Category: Sodas ir daržas

Po žiemos veja neretai atrodo prastai: žolė būna praretėjusi, pilkšva, vietomis susiformuoja samanų, o ant paviršiaus kaupiasi negyvos žolės veltinis. Kad ji vėl taptų tanki ir ryškiai žalia, svarbu imtis kelių nuoseklių priežiūros veiksmų. Konkretūs darbai priklauso nuo to, kokia vejos būklė ir kokios buvo sąlygos rudenį.

Jeigu rudenį nespėjote nupjauti žolės, pavasarį dažnai randamos ilgos, nuvytusios stiebų liekanos. Jos užstoja šviesą ir trukdo atželti žemesniems sluoksniams, todėl pirmas tikslas – atlaisvinti veją ir sudaryti sąlygas naujam augimui.

Senas žolės sluoksnis ir veltinis: ką daryti pirmiausia

Kai tik pradeda atsigauti augmenija, pirmiausia verta pakelti sudžiūvusias žolės liekanas ir pašalinti kuo daugiau veltinio, lapų bei samanų. Tai patogu daryti vėduokliniais grėbliais. Jei vejos paviršius smarkiai užterštas, šį etapą galima atlikti per 2–3 kartus, kad nepažeistumėte atželiančios žolės.

Pirmasis pavasarinis pjovimas ir likučių surinkimas

Kai keletą dienų nelijo ir veja yra sausa, galima imtis pirmojo pavasarinio pjovimo. Rekomenduojama sulyginti žolę iki maždaug 5–6 cm aukščio. Ne mažiau svarbu kruopščiai surinkti nupjautą žolę nuo vejos paviršiaus – paliktos liekanos gali skatinti grybelinių ligų plitimą. Po tokio paruošimo veja paprastai jau būna tinkama gilesniam atnaujinimui – vertikuliacijai arba skarifikacijai.

Vertikuliacija ar skarifikacija: kuris būdas tinkamesnis

Abu šie vejos priežiūros darbai skirti panašiam tikslui – pašalinti veltinį ir pagerinti vejos būklę, tačiau skiriasi poveikio intensyvumu, įpjovų gyliu ir situacijomis, kada juos taikyti.

Vertikuliacija

Vertikuliacija rekomenduojama, kai veltinio sluoksnis yra storas (didesnis nei 1 cm) arba kai dirva stipriai suslėgta ir vanduo linkęs užsistovėti paviršiuje. Vertikuliatorius įpjauna veją maždaug 3–4 cm gyliu ir kartu skatina šaknų sistemos šakojimąsi.

Šį darbą dažniausiai patariama atlikti ankstyvą pavasarį (kovą–balandį) ir rudenį (rugsėjį–spalį), kai dirvos temperatūra viršija 8–10 °C.

Skarifikacija

Skarifikacija – mažiau invazinis būdas, tinkantis tada, kai veltinio sluoksnis plonesnis, o dirvos suslėgimas nedidelis. Ji veikia sekliau – maždaug 1–3 cm gyliu – ir paprastai nepažeidžia vejos šaknų. Skarifikacijai galima naudoti skarifikatorių arba metalinius sodo grėblius.

Šį darbą galima atlikti dažniau nei vertikuliaciją – kai tik pastebite, kad ant vejos paviršiaus pradeda formuotis veltinis ar atsiranda samanų. Po skarifikacijos veja būna gerai paruošta pavasariniam atsėjimui arba tręšimui.

Kiekvienas, pasodinęs sode pivonijų, tikisi džiaugtis dideliais, kvapniais žiedais. Tačiau kartais nutinka taip, kad, nepaisant pastangų, pumpurų būna labai mažai arba jų neatsiranda visai. Nors pivonijos laikomos nereikliomis ir atspariomis, prižiūrint jas nesunku padaryti klaidų, kurios ir lemia silpną žydėjimą.

Žiedų nebuvimą gali lemti ne tik netinkama priežiūra, bet ir jaunas augalo amžius. Pivonijos yra ilgaamžės, todėl sodininkui reikia kantrybės. Pasodintos jos pirmiausia daugiausia energijos skiria šaknų sistemai ir požeminiams šakniastiebiams (kerui) suformuoti. Dažniausiai tik pasiekusios brandą, maždaug po 3 metų, jos pradeda gausiau krauti pumpurus.

