Category: Sodas ir daržas

  • Kaliforninę ešolciją pasėkite dar prieš šalnas – pavasarį žydės auksinis kilimas

    Kol dauguma sodo augalų ruošiasi žiemos poilsiui, pats metas sėti kaliforninę ešolciją (dar vadinamą kalifornine aguona). Pasėtos rudenį, dar iki šalnų, jos sėklos natūraliai „užsigrūdina“ žemėje, todėl pavasarį augalas pradeda žydėti greičiau.

    Toks sėjos būdas patrauklus tuo, kad nereikalauja sudėtingos priežiūros: gamta pati atlieka svarbų darbą – sėklų stratifikaciją (užgrūdinimą). Svarbiausia nepavėluoti ir sėti iki prasidedant rimtesniems šalčiams.

    Kaliforninė ešolcija priklauso aguoninių šeimai ir yra kilusi iš Kalifornijos. Užauga maždaug iki 40 cm, smarkiai šakojasi, o ryškūs auksiniai ir oranžiniai žiedai iš tolo matomi gėlynuose bei didesniuose plotuose.

    Šis augalas pasižymi ir įdomia savybe: žiedlapiai atsiveria tik pilnoje saulėje, o vakare bei apniukusiomis ar lietingomis dienomis užsiveria. Dėl to vieta sode – ypač svarbi, jei norite matyti kuo daugiau žiedų.

    Kada geriausia sėti

    Rudeninė sėja rekomenduojama nuo rugsėjo iki spalio, o jei oras švelnus – net ir lapkričio pradžioje. Žiemojimas vėsioje žemėje padeda daigams suformuoti gilesnę ir stipresnę šaknų sistemą.

    Dėl to suaugę augalai vėliau geriau ištveria vasaros karščius ir vandens trūkumą, o žydėjimas būna gausesnis. Be to, po žiemos pasėtos ešolcijos gali pražysti keliomis savaitėmis anksčiau nei sėtos pavasarį.

    Pavasarinė alternatyva – su viena sąlyga

    Jei nespėjote pasėti rudenį, ešolciją galima sėti ir pavasarį – kovą arba balandį. Vis dėlto čia svarbu neatidėlioti: kuo vėliau imsitės sėjos, tuo trumpiau augalas džiugins žiedais pilnu sezono metu.

    Norint pavasarį sulaukti tankaus „auksinio kilimo“, rudeninė sėja paprastai laikoma patikimesniu pasirinkimu – svarbu tik spėti iki šalnų ir parinkti saulėtą vietą.

  • Svarbus darbas su dekoratyvinėmis žolėmis prieš žiemą: nukirpsite rudenį – pavasarį liks puvinys

    Rudenį, tvarkant gėlynus, dažnai norisi dekoratyvines žoles – miskantus ar lendrūnus – nukirpti iki pat žemės. Tačiau būtent tai gali tapti didžiausia klaida: pavasarį iš gražios kupetos gali likti tik puvinys.

    Vietoj sekatoriaus šįkart pravers paprasta virvė ar špagatas. Žolių surišimas į tvirtas „šluoteles“ ne tik puošia lysves žiemą, bet ir realiai apsaugo augalą nuo drėgmės bei šalčio.

    Vėlyvą rudenį aukštesnės dekoratyvinės žolės praranda sodrią spalvą, pradeda džiūti, o kupetos įgauna šiaudų atspalvį. Daug kas elgiasi taip, kaip su nužydėjusiomis daugiametėmis gėlėmis – nupjauna viską žemai, kad „būtų tvarka“.

    Problema ta, kad žolių stiebai viduje yra tuščiaviduriai. Jei juos nukirpsite prieš žiemą, lietus ir tirpstantis sniegas pateks tiesiai į augalo vidų, o atėjus stipresniam šalčiui drėgmė gali pažeisti kupetę ir šaknų zoną.

    Kodėl verta žoles surišti

    Surišta kupeta veikia kaip natūralus skydas: ji mažiau „pripila“ vandens į augalo centrą ir geriau saugo jautriausias vietas nuo peršalimo. Be to, taip vėjas rečiau išlaužo ar išsklaido stiebus.

    Dar vienas praktinis pliusas – pavasarį lengviau susitvarkyti. Užtenka perkirpti virvę ir nukirpti senus stiebus, kai jau aišku, kad didžiausi šalčiai praėjo.

