Category: Sodas ir daržas

Kopūstų priežiūra turėtų prasidėti dar tada, kai daigai išleidžia du tikruosius lapelius. Būtent šiuo metu augalus verta pradėti saugoti nuo kenkėjų, o tam, pasak sodininkų, gali padėti paprastas vaistinės jodas.

Vos pasirodo du tikrieji lapeliai, jauni kopūstai tampa patrauklūs šliužams ir amarams. Kad nereikėtų purkšti daigų agresyviomis cheminėmis priemonėmis, galima pasitelkti seniai žinomus, švelnesnius metodus.

Vienas jų – jodo tirpalas. Į 10 litrų vandens kibirą rekomenduojama įlašinti 3–4 lašus jodo. Didesnio kiekio geriau nenaudoti, nes per stipri koncentracija gali pažeisti augalo šaknis. Patogiam ir tiksliam dozavimui praverčia paprasta pipetė.

Tirpalą gerai išmaišius, juo laistoma žemė aplink kiekvieną kopūsto daigą. Tokią procedūrą patariama kartoti 1–2 kartus per mėnesį – dažniau to daryti nereikėtų.

Teigiama, kad jodas padeda augalui geriau įsisavinti vandenį ir azotą, todėl gūžės formuojasi tankesnės, sunkesnės, o pats derlius būna sultingesnis ir geriau laikosi. Be to, specifinis jodo kvapas atbaido dalį vabzdžių.

Dar vienas papildomas patarimas – aplink kopūstus paberti susmulkintų kiaušinių lukštų. Aštrūs lukštų gabalėliai apsunkina šliužų judėjimą, todėl jie rečiau pasiekia augalus ir mažiau kenkia derliui.

Net ir ant palangės galima sėkmingai užsiauginti krapų ar petražolių, jei žinote kelias svarbias taisykles. Žalumynai nėra itin lepūs, tačiau be tinkamos priežiūros vietoj vešlių lapų dažnai išauga tik ploni, ištįsę stiebeliai – tarsi „siūlai“.

Ne visi turi sodą ar bent mažą žemės lopinėlį, tačiau noras užsiauginti savo, natūralių prieskoninių žolelių niekur nedingsta. Vieni tai daro dėl vitaminų, kiti – tiesiog dėl malonumo. Dėl to nemažai žmonių bando auginti žalumynus namuose, ant palangės.

Iš pradžių viskas atrodo puikiai: pasirodo gausūs daigai, o žaluma žada gerą derlių. Tačiau po maždaug savaitės neretai prasideda pagrindinė problema – augalai ima panašėti į menką piktžolę. Stiebai tampa plonyčiai, lapai auga lėtai, o kantrybė greitai baigiasi. Galiausiai žalumynai atsiduria šiukšliadėžėje ir susidaro įspūdis, kad ant palangės nieko gero užauginti neįmanoma.

Dažniausiai tokio nesėkmingo rezultato priežastis slypi netinkamame pasiruošime ir per ankštoje augimo vietoje. Viena dažniausių klaidų – per maži loveliai ir per mažai žemės. Petražolės yra gana reiklios: joms būtina erdvė, kad galėtų išauginti stiprią šaknų sistemą.

Jei šaknys atsiremia į seklos talpos dugną, augalui tiesiog pritrūksta jėgų suformuoti storesnį, sultingesnį stiebą. Norint gero rezultato, indas turėtų būti ne mažesnis kaip 15–20 centimetrų gylio. Tik turėdamos pakankamai žemės šaknys galės pasisavinti reikiamą drėgmės ir maisto medžiagų kiekį, o žaluma neišstypsta į „siūlą“.

Didelę reikšmę turi ir dirvožemio kokybė. Jei žemė skurdi, augalas neturės iš ko „pasiimti“ jėgų. Sėjant sėklas naudinga įmaišyti šiek tiek perpuvusio komposto (humuso) arba medžio pelenų. Taip pat galima pasikonsultuoti sodo prekių parduotuvėje ir išsirinkti tinkamų trąšų – tai suteiks augalui būtinų mikroelementų startui.

