Category: Sodas ir daržas

  • Ma pachnące kwiaty i zachowuje liście nawet zimą. Ciekawa alternatywa dla tui

    Mahonia pospolita to ozdobny krzew zimozielony, który zachwyca przez cały rok. Jej skórzaste liście w okresie zimowym nabierają czerwono-brązowych odcieni. Wiosną krzew obsypuje się gronami żółtych, pachnących kwiatów. Mahonia jest przy tym odporna na mróz i cień, co czyni ją idealnym wyborem dla trudnych miejsc w ogrodzie.

    Szukając pomysłu na urozmaicony, naturalistyczny charakter żywopłotu, ciekawym wyborem może być mahonia pospolita (Mahonia aquifolium). Krzew wywodzi się z zachodnich rejonów Ameryki Północnej. W polskich warunkach klimatycznych odnajduje się bez problemu i rośnie bujnie, o ile tylko zapewnimy mu właściwie dobrane stanowisko. Co jeszcze warto wiedzieć o krzewie i jak go uprawiać? Podpowiadamy.

    Mahonia pospolita to zwarty, zimozielony krzew dorastający zazwyczaj do około 1–1,5 metra wysokości, wyróżniający się błyszczącymi, skórzastymi liśćmi o ostro ząbkowanych brzegach. Wiosną, na przełomie kwietnia i maja, roślina obsypuje się gęstymi gronami jaskrawożółtych, pachnących kwiatów, które chętnie odwiedzają zapylacze. Późnym latem ich miejsce zajmują dekoracyjne, kuliste owoce o ciemnogranatowej barwie z sinym, woskowym nalotem. Z nadejściem jesiennych i zimowych chłodów ulistnienie mahonii nie opada, lecz efektownie przebarwia się na czerwono-brązowe odcienie.

    Krzew ten doskonale nadaje się na niskie, gęste żywopłoty – zarówno swobodne, jak i formowane, ponieważ bardzo dobrze znosi regularne przycinanie oraz zacienienie. Dodatkowym atutem takiej zielonej ściany są kolczaste liście, które tworzą zwartą, estetyczną i trudną do sforsowania barierę przez okrągły rok. Warto jednak podkreślić, że mahonia posadzona przy ogrodzeniu nie będzie wyglądała jak rząd jednakowych tui. Jej pokrój jest bardziej naturalny i niższy.

    Wiosna to optymalny moment, szczególnie polecany w chłodniejszych rejonach Polski. Roślina ma przed sobą cały sezon wegetacyjny, dzięki czemu zdąży głęboko się ukorzenić i wzmocnić przed pierwszą zimą. Jako roślina zimozielona nie będzie wtedy tak podatna na tzw. suszę fizjologiczną (zasychanie liści zimą przy zamarzniętym gruncie).

    Gleba po lecie jest jeszcze ciepła, a wilgotność powietrza i podłoża zazwyczaj wyższa niż w pełni lata, co sprzyja regeneracji i rozbudowie systemu korzeniowego. Nie warto sadzić mahonii zbyt późno, bo roślina musi zdążyć wytworzyć nowe korzenie przed pierwszymi silnymi przymrozkami.

    Większość dostępnych w sprzedaży mahonii jest sprzedawana w doniczkach z uformowaną bryłą korzeniową. Takie rośliny można w zasadzie sadzić przez cały sezon wegetacyjny (od kwietnia do listopada), pod warunkiem unikania sadzenia w czasie fal letnich upałów i suszy, regularnego i obfitego podlewania przez pierwsze tygodnie po posadzeniu.

    Mahonia pospolita to wyjątkowo efektowny krzew o całorocznych walorach ozdobnych – wiosną urzeka pachnącymi, żółtymi kwiatami, latem zdobi ogród granatowymi owocami, a zimą przyciąga wzrok skórzastymi liśćmi w purpurowo-bordowych odcieniach. Jest niezastąpionym wyborem do trudnych, głęboko zacienionych zakątków oraz pod korony dużych drzew, gdzie większość innych krzewów sobie nie radzi.

    Stanowi przy tym cenne wsparcie dla bioróżnorodności, oferując wczesny nektar budzącym się pszczołom, a później pokarm dla ptaków. Dodatkowo cechuje się dużą odpornością i niewielkimi wymaganiami pielęgnacyjnymi, dzięki czemu znakomicie sprawdza się jako bezproblemowy, gęsty żywopłot obronny.

  • Pasėkite šias daržoves dar rudenį – pavasarį derliaus sulauksite gerokai anksčiau

    Daugelis daržininkų sėją sieja su kovo ar balandžio šiluma, tačiau dalį daržovių verta pasėti dar vėlyvą rudenį. Toks „žieminis“ sėjimas leidžia pavasarį startuoti anksčiau – augalai ima dygti vos tik atšyla žemė.

    Ši praktika ypač praverčia, kai rudenį iš lysvių jau nuimti paskutiniai pomidorai ar cukinijos, o sezoną, rodos, norisi užbaigti: sutvarkyti daržą, perkasti žemę ir padėti įrankius. Būtent tuo metu galima pasirūpinti, kad pavasarį darbo būtų mažiau, o pirmosios daržovės ant stalo atsirastų greičiau.

    Žieminė sėja reiškia, kad sėklos į dirvą beriamos vėlyvą rudenį, prieš pat įšalui tampant pastoviam. Tuomet pavasarį nereikia laukti, kol po atlydžių šlapia ir įmirkusi žemė pradžius – sėklos jau būna vietoje ir gali pradėti augti vos pagerėjus sąlygoms.