Jeigu pivonija negausiai žydi arba visai nežydi praėjus 4–5 metams po pasodinimo, verta ieškoti priežasčių. Dažniausiai problemą sukelia šie veiksniai:

• Per giliai pasodintas keras – pivonijas reikia sodinti negiliai, maždaug 3–5 cm gylyje; pasodintos giliau jos dažnai atsisako žydėti.
• Netinkamai parinkta vieta – šie augalai mėgsta saulę ir geriausiai žydi saulėtose vietose. Pasodintos pavėsyje, pivonijos sukrauna mažiau pumpurų arba jų nesukrauna visai.
• Klaidos tręšiant – pivonijoms svarbiausi fosforas ir kalis, o azoto reikia mažiau. Jei vyrauja azotas, augalas vešins lapus, o ne formuos žiedinius pumpurus.
• Pavasarį paliktas storas mulčio sluoksnis – jis apsunkina jaunų ūglių išlindimą į šviesą, silpnina augalą ir blogina žydėjimą. Po žiemos storą mulčą reikia pašalinti arba pakeisti nauju, bet plonesniu – apie 3–4 cm.

Silpnai žydinčią pivoniją galima paskatinti keliais būdais – viskas priklauso nuo priežasties. Jei keras pasodintas per giliai, pavasarį jį galima atsargiai pakelti šakėmis ir po apačia papildomai užpilti žemės, kad augalas atsidurtų šiek tiek aukščiau. Jei pivonija auga per dideliame šešėlyje, verta praretinti aplinkinius krūmus ar medžius, kad patektų daugiau šviesos, o kraštutiniu atveju – rudenį persodinti į saulėtesnę vietą. Taip pat svarbu pavasarį nuimti per storą mulčio sluoksnį.

Yra ir paprastas triukas, galintis padėti augalui sukrauti daugiau pumpurų: panaudoti dviejų ingredientų mišinį – medžio pelenus ir kaulų miltus. Šio būdo tikslas – aprūpinti pivoniją svarbiausiais elementais, ypač fosforu ir kaliu.

Kaip tai padaryti? Sumaišykite po pusę stiklinės medžio pelenų ir kaulų miltų. Tuomet aplink stiebus iškaskite negilų griovelį ir mišinį lengvai įterpkite į žemę, saugodami, kad nepažeistumėte ūglių. Galiausiai palaistykite. Mišinį rekomenduojama naudoti kartą per sezoną, ankstyvą pavasarį.

Vengiant priežiūros klaidų ir reguliariai aprūpinant augalą reikalingomis medžiagomis, pivonijos kasmet turėtų žydėti vis gausiau ir sukrauti daugiau spalvingų pumpurų.

Norint, kad serbentų krūmai būtų stipresni, o uogos – didesnės, kai kurie sodininkai pasitelkia paprastą virtuvėje randamą priemonę – bulvių krakmolą, dar vadinamą bulvių miltais. Teigiama, kad jis gali padėti ir augalo būklei, ir derliaus kokybei, jei naudojamas saikingai ir tinkamu metu.

Kaip bulvių krakmolas veikia serbentus?

Bulvių krakmolas vertinamas dėl savo fizinių savybių. Pabarstytas ant augalo jis gali sudaryti ploną sluoksnį ant lapų, kuris apsunkina kai kurių smulkių kenkėjų judėjimą ir iš dalies sumažina jų daromą žalą.

Krakmolas taip pat neretai naudojamas kaip priedas naminiams purškalams – jis gali sustiprinti jų poveikį ir šiek tiek prisidėti prie grybelinių ligų plitimo ribojimo. Patekęs į dirvą, krakmolas palaipsniui skyla ir išskiria paprastesnius cukrus, kuriuos augalas gali pasisavinti per šaknis. Tai siejama su geresniu augalo maitinimu ir uogų formavimusi.

Bulvių krakmolo trąša serbentams: kaip pasigaminti?

Tokia naminė trąša kai kam primena kisielių – masė trumpai pakaitinama, o vėliau praskiedžiama vandeniu. Paruošimas nesudėtingas:

• 250 gramų bulvių krakmolo ištirpinkite 3 litruose šalto vandens.
• Kaitinkite, kol mišinys sutirštės ir ims priminti kisielių.
• Gautą masę praskieskite 10 litrų vandens ir tirpalu laistykite serbentų krūmus.