    Kam šis būdas aktualiausias

    Ne visoms dekoratyvinėms žolėms reikia špagato. Žemesnės veislės ar visžalės viksvos dažnai puikiai peržiemoja ir be papildomos pagalbos.

    Daugiausia dėmesio verta skirti aukštoms, įspūdingoms kupetoms, kurios rudenį dažniausiai ir gundo „nuskusti“ iki žemės. Būtent joms surišimas gali tapti paprastu sprendimu, padedančiu išvengti puvimo ir nušalimo rizikos.

    Kada kirpti ir ką daryti pavasarį

    Sekatorių geriausia atidėti iki ankstyvo pavasario. Tada, nuėmus virvę, seni stiebai nupjaunami, o iš sveikos, nepažeistos šaknų dalies greitai ima augti nauji ūgliai.

    Jei rudenį susilaikysite nuo skubaus pjovimo ir pasirinksite surišimą, dekoratyvinės žolės per žiemą dar ir atrodys dekoratyviai – lyg apsitraukusios šerkšnu.

  • Į laistytuvą įpilkite nematomas naudingas kirmėles: jos per kelias dienas išnaikina vejos grambuolių lervas

    Geltonuojančios vejos dėmės ir lengvai nuo žemės atsikeliantys žolės kupstai dažnai reiškia vieną: po velėna darbuojasi grambuolių lervos, kurios graužia šaknis.

    Vietoj agresyvių insekticidų, galinčių pakenkti ir naudingiems dirvožemio organizmams, siūloma pasitelkti natūralią alternatyvą – entomopatogeninius nematodus, kurie kenkėjams dirvoje tampa tikru košmaru.

    Šie mikroskopiniai organizmai plika akimi nematomi, tačiau tinkamai panaudoti jie padeda sumažinti lervų populiaciją ir sustabdyti vejos nykimą.

    Svarbiausia nepraleisti tinkamo momento: procedūrą rekomenduojama atlikti dar prieš šalnas, kol lervos žiemoti nenusileido gilyn į dirvą.

    Kas yra entomopatogeniniai nematodai

    Entomopatogeniniai nematodai (pavyzdžiui, Heterorhabditis bacteriophora) nėra augalų kenkėjai – tai gamtoje aptinkami naudingi nematodai, parazituojantys vabzdžiuose.

    Žmonėms ir naminiams gyvūnams, taip pat paukščiams bei sliekams jie laikomi nepavojingais, tačiau grambuolių lervoms kontaktas su jais reiškia greitą žūtį.

    Kada ir kaip juos naudoti vejoje

    Kad priemonė suveiktų, svarbus oras ir dirvos būklė. Kadangi nematodai yra gyvi organizmai, jiems reikia tinkamų sąlygų, o sėkmė priklauso ir nuo to, ar pavyks pataikyti į palankų laikotarpį.

    Tekste pabrėžiama, kad tinkamas metas dažnai būna ankstyvas ruduo arba šiltesnės, drėgnos dienos, kai dirva nėra išdžiūvusi.

    Preparatai su nematodais paprastai parduodami miltelių arba molio pavidalu ir būna laikomi šaldytuve. Prieš naudojimą juos reikia ištirpinti vandenyje ir išlaistyti veją.

    Nors pats procesas apibūdinamas kaip paprastas, rezultatui pasiekti būtina laikytis gamintojo nurodymų – nuo paruošimo iki laistymo bei dirvos drėgmės palaikymo.

    Kodėl delsimas gali brangiai kainuoti

    Jei lervos spėja pasitraukti žiemoti gilyn, pavasarį jų padaryta žala gali būti jau didelė, o veją gali tekti atkurti iš naujo.

    Dėl to rudeninis sprendimas neretai tampa praktiškiausias: jis leidžia sumažinti kenkėjų kiekį dar tada, kai jie aktyvūs ir pasiekiami dirvos paviršiuje.

  • Tamsus garažas ne visoms tinka: šie vazoniniai augalai be šviesos iki pavasario neištemps

    Garažas rudenį dažnai tampa vieta, kur vazoniniai augalai slepiami nuo pirmųjų šalnų, tačiau ne kiekvienoms rūšims jis saugus. Didžiausia klaida – pernešti į visiškai tamsią patalpą visžalius augalus, kuriems žiemą būtina bent minimali šviesa.