    Nors gali kilti klausimas, kaip sėklos ištveria šaltį, mechanizmas gana paprastas: vėsioje, drėgnoje dirvoje jos prisigeria vandens ir išbrinksta, bet dėl žemos temperatūros dar nesudygsta. Per žiemą jos natūraliai „užsigrūdina“ (patiria stratifikaciją), o ankstyvą pavasarį, tirpstant dirvai, ima dygti anksčiau.

    Kaip veikia žieminė sėja

    Didelis šio būdo privalumas – pavasarinė drėgmė. Anksti sudygę daigai ją išnaudoja maksimaliai, todėl neretai būna tvirtesni, su gilesne šaknų sistema ir geriau pakelia ankstyvo pavasario sausras.

    Vis dėlto žieminė sėja tinka ne visiems augalams. Paprastai pasirenkamos mrazui atsparesnės, trumpesnį vegetacijos laikotarpį turinčios daržovės, kurios gali dygti esant žemesnėms temperatūroms.

    Didžiausias pavojus – per ankstyva sėja

    Paradoksalu, bet didžiausia rizika yra ne šaltis, o per šiltas ruduo. Jei sėklos pasėjamos per anksti, pavyzdžiui, dar šiltą spalį, jos gali sudygti iki žiemos, o tuomet jauni, gležni daigeliai neatlaikys pirmųjų stipresnių šalnų.

    Todėl svarbiausia – neskubėti ir sėti tik tuomet, kai orai jau stabiliai vėsta, o dirva netrukus ims šalti. Tokiu atveju sėklos per žiemą „palauks“ tinkamo momento ir pavasarį suteiks apčiuopiamą laiko pranašumą.

  • Sarkokoka – visžalis krūmas, žydintis žiemą ir kvepiantis vanile su medumi

    Sarkokoka (Sarcococca) – žemas, visžalis krūmas, kuris nustebina tuo, kad žydi pačiame žiemos įkarštyje. Nuo gruodžio iki kovo jis pasipuošia kreminiais žiedais, skleidžiančiais intensyvų vanilės ir medaus aromatą.

    Šis buksmedžio giminaitis ypač vertinamas dėl to, kad puikiai auga pavėsyje, kur daugelis kitų augalų skursta. Dėl blizgių, odiškų lapų krūmas išlieka dekoratyvus visus metus, o žiemą į sodą įneša gyvybės ir kvapo.

    Sarkokoka neretai vadinama kolekcininkų atradimu: ji sujungia subtilią visžalių augalų išvaizdą ir ryškų kvapą laikotarpiu, kai sode beveik nėra žydinčių rūšių. Tai gali būti įdomi alternatyva tiems, kurie ieško visžalio augalo vietoj ligoms ir kenkėjams jautresnio buksmedžio.

    Krūmas tinka įvairioms erdvėms – jį galima sodinti kaip žemą apvadą, auginti pavieniui prie įėjimo ar komponuoti terasoje vazonuose. Pasirinkimą lemia turima vieta ir norimas aukštis, nes skirtingos sarkokokos rūšys bei veislės gali skirtis augumu ir vaisių spalva.

    Kur sarkokoka auga geriausiai

    Kad krūmas išlaikytų sodrią lapų spalvą ir kasmet gausiai žydėtų, verta sudaryti sąlygas, panašias į jo natūralią miško aplinką. Pagrindinis privalumas – pakantumas giliam šešėliui, todėl jis gali tapti sprendimu „probleminėms“ sodo vietoms.

    Praktiškai tai reiškia, kad sarkokoka gali augti ten, kur saulės mažai, pavyzdžiui, prie šiaurinės namo sienos ar po medžių lajomis. Tinkamai parinkus vietą, ji gali būti ne tik foninis visžalis augalas, bet ir ryškus akcentas žiemą.

    Priežiūra: svarbiausi principai

    Sarkokokos priežiūra nėra sudėtinga, jei pasirūpinama keliomis bazinėmis sąlygomis. Augalui svarbu, kad aplinka būtų stabili ir artima miško paklotei – tai padeda išlaikyti sveiką lapiją ir gerą žydėjimą.

    Renkantis sarkokoką, verta atsižvelgti ir į tai, kur ji bus labiausiai juntama: pasodinta arčiau įėjimo, terasoje ar prie tako, ji žiemą džiugins ne tik vaizdu, bet ir aromatu. Tai vienas iš tų augalų, kurie suteikia sodui „antrą sezoną“, kai dauguma krūmų ilsisi.

  • Paskutinis metas sėti prieš žiemą: šios daržovės be problemų peržiemos dirvoje

    Paskutinis metas sėti prieš žiemą: šios daržovės be problemų peržiemos dirvoje

    Lapkritį ar gruodį dar galite suspėti pasėti vadinamąsias žiemines (priešžiemines) daržoves – jų derlius pavasarį dažnai būna 1–3 savaitėmis ankstesnis nei sėjant pavasarį.

    Principas paprastas: sėklos iki žiemos spėja prisigerti vandens ir išbrinkti, tačiau šalta dirva sustabdo tolimesnį dygimą. Atšilus pavasarį jos startuoja greičiau.

    Kaip rašoma „Deccoria“, ypač daug lemia drėgmė viršutiniame dirvos sluoksnyje – kovo ir balandžio saulė jį greitai išdžiovina. Pavasarį sėjamos sėklos neretai lieka sausumoje, o rudenį sėtos būna kiek giliau ir pavasarį gauna daugiau drėgmės iš tirpstančio sniego.

    Toks sėjimas itin naudingas šakninėms daržovėms, kurios dygsta lėčiau ir netolygiai, pavyzdžiui, šakninėms petražolėms. Vis dėlto svarbu nepataikyti į per šiltą laiką, kad sėklos nepradėtų dygti dar rudenį.