Kaip papildomą priemonę serbentams auginti kai kurie sodininkai renkasi medžio pelenus – jie gali aprūpinti augalą kaliu ir fosforu, o kartu padėti sumažinti amarų gausą. Pelenus rekomenduojama berti aplink augalą, prie krūmo pagrindo padarant negilius griovelius, o vėliau lengvai užžeriant žemėmis, kad jų neišpūstų vėjas. Kita alternatyva – pelenų ištrauka: 1 kilogramą pelenų užpilkite 5 litrais vandens, o prieš naudojimą mišinį praskieskite.

Tokios natūralios priemonės gali padėti geriau pamaitinti krūmus, o palankiomis sąlygomis tai neretai siejama su saldesnėmis ir stambesnėmis uogomis. Vis dėlto svarbu nepersistengti: naminius mišinius būtina skiesti, kad nebūtų pažeistos šaknys.

Kada geriausia tręšti ir laistyti, kad uogos būtų didelės?

Patyrę sodininkai dažnai tręšia serbentus kelis kartus per sezoną. Pirmasis tręšimas paprastai atliekamas žydėjimo pradžioje, kai ima skleistis pirmieji pumpurai. Šiuo laikotarpiu augalui ypač svarbus azotas, skatinantis lapų ir ūglių augimą.

Antrasis tręšimas dažniausiai planuojamas tuomet, kai ant krūmų jau aiškiai matomi besiformuojantys būsimų žiedų pumpurai – įprastai maždaug po dviejų savaičių nuo pirmojo tręšimo. Tai gali būti tinkamas metas panaudoti ir namines priemones, įskaitant krakmolo „kisielių“.

Kai serbentai pradeda megzti uogas (dažniausiai gegužės pabaigoje), augalui prireikia daugiau fosforo ir kalio. Todėl tokiu metu dažnai pasirenkamos šių elementų turinčios trąšos. Pavyzdžiui, tinkamai vandenyje praskiestas monokalio fosfatas gali pagerinti uogų skonį ir kartu šiek tiek pristabdyti tikrosios miltligės vystymąsi. Paprastai vienam krūmui sunaudojama apie 1 litras tirpalo.

Šiandien patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi, kada ir kaip teisingai genėti rožes, kad jos ilgai išliktų sveikos ir džiugintų gausiu žydėjimu.

Rožės – vienos populiariausių ir mylimiausių gėlių daugelyje sodų. Jos žavi išskirtiniu grožiu ir aromatu, todėl dažnas nori, kad krūmai žydėtų kuo ilgiau ir būtų vešlūs.

Vis dėlto, kad rožės ilgai išlaikytų dekoratyvumą, joms būtina tinkama priežiūra. Pasak patyrusių augintojų, vienas svarbiausių darbų yra genėjimas. Tai ne tik krūmo formavimas, bet ir būdas sumažinti ligų bei kenkėjų riziką, o taip pat paskatinti intensyvesnį žydėjimą.

Kada geriausia genėti rožes? Dažniausiai tam tinkamiausias laikas – žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai sniegas jau nutirpęs, o dirva pradėjusi šilti. Tuo metu augalai dar būna ramybės būsenoje ir nėra pradėję aktyviai augti, todėl genėjimas jiems ne toks stresuojantis.

Taip pat galima genėti ir vasaros viduryje, po pirmojo žydėjimo – tai padeda paskatinti pakartotinį žydėjimą.

Kaip pasiruošti genėjimui? Pirmiausia pasirūpinkite įrankiais: reikės aštrių, švarių sodo žirklių arba sekatoriaus. Svarbu, kad pjūviai būtų lygūs ir švarūs, neplėšytų audinių ir nepaliktų „žaizdų“, pro kurias lengviau patenka infekcijos.

Ką pašalinti pirmiausia? Prieš formuojant krūmą būtina iškirpti visas sausas, pažeistas ir sergančias šakas. Tai padeda užkirsti kelią ligų plitimui ir geriau apsaugo augalą nuo kenkėjų. Taip pat rekomenduojama pašalinti šakas, kurios auga į krūmo vidų arba kryžiuojasi tarpusavyje.