    Jei garaže nėra lango, ten nereikėtų žiemoti oleandrų ar alyvmedžių – tokie augalai visiškoje tamsoje iki pavasario gali neišgyventi. Svarbu įvertinti ne tik šviesą, bet ir temperatūrą bei drėgmę.

    Pirmos vėsios naktys yra signalas augalus iš terasos ar kiemo perkelti į labiau apsaugotą vietą. Daug rūšių, ypač auginamų vazonuose, jautriai reaguoja į minusinę temperatūrą, nes inde šaknų gumulas peršąla gerokai greičiau nei dirvoje.

    Ar garažas tiks žiemojimui, labiausiai priklauso nuo to, kiek jame atšąla. Nešildomuose, atskirai stovinčiuose garažuose temperatūra gali kristi žemiau nulio – tai daugeliui augalų reiškia šaknų pažeidimo riziką.

    Kokią temperatūrą verta užtikrinti

    Geresnės sąlygos paprastai būna apšiltintame, prie namo prigludusiame garaže. Kad sprendimas nebūtų „iš akies“, pravartu palikti termometrą, kuris rodo ne tik esamą, bet ir fiksuoja paros minimalią bei maksimalią temperatūrą.

    Dalis vazoninių augalų ramybės laikotarpiu geriausiai jaučiasi maždaug 5–10 laipsnių šilumoje, tačiau konkrečius poreikius verta tikrinti pagal rūšį. Kuo šilčiau patalpoje, tuo daugiau šviesos augalams reikės, kad jie nepradėtų nenatūraliai stiebtis ir silpti.

    Drėgmė ir vėdinimas – dar viena rizika

    Problema gali būti ne vien šaltis, bet ir drėgmė. Per didelė drėgmė skatina pelėsio atsiradimą ir grybelines ligas, todėl garažą rekomenduojama reguliariai vėdinti.

    Į vėsesnę patalpą pernešti augalai kartais pakeičia išvaizdą – kai kurie gali numesti dalį lapų, ir tai nebūtinai reiškia bėdą. Vis dėlto opadusius lapus ir kitas augalines liekanas svarbu nuolat pašalinti nuo substrato paviršiaus, nes esant prastai oro cirkuliacijai jos greitai tampa pilkojo pelėsio židiniu.

    Ką galima laikyti garaže be lango, o kam reikalinga šviesa

    Į garažą be lango labiausiai tinka augalai, kurie žiemai nunyksta arba smarkiai sumažina antžeminę dalį, taip pat įvairūs gumbiniai ar svogūniniai augalai. Tokiose sąlygose galima laikyti, pavyzdžiui, kardelius, begonijas ar jurginus – geriausia laidžiame, vėdinamame inde.

    Tamsiame garaže gali žiemoti ir kai kurie vazonuose auginami krūmai: lapuotosios hortenzijos (tiek darželinės, tiek šluotelinės), miniatiūrinės ir ant koto formuojamos rožės, japoninė lanksva. Nors dirvoje jie neretai ištveria žiemą, vazonuose yra jautresni stipresniems šalčiams.

    Be šviesos per žiemą gali apsieiti ir fuksijos, brugmansijos bei figmedis. Į tamsesnę, vėsesnę vietą galima perkelti ir pelargonijas, tačiau prieš žiemojimą jas siūloma išimti iš vazonų ir laikyti vėsiai be žemės.

    Tuo metu garažas su langu labiau tinka rūšims, kurios žiemoja su lapais ir reikalauja šviesos: oleandrams, alyvmedžiams, laurams ir lauravyšnėms, citrusiniams augalams bei rozmarinui. Esant šviesai, vazonuose gali žiemoti ir rododendrai, bugieniai bei buksmedžiai.

    Jei augalai laikomi šviesesnėje patalpoje, vazonus verta statyti kuo arčiau lango ir kas kelias savaites šiek tiek pasukti, kad laja apšviestųsi tolygiau.

  • Pamirškite pirktinius pievagrybius: kaip užsiauginti grybus namuose tiesiog kartoninėje dėžėje

    Norite šviežių, kvapnių pievagrybių iš savo „derliaus“, bet neturite nei sodo, nei daržo? Tai įmanoma ir namuose – pievagrybius galima auginti net rūsyje, garaže ar sandėliuke, naudojant paprastą kartoninę dėžę su paruoštu substratu.

