Category: Sodas ir daržas

  • Į kalkinimo mišinį įmaišykite šią trąšą: vaismedžių žievė žiemą mažiau trūkinės

    Į kalkinimo mišinį įmaišykite šią trąšą: vaismedžių žievė žiemą mažiau trūkinės

    Vaismedžių kamienų balinimas (kalkinimas) žiemą padeda apsaugoti žievę nuo įtrūkimų, kurie atsiranda dėl staigių temperatūros svyravimų.

    Balta danga atspindi saulės spindulius, todėl dieną žievė neįkaista taip stipriai, o naktį patiria mažesnį „šoko“ efektą, kai staiga atšąla.

    Tokie įtrūkimai nėra vien kosmetinė bėda: per pažeidimus į medį gali patekti ligas sukeliantys patogenai, įskaitant bakterijas ir grybus.

    Kalkinimas ypač svarbus jauniems medeliams, kurių žievė plonesnė, taip pat ką tik pasodintiems augalams, kurie dažnai būna apgenėti ir prasčiau apsaugoti nuo intensyvios saulės.

    Kuo naudingas kamienų balinimas

    Šis būdas ne tik mažina žievės trūkinėjimo riziką, bet ir padeda apsaugoti kamieną nuo pažeidimų pietinėje ir pietvakarinėje pusėje, kur saulė šildo stipriausiai.

    Dar vienas privalumas – balta danga gali pristabdyti per ankstyvą audinių „pabudimą“ atodrėkių metu. Kai po atšilimo vėl smarkiai atšąla, suaktyvėję audiniai gali greitai nušalti.

    Mišinys su trąša ir smėliu

    Tekste pabrėžiama, kad vaismedžių kamienų nereikėtų dažyti bet kuo – tam naudojamos specialios kalkinės priemonės, skirtos augalams.

    Siūloma kalkinimo mišinį papildyti kvarciniu smėliu ir ragų miltais. Nurodoma, kad ragų miltų kvapas ir skonis turėtų atbaidyti graužikus, kurie žiemą mėgsta apgraužti žievę.

    Rekomenduojamos proporcijos: apie 500 ml kalkinių dažų kamienams, 1 šaukštas kvarcinio smėlio, 1 šaukštas ragų miltų. Jei masė per tiršta, galima įpilti šiek tiek vandens.

    Mišinį patariama ruošti sausą, nevėjuotą dieną. Prieš dažant kamieną reikia nuvalyti nešvarumus ir atsilupusius žievės gabalėlius – danga geriau laikysis ant sauso ir švaraus paviršiaus.

    Dažus siūloma tepti plačiu teptuku nuo kamieno pagrindo iki lajos pradžios. Taip pat nurodoma, kad per ilgą žiemą sluoksnį verta atnaujinti.

    Šaltinis: deccoria.pl

  • Kurmiai darko veją? Į urvą paberkite kavos tirščių – kvapas gali priversti juos pasitraukti

    Jei vejoje vis atsiranda naujų kurmiarausių, prieš griebiantis agresyvios chemijos verta išbandyti paprastą virtuvės priemonę – kavos tirščius. Straipsnyje teigiama, kad kurmiams šis kvapas itin nemalonus, todėl jis gali paskatinti gyvūną ieškoti ramesnės vietos.

    Tokie žemės kauburėliai dažniau išdygsta rudenį, kai dirva dar minkšta, o kurmiai aktyviai ruošiasi šaltesniam sezonui. Jie leidžiasi gilyn ir intensyviai ieško maisto – sliekų bei kitų lervų.

    Nors biologiniu požiūriu kurmiai laikomi naudingi, nes padeda mažinti kai kurių dirvos kenkėjų, tvarkingai prižiūrėtai vejai ir jaunoms lysvėms jie gali tapti tikra problema. Dėl išraustos žemės nukenčia estetika, o kartais ir augalų šaknys.

    Tekste primenama, kad sodo prekių parduotuvėse netrūksta įvairių priemonių – nuo petardų iki cheminių preparatų. Vis dėlto prieš išleidžiant pinigus ar rizikuojant dirvos būkle siūloma pradėti nuo nieko nekainuojančio sprendimo – panaudotų kavos tirščių.

    Kaip veikia kavos tirščiai

    Kurmis prastai mato, tačiau jo uoslė ir gebėjimas jausti vibracijas yra labai jautrūs. Po žeme kvapai sklinda lėčiau, bet laikosi ilgiau, todėl aštresni aromatai tuneliuose gali tapti itin erzinantys.

    Pasak straipsnio, kavos tirščiuose lieka medžiagų, kurios sustiprina kvapą – pavyzdžiui, kofeino likučiai, eteriniai aliejai ir organinės rūgštys. Uždaroje urvo erdvėje toks aromatas kurmiui gali būti sunkiai pakeliamas.

    Idėja paprasta: kavos tirščiai beriami tiesiai į kurmio urvą ar šviežią angą, kad kvapas kuo greičiau pasklistų tuneliuose. Tačiau pabrėžiama, kad tai nėra „vieno karto“ sprendimas – metodas reikalauja nuoseklumo.

    Ką svarbu žinoti, kad metodas suveiktų

    Tekste įspėjama apie svarbų niuansą: vienas pabertas saujelės kiekis problemos ilgam neišspręs. Kad kvapas turėtų realų poveikį, gali tekti kartoti procedūrą, ypač kai atsiranda naujų kurmiarausių.