    Ką galima sėti prieš žiemą

    Priešžieminei sėjai tinka ir šakninės daržovės, ir prieskoninės žolelės. Tekste minimos morkos, šakninės petražolės, pastarnokai, taip pat lapinės petražolės ir krapai – jų sėklos šalčio paprastai nebijo.

    Rudenį pasėtos morkos dažniausiai auginamos ankstyvam, „ryšuliniam“ derliui – jaunoms šaknelėms su lapais. Pirmųjų galima sulaukti birželio pradžioje, o palankiais metais – net gegužės pabaigoje.

    Petražolių daigai gali ištverti ir stipresnes pavasario šalnas – tekste nurodoma, kad jauni augalai pakelia iki minus 8 laipsnių šaltį. Pastarnokų atveju pabrėžiama kita detalė: sėjai verta rinktis tik šviežias sėklas, nes senesnės sudygsta prasčiau.

    Veislės, kurias siūloma rinktis

    Prieš žiemą rekomenduojama rinktis ankstyvas, šalčiui atsparesnes veisles – jos pavasarį greičiau formuoja lapus ir šaknis. Tai padidina tikimybę, kad derlius bus ankstesnis.

    Tekste išskiriamos morkų veislės „Kalina F1“, „Amsterdamska“ ir „Nektarina F1“. Šakninėms petražolėms kaip tinkama žieminei sėjai minima veislė „Cukrowa“.

    Iš prieskoninių augalų siūlomas krapas „Lukullus“, o pastarnokams – veislė „Półdługi Biały“.

    Kaip sėti: laikas, vieta ir gylis

    Geriausias metas – kai dirva jau atvėsusi, bet dar neužšalusi: dažniausiai lapkritį arba gruodį. Morkas siūloma sėti likus 3–5 dienoms iki prognozuojamų šalčių, o jei lapkritis šiltas, darbus perkelti į gruodį.

    Priešžieminei sėjai patariama rinktis lengvesnę, laidžią dirvą ir šiek tiek aukštesnę vietą, kad pavasarį jos neužlietų tirpsmo vanduo. Sunkioje molingoje žemėje drėgmė laikosi ilgiau, todėl sėklos gali lengviau supūti.

    Dar viena taisyklė – sėjomaina: morkų, petražolių, krapų ir pastarnokų nereikėtų sėti ten, kur pastaruosius trejus metus augo šios daržovės ar salieras. Jos priklauso tai pačiai augalų šeimai, todėl dalijasi ligomis ir kenkėjais.

    Sėklas siūloma berti į iki 2 centimetrų gylio vageles – kiek giliau nei pavasarį – ir sėti tankiau, net maždaug perpus, nes dalis sėklų per žiemą gali nukentėti. Eilučių galus verta pasižymėti kuoliukais, kad pavasarį daigų nesupainiotumėte su piktžolėmis.

    Ar reikia dengti lysves

    Dažniausiai prieš žiemą apsėtos lysvės specialios dangos nereikalauja – geriausia apsauga yra sniegas. Nurodoma, kad didesnis nei 10 centimetrų sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija nuo šalčio.

    Tačiau besniegėmis žiemomis, kai dirva tai įšąla, tai atšyla, lysves galima pridengti eglišakėmis. Toks sluoksnis praleidžia orą, mažina dirvos peršalimą ir sušvelnina temperatūros svyravimus.

    O ankstyvą pavasarį, po tirpsmo, siūloma uždengti lysvę balta agroplėvele – ji mažina drėgmės garavimą ir gali apsaugoti jaunus daigus nuo pavasarinių šalnų.

  • Kaip rudenį apsaugoti bespyglių gervuogių ūglius nuo šalnų: derlius kitąmet bus gausesnis

    Kaip rudenį apsaugoti bespyglių gervuogių ūglius nuo šalnų: derlius kitąmet bus gausesnis

    Bespyglės gervuogės kitų metų derlių „susikrauna“ dar rudenį – būtent tada sprendžiama, kurie ūgliai peržiemos ir kitą vasarą duos uogų. Paprasti darbai po paskutinio skynimo gali lemti, ar krūmas pavasarį startuos stiprus, ar dalį sezono „gydysis“ po šalčių.

    Kaip rašo „Deccoria.pl“, pirmas žingsnis – iškart po derliaus prie pat žemės išpjauti tuos ūglius, kurie šiemet derėjo. Gervuogės vaisius krauna ant antramečių ūglių, todėl seni po skynimo pamažu nunyksta, o palikti iki pavasario tik trukdo tvarkant krūmą.

    Senuosius ūglius galima atpažinti pagal trumpas šonines šakeles, ant kurių vasarą noksta uogos – jauni, šiemetiniai, jų dar neturi. Iškirptus ūglius verta iš karto išnešti iš sodo ir nepalikti po krūmu, ypač jei buvo ligų požymių.

    Apžiūrint jaunus ūglius svarbu paieškoti smulkių, kiek įdubusių purpurinių dėmelių, kurių vidurys vėliau pilkėja. Jei tokių dėmių daug, toks ūglis dažniausiai šalinamas kartu su senais, kad problema nepersimestų į kitą sezoną.

    Ūglių atranka ir įrankių higiena

    Genint krūmą, po kiekvieno sergančio ūglio išpjovimo sekatoriaus ašmenis pravartu dezinfekuoti. Taip mažesnė rizika pernešti ligas ant sveikų augalo dalių.

    Iš šiemet užaugusių ūglių ant kiekvieno krūmo paliekami 5–7 storiausi ir nepažeisti – būtent jie kitąmet ir derės. Likę, silpnesni ar nereikalingi ūgliai išpjaunami prie pat žemės.

