu net per šalčius

    Kad balkoną puošiančios dėžės patraukliai atrodytų ir spaudžiant šalčiui, pravartu į kompozicijas įtraukti augalų, kurie vertingi ne vien žiedais. Tam tinka ryškesnės struktūros, visžaliai lapai ir augalai, kurių dekoratyvumas išlieka net atvėsus orams.

    Vienas dažniausių pasirinkimų – dekoratyviniai kopūstai: jie sukuria ryškius spalvinius akcentus ir paprastai gerai pakelia žemą temperatūrą. Tokie augalai padeda kompozicijai ne „subyrėti“ po pirmos šlapdribos.

    Papildomos „atramos“ rudeninėms dėžėms gali būti dekoratyvinės žolės ar miniatiūriniai spygliuočiai. Jie suteikia lengvumo ir modernumo, o estetinių savybių neretai nepraranda ir tada, kai žiedų sezonas jau eina į pabaigą.

    Kelios taisyklės, kad vazonai atlaikytų žiemą

    Norint, kad augalai vazonuose išsilaikytų kuo ilgiau, svarbu ne tik ką pasodinsite, bet ir kaip tai padarysite. Praktikoje daugiausia lemia tinkamas drenažas, tankesnis sodinimas ir indų paruošimas permainingam sezonui.

    Taip pat verta prisiminti, kad ir šaltuoju metu augalams gali reikėti priežiūros – ypač jei kompozicijoje yra ilgaamžių, visžalių ar per žiemą išliekančių rūšių.

    Atsisakius vien viržių, atsiveria daugiau galimybių sukurti balkoną, kuris rudenį ir žiemą atrodo gyvas bei tvarkingas. Tinkamai suderinti augalai ir paruošti vazonai leidžia ilgiau mėgautis žaluma, spalvomis ir struktūra net tada, kai lauke jau gerokai atvėsę.

  • Chrizantemos po Vėlinių: kaip neišmesti ir sėkmingai peržiemoti iki kito sezono

    Chrizantemos po Vėlinių nebūtinai turi keliauti į bioatliekų konteinerį. Nors daugelis jas perka tik lapkričio 1-ajai, šios gėlės gali būti daugiametės, todėl jas įmanoma išsaugoti ir peržiemoti.

    Svarbiausia – kuo greičiau parsinešti vazonus iš kapinių, kol neprasidėjo stipresni šalčiai. Šaltis ypač greitai pažeidžia mažą, vazone neapsaugotą šaknų gumulą, o tada augalą atgaivinti būna gerokai sunkiau.

    Kapinėse paliktos chrizantemos dažnai nukenčia ir nuo išdžiūvimo: vėjas, nereguliarus laistymas bei maži plastikiniai indai dirvą išsausina itin greitai. Todėl pirmas žingsnis namuose – įvertinti augalo būklę ir gerai sudrėkinti substratą.

    Kai augalas atsigauna po laistymo, kitas būtinas darbas – ryškus antžeminės dalies patrumpinimas. Palikti nužydėję žiedai ir besibaigiantys pumpurai tik alina chrizantemą ir trukdo jai pereiti į ramybės būseną prieš žiemą.

    Kur ir kaip žiemoti chrizantemas

    Kaip tiksliai apsaugoti chrizantemas nuo šalčio, priklauso nuo veislės ir nuo to, kokias sąlygas turite namuose. Vienais atvejais augalas gali žiemoti sode, kitais – vėsesnėje patalpoje, pavyzdžiui, rūsyje.

    Bet kuriuo atveju esmė panaši: po laistymo ir apkarpymo chrizantemai reikia sudaryti sąlygas ramiai peržiemoti vėsiau, kad ji neaugintų naujų ūglių netinkamu metu. Taip augalas taupo jėgas pavasariui.

    Pavasarį – ženklai, kad augalas atsigauna

    Kovo–balandžio sandūroje chrizantemos paprastai pradeda rodyti atsigavimo ženklus – prie kerelio pagrindo pasirodo švieži žali ūgliai. Tai signalas, kad laikas pamažu grįžti prie aktyvesnės priežiūros.

    Jei chrizantema žiemojo patalpoje, ją verta perkelti į šiltesnę ir šviesesnę vietą, dažniau laistyti ir persodinti į naują, derlingą žemę. Augalui tai padeda sparčiau sustiprėti prieš sezoną.

    Kai nauji ūgliai paauga iki keliolikos centimetrų, galima reguliariai nugnybti jų viršūnes – taip chrizantema labiau šakojasi ir formuoja tankesnį, dailesnį kupstą. Tokia priežiūra praverčia, jei norite gausesnio žydėjimo.