    Taip pat minima, kad kai kurie sodininkai kavos tirščius derina su kitais natūraliais kvapais, kurie požeminiams gyventojams nepatinka. Tokia kombinacija gali sustiprinti atbaidantį efektą.

    Galiausiai primenama, jog norint, kad kurmis iš tiesų paliktų teritoriją, dažnai prireikia komplekso: ne tik kvapų, bet ir papildomų dirgiklių, pavyzdžiui, vibracijų. Tuomet gyvūnas paprasčiausiai neberanda ramybės ir pasitraukia kitur.

  • Žydi net per šalčius: 8 augalai, kurie įneš spalvų į sodą viduržiemį

    Žiemos sodas nebūtinai turi būti pilkas ir tuščias – yra augalų, kurie žydi net spaudžiant šalčiui ar gulint sniegui. Tinkamai parinkti krūmai ir gėlės gali atgaivinti kiemą spalvomis tada, kai dauguma augalų ilsisi.

    Tarp ryškiausių žiemos akcentų minimi eleborai (dar vadinami „Kalėdų rožėmis“), tarpinis hamamelis, žieminis jazminas, šilauoginė kalina ir viržiai, kurie pražysta ne pavasarį, o šalčiausiais mėnesiais.

    Dalis šių augalų prisitaikę prie permainingos žiemos: jų žiedai gali „susitraukti“ per didžiausią šaltį ir vėl išsiskleisti, kai temperatūra pakyla. Kai kurie džiugina ne tik spalva, bet ir kvapu – tai ypač juntama atodrėkio dienomis.

    Tokie augalai praverčia ir praktiškai: jie puošia sodybos vaizdą, o kai kurių rūšių uogos tampa maistu žiemojantiems paukščiams. Štai aštuonetas augalų, kurie gali įkvėpti gyvybės žiemos kompozicijoms.

    Hamamelis: žiedlapiai, kurie ištveria šaltį

    Tarpinis hamamelis dažniausiai pražysta nuo sausio iki kovo. Jo siūliški žiedlapiai gali būti geltoni, vario ar rausvi, o stipresnio šalčio metu jie susisuka ir vėliau vėl išsitiesina.

    Ne viena veislė skleidžia ir švelnų, malonų aromatą, todėl šis krūmas neretai pasirenkamas arčiau takų ar įėjimo – ten, kur žiemą dažniau praeinama.

    Eleborai ir žieminis jazminas: žiedai dar iki pavasario

    Eleboras (baltasis eleboras) kartais pražysta jau gruodį ir gali žydėti iki pat priešpavasario. Jo dideli, taurės formos žiedai būna baltų, rausvų ar tamsiai bordo atspalvių, o augalas gerai jaučiasi pusiau pavėsyje.

    Žieminis jazminas žiemą, ypač atodrėkio metu, pasipuošia daugybe smulkių ryškiai geltonų žiedų. Jis žydi dar prieš pasirodant lapams, todėl iš tolo gali priminti „žieminę forzitiją“.

    Tokį augalą patogu sodinti prie pergolių, tvorų ar sienelių – jos gali suteikti bent minimalų užuovėją nuo šalto vėjo.

    Kvapai, spalvoti ūgliai ir uogos: žiemos dekoras be pastangų

    Šilauoginė kalina pradeda skleistis dar vėlyvą rudenį ir, su pertraukomis, gali žydėti per visą žiemą. Ant plikų šakų pasirodantys smulkūs rausvi žiedai vertinami ir dėl intensyvesnio, salstelėjusio kvapo.

    Viržiai (viržis) nors ir panašūs į rudeninius viržius, žydi žiemos viduryje ir neretai išsilaiko iki balandžio. Jie suformuoja tankius kilimus rožinių, violetinių ar baltų atspalvių, tinka pakraščiams, viržynams ar vazonams.

    Yra ir augalų, kurie žiemą išsiskiria ne žiedais, o stiebų spalva: baltosios sedulos ryškiai raudoni ūgliai ypač matomi nukritus lapams. Intensyviausiai nusidažo jaunos šakelės, todėl toks krūmas dažnai stipriau genimas anksti pavasarį.

    Dar vienas ryškus akcentas – holis (lapus metantis), kuris žiemą atidengia šakas su rubino spalvos uogomis. Jos ilgai laikosi ant krūmo ir kartu gali tapti lesalu žiemojantiems paukščiams.

    Iš pačių ankstyviausių svogūninių augalų išskiriamas žieminis eranthis (žiemos žiburėlis): pirmieji geltoni žiedai kartais pasirodo jau sausio pabaigoje, prasimušdami pro sušalusią žemę ar sniegą.

  • Nugrėbtų lapų išvežimas: kada tai nemokama, o kada gali kainuoti ir užtraukti baudą

    Rudenį sukauptų lapų išvežimas dažniausiai neturėtų kainuoti papildomai – jis paprastai įskaičiuojamas į gyventojų mokamą mėnesinę atliekų tvarkymo įmoką savivaldybei. Tačiau yra išimčių, dėl kurių daliai žmonių gali tekti susimokėti patiems.

    Daugiausia klausimų kyla tvarkantis kiemus ir sodus, kai žaliųjų atliekų prisikaupia ypač daug. Tuomet gyventojai neretai svarsto, ar lapus galima mesti į tam skirtus konteinerius, ar būtina vežti į surinkimo aikštelę, o gal reikės užsakyti papildomą išvežimą.