Kad stiebai sustiprėtų, kai daigeliai jau paauga, galima kartkartėmis palaistyti pelenų užpilu arba labai silpnu kalio trąšų tirpalu.

Taip pat svarbu prisiminti, kad ant palangės žemė dažniausiai džiūsta greičiau nei darže. Drėgmės turi pakakti, tačiau vanduo neturi užsistovėti – todėl būtina pasirūpinti drenažu.

Šiame straipsnyje patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi paprastomis, laiko patikrintomis krotusų priežiūros taisyklėmis po žydėjimo. Nors šie ankstyvieji pavasario žiedai dažnai laikomi nereikliais, net minimalus dėmesys gali užtikrinti gausesnį ir ilgesnį žydėjimą ateinančiais sezonais.

Krokusai – vieni populiariausių pavasario pranašų, dažnai pražystantys vos iš po sniego kartu su žibutėmis. Dažniausiai soduose matomi ryškiai violetiniai žiedai, tačiau pasaulyje priskaičiuojama apie 300 krokusų veislių, kurios skiriasi spalvomis, forma ir žydėjimo laiku.

Visgi nemaža dalis sodininkų mano, kad krokusams priežiūra apskritai nereikalinga. Tai iš dalies tiesa, tačiau keli paprasti veiksmai po žydėjimo padeda augalams sukaupti jėgų ir pasiruošti kitam sezonui.

1. Pašalinkite tik nužydėjusius žiedus, bet nelieskite lapų

Po žydėjimo rekomenduojama pašalinti nuvytusius žiedus. Tai svarbu tam, kad augalas neeikvotų energijos sėkloms formuoti, o visas maisto medžiagas nukreiptų į svogūnėlį.

Lapų kirpti nereikėtų – tai dažna klaida. Per lapus toliau vyksta fotosintezė, todėl augalas kaupia maisto medžiagas žiemojimui ir kitų metų žydėjimui. Lapus patariama šalinti tik tuomet, kai jie visiškai nunyksta.

2. Patręškite po žydėjimo

Pasibaigus žydėjimui krokusus verta papildomai pamaitinti – taip sustiprinsite svogūnėlius ir kitą pavasarį galite sulaukti ypač gausaus žydėjimo.

Specialistai rekomenduoja kalio ir fosforo trąšas. Tinka kompleksinės trąšos svogūninėms gėlėms su žyma „rudeninės“, taip pat pelenai (100–150 gramų 1 kvadratiniam metrui) arba įprastas superfosfatas ir kalio sulfatas (atitinkamai 30 gramų ir 15 gramų 1 kvadratiniam metrui dirvos).

3. Laistykite tik prireikus

Jeigu pavasaris lietingas, papildomas laistymas nereikalingas. Tačiau esant sausam ir saulėtam orui krokusus verta palaistyti, kai dirva ima džiūti. Svarbiausia – saikas, nes per didelė drėgmė gali pakenkti svogūnėliams.

4. Persodinkite, jei vienoje vietoje auga ilgiau nei 5 metus

Jei krokusai toje pačioje vietoje auga ilgiau nei 5 metus, juos rekomenduojama perkelti į kitą vietą. Geriausia tai daryti vasarą, kai lapai visiškai nunyksta. Persodinimas naudingas ir tuomet, kai kereliai pernelyg sutankėja.

„Reikia atsargiai iškasti svogūnėlių lizdą, atskirti „vaikučius“, svogūnėlius apdoroti fungicidu ir pasodinti į paruoštą gėlyną. Patogu iš karto įsmeigti kuoliuką, kad vėliau nepamirštumėte, jog toje vietoje buvo pasodinti krokusai“, – aiškino sodininkai ir gėlininkai.

Balandis – metas, kai avietėms reikia dėmesio, jei vasarą norite gausaus derliaus. Didelės ir saldžios uogos prasideda ne tada, kai jau matote prinokusius kekius, o tuomet, kai krūmai tik bunda po šalčių ir formuoja būsimą derlių.