    Kada grąžinti į lauką

    Į lauką – į sodą ar į vazonus balkone – chrizantemas geriausia išnešti tik po gegužės 15 dienos. Prieš paliekant lauke visam laikui, augalą verta kelias dienas palaipsniui pratinti prie lauko sąlygų.

    Tokie veiksmai nėra sudėtingi, o rezultatą pajusite kitą rudenį: išsaugotos chrizantemos gali vėl gausiai žydėti, be papildomų išlaidų naujiems augalams. Dažniausiai pakanka laiku palaistyti, apkarpyti ir parinkti tinkamą vietą žiemojimui.

  • Paprastai prižiūrimas, bet drėgmę mėgstantis pilnaviduris: kodėl jį verta sodinti rudenį

    Paprastai prižiūrimas, bet drėgmę mėgstantis pilnaviduris: kodėl jį verta sodinti rudenį

    Pilnaviduris (Trollius europaeus) – ryškiai geltonais, į mažas rožytes ar rutuliukus panašiais žiedais žydinti daugiametė gėlė, kuri pavasarį akimirksniu praskaidrina gėlyną. Ji žydi gegužę–birželį, o geromis sąlygomis gali nudžiuginti ir pakartotiniu žydėjimu rudenį.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, pilnaviduris užauga maždaug iki 50–60 cm, sudaro tankius kerus ir dekoratyviai atrodo ne vien žydėjimo metu. Žiedai paprastai būna 2–5 cm skersmens, sodrios geltonos spalvos.

    Viena didžiausių šio augalo stiprybių – atsparumas šalčiui: žiemą paprastai ištveria be papildomo dengimo. Be to, pilnaviduris retai nukenčia nuo ligų ar kenkėjų, tačiau auginant svarbiausia viena sąlyga – pakankamai drėgna dirva.

    Svarbu prisiminti ir tai, kad natūraliai augantis pilnaviduris kai kuriose šalyse yra griežtai saugomas, todėl jo negalima kasti iš gamtinių augaviečių. Saugiausias kelias – sodinukus įsigyti iš legalių augintojų, medelynų ar sodo centrų.

    Rudeninis sodinimas ir vietos parinkimas

    Pilnavidurį galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, tačiau rudeninis sodinimas dažnai patogus dėl vėsesnių orų ir natūraliai drėgnesnės žemės. Tuo pačiu metu galima ir dalyti senesnius, išvešėjusius kerus – tai geriausia daryti rugsėjį arba spalį, kad augalai spėtų įsišaknyti iki žiemos.

    Renkantis vietą verta neskubėti: pilnaviduris nemėgsta persodinimo. Jam labiausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta ir derlinga, nuolat drėgna dirva.

    Augalas pakelia ir sunkesnį, molingesnį gruntą, tačiau prastai augs sausoje, smėlingoje žemėje. Būtent vandens trūkumas laikomas viena pagrindinių nesėkmių priežasčių auginant pilnavidurį.

    Kaip sodinti, kad prigytų lengviau

    Prieš sodinimą rekomenduojama kruopščiai išravėti vietą ir žemę perkasti, įmaišant subrendusio komposto. Sodinant patartina palikti apie 30 cm tarpus tarp augalų, kad kerai turėtų vietos plėstis.

    Pasodinus svarbiausia gausiai palaistyti ir toliau stebėti drėgmę, ypač jei ruduo pasitaiko sausas. Kad dirva ilgiau neišdžiūtų, aplink augalą galima paskleisti kompostuotos žievės.

    Jei pilnaviduris jau auga sode ir kero dalis perkeliate į naują vietą, po padalijimo ir pasodinimo laistymas taip pat tampa kritinis. Pavasarį augalą galima papildomai pamaitinti kompostu.

    Su kuo derinti gėlyne

    Pilnaviduris gražiausiai atrodo pasodintas mažomis grupėmis. Kadangi jam patinka drėgnesnė žemė, jis ypač tinka šalia tvenkinio, upelio ar kitose vietose, kur dirva ilgiau išlieka drėgna, tačiau gali augti ir įprastoje gėlyno lysvėje.

    Geltoni žiedai ryškiai išsiskiria šalia kitų drėgmę mėgstančių daugiamečių augalų. Straipsnyje minimi keli geri kaimynai: sibirinis vilkdalgis, neužmirštuolės, geltonžiedė purienė (knieć błotna), bergenija, firletka ir žydrasis daugiašilis.

    Dar viena praktinė detalė planuojant gėlyną – po žydėjimo pilnaviduris pamažu apmiršta ir „dingsta“ iš lysvės. Todėl šalia verta sodinti augalus, kurie labiau suveši antroje sezono pusėje ir uždengs atsirandančias tuščias vietas.