    Kaip rašo WP.pl, teisės aktai daugeliu atvejų numato aiškius, legalius ir nemokamus kelius, kaip atsikratyti lapų. Vis dėlto rekomenduojama pasitikrinti konkrečias vietos taisykles, nes skirtingose savivaldybėse gali skirtis surinkimo organizavimas ir priimamos atliekų rūšys.

    Ypač svarbu prisiminti ir tai, ko daryti negalima: bandymas „sutaupyti“ lapus tiesiog sudeginant gali baigtis labai brangiai, nes už tokį atliekų tvarkymą numatytos griežtos sankcijos.

    Kokie nemokami būdai dažniausiai taikomi

    Dažniausiai gyventojams sudaromos kelios galimybės lapus ir kitas žaliąsias atliekas perduoti be papildomo mokesčio. Vienas įprastų sprendimų – mesti jas į bioatliekų (dažnai rudus) konteinerius, jei tokie naudojami jūsų savivaldybėje.

    Kitas kelias – sezoniniai maišai ar specialios surinkimo akcijos, kai žaliųjų atliekų surinkimas organizuojamas intensyviau nei įprastai. Kai kuriose vietovėse praktikuojamas ir atskiras žaliųjų atliekų paėmimas pagal grafiką.

    Dar viena galimybė – atliekas pristatyti į didelių gabaritų ir kitų atliekų surinkimo aikšteles (PSZOK), jei tokia paslauga numatyta vietos taisyklėse. Tokiu atveju lapus galima priduoti legaliai, tačiau neretai reikia pasirūpinti transportu.

    Kada gali tekti mokėti papildomai

    Nors bazinis žaliųjų atliekų surinkimas dažniausiai finansuojamas iš bendros atliekų tvarkymo įmokos, papildomų išlaidų gali atsirasti konkrečiose situacijose. Straipsnyje išskiriami atvejai, susiję su kompostavimo lengvatomis ir įmonių veikla.

    Pavyzdžiui, jei namų ūkiui taikomos specifinės sąlygos dėl kompostavimo (kompostinės) ir su tuo susijusių lengvatų, praktikoje gali skirtis, kaip ir kokiu mastu organizuojamas atliekų paėmimas. Taip pat atskiri reikalavimai gali būti taikomi ne gyventojams, o komerciniams subjektams.

    Todėl prieš užsakant papildomą išvežimą verta pasitikrinti savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles ir paslaugų aprašus: neretai paaiškėja, kad dalis sprendimų jau yra įskaičiuoti į mokamą įmoką, tik reikia pasirinkti tinkamą būdą.

    Lapus deginti draudžiama – baudos gali būti didelės

    Susidūrus su žaliųjų atliekų pertekliumi, kai kuriems kyla pagunda lapus tiesiog sudeginti. Tačiau jei savivaldybėje organizuojamas atskiras bioatliekų surinkimas (o taip yra praktiškai visur), lapų ir šakų deginimas yra draudžiamas.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad už tokį sprendimą gresia griežtos finansinės sankcijos. Kitaip tariant, „greitas“ būdas atsikratyti lapų gali kainuoti gerokai daugiau nei bet kokios alternatyvos.

    Norint išvengti problemų, saugiausia rinktis legalius kelius: naudotis bioatliekų konteineriais ar maišais, pasinaudoti savivaldybės organizuojamu surinkimu arba nuvežti atliekas į surinkimo aikštelę.

  • Ką sodinti, kad sodas žydėtų žiemą: šie krūmai ir gėlės džiugina spalvomis šalčiausiais mėnesiais

    Ką sodinti, kad sodas žydėtų žiemą: šie krūmai ir gėlės džiugina spalvomis šalčiausiais mėnesiais

    Net ir žiemą sodas nebūtinai turi būti pilkas – yra krūmų, daugiamečių ir svogūninių augalų, kurie pražysta šalčiausiais metų mėnesiais.

    Dalis jų žiedinius pumpurus suformuoja dar vasarą ar rudenį, o prasiskleidžia atodrėkių metu. Apie tokius augalus rašo portalas deccoria.pl.

    Į žiemą žydinčių augalų sąrašą patenka ir gerai pažįstamos rūšys, ir rečiau soduose auginami krūmai. Skiriasi ne tik jų žydėjimo laikas, bet ir vieta, kur jie geriausiai auga.

    Praktiška taisyklė planuojant žiemos kompozicijas – ryškiausius krūmus sodinti ten, kur juos matysite pro langą, o žemus augalus rinktis arčiau takelių bei lysvių kraštų.

    Augalai, kurie žydi žiemą

    Švelnesnės žiemos metu baltais žiedais jau gruodį gali pradėti džiuginti baltasis eleboras (dar vadinamas „Kalėdų rože“). Jo žiedai kyla virš tamsiai žalių, blizgių lapų, o augalą galima auginti ne tik gėlyne, bet ir vazone terasoje ar balkone.

    Tarpinis hamamelis pirmuosius žiedus dažnai išskleidžia sausį, o žydėti gali iki kovo ar net balandžio – tai priklauso nuo oro. Žiedai auga pluošteliais ant plikų šakelių ir, priklausomai nuo veislės, būna gelsvi, oranžiniai ar raudoni.

    Įdomi hamamelio savybė – šalčio metu jo žiedlapiai susisuka spiralėmis, o atšilus vėl išsitiesina, todėl spalva sode išlieka ilgai. Kai kurios veislės taip pat skleidžia ryškų kvapą.