    Laistymas ir tręšimas rudenį: kada nepersistengti

    Rudenį gervuogės laistomos tik tada, kai ilgai nelyja ir žemė po krūmais išdžiūsta. Paviršinėms šaknims kenkia ir sausra, ir vandens perteklius, todėl prieš laistant verta pasitikrinti dirvos drėgmę.

    Jei jau laistoma, tai daroma gausiau – kad dirva sudrėktų maždaug iki 30 cm gylio, kur dažniausiai siekia šaknys. Drėgna dirva paprastai įšąla sekliau nei sausa, todėl toks laistymas prieš žiemą gali padėti krūmui lengviau ištverti šalčius, tačiau persistengti nepatariama, kad neišsiplautų maisto medžiagos.

    Azoto trąšomis bespyglės gervuogės, kaip nurodoma, paskutinį kartą tręšiamos birželio pabaigoje. Vėliau azotas nebeduodamas, nes skatina augimą, o naujas augimas rudenį didina nušalimo riziką.

    Rudenį tręšimas paprastai apsiribojamas kaliu – pavyzdžiui, kalio sulfatu, kurį siūloma išbarstyti ne vėliau kaip iki spalio pabaigos, kad iki žiemos spėtų ištirpti ir pasiekti šaknis. Vis dėlto lengvose, smėlingose dirvose lietus maisto medžiagas gali greitai nuplauti, todėl tokiu atveju gali būti tikslingiau palaukti pavasario.

    Mulčiavimas ir ūglių uždengimas nuo šalčių

    Prieš įšąlant žemei aplink krūmus paskleidžiamas storas, maždaug 10 cm mulčio sluoksnis. Patariama tai daryti dieną po lietaus arba po laistymo – tuomet drėgmė ilgiau išsilaiko dirvoje.

    Mulčias saugo šaknis ir krūmo pagrindą, iš kurio pavasarį auga nauji ūgliai. Po storesniu sluoksniu dirva lėčiau atvėsta ir žiemą mažiau patiria kaitą, kai atodrėkių metu tai įšąla, tai atitirpsta – tokie svyravimai ypač kenkia smulkioms šaknims.

    Mulčiavimui rekomenduojama spygliuočių žievė – ji šiek tiek rūgština dirvą, o gervuogėms palankiausia terpė įvardijama pH 6,0–6,5. Šiaudų siūloma vengti, nes jie gali privilioti graužikus, galinčius žiemą apgraužti ūglių žievę.

    Pačius ūglius dengti patariama vėlyvą rudenį, kai šiltesni orai jau pasitraukę, bet žemė dar nėra įšalusi. Pasirenkama diena su kelių laipsnių šiluma, nes sušalę ūgliai tampa standūs ir lenkiant lengviau lūžta.

    Tuomet ūgliai atrišami nuo atramų, atsargiai palenkiami išilgai eilės ir pritvirtinami prie žemės keliose vietose vieliniais lankais ar segtukais, skirtais agroplėvelei. Ant viršaus uždengiama neaustinė danga, o kraštai prispaudžiami, kad jų nenupūstų vėjas.

    Pavasarį, kai stiprūs šalčiai praeina, danga nuimama, o ūgliai vėl pririšami prie atramų. Tuo pačiu apžiūrimos viršūnės – nudžiūvusios dalys patrumpinamos.

  • Kaip lapkritį apsaugoti vynmedį nuo šalčių: kaupelis ir lengvas uždengimas jaunoms vynmedžių šakoms

    Kaip lapkritį apsaugoti vynmedį nuo šalčių: kaupelis ir lengvas uždengimas jaunoms vynmedžių šakoms

    Vynmedžiai žiemą ramybės būsenoje šalčius ištveria gana gerai, tačiau labiausiai nukenčia ne ūgliai, o šaknys ir skiepijimo vieta. Todėl lapkritį verta pasirūpinti paprasta, bet veiksminga apsauga – žemių kaupu prie krūmo pagrindo ir lengvu jaunų ūglių uždengimu.

    Kaip rašo „Deccoria“, sumedėję ūgliai ir jų pumpurai gali atlaikyti ir apie –20 laipsnių šalčius, o atspariausi hibridai – dar daugiau. Vis dėlto šaknys yra gerokai jautresnės: kai kurių europinių veislių jos gali pradėti pažeisti jau esant keliems laipsniams žemiau nulio.

    Paprastai dirvą nuo įšalo saugo sniegas, veikiantis kaip natūrali izoliacija. Tačiau besniegėmis žiemomis žemė įšąla giliau, todėl šaknims kyla didesnė rizika – ypač jauniems, per pastaruosius penkerius metus pasodintiems vynmedžiams.

    Dar viena jautri vieta – skiepijimo vieta, esanti ties kamieno apačia. Jei ji nušąla, dažnai žūsta visa antžeminė vynmedžio dalis, o atželia tik poskiepis, todėl skiepą verta paslėpti po žemių sluoksniu.

    Kodėl neužtenka vien žemių kaupo

    Žemių kaupas gerai apsaugo šaknis, apatinę kamieno dalį ir kelis žemiausius pumpurus, tačiau jis nepasiekia visų per sezoną užaugusių sumedėjusių ūglių. Ant jų esantys pumpurai kitais metais formuos naujus ūglius ir derlių, todėl jaunų krūmų ūgliai dažnai papildomai dengiami lengva, orui pralaidžia danga.

    Ypač svarbu atidžiai saugoti jautresnes veisles ir jaunus vynmedžius, kurių ūgliai yra plonesni ir lengviau pažeidžiami šalčio. Tuo tarpu senesnių krūmų stori ūgliai dažnai yra standūs, todėl juos reikia dengti taip, kad nelaužytumėte.