  • Muskatinis šalavijas: kvapni, pastelinių žiedų daugiametė, kurią galima sėti rudenį tiesiai į dirvą

    Muskatinis šalavijas: kvapni, pastelinių žiedų daugiametė, kurią galima sėti rudenį tiesiai į dirvą

    Muskatinis šalavijas (Salvia sclarea) – rečiau soduose auginamas augalas, kuris žydėdamas ne tik džiugina pasteliniais žiedais, bet ir skleidžia prieskoninį aromatą, primenantį muskato riešutą. Ši trumpaamžė daugiametė gėlė mūsų klimato sąlygomis dažnai auginama kaip dvimetė.

    Kaip rašoma deccoria.pl, augalas kilęs iš Viduržemio jūros regiono ir Centrinės Azijos, kur natūraliai auga sausuose, akmenuotuose, saulėtuose šlaituose. Dėl to jam labiausiai tinka šiltesnės, saulėtos vietos ir neužmirkstanti dirva.

    Pirmaisiais metais muskatinis šalavijas dažniausiai suformuoja lapų skrotelę: lapai dideli, dantyti, širdiški, aptraukti švelniu, veltinišku plaukeliu. Tai dekoratyvus augalo etapas, nors žiedų tuo metu dar nebūna.

    Antraisiais metais, paprastai nuo birželio iki rugpjūčio, jis sukrauna lūpiškus baltus, rožinius ar švelniai violetinius žiedus, susitelkusius į didelius žiedynus. Žiedai yra medingi, todėl traukia apdulkintojus – bitės ir kiti naudingi vabzdžiai šį augalą noriai lanko.

    Kaip atpažinti muskatinį šalaviją

    Muskatinis šalavijas gali užaugti maždaug nuo 80 iki 160 cm aukščio ir apie 40–80 cm pločio, todėl gėlyne jam verta numatyti pakankamai vietos. Žydėjimo metu augalas atrodo ypač įspūdingai dėl ilgų, vešlių žiedynų, kurie gali siekti apie 60 cm.

    Ryškiausia savybė – kvapas. Žydint visa augalo antžeminė dalis skleidžia intensyvų, žolelių ir prieskonių aromatą, apibūdinamą kaip švelniai citrusinį ir primenantį virtuvėje naudojamą muskato riešutą.

    Sėjimas ir auginimo sąlygos

    Jei renkatės daigus vazonėliuose, juos rekomenduojama sodinti antroje gegužės pusėje, kai paprastai sumažėja pavasarinių šalnų rizika. Tačiau muskatinį šalaviją nesunku užsiauginti ir iš sėklų.

    Sėklas galima sėti tiesiai į dirvą rudenį – kol žemė dar nėra įšalusi. Tokiu atveju pavasarį jos turėtų sudygti, o augalas natūraliai pradės vegetaciją, kai sąlygos tam bus palankios.

    Dirvai tinka laidi, humusinga, derlinga arba vidutiniškai derlinga žemė, kurios reakcija nuo neutralios iki silpnai šarminės. Svarbiausia vengti vietų, kur žiemą ar po liūčių užsistovi vanduo.

    Vieta turėtų būti šilta, saulėta ir, jei įmanoma, nuo vėjų apsaugota: pavėsyje stiebai labiau ištįsta, o žiedų būna mažiau. Augalas pakelia trumpalaikę sausrą, tačiau užsitęsus lietaus stokai jį verta palaistyti – tik neperlieti, nes per didelė drėgmė gali skatinti ligas.

    Priežiūra per žiemą ir savisėja

    Augintojams patariama pirmą žiemą augalą pridengti: prieš šalčius lapus nukirpti prie pat žemės ir uždengti eglišakėmis arba storesniu, laidžiu mulčiu, pavyzdžiui, šiaudais. Tai ypač aktualu atvirose, vėjuotose vietose.

    Kitą sezoną, kai augalas žydės, nužydėjusius žiedus galima pašalinti, bet galima ir palikti – tuomet muskatinis šalavijas gali pasisėti pats. Taip jis sode gali išlikti ilgiau be papildomo sėjimo.

  • Aviečių genėjimas rudenį: vasarines ir rudenines veisles reikia kirpti skirtingai

    Aviečių genėjimas rudenį: vasarines ir rudenines veisles reikia kirpti skirtingai

    Rudeninis aviečių genėjimas priklauso nuo veislės – vasarinės ir rudeninės avietės dera ant skirtingo amžiaus ūglių, todėl ir kirpimo taisyklės skiriasi.

    Kaip aiškinama portale „Deccoria“, rudeninės (vėlyvos) avietės vaisius formuoja ant šių metų ūglių, o vasarinės – ant pernykščių, todėl supainiojus genėjimą galima susilpninti kitų metų derlių.