    Nuo vasario iki balandžio žydi snieguolės: balti varpelio formos žiedai su žaliomis dėmelėmis ant vidinių vainiklapių dažnai pasirodo anksčiau namų soduose nei miškuose ar parkuose, nes dirva ten greičiau sušyla.

    Panašiu metu pražysta ir žieminis erančis – žemas, maždaug 10 cm aukščio augalas ryškiai geltonais žiedais. Saulėje žiedai atsiveria plačiai, o apniukusiomis dienomis susiskleidžia; augalas linkęs greitai plėstis ir per kelerius metus gali sudaryti geltoną „kilimą“.

    Ankstyvą pavasarį, dažnai kovo–balandžio mėnesiais, žydi bodnantinė putina „Dawn“. Jos smulkūs, į rutuliškus žiedynus susitelkę žiedai dengia plikas šakas ir pasižymi intensyviu kvapu, o ant vienos šakelės galima matyti kelis rožinės atspalvius.

    Mažam sodui ir auginimui vazone

    Mažame sode dažnai užtenka vieno ryškaus, žiemą žydinčio krūmo ir kelių visžalių žemų augalų, kurie dengtų dirvą jo papėdėje. Tam tinka, pavyzdžiui, tarpinis hamamelis arba bodnantinė putina – pastaroji paprastai būna žemesnė ir siauresnė.

    Prie takelio ar gėlyno krašto iš arti gerai matosi augalai, kurie išlaiko dekoratyvumą visus metus. Tokiose vietose siūloma sodinti erikas (žiemines viržes): veislė „Winter Beauty“ gali pražysti jau gruodį ir formuoti 15–20 cm aukščio tankias pagalvėles su smulkiais rausvais žiedais.

    Pusiau pavėsyje, prie namo sienos, tinka eleborai, o šviesesnėse vietose – bergenijos. Šių augalų lapai rudenį ir žiemą gali parausti (ypač veislės „Bressingham Ruby“), todėl spalvos sode būna net ir tada, kai mažai kas žydi.

    Norintiems spalvos prie įėjimo ar terasoje, įdomus pasirinkimas – japoninė skimia, kuri gerai auga vazone. Veislė „Rubella“ rudenį suformuoja tamsiai raudonus pumpurus, kurie per žiemą atrodo kaip smulkūs koralai, o pavasarį pražysta baltais žiedais; jai rekomenduojamas rūgštesnis substratas.

    Kaip prižiūrėti žiemą žydinčius augalus

    Tokie augalai geriausiai jaučiasi nuo vėjo apsaugotose vietose – ypač tai svarbu vazonuose auginamiems egzemplioriams. Šaltas vėjas žiemą džiovina lapus, todėl jie gali pradėti ruduoti.

    Visžaliams augalams ypatingai svarbus laistymas: jie per lapus net žiemą netenka vandens, o vėjas ir žiemos saulė šį procesą paspartina. Kai žemė įšąla, šaknys nebegali pasisavinti drėgmės ir pasireiškia vadinamoji fiziologinė sausra.

    Dėl to rekomenduojama augalus gausiai palaistyti vėlyvą rudenį, o žiemą – laistyti per atodrėkius, kai temperatūra teigiama, ypač artėjant pavasariui.

    Dirvą aplink erikas siūloma mulčiuoti plonu pušies žievės ar komposto sluoksniu, kad šaknys išliktų vėsesnės ir drėgnesnės. Pavasarį, kai erikos nužydi, patrumpinami ūglių galai su sausais žiedais, tačiau senų sumedėjusių dalių rekomenduojama nekirpti.

    Hamamelis genimas kovo mėnesį, jau po žydėjimo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad iš poskiepio (žemiau skiepo vietos) augantys ūgliai neperimtų augalo – juos reikėtų pašalinti kartu su nudžiūvusiomis šakomis.

    Žiemos pabaigoje verta apžiūrėti eleborus: jei ant lapų atsirado apvalių rudų dėmių, tai gali būti grybinės dėmėtligės požymis, todėl pažeistus lapus patariama pašalinti. Taip pat primenama dirbti su pirštinėmis – eleborai yra nuodingi, jų sultys gali dirginti odą.

  • Spanguoles verta sodinti rudenį: kaip paruošti rūgščią dirvą ir apsaugoti daigus nuo šalnų

    Spanguoles verta sodinti rudenį: kaip paruošti rūgščią dirvą ir apsaugoti daigus nuo šalnų

    Spanguoles rekomenduojama sodinti rudenį – tuomet iki žiemos jos spėja pradėti įsišaknyti, o pavasarį augimas startuoja sklandžiau.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, tinkamas metas sodinukams iš vazonėlio – spalio mėnuo ir lapkričio pradžia, kai dirva dar nėra įšalusi.

    Rudenį žemė paprastai lėčiau išdžiūsta nei vasarą, todėl jaunam krūmeliui lengviau prigyti. Vis dėlto, jei sodinuką įsigyjate vėlyvą rudenį ir prognozuojami ilgesni šalčiai, saugiau sodinimą atidėti pavasariui.

    Spanguolės auga šliaužiančiais ūgliais, kurie ilgainiui įsišaknija šalia augalo, todėl joms svarbu ne tik duobutė, bet ir platesnė tinkamo, rūgštaus substrato juosta.

    Dirvai svarbiausia – rūgštumas

    Sodinant sode rekomenduojama taikyti į maždaug 4–5 pH dirvos rūgštingumą. Prieš darbus verta pasitikrinti esamos žemės reakciją.