Kaip suformuoti taisyklingą krūmą? Genint svarbu išlaikyti tvarkingą formą. Ant kiekvienos šakos patariama palikti po 3–5 sveikus pumpurus, nukreiptus skirtingomis kryptimis. Taip krūmas augs tolygiai, šakos viena kitos neužgoš, o vainikas bus geriau vėdinamas.

Ar galima genėti drąsiau? Patyrę sodininkai pabrėžia, kad nereikėtų bijoti stipresnio genėjimo. Kuo daugiau pašalinama senų, silpnų šakų, tuo daugiau vietos ir maisto medžiagų lieka jauniems ūgliams. Būtent jie dažniausiai suformuoja didesnius, gražesnius žiedus ir užtikrina gausesnį žydėjimą.

Pamirškite tujas prie tvoros. Kraštovaizdžio specialistai vis dažniau rekomenduoja rinktis šiuolaikiškas alternatyvas, kurios ne tik atrodo įspūdingai, bet ir yra mažiau lepios, atsparesnės ligoms bei geriau prisitaikančios prie skirtingų sodo sąlygų. Štai keturios kultūros, kurios gali sėkmingai pakeisti įprastas tujas.

Vienas iš pasirinkimų – lėtai augantis medis, puikiai pakeliantis pavėsį. Natūraliomis sąlygomis jis gali užaugti iki 12 metrų. Minkšti spygliai išsiskiria sodria žalia spalva ir išilginėmis, maždaug 20 milimetrų ilgio juostomis. Kai jaunas medis peržengia 100 centimetrų aukštį, ant jo pradeda formuotis vertikaliai augantys violetiškai purpuriniai kankorėžiai. Pagrindinis šios rūšies trūkumas – didesni reikalavimai dirvos drėgmei ir derlingumui.

Kitas augalas dėl savo proporcijų dažnai vadinamas „pieštukiniu medžiu“. Paprastai jis užauga iki 700–800 centimetrų aukščio, o lajos skersmuo siekia vos iki 10 centimetrų. Šakos auga vertikaliai, todėl susiformuoja siaura kūginė laja. Spygliai gali būti žvynuoti arba adatėlių tipo, melsvai pilkos spalvos. Didžiausias minusas – didesnis šviesos poreikis: geriausiai auga atvirose, saulėtose vietose.

Trečiasis variantas – žemaūgė kedrinė pušis, auganti labai lėtai. Per metus ji paauga daugiausia 8–15 centimetrų. Tanki laja dažniausiai būna piramidės formos, o šakos kyla vertikaliai. Spygliai minkšti, ilgi, melsvai žali. Ši veislė ypač tinka akmenuotiems ir viržynų sodams, alpinariumams. Tačiau reikėtų įvertinti jos poreikius: jai svarbi didesnė dirvos drėgmė ir rūgštingumas.

Ketvirtoji kultūra – lėtai augantis, šliaužiantis augalas. Per metus jis paauga apie 4–5 centimetrus, o per pirmuosius 10 metų pasiekia maždaug 50 centimetrų aukštį. Lajos skersmuo išlieka labai kompaktiškas – iki 10 centimetrų. Jį galima sodinti pavieniui arba grupėmis. Pagrindinis trūkumas – didesni reikalavimai dirvos drėgmei.

Gyvatvorėms, topiarijoms ir įvairioms sodo kompozicijoms dažnai prireikia formuojamojo genėjimo. Tinkamai atliekamas jis padeda lengvai suformuoti norimą siluetą, ypač dirbant su kompaktiškais, lėtai augančiais augalais.

Šiandien patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi patarimu, kokius tris įspūdingus daugiamečius augalus verta sėti jau dabar, jei norite, kad vasaros pradžioje sodas pražystų ryškiomis spalvomis.

Kovas daugeliui gėlininkų yra itin darbymetis. Jei svajojate apie puošnų gėlyną, kuris džiugintų visą vasarą, sėjos atidėlioti nereikėtų. Pasak patyrusių augintojų, yra trys kultūros, kurioms ankstyvas startas ypač naudingas – jos atsidėkoja vešliu ir gausiu žydėjimu. Tai – sodo gvazdikas, hibridinė verbenė ir pentinius (delfiniumas).