    Vasarines avietes dažniausiai patariama tvarkyti praėjus kelioms savaitėms po derliaus – tuomet pašalinami ūgliai, kurie jau davė vaisių, ir paliekama erdvės naujiems atžalynams.

    Rudenines avietes paprasčiau prižiūrėti: jas rekomenduojama nukirpti vėlyvą rudenį, bet suspėti iki pirmųjų šalnų – uždelsus augalai prasčiau pasiruošia žiemai ir didėja ligų rizika.

    Kada ir kaip genėti vasarines avietes

    Genint vasarines avietes pirmiausia šalinami tie stiebai, kurie jau derėjo. Juos reikėtų nupjauti kuo arčiau žemės, kad krūmas neperaugų ir turėtų vietos naujiems ūgliams.

    Kitiems metams paliekami stipriausi vienmečiai ūgliai – būtent jie kitą sezoną derės. Rekomenduojama, kad ant vieno krūmo liktų 4–6 tolygiai išsidėsčiusios šakos.

    Likusius jaunus ūglius siūloma patrumpinti maždaug ketvirtadaliu jų aukščio, o kartu iškart pašalinti pažeistas ar sergančias šakas. Taip krūmas geriau vėdinasi ir lengviau formuoja naujus, sveikus augimus.

    Taip pat verta suvaldyti šaknines atžalas – jos gali būti naudingos dauginimui, tačiau, jei jų per daug, krūmas sutankėja ir silpsta.

    Rudeninės avietės: kirpti žemai ir neskubėti į šalnas

    Rudeninių aviečių genėjimas paprastesnis, nes nereikia atrinkti, kuriuos ūglius palikti. Paprastai spalį ar lapkritį, dar prieš šalnas, visi stiebai nukerpami keliais centimetrais virš žemės.

    Svarbu pjauti žemai, bet nepažeisti šaknų. Toks genėjimas, kaip nurodoma, gali sumažinti ligų riziką, ypač ūglių džiūvimo ir nykimo.

    Jei iki šalnų nespėjote, krūmų iškart kirpti nebūtina – galima palikti iki pavasario. O jau nugenėtus krūmus patariama pridengti sausu lapų sluoksniu; mulčiui tinka ir subrendęs kompostas, kuris papildomai praturtina dirvą.

    Ką daryti su rudenį pasodintais aviečių daigais

    Rudenį pasodintus jaunus aviečių daigus rekomenduojama patrumpinti iškart po pasodinimo – nepriklausomai nuo to, ar tai vasarinė, ar rudeninė veislė.

    Ūgliai trumpinami iki kelių centimetrų virš žemės, jų „nerūšiuojant“. Tokia procedūra skatina geresnį įsišaknijimą, naujų stiprių ūglių augimą ir gali padėti riboti grybelinių ligų plitimą.

    Genint ypač svarbu naudoti aštrius, švarius įrankius ir nemėginti „plėšyti“ ar spausti stiebų – bukos žirklės gali pažeisti audinius ir paskatinti ūglių nykimą.

  • Rudeninis kompostas: kaip panaudoti avokadų kauliukus, krevečių kiautus ir riešutų lukštus

    Rudeninis kompostas: kaip panaudoti avokadų kauliukus, krevečių kiautus ir riešutų lukštus

    Ne visos virtuvės atliekos yra „lengvos“ kompostui, tačiau net ir avokadų kauliukai, krevečių kiautai ar pistacijų lukštai gali tapti vertinga žaliava dirvai pagerinti.

    Svarbiausia – tinkamai jas paruošti: kai kurios liekanos skyla labai lėtai, kitos gali privilioti gyvūnus ar turėti per daug druskos, todėl vien įmesti į kompostą dažnai nepakanka.

    Ruduo tam ypač palankus metas: vėsesnis oras sulėtina irimo procesus, bet kartu sumažina kvapus ir kenkėjų riziką, o per žiemą kietesnės atliekos turi laiko pradėti irti.

    Kad kompostas nerūgtų, virtuvės likučius rekomenduojama derinti su „anglingomis“ medžiagomis – pavyzdžiui, sausesniais smulkintais lapais, šiaudais ar šienu, sluoksniuojant ir šlapią turinį užkasant krūvos viduje.

    Ką daryti su „sunkesnėmis“ atliekomis

    Krevečių ir kitų vėžiagyvių kiautus prieš kompostuojant verta nuplauti nuo druskos bei prieskonių ir gerai išdžiovinti. Tuomet juos patariama susmulkinti ir užkasti giliai komposto viduje, kad nepriviliotų gyvūnų.

    Riešutų lukštai (pistacijų, lazdyno ir pan.) skyla lėtai, todėl komposte gali išbūti ilgai. Prieš dedant į krūvą juos taip pat būtina nuplauti nuo druskos ir, jei įmanoma, šiek tiek sutrupinti.