    Jei dirva neutrali arba šarminė, vien į duobutę įbertas durpių kiekis problemos neišspręs – spanguolė plečiasi į šalis, tad vėliau jos ūgliai gali atsidurti netinkamoje žemėje.

    Rūgštų pagrindą galima formuoti iš paruošto substrato rūgščiamėgiams augalams (įsitikinus, koks pH nurodytas ant pakuotės) arba pasigaminti mišinį iš rūgščių aukštapelkių durpių ir kompostuotos pušų žievės.

    Jei substratas linkęs suslūgti ir „sukristi“, siūloma įmaišyti plauto kvarcinio smėlio, kad pagerėtų pralaidumas. Dar vienas niuansas: mišinį geriau sudrėkinti iš anksto, nes per sausas durpes sunku tolygiai permirkyti.

    Vieta spanguolėms turėtų būti saulėta, bet tokia, kur vasarą dirva neišdžiūsta akimirksniu. Taip pat verta vengti įdubimų, kuriuose po lietaus ilgai telkšo vanduo.

    Kaip sodinti: atstumai ir gylis

    Tarp sodinukų patariama palikti apie 30–50 cm. Mažesnis atstumas reiškia, kad ūgliai greičiau uždengs dirvą, o didesnis gali praversti veislėms, kurios smarkiau plečiasi.

    Jei šaknų gumulas vazone sausas, augalą pirmiausia verta palaistyti dar neišėmus iš indelio. Į duobę spanguolė sodinama tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazone.

    Užpylus žemę aplink šaknis, ją rekomenduojama lengvai prispausti ranka ir palaistyti, kad substratas geriau priglustų. Jei po laistymo viršus „atsidengia“, galima užberti šiek tiek mišinio.

    Laistymas, mulčas ir apsauga nuo šalčių

    Pasodinus svarbu stebėti drėgmę tiesiai po paviršiumi – spanguolės įsišaknija negiliai, todėl net ir vėsią, bet sausą rudenį gali prireikti papildomo laistymo.

    Jei įmanoma, geriau naudoti lietaus vandenį, ypač kai vandentiekio vanduo kietas. Kartu rekomenduojama mulčiuoti plonu kompostuotos pušų žievės sluoksniu, paliekant ūglius ant viršaus.

    Atėjus šalčiams be sniego, jaunus augalus galima laisvai pridengti spygliuočių šakelėmis, o praėjus stipriems šalčiams priedangą nuimti, kad netrūktų šviesos.

    Tačiau lysvės prieš žiemą perlieti vandeniu nereikėtų – toks būdas taikomas plantacijose, kur galima kontroliuoti vandens lygį ir nutekėjimą. Sode pakanka palaikyti tolygiai drėgną substratą ir pasirūpinti apsauga nuo besniegių šalnų.

    Renkantis sodinukus rudeniniam sodinimui, patariama pirmenybę teikti gerai įsišaknijusiems augalams vazonėliuose, o veislę rinktis pagal derliaus laiką ir sąlygas sklype.

    Tarp minimų veislių – „Early Black“ (ankstyvesnė), „Stevens“ (didesni vaisiai, vėlesnis derėjimas) ir „Pilgrim“ (vėlyva, vertinama dėl didelių uogų). Jei vietos mažai, galima sodinti ir vieną veislę, o norint ilgesnio derliaus – derinti ankstyvesnę su vėlyvesne.

  • Keistas pavadinimas, bet žiedai vilioja: dvokiantis čemerys pražysta net sniege

    Keistas pavadinimas, bet žiedai vilioja: dvokiantis čemerys pražysta net sniege

    Dvokiantis čemerys (Helleborus foetidus) – visžalis daugiametis augalas, kuris pražysta tada, kai dauguma gėlių dar „miega“: nuo vasario iki gegužės.

    Kaip rašoma portale „Deccoria.pl“, šis čemerys geriausiai auga pusiau pavėsyje ar pavėsyje, yra visiškai atsparus šalčiui ir dėl ankstyvo žydėjimo gali pagyvinti sodą ar terasą dar prieš prasidedant tikram pavasariui.

    Nors pavadinimas skamba atgrasančiai, jis susijęs su vos juntamu kvapu, kuris daugeliui nemalonus pasidaro tik patrynus lapus. Įprastomis sąlygomis sode šis kvapas dažniausiai nejuntamas.

    Svarbu žinoti ir kitą dalyką: augalas yra nuodingas, todėl sodinimo ir priežiūros darbus patariama atlikti mūvint pirštines, o vietą rinktis tokią, kur nepasieks vaikai ir gyvūnai.

    Kaip atrodo ir kuo išsiskiria

    Dvokiantis čemerys paprastai užauga iki 40–80 cm. Jis formuoja tankius kerus, o stiebus gausiai dengia tamsiai žali, blizgūs, odiniai ir giliai skiautėti lapai, dekoratyvūs ištisus metus.

    Žydėjimo metu ant ūglių pasirodo daug varpelio formos, šiek tiek svyrančių geltonai žalsvų žiedų, kuriuos neretai paryškina subtilus bordo ar purpurinis apvadas.

    Ši rūšis laikoma viena mažiausiai reiklių čemerių: gerai pakelia šaltį ir sudėtingesnes sąlygas, todėl vertinama kaip paprasta auginti net ir mažiau patirties turintiems sodininkams.

    Kada ir kaip sodinti

    Optimalus sodinimo metas – ankstyvas ruduo (rugsėjis–spalis) arba ankstyvas pavasaris (kovas–balandis). Tokiu laiku pasodintas augalas spėja sustiprinti šaknis prieš didesnius temperatūrų svyravimus.