    Ką padaryti prieš dengiant vynmedį

    Prieš žiemą rekomenduojama tik minimaliai patrumpinti ūglius – tiek, kad juos būtų lengviau prilenkti ar apdengti. Pagrindinį genėjimą geriau palikti žiemos pabaigai ar ankstyvam pavasariui, kai nuimama danga, kad nesukeltumėte vadinamojo „vynmedžio ašarojimo“.

    Lapkritį pirmiausia patariama pašalinti žalius, nespėjusius sumedėti ūglių galiukus – jie nušąla greičiausiai, tad po žiemos vis tiek tektų juos iškirpti. Jei ūgliai per ilgi ir jų nepavyksta saugiai prilenkti, rudenį juos galima trumpinti saikingai, nepadarant per didelės žalos būsimo sezono pumpurams.

    Dar vienas praktinis žingsnis – patikrinti dirvos drėgnumą prieš supilant kaupelį. Jei ruduo buvo sausas ir žemė biranti, vynmedį verta gausiau palieti dieną be šalnų: drėgna dirva šąla lėčiau nei sausa, todėl šaltis vėliau pasiekia šaknis.

    Žemių kaupelis ir kuo dengti ūglius

    Vynmedžio pagrindui dažniausiai pakanka maždaug 30 cm aukščio kaupelio iš įprastos sodo žemės. Jį geriausia supilti po pirmųjų šalnų, kai lapai jau nukritę, bet dirva dar nėra įšalusi.

    Svarbu žemių nekasti visai šalia krūmo, kad neatsidengtų šaknys ir nebūtų pašalintas natūraliai jas saugantis dirvos sluoksnis. Skiepytų vynmedžių atveju kaupas turi uždengti ir skiepijimo vietą – žemė turėtų būti supilta taip, kad ši vieta liktų saugiai po sluoksniu.

    Virš kaupelio išlendančius ūglius patariama dengti orui pralaidžiomis medžiagomis: spygliuočių šakomis, šiaudais arba balta žiemine agroplėvele. Jaunus, lanksčius ūglius dažnai galima atlaisvinti nuo atramos, prilenkti prie žemės ir pritvirtinti – sniegas tuomet papildomai uždengia ir izoliuoja.

    Jei vynmedis senesnis ir ūgliai standūs, jų geriau nelankstyti, kad neįskiltų – tokiu atveju patogiau apvynioti ūglius žiemine, vandenį ir orą praleidžiančia danga, kuri gali likti iki pavasario.

    Rudenį taip pat verta sugrėbti ir išnešti nukritusius lapus, ypač jei vasarą vynmedis sirgo ligomis: ant lapų gali peržiemoti ligų sukėlėjai, kurie pavasarį vėl užkrės augalą. Atšilus orams ir praėjus stipriesiems šalčiams, dangą reikėtų nuimti, o kaupelį – išsklaidyti, kad skiepas per ilgai neliktų po žeme.

  • Jemioła ant obels: kaip ją saugiai išpjauti, kad neataugtų, ir kur dėti nupjautą šaką

    Jemioła ant obels: kaip ją saugiai išpjauti, kad neataugtų, ir kur dėti nupjautą šaką

    Jemiola, kuri ant obels ar kriaušės atrodo dekoratyviai, iš tiesų pamažu silpnina medį. Tai pusiau parazitinė augalų rūšis: pati pasigamina dalį maisto, tačiau vandenį ir mineralines medžiagas „atsiurbia“ iš medžio šakų.

    Viena nedidelė kekė stipriame, sveikame medyje dažniausiai didelės žalos nepadaro. Problemos prasideda, kai jų daugėja – kiekviena kekė mažina vandens kiekį, kuris lieka medžio lapams ir ūgliams.

    Labiausiai tai pasijunta sausringais laikotarpiais: jemioolos lapai intensyviai garina vandenį net tada, kai dirvoje trūksta drėgmės. Dėl to šaka, ant kurios ji auga, netenka daugiau vandens nei kitos, o medis gali prasčiau augti ir duoti mažesnį derlių.

    Ilgainiui kai kurios šakos ima džiūti, o seni ir nusilpę vaismedžiai kraštutiniais atvejais gali netekti didesnių šakų ar net visai žūti. Todėl pastebėjus jemioolą verta ją šalinti nelaukiant, kol išplis.

    Ant kokių medžių dažniausiai auga jemioola

    Jemioola gali įsikurti ant daugiau nei 200 medžių ir krūmų rūšių, tačiau dažniausiai pastebima ant tuopų, liepų ir klevų. Greičiausiai ji užima senesnius, didelius ir gerai saulės apšviestus medžius.

    Jos plitimui ypač padeda paukščiai: žiemą jie lesa baltas uogas, o sėklas perneša ant kitų medžių. Sėklos yra lipnios, todėl lengvai prikimba prie žievės – kai paukštis nuvalo snapą į šaką arba kai sėklos patenka su išmatomis.

    Pavasarį jos sudygsta toje pačioje vietoje ir pradeda formuoti naują kuokštą. Dėl to obelys, augančios šalia jemioola apaugusių medžių, yra ypač pažeidžiamos – jų lają patartina apžiūrėti kas žiemą, kai šakos be lapų.

    Kaip saugiai pašalinti jemioolą nuo obels

    Patikimiausia jemioolą šalinti išpjaunant ją kartu su šakos dalimi, ant kurios ji auga. Jei nuplėšite tik žalius ūglius, medienoje dažnai lieka „siurbtukai“, ir per metus ar dvejus kuokštas gali ataugti.

    Tinkamiausias laikas – žiema, kai medis ilsisi, o jemioolos kuokštai aiškiai matomi ant plikų šakų. Darbą patogiausia derinti su žieminiu vainiko genėjimu ir atlikti sausą dieną, kai temperatūra yra aukščiau nulio.