Sodo gvazdikas pasižymi gana ilgu vegetacijos laikotarpiu: nuo sėjos iki žydėjimo praeina maždaug pusmetis. Dėl to sėjos terminai priklauso nuo regiono. Centrinėse vietovėse sėklas rekomenduojama sėti kovą, pietiniuose regionuose galima pradėti vasario pabaigoje, o vėsesnėse vietovėse sėja neretai nusikelia į balandžio pradžią. Daigus į lysvę paprastai sodina gegužę–birželį.

Hibridinė verbenė dažnai vadinama nenutrūkstamo žydėjimo karaliene – ji žydi nuo birželio iki pat šalnų, paversdama sodą tikra oaze. Sėklos paprastai geriausiai dygsta esant apie +23–25 °C temperatūrai, o daigai pasirodo po 4–7 dienų. Optimalus sėjos laikas – antroji kovo dekada, kai augalams jau pakanka natūralios šviesos.

Pentinius (delfiniumas) reikalauja kiek daugiau dėmesio, nes jo sėkloms būtina stratifikacija. Prieš sėją jas patariama laikyti šaldytuve, +3–5 °C temperatūroje, maždaug 2–3 savaites. Sėti rekomenduojama kovo viduryje – tuomet po 1,5–2 savaičių dažniausiai pasirodo tolygūs daigai.

Specialistai primena kelias svarbias taisykles: pentiniaus stratifikacijos praleisti nereikėtų, verbenės svarbu nesėti per tankiai, nes drėgnu oru tai gali paskatinti miltligę. O gvazdikų daigus po sudygimo patartina laikyti vėsiau (apie +15 °C), kad jie neištįstų.

Nepaprastai vertingą trąšą daržui daugelis visai neseniai tiesiog išmesdavo į šiukšliadėžę. Kalbama apie bananų žieves – jos yra augalams reikalingų mikroelementų šaltinis, todėl neverta jų švaistyti.

Ar žinojote, kad naudinga trąša gali būti visai šalia – jūsų namuose? Esame įpratę kai kuriuos maisto likučius išmesti net nesusimąstydami, kokią vertę jie iš tiesų turi.

Šį kartą kalbame apie paprastas bananų žieves. Jei namuose turite vaikų arba patys mėgstate šį vaisių, žievių neskubėkite atsikratyti. Net jeigu dar ne sezonas aktyviems sodinimo darbams, jos pravers vėliau.

Kad žievės iki vasaros nesupūtų ir nepasidengtų pelėsiu, jas svarbu tinkamai išdžiovinti. Tai padaryti paprasta: supjaustykite žieves peiliu, paskleiskite ant pergamentinio popieriaus arba popierinių rankšluosčių gerai vėdinamoje vietoje, tačiau saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių. Išdžiūvus žieves sudėkite į popierinį arba medžiaginį maišelį.

Jei turite laiko, džiovintas žieves galima sumalti kavamale į miltelius, tačiau tai nėra būtina.

Atėjus vasarai ir prasidėjus tręšimo laikui, paimkite gerą saują džiovintų žievių (galima įdėti ir kelias šviežias, jei turite) ir užpilkite 10 litrų vos šilto vandens. Perdozuoti praktiškai neįmanoma – toks natūralus užpilas augalams nepakenks.

Net jei žievių prisikaupė pusė kibiro, drąsiai užpilkite vandeniu ir palikite pritraukti kelias dienas. Rūgimo metu gali atsirasti lengvas kvapas, primenantis raugą – tai normali reakcija.

Kai užpilas pritraukia, jį patariama perkošti ir dar praskiesti papildomais 10 litrų švaraus vandens. Šiuo tirpalu galima laistyti beveik viską: nuo sodo gėlių iki pomidorų, paprikų, agurkų, žalumynų ir daigų.

Bananų žievės yra kalio, fosforo, magnio ir kalcio šaltinis. Būtent šios medžiagos padeda formuotis tvirtoms šaknims, skatina gausų žydėjimą ir prisideda prie saldesnio vaisių skonio.

Atsibodo prie lysvių besisukiojančios pelės? Patyrę daržininkai dalijasi paprastais būdais, kaip padaryti sklypą mažiau patrauklų graužikams ir ramiai rūpintis derliumi.