    Daigai, parduodami vazonėliuose, gali būti sodinami per visą vegetacijos sezoną, vengiant tik didelių šalčių ir stiprių sausrų.

    Sodinant verta būti atsargiems: čemerio šaknys jautrios mechaniniams pažeidimams, be to, augalas nemėgsta vėlesnio persodinimo. Dėl to vietą patartina parinkti iš karto ilgesniam laikui.

    Rekomenduojama palikti 40–50 cm tarpus tarp augalų, kad kerai galėtų laisvai plėstis. Pasodinus čemerį reikėtų gausiai palaistyti, o žemę aplinkui pamulčiuoti, pavyzdžiui, kompostu ar žieve, kad ilgiau išlaikytų drėgmę.

    Kokios priežiūros reikia

    Geriausiai čemerys auga pusiau pavėsyje ar pavėsyje, pavyzdžiui, po lapuočiais medžiais ir krūmais. Saulėtoje vietoje jis taip pat gali augti, jei dirva nuolat išlieka drėgna, o augalas apsaugotas nuo šaltų vėjų.

    Dirvai keliami gana aiškūs reikalavimai: ji turėtų būti laidi, humusinga, vidutiniškai drėgna ir maistinga. Augalas pakelia nuo silpnai rūgščios iki šarminės reakcijos (pH 6,0–8,0), o geriausiai jaučiasi kalkingesnėse dirvose.

    Laistymas svarbiausias pirmaisiais metais po pasodinimo ir per ilgesnes sausras. Senesni, gerai įsišakniję čemeriai geriau pakelia drėgmės trūkumą, tačiau užmirkimo jie nemėgsta – stovintis vanduo gali skatinti šaknų puvimą.

    Augalas yra visiškai atsparus šalčiui, todėl žiemai paprastai dengti nereikia. Išimtis – pirmų metų jauni augalai, kuriuos galima lengvai pridengti eglišakėmis ar sausais lapais.

    Papildomai tręšti dažniausiai nereikia, nebent dirva itin skurdi – tuomet pavasarį galima duoti vieną komposto „dozę“. Dvokiantis čemerys tinka auginti ir vazonuose.

  • Rododendronų apsauga žiemai per 10 minučių: kaip išvengti „fiziologinės sausros“ ir nušalimo

    Rododendronų apsauga žiemai per 10 minučių: kaip išvengti „fiziologinės sausros“ ir nušalimo

    Rododendronai žiemą gali nukentėti ne tik nuo šalčio, bet ir nuo vadinamosios fiziologinės sausros – kai vandens dirvoje lyg ir yra, tačiau augalas jo nepajėgia pasisavinti. Tuomet visžaliai lapai pamažu netenka drėgmės, o pavasarį krūmas prasčiau žydi arba visai nesukrauna žiedų.

    Kaip aiškinama portale „Deccoria“, fiziologinė sausra dažniausiai ištinka tuomet, kai žemė įšąla ar smarkiai atvėsta, o šaknys nebegali kompensuoti vandens netekčių per lapus. Problemą paaštrina saulė, besniegė žiema ir šaltas vėjas.

    Nors žiemą fotosintezė sulėtėja, visžaliai augalai jos visiškai nesustabdo, todėl jiems ir toliau reikia vandens. Dėl transpiracijos vanduo garuoja iš antžeminių dalių, o kai šaknys „užrakintos“ įšalusioje dirvoje, augalas ima džiūti.

    Tokio streso požymiai neretai primena nušalimą: lapai praranda standumą, nusvyra, susisuka į vamzdelius, gali paruduoti. Pavasarį fiziologinės sausros paveikti rododendrai dažnai silpniau žydi, o stipriai pažeidus – gali džiūti ūgliai ar net visas krūmas.

    Kaip apsaugoti rododendrus nuo žiemos streso

    Norint sumažinti fiziologinės sausros riziką, vien apvynioti krūmą neužtenka – svarbu pasirūpinti ir šaknimis bei dirvos drėgme. Praktikoje tai reiškia, kad rudenį verta derinti kelis paprastus veiksmus, kurie kartu gali užtrukti vos kelias minutes.

    Pirmas žingsnis – apsauga nuo saulės ir vėjo. Tam tinka balta agroplėvelė, specialūs sodo gaubtai ar net šiaudai, svarbiausia, kad medžiaga praleistų orą ir nesukeltų „šiltnamio“ efekto. Jei vieta itin vėjuota, galima papildomai įrengti tvirtą užuovėją, pavyzdžiui, iš lentų.

    Antra priemonė – mulčiavimas, kuris stabilizuoja dirvos temperatūrą ir mažina drėgmės garavimą. Rudenį aplink krūmą rekomenduojama berti vidutinės frakcijos pušų žievę maždaug 5–7 cm sluoksniu; kaip priedas gali tikti ir spygliai ar sausi lapai. Ties pat stiebų pagrindu patariama palikti apie 5 cm tarpą, kad audiniai nepradėtų pūti.

    Trečia – laistymas. Mulčias vandens nepakeičia: rododendrams reikia nuolat lengvai drėgnos, bet ne šlapios dirvos, o jei ruduo sausas, prieš pirmus stipresnius šalčius verta krūmus gausiau palaistyti. Kaip nurodoma, tai geriausia daryti, kai temperatūra ima reguliariai kristi žemiau 5 laipsnių šilumos.