Jeigu avietyną paliksite savieigai, vėliau beliks tik žiūrėti į krūmus, o ne mėgautis uogomis. Avietės nėra „piktžolė“, kuri be priežiūros visada duos normalų rezultatą. Todėl veikti verta dabar, kol pumpurai dar tik pradeda sprogti.

Pirmiausia imkite sekatorių ir išpjaukite visus ūglius, kurie per žiemą nudžiūvo, nulūžo ar nušalo. Taip pat negailėkite senų stiebų, kurie pernai jau derėjo – jie tik eikvoja krūmo jėgas, atimdami maistines medžiagas iš jaunų ūglių.

Norint, kad uogų būtų išties daug, svarbus dar vienas žingsnis – viršūnių trumpinimas. Paliktus jaunus ūglius patrumpinkite apie 10–15 centimetrų iki pirmo tvirto pumpuro. Tuomet krūmas ne vien stiebsis į viršų, bet pradės leisti šoninius ūglius, o būtent ant jų dažniausiai susiformuoja didžiausia uogų gausa.

Po genėjimo avietes būtina pamaitinti, nes jos gana reiklios. Balandį krūmams reikia azoto: puikiai tinka perpuvęs mėšlas ar gerai perpuvęs vištų mėšlas. Jei organinių trąšų neturite, galima naudoti karbamidą – paskleiskite maždaug po vieną valgomąjį šaukštą vienam kvadratiniam metrui ir gausiai palaistykite, kad trąšos pasiektų šaknis.

Dar viena taisyklė – nepalikite dirvos po avietėmis plikos. Aviečių šaknys yra arti paviršiaus, todėl saulėje jos greitai perdžiūsta, o uogos smulkėja. Dirvą po krūmais būtinai mulčiuokite šiaudais, pjuvenomis arba pernykšte sausa žole.

Patyrę daržininkai žino, ką balandį duoti pomidorams, kad krūmai gausiai derėtų ir nenukentėtų nuo fitoftoros. Tam gali pakakti paprasto ir nebrangaus sprendimo, kurį lengva pritaikyti kiekvienam, auginančiam pomidorus.

Sodindami pomidorus pabandykite į duobutę įberti šiek tiek mikorizės – vienam krūmui užtenka apie 10 gramų. Tai nėra trąša įprasta prasme: mikorizė – naudingas grybas, įsikuriantis ant šaknų ir tarsi susiliejantis su augalu į vieną sistemą. Dėl to šaknys plečiasi gerokai greičiau ir gali pasiekti vandenį bei maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių, kurių įprastos šaknys dažnai nepasiekia.

Pomidorams toks „tandemas“ suteikia apčiuopiamos naudos. Pirmiausia, krūmai sustiprėja ir lengviau ištveria sausesnius laikotarpius bei temperatūros svyravimus. Antra, mikorizė aplink šaknų sistemą suformuoja savotišką apsauginį barjerą, padedantį augalui atsispirti ligų sukėlėjams. Dėl to pomidorai gali ilgiau išlikti sveiki iki pat rudens ir sėkmingiau priešintis fitoftorai, mažinant poreikį papildomai naudoti cheminius purškalus.

Jei pomidorus auginate šeimai ir turite tik kelias lysves, didelių mikorizės kiekių kaupti nereikės. Naudoti ją paprasta – svarbiausia laikytis pagrindinių rekomendacijų. Persodindami daigus į atvirą gruntą ar šiltnamį, įberkite žiupsnelį miltelių tiesiai po šaknimi, kad preparatas turėtų tiesioginį kontaktą su šaknų sistema. Pasodinę augalą gerai palaistykite.

Kadangi mikorizė iš esmės yra gyvas organizmas, po jos įterpimo į dirvą reikėtų vengti agresyvių fungicidų – jie gali sunaikinti naudingą grybą, ir tuomet poveikio nebus.

Rezultatus dažniausiai pamatysite derliaus metu: pomidorai užauga didesni, mėsingesni, ryškesnio skonio. Krūmai išlieka žali ilgiau, o vaisių kiekis ant vienos šakos maloniai nustebina. Tai paprastas būdas iš daržo gauti maksimumą, pavasarį tam skiriant minimaliai laiko.