    Toks auginimas skiriasi nuo įprasto daržininkavimo: pievagrybiams nereikia saulės ar lysvių. Atvirkščiai – jie geriausiai auga tamsesnėse, vėsesnėse namų vietose, kur paprastai nieko neauginame.

    Namie užauginti grybai dažnai būna tvirtesni ir aromatingesni nei pirktiniai, o pats procesas nėra sudėtingas. Svarbiausia – palaikyti tinkamą drėgmę ir temperatūrą bei kantriai laukti pirmųjų vaisiakūnių.

    Kaip rašo lenkų portalas WP, šiandien viskas dar paprasčiau, nes galima įsigyti paruoštų auginimo rinkinių (dažnai vadinamų III faze). Tai reiškia, kad nebereikia patiems ruošti komposto ar „užkrėsti“ jo grybiena – didžioji darbo dalis jau būna padaryta.

    Ko reikia pradžiai

    Pagrindas – paruoštas pievagrybių auginimo rinkinys dėžėje su substratu. Kartu dažnai būna pridėta ir durpinė žemė, skirta viršutiniam sluoksniui.

    Toliau prireiks tik paprasto vandens purkštuvo ir vietos, kur galima kontroliuoti sąlygas: pradžioje šilčiau, vėliau – vėsiau. Auginimui tinka rūsys, sandėliukas, katilinė ar vėsesnis garažo kampas.

    1 etapas: grybienos įsibėgėjimas

    Išpakavus dėžę, substrato paviršių siūloma uždengti laikraščiais arba perforuota plėvele ir laikyti kambario temperatūroje – apie 20–24 laipsnius šilumos. Šiuo metu grybiena turi pradėti aktyviai augti.

    Svarbu, kad dangalas nuolat būtų drėgnas: jį reikia kasdien apipurkšti vandeniu. Maždaug po 7–10 dienų ant paviršiaus paprastai pasirodo baltas, purus apnašas – tai ženklas, kad grybiena vystosi.

    2 etapas: durpių sluoksnis ir temperatūros „šokas“

    Kai grybiena apauga substratą, dangalą galima nuimti ir ant viršaus paskleisti pridėtą durpinę žemę – maždaug 3–5 cm sluoksniu. Ją reikia sudrėkinti taip, kad būtų drėgna kaip gerai nuspausta kempinė, bet ne šlapia iki purvo.

    Toliau prasideda momentas, lemiantis būsimą derlių: kai per durpes ima skverbtis baltos „gyslelės“, dėžę reikia pernešti į vėsesnę vietą. Optimalu – 14–18 laipsnių šilumos. Tuomet plėvelę patariama nuimti, užtikrinti šiek tiek gryno oro ir reguliariai purkšti durpių sluoksnį.

    Po keliolikos dienų dažniausiai pasirodo pirmos mažos baltos „kulkutės“ – būsimi pievagrybiai. Kai kepurėlės užauga iki norimo dydžio, galima skinti.

    Dar viena svarbi taisyklė: pievagrybių nerekomenduojama pjauti peiliu – geriau atsargiai išsukti, kad likęs pagrindas mažiau pūtų ir netrukdytų kitoms bangoms.

    Po pirmojo skynimo auginimas nesibaigia: pievagrybiai dažnai dera bangomis. Tereikia toliau palaikyti drėgmę ir po savaitės ar dviejų galima sulaukti kitos grybų porcijos.

  • Paruoškite kompostą žiemai: svarbiausia klaida su plėvele gali sugadinti visą trąšą

    Daugelis sodininkų po rudeninių tvarkymosi darbų kompostą palieka likimo valiai, tačiau pavasarį tai neretai baigiasi nemaloniu siurprizu – vietoj purios kompostinės žemės randamas dvokas ir pūvanti masė. Kad taip nenutiktų, prieš pirmąsias šalnas verta atlikti kelis paprastus veiksmus.

    Šaltis smarkiai sulėtina biologinius procesus: kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, komposto krūva greitai atvėsta, o stipresnis šaltis gali ją peršaldyti iki gelmės. Tuomet nukenčia naudingieji mikroorganizmai ir sliekai, kurie „gamina“ vadinamąjį juodąjį auksą – vertingą kompostą.

    Tekste pabrėžiama, kad tinkamas metas pasiruošti – spalio pabaiga ir lapkričio pradžia. Tikslas paprastas: padėti kompostui išlaikyti šilumą, sureguliuoti drėgmę ir nepadaryti klaidų, kurios žiemą sustabdo irimą.