    Pjūvio vietą rekomenduojama rinktis ne visai prie kuokšto: orientacinė praktika – pjauti maždaug 30 cm nuo kuokšto pagrindo link kamieno, nes šiame ruože medienoje gali būti įaugę siurbtukai. Jei šaka ties jemioolos įaugimo vieta pastebimai sustorėjusi, pjūvį gali tekti perkelti arčiau kamieno.

    Genint svarbu nepalikti „kelmo“: šaką kirpkite virš šoninės atšakos arba ties vieta, kur ji išauga iš stambesnės šakos. Naudokite aštrų sekatorių ar sodo pjūklą – bukas įrankis plėšo medieną ir palieka nelygią žaizdą.

    Jei šaka storesnė nei apie 3 cm, ją patariama nupjauti keliais etapais, kad krentanti šaka nenuluptų žievės. Po stambesnių šakų pašalinimo žaizdą verta patepti sodo tepalu, kuris mažina grybinės infekcijos riziką.

    Baigę darbą prie vienos obels, įrankių ašmenis nuvalykite bent 75 proc. stiprumo alkoholiu – taip sumažinsite ligų pernešimo tikimybę kitam medžiui.

    Jei jemioolos kuokštų yra daug, neskubėkite išpjauti visko per vieną kartą: rekomenduojama per vieną sezoną pašalinti ne daugiau kaip 30 proc. vainiko. Per stiprus genėjimas vienu metu gali dar labiau nusilpninti obelį.

    Jeigu jemioola auga ant labai storo konaro (stambesnio nei apie 5 cm) arba ant kamieno, dažnai siūlomas švelnesnis sprendimas: nupjauti patį kuokštą prie pat žievės ir vietą sandariai uždengti juoda agroplėvele. Be šviesos po danga siurbtukai nebeišleidžia naujų ūglių ir ilgainiui sunyksta, o agroplėvelę patariama palikti metus ar dvejus.

    Ką daryti su nupjauta šaka ir jemioola

    Jei šaka su jemioola nupjauta gruodį, kuokštas gali būti panaudotas kaip šventinė dekoracija, ypač jei laikomas vėsiai, pavyzdžiui, prieangyje. Tačiau svarbu prisiminti, kad jemioolos lapai ir uogos yra nuodingi žmonėms, šunims ir katėms, o pavojingesni laikomi lapai.

    Todėl pakabinkite ją taip, kad nepasiektų vaikai ir augintiniai, o nukritusias dalis nedelsdami surinkite. Nupjautos šakos ir jemioolos likučiai tinka kompostui arba žaliųjų atliekų konteineriui.

    Kompostas vėliau neišplatins jemioolos ant kitų medžių, nes jos sėklos prigyja tik ant gyvų šakų žievės. Po metų verta apžiūrėti pjūvio vietą: jei šalia žaizdos pasirodė nauji žali ūgliai, šaką reikėtų patrumpinti dar kartą, šiek tiek arčiau kamieno.

  • Paskutinis metas žieminei sėjai: šios daržovės ramiai peržiemos dirvoje

    Paskutinis metas žieminei sėjai: šios daržovės ramiai peržiemos dirvoje

    Lapkritis ir gruodis – metas, kai darže dar galima pasėti kai kurias daržoves „prieš žiemą“. Tokia žieminė sėja leidžia pavasarį sulaukti derliaus anksčiau – dažniausiai 1–3 savaitėmis, nei sėjant pavasarį.

    Kaip aiškina sodininkystės patarimų portalas „Deccoria“, sėklos, pasėtos prieš pat įšąlant žemei, rudenį spėja prisigerti vandens ir išbrinkti, tačiau šaltis sustabdo tolesnį dygimą. Pavasarį, vos dirvai sušilus, augalai startuoja greičiau.

    Skirtumas ypač pastebimas tada, kai pavasaris sausas: viršutinis dirvos sluoksnis greitai išdžiūsta, o pavasarinės sėjos sėkloms gali stigti drėgmės. Žieminės sėjos sėklos paprastai būna kiek giliau, jas geriau pasiekia tirpstančio sniego vanduo.

    Toks būdas naudingas ir tiems augalams, kurie dygsta ilgai bei netolygiai, pavyzdžiui, šakninėms petražolėms. Be to, jauni daigai gali atlaikyti trumpus sugrįžtančius šalčius.

    Ką verta sėti prieš žiemą

    Prieš žiemą tinka sėti šakniavaisius ir žalumynams auginamus augalus, kurių sėklos nebijo šalčio. Tarp dažniausiai minimų – morkos, šakninės petražolės, pastarnokai, lapinės petražolės ir krapai.

    Žiemai pasėtos morkos dažniausiai tinka ankstyvam „ryšuliniam“ derliui – jaunoms šaknelėms su lapais. Pirmųjų dažnai sulaukiama birželio pradžioje, o palankiais metais – net gegužės pabaigoje.

    Šakninėms petražolėms žieminė sėja ypač patogi todėl, kad jų smulkios sėklos dygsta lėtai. Jauni augalai gali ištverti šalnas iki minus 8 laipsnių, tad trumpas atšalimas po atodrėkio jiems paprastai nepakenkia.

    Pastarnokai taip pat dygsta iš lėto – pirmieji lapeliai kartais pasirodo tik po kelių savaičių ar net mėnesio. Svarbi detalė: šiam augalui verta rinktis tik šviežias sėklas, nes senesnės duoda gerokai mažiau daigų.

    Veislės, kurios geriau ištveria šaltį

    Sėjai prieš žiemą siūloma rinktis ankstyvas, šalčiui atsparesnes veisles – jos pavasarį greičiau suformuoja šaknis ir lapus, todėl ir derlius pasirodo anksčiau.