Atėjote į daržą ir pastebėjote, kad svogūnų laiškai, dar prieš kelias dienas buvę ryškiai žali, staiga ima gelsti? Priežasčių gali būti ne viena, tačiau viena dažniausių – azoto trūkumas dirvoje.

Kartais nutinka taip, kad svogūnų laiškai pradeda geltonuoti jau balandį. Tai stebina, nes atrodo, jog pavasaris dar tik įsibėgėja, o žaluma turėtų būti sultinga ir šviežia. Vis dėlto toks vaizdas darže pasitaiko gana dažnai.

Galimas variantas, kad lysvėje atsirado kenkėjų, pavyzdžiui, straubliukų, arba svogūnai šiek tiek nukentėjo nuo naktinių šalnų. Tačiau dažniausiai problema būna paprastesnė: augalui nepakanka azoto atsargų dirvoje.

Taip gali nutikti, jei nebuvo laikomasi sėjomainos ir svogūnai vėl pasodinti toje pačioje nualintoje vietoje. Kitas scenarijus – praėjusiais metais čia augo kultūra, kuri iš dirvos „ištraukė“ daug maistinių medžiagų. Jei prieš sodinimą papildomai netręšėte, svogūnams tiesiog nėra iš kur gauti reikiamo azoto.

Gera žinia ta, kad dažniausiai situaciją galima greitai ištaisyti. Ypač tada, kai trūksta azoto. Tam dažnai naudojamas karbamidas. Tirpalui paprastai pakanka ne daugiau kaip vieno valgomojo šaukšto karbamido kibirui vandens, todėl tai – ir ekonomiškas sprendimas.

Svarbiausia – tinkamai pasiruošti prieš laistant. Niekada nepilkite trąšų ant sausos žemės, nes taip galima pažeisti arba net „nudeginti“ šaknis. Pirmiausia svogūnus palaistykite švariu šiltu vandeniu, o tik tuomet laistykite karbamido tirpalu.

Laistykite atsargiai, tiesiai prie šaknų, stengdamiesi nepataikyti ant laiškų, kad saulė jų nenudegintų. Geriausia tai daryti anksti ryte arba vakare, kai saulė jau leidžiasi.

Rezultatas paprastai pasimato greitai: po kelių dienų nauji laiškai ima augti tvirtesni ir sodresnės spalvos. Vis dėlto tie galiukai, kurie jau pagelto, dažniausiai nebežaliuoja.

Juos galima palikti, kaip yra, arba tvarkingai pakirpti žirklėmis, jei gadina lysvės vaizdą. Dažniausiai vieno tokio palaistymo užtenka ilgesniam laikui, todėl procedūros kartoti paprastai nereikia.

Daugelis svajoja apie tvarkingą, visada žalią veją, tačiau ne visi nori skirti tam daug laiko. Vis dažniau moderniuose soduose vietoj tradicinės žolės pasirenkamas karmnikas ošcistys (Sagina subulata), dar vadinamas airiška samanėle. Nors pavadinime minimos samanos, su tikrosiomis samanomis šis augalas turi nedaug bendro – tik išvaizdą. Jis greitai suformuoja tankų, žemą žalią kilimą ir puikiai uždengia dirvą.

Natūraliai šis augalas paplitęs didžiojoje Europos dalyje, ypač Airijoje ir Škotijoje. Pastaraisiais metais jis vis dažniau sodinamas ir Lietuvoje – kaip patraukli vejos alternatyva. Airiška samanėlė paprastai užauga iki 10 cm, o žydėjimo metu gali siekti apie 15 cm. Pavasarį ir vasarą ji pasidengia smulkiais baltais žiedais, kurie maloniai kvepia medumi.

Vienas didžiausių šio augalo privalumų – sodriai žalia spalva, išliekanti ir žiemą. Karmnikas ošcistys yra visiškai atsparus šalčiui, tačiau svarbu neįspausti ir nesuspausti ant jo sniego. Suslėgtas sniegas gali paskatinti sniego pelėsio atsiradimą. Seniau buvo tikima, kad žiemą šis augalas gali tapti pašaru laukiniams gyvūnams – iš čia ir kilusi neįprasta jo pavadinimo istorija.