    Avokado kauliukas komposte gali nesuirti net kelerius metus, todėl siūloma jį sutarkuoti, kol dar šviežias ir minkštesnis. Susmulkinta masė suyra gerokai greičiau ir maisto medžiagos anksčiau pasiekia dirvą.

    Žuvų kaulai ar kitos jūros gėrybių liekanos gali praturtinti kompostą, tačiau dėl stipresnio kvapo jas svarbu užkasti giliai. Tam tinka gilesnė duobutė komposto viduryje, kuri uždengiama storesniu lapų ar šiaudų sluoksniu.

    Citrusų žievelės ir granatų luobelės namų kompostui paprastai tinka, tačiau dėl jų storio geriau supjaustyti mažesniais gabalėliais ir užkasti šiltesnėje komposto dalyje.

    Net ir sukietėjusi duona gali praversti – ją reikėtų suplėšyti mažesniais gabalais ir užkasti krūvos viduje. Palikta paviršiuje ji gali pelyti ir vilioti graužikus.

    Kaip prižiūrėti kompostą rudenį ir žiemą

    Šaltuoju sezonu ypač svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp šlapių virtuvės atliekų ir sausų medžiagų. Praktinis principas – prie vienos dalies drėgnų atliekų dėti dvi dalis sausų smulkintų lapų ar panašios „anglingos“ masės.

    Dar viena dažna klaida – palikti kompostą neapsaugotą nuo šalto vėjo. Viršų galima apkloti storesniu šiaudų, šieno ar sausų lapų sluoksniu: tai veikia kaip izoliacija ir padeda išlaikyti šilumą bei drėgmę.

    Skirtingai nei vasarą, rudenį ir žiemą nerekomenduojama dažnai permaišyti visos krūvos, nes kiekvienas „atidarymas“ ją atšaldo. O kuo smulkesni gabalėliai patenka į kompostą, tuo lengviau mikroorganizmams su jais susidoroti vėsesniu metu.

  • Lenkijoje sodininkams ROD – rekordinės įmokos: kai kur metinis mokestis gali šokti iki 800–1 000 zl

    Lenkijoje sodininkams ROD – rekordinės įmokos: kai kur metinis mokestis gali šokti iki 800–1 000 zl

    Lenkijoje dalies šeimyninių sodų (ROD) savininkų laukia ryškus metinių įmokų augimas – kai kur jos per kelerius metus gali pasiekti 800 zl, o kai kur viršyti ir 1 000 zl per metus.

    Apie problemą kalbama po to, kai kai kurios savivaldybės tokiems sklypams pritaikė 3 proc. mokestį už amžinąjį naudojimą (użytkowanie wieczyste) – tai didžiausias įstatyme numatytas tarifas.

    Dėl tokio sprendimo ROD sklypai faktiškai prilyginami komerciniam turtui, nors, Lenkijos sodininkų asociacijos PZD teigimu, sodai pelno negeneruoja ir atlieka svarbias socialines funkcijas. Dalis sodininkų – pensininkai ir senjorai, kuriems tokie pabrangimai gali tapti sunkiai pakeliami.

    Svarbu ir tai, kad didesnės įmokos grėstų ne visiems ROD: problema siejama būtent su sklypais, kurie turi amžinojo naudojimo statusą. Lenkijos vystymo ir technologijų ministerija nurodo, kad toks mokestis taikomas maždaug 0,7 proc. visų sodų ploto, tačiau PZD įspėja apie teisinę spragą, kuri ateityje gali išplėsti apmokestinimą.

    Iš kur atsiranda didesnės įmokos

    Iki šiol sodininkai dažniausiai mokėdavo palyginti nedideles metines įmokas – įvairiuose ROD jos siekdavo apie 100–600 zl už sklypą. Tačiau savivaldybėms pritaikius 3 proc. tarifą už amžinąjį naudojimą, galutinės sumos kai kur ima augti kelis kartus.

    PZD pateikia pavyzdžius iš skirtingų Lenkijos vietovių. Rudoje Šlionskoje įmokos esą galėtų didėti nuo 120 iki 800 zl per metus per artimiausius kelerius metus, o Kujavijos-Pamario regione daliai sodininkų metinis mokestis gali viršyti 1 000 zl.

    Nurodoma, kad su didesnėmis įmokomis susiduria sklypai, esantys, be kita ko, Torunėje, Vloclaveke, Chelmžoje, Vieličkoje, Grudziondze, Poznanėje ir Bžezinuose.