    Svarbiausia praktinė žinia sodui – komposto krūvą reikia ne sandariai „užkonservuoti“, o apsaugoti taip, kad ji liktų gyva: gautų oro ir nepradėtų pūti. Ypač tai aktualu tiems, kurie tikisi pavasarį turėti natūralių trąšų daržui ar gėlynams.

    4 žingsniai iki šalnų

    Pirmiausia siūloma apžiūrėti komposto krūvą ir įvertinti, kas joje vyksta. Apačioje dažniausiai slepiasi vertingiausia dalis – subrendęs, tamsus ir miško paklotę primenančiai kvepiantis kompostas, kurį verta atskirti ar bent patikrinti jo būklę.

    Kol žemė dar nesušalusi, naudinga atlikti paskutinį krūvos supurenimą, kad vyktų aerobiniai (su deguonimi) procesai. Taip pat svarbu drėgmė – kompostas neturi būti nei permirkęs, nei išdžiūvęs; jis turėtų būti kaip gerai išgręžta kempinė.

    Trečias žingsnis – suformuoti šilumą sulaikantį „apklotą“, kuris kartu praleistų orą. Komposto viduje temperatūra gali būti aukštesnė nei lauke, todėl izoliacija padeda išsaugoti bakterijų generuojamą šilumą ir lėtinti peršalimą.

    Ketvirtas patarimas susijęs su žiemos „papildymais“: atėjus šalčiams maišyti krūvos nebeverta. Jei į kompostą vis dar dedamos virtuvės atliekos, tekste pabrėžiama, kad geriau jas smulkinti – taip jos lengviau skaidysis, o krūvos nereikės vartyti per speigą.

    Didžiausia klaida – sandariai uždengti plėvele

    Tekste išskiriama viena esminė klaida, kurią daro daugelis: kompostas sandariai apvyniojamas juoda statybine plėvele ar „stretch“ tipo plėvele, tikintis apsaugoti nuo šalčio. Tokia danga visiškai atkerta deguonies patekimą ir skatina drėgmės kondensaciją.

    Dėl to krūvoje ima dominuoti anaerobiniai procesai (be deguonies), žūsta sliekai, o vietoje komposto pavasarį galima rasti slidžią, dvokiančią masę. Todėl akcentuojama: izoliacija turi būti kvėpuojanti, o ne sandari.

    Apibendrinant, komposto paruošimas žiemai remiasi trimis principais: kvėpuojančia izoliacija, tinkama drėgme ir tuo, kad šalčių metu krūvos geriau nejudinti. Taip mikroorganizmai ir sliekai lengviau peržiemoja, o pavasarį kompostas būna tinkamas naudoti kaip natūrali trąša.

  • Azijos „klerodendras“ žavi turkio uogomis: ką padaryti rudenį, kad peržiemotų ir sužydėtų pavasarį

    Kai spalį dauguma sodo augalų ima prarasti dekoratyvumą, klerodendras triskiltis dar tik pradeda ryškiausią savo sezoną. Šis krūmas rudenį išsiskiria neįprastu vaizdu – šakelėse pasirodo turkio spalvos vaisiai, apsupti tarsi raudonų „žvaigždžių“.

    Klerodendras triskiltis (Clerodendrum trichotomum), Lenkijoje dar vadinamas vėlyvuoju „laimūnu“, kilęs iš Japonijos ir Kinijos. Jis vertinamas dvigubai: pirmiausia dėl kvapnių žiedų, o vėliau – dėl dekoratyvių vaisių, primenančių spalvingą papuošalą.

    Tokį krūmą pamačius sodo centre lengva susigundyti ir norėti tuoj pat pasodinti į žemę. Tačiau būtent čia slypi didžiausia rizika: pasodinus vėlų rudenį, pirmosios šalnos gali augalą smarkiai pažeisti ar net pražudyti.

    Priežastis paprasta – tai šiltesnio klimato augalas, todėl jauni sodinukai yra ypač jautrūs šalčiui. Nors įsitvirtinę, vyresni krūmai Lenkijos sąlygomis gali augti visai neblogai, pirma žiema po įsigijimo dažnai būna kritinė.