Airiška samanėlė: reikalavimai ir auginimas

Airiška samanėlė laikoma lengvai auginamu augalu, neturinčiu didelių įnorių. Geriausiai ji auga saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje. Prigyja įvairiose dirvose – tiek smėlingose, tiek molingose, tačiau labiausiai vertina laidų, vandeniui pralaidų gruntą. Dirvos pH turėtų būti nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus.

Specialaus tręšimo šiam augalui dažniausiai nereikia. Sodinant galima pagerinti dirvą natūraliu kompostu, tačiau svarbu nepadauginti azoto: jo perteklius gali lemti, kad augalas ims formuoti kupstelius, o ne tolygų, vientisą kilimą.

Esminė priežiūros dalis – laistymas. Augalas prastai toleruoja tiek užmirkimą, tiek užsitęsusią sausrą, todėl substratas turėtų būti nuolat šiek tiek drėgnas. Airiška samanėlė mėgsta ir drėgnesnį orą, todėl ypač gerai jaučiasi šalia vandens telkinių ar tvenkinių.

Šis augalas paprastai atsparus ligoms ir kenkėjams, tačiau kartais jį puola šliužai arba grambuolių lervos, apgraužiančios šaknis. Pjauti jo nereikia, nors dėl estetikos galima šiek tiek patrumpinti. Jei kilime atsiranda rudų dėmių ar išplikusių vietų, dažnai pakanka pažeistą plotą pabarstyti kompostu – augalas greitai vėl užaugina žalią dangą.

Ar tinka kiekvienam sodui?

Sodri karmniko ošcisty žaluma ypač gražiai dera su medine architektūra, akmenimis ir natūraliomis sodo kompozicijomis. Augalas pakelia mindžiojimą, tačiau saikingai, todėl kaip vejos pakaitalas geriausiai pasiteisina mažesniuose plotuose. Jis dažnai sodinamas tarp trinkelių, takelių siūlėse, pakraščiuose ar prie didesnių gėlynų.

Vis dėlto yra viena svarbi sąlyga: per kaitri saulė gali augalą nudeginti ir per greitai išdžiovinti dirvą. Dėl šios priežasties geriausia rinktis vietą, kur po pietų atsiranda lengvas pavėsis.

Balandis – vienas svarbiausių mėnesių braškėms tręšti, nes būtent tada augalai pradeda intensyviai vegetuoti ir leidžia naujus lapus. Pavasarį braškėms ypač reikia pagalbos sėkmingam sezono startui – tai vėliau tiesiogiai atsispindi gausesniame derėjime. Be to, po žiemos šiuo metu vyksta šaknų sistemos atsikūrimas ir stiprėjimas, todėl augalai turi įgauti jėgų dar iki žydėjimo.

Tręšimas balandį daro įtaką visam sezonui: anksti pavasarį panaudotos trąšos lemia ne tik derliaus gausą, bet ir uogų dydį bei skonį. Šiuo laikotarpiu dažnai rekomenduojamos trąšos, kuriose daugiau azoto – jis skatina žaliosios masės augimą. Vis dėlto nereikėtų pamiršti ir kitų elementų: kalio, fosforo, magnio bei kalcio.

„Vertingas patarimas: pavasarį į gerai paruoštą dirvą pasodintoms braškėms pirmaisiais auginimo metais papildomas tręšimas dažniausiai nereikalingas“, – primena sodininkystės patarimuose akcentuojama praktika.

Jeigu braškėms vis dėlto reikia papildomo pastiprinimo, balandį verta rinktis kompleksines daugiakomponentes arba organines trąšas, kurios suteikia daugiau būtinų maisto medžiagų. Subalansuotas tręšimas sezono pradžioje padeda augalams geriau formuoti derlių, tačiau persistengti nevertėtų – per intensyvus tręšimas gali pabloginti uogų skonį.

Braškėms – trąša iš rūgusio pieno

Braškės gerai reaguoja į organines trąšas. Tai ne vien kompostas ar mėšlas – praverčia ir namuose paruošiami mišiniai. Vienas iš pavyzdžių – fermentuotas biohumuso ir rūgusio pieno mišinys, kuris augalams suteikia makro- ir mikroelementų.