    Ką sodininkai gali daryti

    Vienam sodininkui tiesiogiai pakeisti savivaldybės sprendimą dažnai sudėtinga, tačiau jis gali prisidėti prie PZD veiksmų. Asociacija Seime siekia įstatymo pataisos, kuri leistų sodams taikyti 0,1 proc. tarifą nuo turto vertės, o ne 3 proc.

    Taip pat pranešama, kad rengiamas parlamentarų inicijuotas įstatymo pakeitimo projektas, kuris savivaldybėms suteiktų galimybę sodams taikyti mažesnes įmokas. Projektą planuojama svarstyti supaprastinta, greitesne tvarka, o prieš tai jį aptarti su sodininkų bendruomene.

    PZD teigia padedanti ir konkretiems sodams, kurie jau gavo pranešimus apie ankstesnių tarifų nutraukimą ir didesnių įmokų taikymą. Tokiais atvejais koordinuojamas kreipimasis į Savivaldybių apeliacines kolegijas (Samorządowe Kolegium Odwoławcze), kurios nagrinėja ginčus tarp gyventojų ir savivaldybės.

    Dar viena kryptis – aktyvesnis įsitraukimas į savivaldybių teritorijų planavimą. PZD atkreipia dėmesį, kad dalis sodų yra patraukliose vietose, todėl sodininkai raginami teikti pasiūlymus, kad žalieji plotai būtų išsaugoti planavimo dokumentuose.

  • Obelų rauplės: rudeninis purškimas karbamidu gali sumažinti ligos riziką kitą sezoną

    Obelų rauplės: rudeninis purškimas karbamidu gali sumažinti ligos riziką kitą sezoną

    Jei šiemet obelys sirgo rauplėmis, rudenį verta imtis paprasto, bet tikslaus laiko reikalaujančio darbo – purškimo karbamidu. Šis žingsnis nėra „gydymas“, tačiau gali sumažinti užkrato kiekį sode ir palengvinti kitų metų sezoną.

    Kaip rašoma „Deccoria“, obelų rauplės – grybinė liga, kuri labiausiai pažeidžia lapus ir vaisius. Ant jų atsiranda alyvuogių atspalvio dėmės, vėliau tamsėjančios, o ant obuolių pažeidimai gali sukietėti, prastinti derliaus išvaizdą ir skatinti puvimą.

    Stipriai pažeisti lapai gelsta ir nukrenta anksčiau laiko, todėl medis silpsta: blogiau vyksta fotosintezė, obelis lėčiau auga ir prasčiau formuoja žiedinius pumpurus kitam sezonui. Be to, nusilpę medžiai paprastai jautresni šalčiui, kenkėjams ir kitoms ligoms.

    Svarbiausia, kad ligos sukėlėjas dažnai peržiemoja nukritusiuose, užkrėstuose lapuose po medžiu. Todėl rudenį dėmesys nukreipiamas į lapus ir jų irimą – būtent čia karbamidas gali padėti.

    Kodėl purškiama karbamidu

    Rudeninis purškimas karbamidu skirtas ne ligos simptomams panaikinti, o paspartinti lapų irimą – tiek dar esančių lajoje, tiek jau nukritusių ant žemės. Didesnis azoto kiekis skatina dirvožemio mikroorganizmų veiklą, todėl organinės liekanos skyla greičiau.

    Kuo greičiau suyra užkrėsti lapai, tuo mažiau galimybių patogenui sėkmingai peržiemoti ir pavasarį tapti pirminiu infekcijos šaltiniu. Praktikoje tai reiškia mažesnę pakartotinių užsikrėtimų riziką kitą sezoną.

    Kada atlikti purškimą

    Purškiant svarbu ne laukti, kol nukris visi lapai. Nurodoma, kad geriausias metas – maždaug savaitė iki masinio lapų kritimo, kuris dažnai prasideda po pirmųjų šalnų, kai lajoje dar būna apie pusė lapų.

    Dieną verta rinktis sausą ir nevėjuotą, geriausia – apsiniaukusią. Lietus netrukus po purškimo gali nuplauti tirpalą nuo lapų paviršiaus.

    Taip pat pabrėžiama, kad karbamido purškimas turėtų būti atliktas anksčiau nei planuojamas rudeninis purškimas vario preparatais – paprastai rekomenduojama palikti 2–3 savaičių tarpą.

    Kaip paruošti tirpalą ir ką apipurkšti

    Rudeniniam purškimui siūloma naudoti ne didesnės kaip 4–5 proc. koncentracijos karbamido tirpalą. Jei naudojamas granuliuotas karbamidas, pateikiama orientacinė proporcija – apie 0,4–0,5 kilogramo karbamido 10 litrų vandens, tačiau būtina laikytis konkretaus produkto gamintojo nurodymų.