    Kodėl rudenį geriau neskubėti sodinti į gruntą

    Rudenį įsigytą klerodendro sodinuką saugiausia palikti vazone iki pavasario. Taip išvengsite situacijos, kai šaltis užklumpa dar nespėjus augalui prigyti ir pasiruošti žiemai.

    Vazonas gali tapti ir praktišku sprendimu – krūmas tuo metu puoš terasą, balkoną ar laiptus prie įėjimo. Vis dėlto reikia prisiminti, kad žemė inde peršąla gerokai greičiau nei dirvožemis sode.

    Kaip apsaugoti vazoną, kad augalas saugiai sulauktų pavasario

    Jei klerodendras žiemos vazone, svarbiausia pasirūpinti paties indo apsauga nuo peršalimo. Originaliame tekste pabrėžiama, kad žemė vazone gali įšalti „iki dugno“ daug greičiau nei grunte.

    Dėl to rudenį verta iš anksto suplanuoti, kur augalas stovės šaltuoju laikotarpiu, kad būtų kuo mažiau staigių temperatūros svyravimų ir didžiausių šalčių poveikio.

    Ką daryti su sode jau augančiu klerodendru

    Jei klerodendras jau auga sode, vėlyvas ruduo po pirmųjų lengvų šalnų yra metas pasirūpinti žiemine apsauga. Tokiu metu augalas jau būna pradėjęs rimti, todėl apsauga tampa efektyvesnė.

    O pavasarį, kai praeina gegužės šalnų rizika, ateina tinkamiausias laikas perkelti klerodendrą iš vazono į nuolatinę vietą sode. Tada jis turi gerokai daugiau šansų įsitvirtinti ir sėkmingai peržiemoti kitą sezoną.

  • Kaip peržiemoti figmedį sode: kada dengti, kiek genėti ir kaip apsaugoti nuo šalčių

    Kaip peržiemoti figmedį sode: kada dengti, kiek genėti ir kaip apsaugoti nuo šalčių

    Spis treści:

    1. Czy figa może przezimować w gruncie w polskim klimacie?
    2. Które odmiany fig są najbardziej mrozoodporne?
    3. Cięcie figi przed zimowaniem – co usunąć, a co zostawić?
    4. Jak okryć figę na zimę?
    5. Zdejmowanie okrycia i usuwanie przemarzniętych pędów

    Czy figa może przezimować w gruncie w polskim klimacie?

    Zobacz również:

    Które odmiany fig są najbardziej mrozoodporne?

    • ‘Chicago Hardy’ – o wyjątkowo wytrzymałych korzeniach. Jej pędy znoszą spadki temperatury do ok. -12°C, a korzenie nawet do ok. -29°C, dlatego po surowej zimie krzew wybija nowe pędy z ziemi. Owoce są ciemnofioletowe, z czerwonym miąższem.
    • ‘Brown Turkey’ – dobrze dostosowana do różnych warunków uprawy. Starsze krzewy pod starannym okryciem przetrwają spadki temperatury do ok. -18°C. Daje średniej wielkości owoce z brązowofioletową skórką i bursztynowym miąższem.
    • ‘Celeste’ – mało podatna na szkodniki i choroby. Pod okryciem znosi mrozy do -18°C. Ma drobne i gruszkowate owoce z różowym miąższem.
    • ‘White Marseilles’ – szybko rosnąca odmiana. Jej owoce są zielone, z białym miąższem.

    Cięcie figi przed zimowaniem – co usunąć, a co zostawić?

    Ręce zbierające świeże figi do kartonowego pudełka pośród bujnych liści figowca.

    Przy cięciu figowca pozostaw kilka długich pędów, na których zimują owoceaprelin123RF/PICSEL

    Jak okryć figę na zimę?

    • Kosz z siatki – wokół większego krzewu wbij kilka palików, owiń je siatką ogrodzeniową i wypełnij środek suchymi liśćmi lub słomą. Od góry przykryj całość plandeką, która zatrzyma deszcz i śnieg.
    • Słoma, otwiera się w nowym oknie i juta – w przypadku mniejszego krzewu obłóż pędy słomą, owiń całość jutą lub agrowłókniną i przewiąż sznurkiem.
    • Pędy przygięte do ziemi – jeśli figa jest młoda i ma giętkie pędy, możesz przygiąć je do ziemi, przypiąć szpilkami ogrodowymi i przykryć jutą, starym kocem albo plandeką.