Ilgametę patirtį turintys sodininkai pasakoja, kad pelės sode dažnai pasirodo tyliai, tačiau žalą padaro labai greitai: apgraužia šaknis, gadina daržoves ir išrausia landas tiesiai po lysvėmis. Deja, daugelis problemą pastebi per vėlai – kai dalis derliaus jau būna nukentėjusi.

Vis dėlto, anot patyrusių daržininkų, yra keli paprasti, laiko patikrinti principai, kurie gali pastebimai sumažinti graužikų atsiradimo riziką ir padėti apsaugoti sodinius be papildomų išlaidų.

Pirmoji taisyklė – sklypo švara. Pelės mėgsta slėptuves: žolės krūvas, lentas, nepašalintas augalų liekanas. Kuo daugiau netvarkos, tuo didesnė tikimybė, kad graužikai įsikurs netoliese. Reguliarus tvarkymasis ir augalinių atliekų šalinimas reikšmingai sumažina riziką.

Antroji taisyklė – lysvių apsauga. Sodinant šakniavaisius ar daigus, į duobutes galima įdėti tinklelį arba kitą tankią medžiagą. Taip sukuriamas barjeras, pro kurį pelėms gerokai sunkiau pasiekti šaknų sistemą.

Trečioji taisyklė – atbaidymas. Graužikai nemėgsta aštrių kvapų, todėl gali padėti stiprų aromatą skleidžiantys augalai, pavyzdžiui, mėta ar kartusis kietis. Juos galima pasodinti sklypo pakraščiuose arba tiesiog išdėlioti šviežių šakelių šalia lysvių.

Svarbiausia – imtis priemonių iš anksto, nelaukiant, kol atsiras urvų. Tuomet tikimybė, kad derlius nukentės, bus minimali.

Patyrę sodininkai ir daržininkai dalijasi paprastu, bet veiksmingu patarimu: pomidorų vaisių skonis dažnai priklauso ne vien nuo veislės, o nuo to, kas įdedama į sodinimo duobutę.

Daugelis svajoja apie pomidorus, kurie kvepia vasara ir yra maloniai saldūs. Vis dėlto praktika rodo, kad tokį skonį pavyksta pasiekti ne visiems. Pasak specialistų, sprendimas gali būti visai šalia ir nereikalauti brangių trąšų.

Sodininkų teigimu, vienas paprasčiausių ir kartu patikimiausių pasirinkimų yra į duobutę įberti medžio pelenų. Jie praturtina dirvą kaliu, kuris siejamas su pomidorų saldumu ir vaisių tvirtumu.

Kalis padeda augalui tolygiau reguliuoti drėgmę, todėl vaisiai rečiau trūkinėja ir sukaupia daugiau cukrų. Be to, pelenai mažina dirvos rūgštingumą, o tai svarbu pomidorams, kurie prasčiau auga rūgščioje terpėje.

Dar viena pelenų nauda – papildomi mikroelementai, galintys sustiprinti augalų atsparumą ir padėti apsisaugoti nuo kai kurių ligų.

Kai kurie daržininkai į sodinimo duobutę taip pat deda smulkintų kiaušinių lukštų. Jie laikomi kalcio šaltiniu, kuris padeda sumažinti viršūninio puvinio riziką. Tiesa, lukštus rekomenduojama labai gerai susmulkinti, nes stambesni gabalėliai suyra lėtai.

Dar vienas populiarus priedas – svogūnų lukštai. Teigiama, kad jie gali atbaidyti kai kuriuos kenkėjus, gerinti dirvos struktūrą, o jų išskiriamos medžiagos slopina dalies grybinių ligų vystymąsi. Tai ypač aktualu drėgnesniuose regionuose.

Kartais į duobutę įberiama ir po arbatinį šaukštelį superfosfato – fosforas padeda šaknims greičiau įsitvirtinti ir startuoti augimui. Vis dėlto specialistai įspėja, kad per dideli trąšų kiekiai gali pakenkti, nes pomidorai jautrūs mineralų pertekliui.

Dėl to patariama rinktis mažas dozes ir laikytis saiko. O pelenai, pasak sodininkų, išlieka vienu saugiausių variantų – veikia švelniai ir tinka įvairioms pomidorų veislėms.

Taigi pomidorai, pasodinti kartu su pelenais, neretai užaugina saldesnius, aromatingesnius vaisius, o derlius būna tvirtesnis ir patrauklesnis.