    Purškiant reikėtų kuo tolygiau sudrėkinti lapus iš abiejų pusių, taip pat ir tuos, kurie yra lajos viduje. Svarbu neaplenkti ir ant žemės gulinčių lapų – būtent jie dažnai tampa pagrindiniu peržiemojančio užkrato „rezervuaru“.

    Jeigu po medžiu lapai susikaupę storu, suslėgtu sluoksniu, patariama juos švelniai prasklaidyti, kad tirpalas pasiektų kuo didesnį paviršių. Dalį lapų galima ir surinkti bei pašalinti – tai papildoma prevencijos priemonė.

  • 3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų apsauga nuo šalčių

    3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų apsauga nuo šalčių

    Lapkritis sode dar nereiškia sezono pabaigos – net ir atvėsus orams yra keli darbai, kuriuos verta atlikti dabar, kad pavasarį augalai startuotų stipresni. Daugiausia naudos duoda trys kryptys: vaiskrūmių genėjimas, nauji sodinimai ir jautresnių augalų paruošimas šalčiams.

    Apie tai rašo „Deccoria.pl“: vėlyvą rudenį dar galima ir tvarkyti krūmus, ir sodinti lapuočius, jei tik dirva nėra įšalusi. Svarbu atsižvelgti į skirtingų augalų ypatumus – tai, kas tinka vieniems, kitiems lapkritį gali pakenkti.

    Genėjimas padeda ne tik suformuoti krūmus, bet ir sumažinti ligų riziką, nes dalis ligų bei kenkėjų peržiemoja ant senų, nereikalingų stiebų. Tuo pat metu lapkritis dažnai būna drėgnesnis, todėl sodinami augalai lengviau įsitvirtina, jei spėja įsišaknyti iki stipresnių šalčių.

    Trečioji užduotis – apsauga nuo šalčio ir temperatūrų svyravimų. Net ir atspariems daugiamečiams dažnai pakanka mulčio sluoksnio, tačiau rožės, dekoratyvinės žolės ar svogūniniai augalai reikalauja daugiau dėmesio.

    Vaiskrūmių genėjimas

    Lapkritis tinka tvarkyti vaiskrūmius, kurie jau baigė derėti. Ypač dažnai šiuo metu genimos rudeninės avietės, juodieji serbentai ir lazdynai, tačiau kiekvienam augalui taikomi šiek tiek skirtingi principai.

    Rudenines, derančias ant vienmečių ūglių, avietes po derliaus galima nupjauti iki pat žemės. Toks genėjimas ne tik supaprastina priežiūrą, bet ir mažina riziką, kad ant senų stiebų peržiemos ligos.

    Vasarinėms avietėms taikoma kita taisyklė: pašalinami tik dvimečiai ūgliai, kurie jau davė derlių, o jauni paliekami kitam sezonui. Juoduosius serbentus galima praretinti išpjaunant seniausias, dažniausiai 3–4 metų šakas – taip krūmas turės daugiau vietos naujiems ūgliams.

    Lazdynams naudinga pašalinti senas, silpnas ar sergančias šakas – tai pagerina krūmo formą ir sudaro geresnes sąlygas derėjimui ateityje.

    Gyvatvorės ir lapuočių krūmų sodinimas

    Jei dirva dar neįšalusi, lapkritį galima sodinti naujus lapuočius medžius ir krūmus bei įrengti arba papildyti gyvatvorę. Vėlyvą rudenį augalams palanki drėgna žemė ir tai, kad nebėra vasaros karščių.

    Tarp sodinamų gyvatvorių augalų minimi paprastasis skroblas, paprastasis bukas, ligustras, raugerškis ir kvapusis jazminaitis. Taip pat tai tinkamas metas sodinti forsitijas ir kitus atsparesnius dekoratyvinius krūmus.

    Pasodinus augalus verta gausiai palaistyti, o žemę aplink – pamulčiuoti, kad ilgiau išlaikytų drėgmę. Krūmus su plikomis šaknimis rekomenduojama po pasodinimo patrumpinti maždaug trečdaliu, kad lengviau prigytų.

    Tačiau lapkritį geriau negenėti spygliuočių ir visžalių krūmų – nauji ūgliai gali nespėti sumedėti iki žiemos ir apšalti.

    Kaip apsaugoti augalus nuo šalčių

    Prieš žiemą pirmiausia verta pasirūpinti šalčiui jautresniais augalais – rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis ir svogūniniais. Daugeliui atsparesnių daugiamečių augalų bei krūmų dažniausiai pakanka žievės ar sausų lapų sluoksnio.

    Po pirmųjų šalnų galima iškasti jurginus: stiebus patrumpinti iki 10–15 cm, o išdžiovintus gumbus laikyti dėžėse su smėliu vėsioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje.