    Vieta sode taip pat svarbi

    Dalį rūpesčių gali sumažinti tinkamai parinkta augalo vieta. Rododendrams labiau tinka pusiau pavėsis ir nuo tiesioginės saulės bei skersvėjų apsaugotos vietos – pavyzdžiui, prie rytinės namo sienos ar tankesnės augalų grupės viduje.

    Taip pat primenama, kad šie krūmai geriausiai auga rūgštesnėje dirvoje – pH turėtų siekti apie 3,5–5,5. Jei sąlygos tinkamos, augalas lengviau peržiemoja ir pavasarį atsidėkoja gausesniu žydėjimu.

  • Norite kitąmet gausaus šilauogių derliaus? Lapkritį svarbiausia – ne genėjimas

    Norite kitąmet gausaus šilauogių derliaus? Lapkritį svarbiausia – ne genėjimas

    Šilauogių krūmams lapkritį dažniausiai labiausiai padeda ne genėjimas ar trąšos, o tinkamas paruošimas žiemai – tuomet pavasarį augalai startuoja stipresni, o vasarą derlius būna gausesnis.

    Nors nukritus lapams geriau matosi krūmo forma ir šakos, su sekatoriumi rudenį skubėti nereikėtų. Kaip rašo portalas „Deccoria“, palankiausias metas šilauoges genėti yra žiemos pabaiga – vasario pabaiga arba kovo pradžia.

    Toks laikas pasirenkamas ne atsitiktinai: per žiemą dalis ūglių gali apšalti, o pažeidimai ne visuomet matomi iš karto. Jei krūmą apgenėsite rudenį, o vėliau šalčiai dar labiau pakenks šakelėms, pavasarį genėti gali tekti iš naujo.

    Rudenį verta sutelkti dėmesį į drėgmę dirvoje ir šaknų apsaugą. Šilauogės turi gana seklų šaknyną, todėl jautriau reaguoja į išdžiūvusį gruntą ir staigius temperatūros svyravimus.

    Genėjimą geriau atidėti iki pavasario

    Jei šilauogių krūmai seni ar apleisti, juos galima atjauninti pašalinant seniausius ūglius – taip naujiems stiebams atsiranda daugiau vietos augti. Vis dėlto tokį genėjimą patogiau ir saugiau atlikti pavasarį, kai lengviau įvertinti, kurios šakos tikrai neperžiemojo.

    Praktinė taisyklė paprasta: lapkritis gali būti geras metas įsižiūrėti į krūmą ir „susiplanuoti“ genėjimą, tačiau patį darbą geriau palikti žiemos pabaigai.

    Laistymas prieš šalnas: kada ir kiek vandens reikia?

    Nors šilauogių derlius jau seniai nuimtas, krūmai rudenį vis dar gali stokoti drėgmės, ypač jei sezonas sausas ir ilgai nelyja. Tokiu atveju prieš žiemą rekomenduojama bent kartą palaistyti.

    Minima orientacinė norma – apie 3–5 litrus vandens vienam krūmui, tačiau tai nėra griežtas skaičius. Svarbiausia, kad vanduo pasiektų šaknų zoną, o dirva nevirstų užmirkusia koše.

    Laistyti geriausia iki stipresnių šalnų, kol žemė dar neįšalusi. Taip rudeninis laistymas kompensuoja drėgmės trūkumą, o augalas žiemą pasitinka stabilesnėmis sąlygomis.

    Trąšos ir purškimas: ne visiems to reikia

    Lapkritis nėra palankus metas papildomai tręšti: atvėsus orams šilauogės lėčiau įsisavina maisto medžiagas, todėl tręšimą dažniau siūloma nukelti į pavasarį, kai augimas vėl suaktyvėja.

    Jei turite rudeninių trąšų rūgščiamėgiams augalams (su fosforu ir kaliu), jas rekomenduojama pasilikti iki kovo. Taip pat pabrėžiama, kad dažnai nėra būtinybės papildomai berti granuliuoto mėšlo, jei krūmai sezono metu buvo tinkamai tręšti.

    Dar vienas galimas darbas lapkričio pabaigoje – purškimas karbamidu, tačiau jis nėra privalomas visiems. Jis gali būti svarstomas tuomet, kai šilauogės dažnai serga; siūloma naudoti karbamidą be inhibitoriaus, o rekomenduojama koncentracija – 5 proc.

    Tokiam tirpalui nurodomos proporcijos: 500 g karbamido 10 litrų vandens (arba 50 g 1 litrui). Vis dėlto pabrėžiama, kad jei krūmai sveiki, purškimo galima ir atsisakyti, o apsaugos priemones po derliaus rinktis anksčiau, kol lapai dar geros būklės.

    Mulčiavimas: paprastas darbas, kuris apsaugo šaknis

    Jei rudenį reikia pasirinkti vieną svarbiausią procedūrą, dažnai įvardijamas mulčiavimas. Mulčio sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir saugo šaknis nuo šalčio.

    Mulčiui dažniausiai rekomenduojama pušų žievė, taip pat tinka pjuvenos ar medžio skiedros. Žievės kiekis įvardijamas gana konkretus – apie 80–85 litrus vienam kvadratiniam metrui, tačiau svarbu ir tai, kad sluoksnis laikui bėgant suslūgsta, todėl verta jį periodiškai patikrinti.