Rūgusiame piene yra nemažai kalcio, kalio, magnio, fosforo ir sieros. Šios medžiagos augalams lengviau pasisavinamos dėl pieno rūgšties bakterijų. Tuo metu biohumusas papildo dirvą azotu, fosforu, kaliu ir kalciu, taip pat mikroelementais – cinku, manganu, variu, magniu bei geležimi. Jame taip pat būna naudingų dirvožemio mikroorganizmų ir bakterijų, padedančių susieti atmosferos azotą.

Toks derinys ypač naudingas pavasarį: azotas skatina lapų augimą, o fosforas ir kalis prisideda prie stipresnių šaknų bei būsimų uogų formavimosi.

Paruošti mišinį paprasta: sumaišykite po stiklinę (apie 250 ml) rūgusio pieno ir vandens, įdėkite 1 šaukštą biohumuso. Indą uždenkite ir palikite šiltoje, sausoje vietoje 10–14 dienų, kad mišinys fermentuotųsi. Paruoštą tirpalą galima naudoti kas 2–3 savaites iki žydėjimo.

Gluosnis laikomas vienu greičiausiai augančių medžių, o šį jo „talentą“ lemia natūralios augalo medžiagos. Būtent dėl jų gluosnių šakelės gali tapti paprastu naminiu šaknų formavimą skatinančiu tirpalu, kuris padeda auginiais dauginti augalus.

Kodėl gluosnis veikia kaip natūralus augimo „hormonas“?

Gluosnio audiniuose gausu augalinių hormonų, ypač indolilviesto rūgšties (IBA). Tai ta pati medžiaga, kuri dažnai naudojama ir komerciniuose įsišaknijimą skatinančiuose preparatuose. IBA skatina stiebo ląsteles virsti šaknų ląstelėmis.

Didžiausia šio hormono koncentracija aptinkama jaunuose, žaliuose gluosnio ūgliuose, ypač jų augimo viršūnėse. Kitas svarbus komponentas – salicilo rūgštis, artima aspirinui. Ji aktyvina augalo apsauginius mechanizmus ir gali padėti sumažinti bakterinių bei grybelinių infekcijų riziką.

Šių medžiagų derinys veikia dvejopai: skatina šaknų formavimąsi ir tuo pačiu padeda apsaugoti jautrius auginius.

Gluosnių vanduo: receptas žingsnis po žingsnio

Gluosnių vandeniui paruošti reikės tik saujos jaunų gluosnio ūglių ir verdančio vandens. Tinka įvairių rūšių gluosnių šakelės. Rinkitės vienmečius, plonus ūglius (maždaug pieštuko storio ar plonesnius) su žalsva arba gelsva žieve. Daugiausia veikliųjų medžiagų paprastai būna anksti pavasarį nupjautose šakelėse.

Nuplėškite lapus ir šakeles supjaustykite maždaug 2–3 cm gabalėliais – kuo smulkiau, tuo daugiau medžiagų pereis į vandenį. Sudėkite gabalėlius į stiklainį ar kitą stiklinį indą taip, kad jie užimtų apie trečdalį tūrio. Užpilkite verdančiu vandeniu, kad šakelės būtų apsemtos, paliekant dar apie 5–7 cm vandens „atsargą“ virš jų. Indą uždenkite ir palikite 24 valandoms.

Po paros skystį nukoškite per sietelį. Paruoštas gluosnių vanduo būna silpnos arbatos spalvos ir turi lengvai aitrų kvapą. Laikykite sandariai uždarytame inde šaldytuve – savybes jis gali išlaikyti iki maždaug dviejų mėnesių. Patogu užrašyti pagaminimo datą.

Šaltasis būdas – ilgesnis mirkymas

Jei norite, gluosnio šakeles galite užpilti ne karštu, o šaltu vandeniu (geriausia lietaus arba nusistovėjusiu). Tokia ištrauka ruošiama ilgiau – nuo 2 iki 4 savaičių. Kad procesas vyktų tolygiau, kas kelias dienas indą pamaišykite. Baigus mirkyti, skystį nukoškite ir laikykite šaldytuve sandariame inde.