    Rožes patariama apsaugoti supilant apie 15–20 cm aukščio žemių kauburėlius aplink krūmą. Kamienines rožes papildomai galima pridengti džiutu arba agropluoštu.

    Nevertėtų pamiršti ir dekoratyvinių žolių: pavyzdžiui, pampasinę žolę geriausia surišti sausą dieną į „kuokštą“, kad į vidų patektų mažiau drėgmės, kuri žiemą gali skatinti puvimą.

    Lapkritis tinka ir vaismedžių kamienų balinimui – šis būdas padeda apsaugoti žievę nuo skilinėjimo, kurį sukelia dideli temperatūrų svyravimai saulėtomis žiemos dienomis ir šaltomis naktimis.

    Didelę dalį šių darbų dar galima atlikti ir vėliau, tačiau palankesnės dienos lapkritį dažnai leidžia ramiau pasiruošti žiemai: apgenėti krūmai lengviau pradeda sezoną, nauji sodinimai spėja įsišaknyti, o apsaugoti augalai geriau ištveria šalčius.

  • Kaip išlaikyti obuolius iki pavasario: paprastas laikymo būdas su popieriumi ir pjuvenomis

    Norint, kad obuoliai išliktų sultingi iki pat pavasario, svarbiausia ne tik veislė, bet ir tai, kaip vaisiai paruošiami bei sudedami laikymui. Net ir geras derlius žiemą dažnai ima vysti, dėmėtis ar pūti, jei pasirenkamas netinkamas metodas.

    Šiame straipsnyje aptariamas paprastas būdas, paremtas kiekvieno obuolio atskyrimu ir sausu užpildu dėžėje. Kaip rašo ukrainiečių portalas „noviydoctor.com“, tokia praktika padeda sumažinti drėgmės perteklių ir sulėtinti gedimo plitimą.

    Pirmas žingsnis – tinkamai atrinkti vaisius. Ilgesniam laikymui labiausiai tinka vėlyvosios (žieminės) veislės su tvirtesne odele ir natūraliu vaškiniu sluoksniu, kurio nereikėtų nuplauti ar nuvalyti.

    Ne mažiau svarbu ir skynimas: vaisiai turi būti renkami sausą dieną, atsargiai, nepažeidžiant minkštimo. Net maži įbrėžimai ar įmušimai gali tapti vieta, nuo kurios vėliau prasideda puvimas visoje dėžėje.

    Paruošimas: ką padaryti dar prieš sandėliuojant

    Prieš dedant obuolius į dėžes, verta juos kruopščiai išrūšiuoti. Ilgam laikymui paliekami tik visiškai sveiki, be kirmgraužų, įlenkimų ir pažeistos odelės vaisiai.

    Taip pat rekomenduojama obuolius skinti su koteliais ir jų nemėtyti į krepšį ar dėžę. Kuo mažiau mechaninių pažeidimų, tuo didesnė tikimybė, kad obuoliai išsilaikys ilgiau.

    Metodas: kiekvieną obuolį atskirkite popieriumi

    Pagrindinė idėja paprasta: kiekvieną obuolį atskirai suvynioti į ploną popierių ar servetėlę, kad vaisiai tarpusavyje nesiliestų. Tuomet į medinės ar kartoninės dėžės dugną pilamas 2–3 centimetrų sluoksnis sauso užpildo.

    Užpildu siūloma naudoti sausas lapuočių pjuvenas arba persijotus medžio pelenus. Ant šio sluoksnio vienu aukštu sudedami suvynioti obuoliai (kad nesiliestų), vėl užberiama užpildo ir taip galima formuoti 2–3 sluoksnius.

    Tokiu būdu popierius ir sausas užpildas sugeria perteklinę drėgmę ir sumažina dujų (tarp jų ir etileno), greitinančių nokimą, poveikį gretimiems vaisiams. Jei vienas obuolys pradeda gesti, sluoksnis padeda gedimui ne taip greitai persimesti kitiems.

    Sąlygos rūsyje ar sandėliuke: temperatūra, drėgmė ir „kaimynai“

    Net ir gerai sudėti obuoliai neišsilaikys, jei patalpoje per šilta ar per sausa. Nurodoma, kad tinkamiausia temperatūra laikymui yra nuo 0 iki +4 laipsnių.

    Reikšmės turi ir drėgmė – patariama siekti 85–90 proc. Jei patalpoje per sausa, šalia galima pastatyti indą su vandeniu, kad oras pernelyg neišsausėtų.

    Dar vienas svarbus momentas – nelaikyti obuolių šalia bulvių ar svogūnų. Daržovės gali perduoti vaisiams nemalonų žemišką kvapą, o obuolių išskiriamas etilenas gali paskatinti bulvių dygimą.