    Iš morkų minimos veislės „Kalina F1“, „Amsterdamska“ ir „Nektarina F1“. Šakninėms petražolėms žieminei sėjai rekomenduojama veislė „Cukrowa“.

    Tarp tinkamų variantų taip pat nurodomi krapai „Lukullus“ ir pastarnokai „Półdługi Biały“.

    Kaip pasiruošti lysvę ir kada sėti

    Geriausias metas – kai dirva jau atvėsusi, bet dar nesustingusi: paprastai lapkritis arba gruodis. Morkas patariama sėti likus 3–5 dienoms iki prognozuojamų šalčių, kad šiltesnėje žemėje jos nepradėtų dygti dar rudenį.

    Vieta turėtų būti su lengvesne, pralaidžia dirva – sunkioje, molingoje žemėje drėgmė laikosi ilgiau, todėl sėklos lengviau pūva. Praktinis patarimas – rinktis kiek aukštesnę, nuo tirpstančio sniego vandens mažiau užliejamą vietą.

    Taip pat svarbi sėjomaina: morkas, petražoles, krapus ir pastarnokus geriau sėti ten, kur pastaruosius trejus metus neaugo nei šie augalai, nei salierai. Jie priklauso tai pačiai šeimai ir turi bendrų ligų bei kenkėjų.

    Prieš sėją lysvę rekomenduojama perkasti ir žemę pagerinti kompostu. Azoto trąšas geriau berti tik pavasarį, kai augalai jau sudygę, nes rudenį įterptos per žiemą gali būti išplautos.

    Sėklas patariama berti į vageles iki 2 cm gylio – kiek giliau nei pavasarį. Tarpueiliai nurodomi tokie: morkoms ir petražolėms 25–30 cm, krapams – apie 20 cm, o sėti verta tankiau, nes dalis sėklų per žiemą gali žūti.

    Ar reikia dengti žiemines lysves

    Dažniausiai žieminės sėjos lysvės specialiai nedengiamos – geriausia izoliacija yra sniegas. Teigiama, kad daugiau nei 10 cm sniego sluoksnis gerai apsaugo dirvą nuo įšalo.

    Vis dėlto, jei žiema besniegė ir dirva tai įšąla, tai atšyla, lysvę galima pridengti eglišakėmis. Tokia danga praleidžia orą, mažina dirvos peršalimą ir švelnina temperatūros svyravimus.

    Ankstyvą pavasarį, nutirpus sniegui, ant lysvės galima patiesti baltą agroplėvelę: ji mažina drėgmės garavimą ir saugo jaunus daigus nuo šalnų, todėl sudygimas gali būti greitesnis.

  • Žieminis česnakas: kodėl verta sodinti tik sezono pabaigoje ir kaip užauginti stambias galvutes

    Žieminis česnakas: kodėl verta sodinti tik sezono pabaigoje ir kaip užauginti stambias galvutes

    Žieminį česnaką verta sodinti ne rudenio pradžioje, o sezono pabaigoje – tuomet pavasarį jis startuoja greičiau, o galvutės užauga stambesnės. Vėlyvesnis sodinimas padeda išvengti situacijos, kai iki šalčių česnakas spėja išleisti daug lapų ir tampa jautresnis šalčiui.

    Kaip rašo lenkų portalas „Deccoria.pl“, geriausiai šaknys formuojasi vėsesnėje dirvoje – maždaug 0–10 °C temperatūroje. Per tą laiką skiltelės įsišaknija, tačiau nespėja sužaliuoti, todėl augalas žiemą pasitinka atsparesnis.

    Sodinimo terminas vis dėlto priklauso nuo to, kada ateina pastovūs šalčiai. Česnako skiltelėms reikia maždaug 6 savaičių, kad tinkamai įsišaknytų, todėl sodinimo laiką patogu skaičiuoti „nuo galo“ – nuo dienos, kai žemė įšąla.

    Per ilgai laukti taip pat nereikėtų: vėlai pasodintos skiltelės gali nebespėti gerai įsišaknyti. Be to, pavėluotas sodinimas siejamas su vadinamąja „stora kaklelio“ yda, kai galvutės kaklelis ilgai nedžiūsta ir drėgmė lengviau skatina puvimą.

    Kur ir į kokią dirvą sodinti

    Česnakui parinkite kuo saulėtesnę vietą ir purią, derlingą dirvą. Rekomenduojamas dirvos rūgštingumas – artimas neutraliai reakcijai, apie pH 6,5–7,5.

    Svarbu vengti vietų, kur po lietaus ilgai laikosi vanduo – per šlapioje dirvoje česnakas lengviau serga, o galvutės ima pūti. Dirva gali būti drėgna, bet ne permirkusi.

    Prieš sodinimą verta įvertinti sėjomainą. Česnakas gerai auga po žirnių, ankstyvųjų kopūstų, taip pat po pupelių, agurkų ar pomidorų.

    Nerekomenduojama jo sodinti ten, kur pastaruosius ketverius metus augo svogūnai, porai, laiškiniai česnakai ar pats česnakas – tokiu atveju dirvoje gali kauptis ligos ir kenkėjai, pažeidžiantys būsimą derlių.

    Maždaug mėnesį prieš sodinimą lysvę patartina perkasti kastuvo gyliu ir išrinkti akmenis, grumstus bei augalų liekanas. Šviežio mėšlo rudenį geriau nenaudoti – jis gali paskatinti ligas ir atnešti piktžolių sėklų.

    Ar reikia beicuoti skilteles ir kaip jas paruošti

    Jei skiltelės sveikos, jų specialiai beicuoti nebūtina. Vis dėlto svarbiausia – sodinamoji medžiaga: ligos ir kenkėjai dažnai „atkeliauja“ būtent su užkrėstomis galvutėmis, o mirkymas tokios problemos neišsprendžia.