Kaip įsišaknydinti auginį naudojant gluosnių vandenį?

Paruoštą tirpalą galima naudoti dviem pagrindiniais būdais.

Pirmas būdas – auginių mirkymas. Įpilkite gluosnių vandens į stiklainį kelių centimetrų aukščiu ir įmerkite auginių apatinius galus. Palikite kelioms valandoms arba per naktį. Po to auginius sodinkite į įsišaknijimui tinkamą substratą: smėlį, perlitą arba durpių ir smėlio mišinį.

Antras būdas – laistyti substratą, kuriame auginiai jau pasodinti. Paprastai pakanka 2–3 kartus palaistyti gluosnių vandeniu kas kelias dienas, kad augalai gautų reikalingą veikliųjų medžiagų kiekį.

Šis naminis tirpalas dažniausiai geriausiai pasiteisina dauginant žolinius ir pusiau sumedėjusius auginius: prieskoninius augalus, pelargonijas, hortenzijas, rožes bei kitus dekoratyvinius krūmus. Visiškai sumedėjusiems auginiams (pavyzdžiui, kai kurių vaismedžių) IBA koncentracija gluosnių vandenyje gali būti per maža – tokiais atvejais dažniau pasirenkami specialūs milteliai ar geliai.

Kokius auginius ruošti ir kada?

Įsišaknijimo laikas priklauso nuo auginių tipo. Žolinius auginius (iš balkoninių augalų, pelargonijų, fuksijų, žolelių) dažniausiai patogu ruošti nuo gegužės iki liepos. Pjaukite 8–12 cm ilgio ūglius, kirpkite tiesiai po mazgu (vieta, iš kurios auga lapai). Apatinius lapus pašalinkite, o viršuje palikite 2–3 lapų poras.

Pusiau sumedėjusius dekoratyvinių krūmų auginius (pavyzdžiui, hortenzijų, forsitijų, budlėjų ar jazminų) dažniausiai imama nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio. Rinkitės šių metų ūglius, kurie prie pagrindo jau pradeda kietėti, tačiau viršūnėje dar išlieka elastingi. Tokio auginio ilgis dažniausiai būna 10–15 cm.

Įsišaknijimui rinkitės lengvą, laidų ir švarų substratą. Tinka smėlis, perlitas arba jų mišinys su durpėmis santykiu 1:1. Prieš sodindami auginio apatinę dalį kelias valandas pamirkykite gluosnių vandenyje, tuomet sodinkite maždaug į trečdalį ūglio ilgio. Indą galite pridengti plėvele arba užmauti perpjautą butelį, kad būtų palaikoma didesnė drėgmė. Laikykite šviesioje vietoje, kur temperatūra siekia apie 18–22°C. Substratas turi būti nuolat lengvai drėgnas – pirmąsias dvi savaites galima laistyti gluosnių vandeniu.

Dažniausios klaidos įsišaknijant auginius

Viena dažniausių klaidų – naudoti per storas ar senas gluosnio šakeles. Iš jų gaunamas silpnesnis ekstraktas, todėl verta rinktis tik šviežius, šių metų ūglius. Taip pat nereikėtų papildomai skiesti paruošto gluosnių vandens – jo koncentracija ir taip yra mažesnė nei sintetinių preparatų.

Kita dažna klaida – bandymas ilgai įsišaknydinti auginius vien tik paprastame vandenyje, be substrato. Vandenyje susiformavusios šaknys dažnai būna trapios ir prasčiau prisitaiko prie dirvos sąlygų. Daugeliu atvejų geresnių rezultatų duoda sodinimas tiesiai į substratą, prieš tai jį sudrėkinus gluosnių vandeniu.

Galiausiai svarbi higiena: žirklės ar peilis, kuriuo pjaunate auginius, turi būti švarūs ir aštrūs. Nešvarūs įrankiai lengvai perneša infekcijas, kurios gali sunaikinti auginį net ir tuomet, kai naudojamas apsauginį poveikį turintis tirpalas.