    Zdejmowanie okrycia i usuwanie przemarzniętych pędów

    Zobacz również:

    Kiedy najlepiej sadzić gruszę azjatycką?Deccoria.pl
  • Dekoratyvinės žolės prieš žiemą: kodėl jų nekirpti ir kaip surišti, kad atlaikytų šalčius

    Dekoratyvinės žolės prieš žiemą: kodėl jų nekirpti ir kaip surišti, kad atlaikytų šalčius

    Dekoratyvinių žolių kerų rudenį skubėti kirpti nereikėtų – per žiemą nudžiūvę lapai ir stiebai augalą saugo nuo šalčio ir drėgmės žalos. Vietoj genėjimo dažnai naudingiau aukštesnes žoles surišti į tvirtą „pėdą“ (snopą), kad jos geriau peržiemotų.

    Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurioms rūšims didžiausias priešas yra ne vien šaltis, o į kerą patenkantis vanduo, kuris vėliau daug kartų užšąla ir atitirpsta. Apie šiuos sezono pabaigos darbus rašoma portale „Deccoria“.

    Palikti stiebai veikia kaip natūrali izoliacija: tarp jų laikosi sniegas, susidaro apsauginis sluoksnis, o pats kero pagrindas – vieta, iš kurios pavasarį dygsta nauji ūgliai – lieka geriau pridengtas. Nupjovus rudenį, ši apsauga dingsta.

    Dar viena priežastis neskubėti – per žiemą sausos dekoratyvinių žolių kupetos gali puošti kiemą, o tuščiaviduriuose stiebuose ir tarp lapų randa prieglobstį naudingi vabzdžiai.

    Kodėl geriau palaukti iki pavasario

    Rudeninis kirpimas kai kurioms žolėms gali net pakenkti. Jei stiebai tuščiaviduriai (taip būna, pavyzdžiui, kai kurioms aukštoms dekoratyvinėms žolėms), nukirpti stagarai ima veikti tarsi vamzdeliai – lietus ir tirpstantis sniegas nubėga į kero vidų.

    Ten susikaupusi drėgmė žiemą nuolat užšąla ir atitirpsta, todėl kero pagrindas gali sutrūkinėti, o vėliau pradėti pūti. Dėl to genėjimą patariama atidėti iki pavasario.

    Žolėms, kurios net žiemą išlieka dalinai žalios, principas panašus: tankus kerelis ir lapai saugo augalo pagrindą. Jei lapai per šalčius paruduoja, pavasarį juos galima iššukuoti arba kerą sutrumpinti iki maždaug 7–10 cm aukščio.

    Kada ir kaip surišti dekoratyvines žoles

    Aukštas dekoratyvines žoles patogiausia surišti vėlyvą rudenį, kai lapai ir stiebai jau nudžiūvę, bet dar neprasidėjo šlapio sniego periodas ir stiprūs šalčiai. Surišus į tvirtą snopą, į kero vidų mažiau patenka sniego ir vandens.

    Ne visoms žolėms to reikia vienodai: kai kurios rūšys Lietuvos (ir panašiame) klimate gali žiemoti ir nesurištos, nes nuo šalčio jas saugo nudžiūvę lapai. Vis dėlto surišimas gali būti naudingas praktiškai – kad aukšti stiebai neišgultų nuo sniego ir neprispaustų šalia augančių augalų.

    Surišimui praverčia tvirtas špagatas, storos pirštinės ir drabužiai ilgomis rankovėmis – kai kurių dekoratyvinių žolių lapų kraštai gali lengvai įpjauti odą. Lapus reikėtų surinkti į vieną pėdą, kad nė vienas neišlįstų į šoną, ir tvirtai apjuosti virve, tačiau ne taip, kad stiebai lūžtų.

    Aukštą, platų kerą lengviau sutvarkyti dviese: vienas žmogus prilaiko surinktus lapus, kitas tuo metu apjuosia ir užveržia virvę.

    Kaip apsaugoti jautresnes rūšis

    Jautresnėms dekoratyvinėms žolėms vien surišimo gali nepakakti. Tokiu atveju surištą kerą siūloma apvynioti agroplėvele, o prie pagrindo supilti storą sausų lapų sluoksnį – jis veikia kaip papildoma šilumos izoliacija.

    Pabrėžiama, kad svarbu naudoti būtent sausą uždangalą: drėgna lapų ar kitos mulčo „antklodė“ paprastai izoliuoja prasčiau. Lapus verta sugrėbti sausą dieną ir iki uždengimo laikyti apsaugotoje, neperšlampamoje vietoje.