    Renkantis česnaką sodinimui akcentuojama patikimos, kokybiškos sodinamosios medžiagos svarba. Iš savų atsargų geriausia atrinkti galvutes iš augalų, kurie visą sezoną augo sveikai ir tolygiai žaliavo.

    Galvutes į skilteles patartina išskaidyti tik sodinimo dieną, nes atskiros skiltelės greičiau praranda daigumą. Sodinimui rinkitės didžiausias, kietas skilteles su nepažeista apačia, o minkštas, dėmėtas ar su pelėsiu – atmeskite.

    Gylis, atstumai ir priežiūra pavasarį

    Rudenį skilteles sodinkite maždaug 5–6 cm gyliu, statmenai, „pėdele“ žemyn. Pasodinus žemę lengvai prispauskite, kad skiltelė išliktų tinkamoje padėtyje.

    Atstumą tarp skiltelių parinkite pagal jų dydį – maždaug 7–15 cm, o tarp eilių palikite apie 20–25 cm. Toks išdėstymas palengvina ravėjimą, nes česnako lapai mažai uždengia dirvą ir piktžolės lysvėje dažnai dygsta aktyviai.

    Anksti pavasarį, pasirodžius pirmiesiems lapams, česnakui prireikia daugiau azoto. Nurodoma, kad galima naudoti amonio salietrą, o skurdesnėje dirvoje trąšų kiekį padalyti į dvi dalis.

    Didžiausias vandens poreikis paprastai būna gegužę ir birželį, intensyvaus augimo metu – jei ilgai nėra lietaus, lysvę reikia palaistyti. Likus maždaug dviem savaitėms iki derliaus nuėmimo laistymą rekomenduojama nutraukti, kad galvutės geriau laikytųsi sandėliuojant.

    Jei veislė leidžia žiedynstiebį, jį verta nulaužti vos pasirodžius – paliktas stiebas mažina galvučių derlių. Šis darbas dažnai vadinamas žiedynstiebių šalinimu.

  • Kaip pašalinti kelmą neiškasant vejos: grybiena padeda jam suirti natūraliai

    Kaip pašalinti kelmą neiškasant vejos: grybiena padeda jam suirti natūraliai

    Po nupjauto medžio likęs kelmas daugeliui tampa ilgalaike problema: jį sunku išrauti, o technikos nuoma ar profesionalios paslaugos kainuoja. Vis dėlto kelmo nereikia nei kasti, nei griebtis agresyvios chemijos – yra natūralesnis būdas, leidžiantis medienai tiesiog suirti.

    Lenkų portale „Deccoria.pl“ aprašomas metodas remiasi grybiena, priklausančia rūšiai Phlebiopsis gigantea (lietuviškai dažnai vadinama didžiąja plaušabude). Tai saprotrofinis grybas, natūraliai augantis ant negyvos medienos ir ją palaipsniui skaidantis.

    Idėja paprasta: grybas „maitinasi“ kelmo mediena, todėl šis su laiku tampa trapesnis, sutrūkinėja ir lengviau pasiduoda pašalinimui. Tekste pabrėžiama, kad tokia priemonė neturėtų išsekinti dirvožemio ir neturėtų kenkti šalia augantiems augalams.

    Per kiek laiko kelmas suyra, priklauso nuo jo dydžio, medienos kietumo, drėgmės ir oro sąlygų. Mažesni kelmai, kaip nurodoma, kartais suirsta maždaug per 6 mėnesius, o didesniems gali prireikti 1–2 metų.

    Kaip naudojama kelmų skaidymo grybiena

    Prekyboje tokios grybienos dažnai galima rasti kaip paruoštą preparatą, skirtą kelmams skaidyti. Straipsnyje minima, kad jo galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse, statybinių prekių centruose ar internetu.

    Pirmas žingsnis – paruošti kelmą, kad grybiena lengviau prasiskverbtų į medieną. Rekomenduojama kelme išgręžti angas (mažiausiai apie 15 cm gylio), taip pat galima paviršių įrėžti, o pats kelmas turėtų būti nupjautas kuo arčiau žemės – tuomet procesas spartėja.

    Toliau grybiena skiedžiama vandeniu pagal konkretaus produkto instrukciją ir supilama į išgręžtas angas bei ant kelmo viršaus. Kad kelmas neišdžiūtų, siūloma jį uždengti kompostu, mulčiu arba plėvele ir leisti gamtai atlikti savo darbą.

    Kada kertant medį gali reikėti leidimo

    Pačio kelmo šalinimas sode atskiro leidimo, kaip akcentuojama, nereikalauja, tačiau situacija keičiasi, kai kalbama apie medžio kirtimą. Straipsnyje primenama, kad daugeliu atvejų nekilnojamojo turto savininkams prieš kertant medį gali tekti gauti leidimą.

    Remiantis Lenkijoje galiojančiomis taisyklėmis, pranešimas institucijoms dėl medžio kirtimo fiziniams asmenims gali būti privalomas, jei kamieno apimtis 5 cm aukštyje viršija nustatytas ribas. Nurodomi tokie slenksčiai: 80 cm – tuopoms, gluosniams, uosialapiams ir sidabriniams klevams; 65 cm – paprastiesiems kaštonams, baltažiedėms robinijoms ir platanams; 50 cm – daugumai kitų rūšių.

    Taip pat pažymima, kad be leidimo galima kirsti mažesnius medžius, neviršijančius minėtų dydžių, o kai kuriais atvejais leidimas nereikalingas ir invazinėms svetimžemėms rūšims. Kadangi taisyklės skirtingose šalyse skiriasi, prieš kertant medį verta pasitikrinti konkrečiai jūsų vietovei taikomą tvarką.