    Taip pat padeda tinkama vieta sklype: jautresnės žolės geriau peržiemoja užuovėjoje, pavyzdžiui, prie sienos ar mūrelio. Jei sodinama naujoje vietoje, naudinga parinkti nedidelį paaukštinimą, kad vanduo greičiau nubėgtų ir šaknys šaltuoju sezonu nepermirktų.

    Ar galima sodinti ir dalinti rudenį?

    Ne visos dekoratyvinės žolės vienodai gerai pakelia rudeninį sodinimą ar kero dalijimą. Nurodoma, kad kai kurias rūšis galima sodinti ir persodinti vėsesnėmis ankstyvo rudens dienomis, kad jos spėtų įsišaknyti iki įšalo.

    Kitas, jautresnes ar šilumamėges žoles, saugiau palikti pavasariui. O rudenį pasodintus augalus pirmą žiemą verta pridengti mulču iš lapų ar žievės.

    Jei ruduo sausas, pasodintas dekoratyvines žoles rekomenduojama palaistyti maždaug kartą per savaitę – iki tol, kol žemė pradės šalti. Tai padeda augalui tvirčiau įsišaknyti prieš žiemą.

  • Suvalgei avokadą? Neišmesk kauliuko – paprastas triukas pavers jį egzotišku medeliu

    Suvalgius prinokusį avokadą jo kauliukas gali tapti naujo kambarinio augalo pradžia. Namuose iš jo užauginamas avokado medelis dažniausiai siekia apie 1,5–2 metrus ir gali tapti ryškiu interjero akcentu.

    Dažniausiai pasirenkamas vandens metodas su dantų krapštukais, nes jis leidžia stebėti, kaip formuojasi šaknys ir pirmasis ūglis. Svarbiausia pradėti nuo šviežio, nepažeisto kauliuko ir jį nuplauti, kad neliktų minkštimo likučių, galinčių skatinti pelėsį.

    Kaip sudygdyti kauliuką vandenyje

    Kauliuką įprasta įstatyti bukuoju galu į vandenį taip, kad apatinė dalis būtų panirusi, o viršus liktų sausas. Tam padeda dantų krapštukai, įsmeigti į šonus ir laikantys kauliuką indo kraštuose.

    Vandenį verta keisti kas kelias dienas, o indą laikyti šiltoje, šviesioje vietoje be tiesioginės kaitros. Dygimas dažniausiai trunka nuo 2 iki 8 savaičių: kauliukas skilinėja, apačioje pasirodo šaknis, o viršuje pradeda augti žalias ūglis.

    Kada metas persodinti į žemę

    Persodinti geriausia tada, kai šaknis jau tvirta, o stiebas paauga maždaug iki 15–20 centimetrų ir išleidžia pirmuosius lapus. Vazoną rinkis su drenažo skylėmis, o į dugną įberk drenažo sluoksnį, kad šaknys nestovėtų vandenyje.

    Substratas turi būti laidus orui ir vandeniui, o laistymas saikingas: žemė gali šiek tiek pradžiūti, bet neturi visiškai išdžiūti ilgam laikui. Perlaistymas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių avokadas namuose skursta arba pradeda mesti lapus.

    Šviesa, drėgmė ir dažniausios klaidos

    Avokadui patinka daug šviesos, tačiau jaunus lapus verta saugoti nuo staigių pokyčių, ypač pavasarį. Žiemą problemų dažnai sukelia sausas oras nuo radiatorių ir skersvėjai, todėl naudinga didinti oro drėgmę ir vengti šaltų oro gūsių.

    Svarbu žinoti ir dar vieną dalyką: visose avokado dalyse yra persino, kuris žmonėms paprastai nepavojingas, bet šunims ir katėms gali sukelti virškinimo sutrikimų ir prastą savijautą. Dėl to vazoną reikėtų laikyti gyvūnams nepasiekiamoje vietoje.

    Lietuvos klimato sąlygomis avokadas negali augti lauke ištisus metus, nes net trumpi šalčiai gali jį pažeisti. Jei nori vasarą augalą išnešti į balkoną ar terasą, pratink palaipsniui ir saugok nuo kaitrios saulės bei vėjo, o vėstant orams laiku sugrąžink į vidų.