    Sode augančios šilauogės paprastai ištveria žiemos šalčius ir nebūtinai reikalauja dengti visą krūmą agroplėvele – daug kas priklauso nuo veislės atsparumo. Kitu atveju yra šilauogės vazonuose: jų šaknys šalčiui gerokai jautresnės, todėl apsaugoti reikia patį indą ir šaknų gumulą.

    Vazonus patariama sustatyti arčiau vieną kito, pasirinkti nuo vėjo apsaugotą vietą, o sieneles apšiltinti putplasčiu arba apvynioti balta agrodanga. Žemės paviršių taip pat verta užmulčiuoti pušų žieve.

    Trumpai tariant, lapkritį šilauogėms dažniausiai reikia mažiau „aktyvių“ darbų ir daugiau teisingų sprendimų: pasirūpinti drėgme, mulčiu ir ramiai palaukti tinkamo meto genėjimui bei tręšimui.

  • Kaip paskatinti eleborų žydėjimą per žiemą: 7 priežiūros žingsniai iki pavasario

    Kaip paskatinti eleborų žydėjimą per žiemą: 7 priežiūros žingsniai iki pavasario

    Eleborai (dar vadinamos kalėdinėmis rožėmis) gali žydėti rudenį ir žiemą, o palankiomis sąlygomis – džiuginti žiedais net iki pavasario. Tačiau šalčiui smogus neretai atrodo, kad augalas staiga suvyto.

    Kaip rašo portalas „Deccoria“, toks „nuvytimas“ dažniausiai nėra nušalimo požymis. Tai natūrali eleborų apsauginė reakcija, padedanti augalui išgyventi minusinę temperatūrą.

    Krintant temperatūrai žemiau nulio, eleborai iš žiedų ir stiebų ląstelių „perkelia“ vandenį į tarpląstelines ertmes ir šaknų kryptimi. Taip audiniai apsaugomi nuo pažeidimų, kurie galėtų atsirasti vandeniui užšąlant ir plečiantis.

    Kai oras atšyla ir temperatūra vėl tampa teigiama, ledas tarpląstelinėse ertmėse ištirpsta, vanduo grįžta į ląsteles, o augalas per kelias valandas atgauna stangrumą. Dėl to patariama skubotai nekarpyti ūglių per šalnas – eleborų būklę geriausia vertinti po atlydžio.

    Kodėl eleborai atrodo nuvytę per šalčius?

    Laikinai suglebę žiedai ir stiebai dažniausiai reiškia, kad ląstelės neteko dalies vandens ir prarado stangrumą. Tai eleborams leidžia sumažinti riziką, kad užšąlęs vanduo pažeis audinius.

    Be to, ląstelių sultys tuo metu tampa labiau koncentruotos: didesnė cukrų ir mineralinių druskų koncentracija mažina užšalimo tašką. Dėl šio mechanizmo eleborai gali atlaikyti net ir labai žemas temperatūras, minima, kad augalas gali išgyventi artimą maždaug -30 laipsnių šaltį.

    Vis dėlto absoliučios garantijos nėra – ypač sudėtingos sąlygos susidaro, kai spaudžia stiprus šaltis, bet nėra sniego. Tuomet lapai ir žiediniai stiebai gali nukentėti labiau, todėl verta pasirūpinti papildoma apsauga.

    7 dalykai, kurie padeda eleborams gausiai žydėti

    Norint, kad eleborai gausiai žydėtų per rudenį ir žiemą, svarbiausia parinkti tinkamą vietą ir laikytis kelių priežiūros taisyklių. Pirmas žingsnis – pusiau pavėsinga arba pavėsinga, nuo vėjo apsaugota vieta.

    Eleborams tinka vietos po lapuočių medžiais ar krūmais: vasarą ten daugiau pavėsio, o žiemą, nukritus lapams, augalai gauna daugiau šviesos. Išimtimi minimas korsikinis eleboras (Helleborus argutifolius), kuriam reikia šviesesnės vietos.

    Antra, eleborams patinka derlinga, humusinga ir vandeniui laidi dirva, kurioje drėgmė būtų vidutinė. Taip pat pabrėžiama, kad joms tinka neutralios arba silpnai šarminės reakcijos žemė, dažnai – turtingesnė kalcio.

    Trečia, verta pagalvoti apie kaimynystę: eleborai gali gražiai augti greta žieminio erančio (Eranthis hyemalis) ar kvapniojo našlaičio (Viola odorata), nes šių augalų poreikiai panašūs. Iš krūmų minimi, pavyzdžiui, geltonžiedis sedulas (Cornus officinalis), paprastasis lazdynas ar paprastoji alyva – jei tik žemė po jų laja nėra perdžiūvusi.

    Ketvirta, praverčia pasirinkti tinkamas veisles. Nurodoma, kad tradiciškai eleborai žydi lapkritį, gruodį ir sausį, bet, priklausomai nuo oro ir auginimo sąlygų, gali puošti iki balandžio. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, „Praecox“, gali pradėti žydėti dar rugsėjį ar spalį ir tęsti iki metų pabaigos, taip pat minimos atsparesnės „Jacob Classic“ ir „Joel“.

    Penkta, per šaltas, bet besnieges žiemas eleborus verta pridengti spygliuočių šakomis. Aplink augalą galima užberti sluoksnį pušų žievės, nukritusių lapų ar šiaudų.

    Šešta, augalus rekomenduojama genėti vėlyvą žiemą – taip žiedai geriau matosi, o pats augalas gali būti sveikesnis, nes grybinės ligos dažnai vystosi pernykščiuose lapuose. Kartu pabrėžiama nekarpyti per anksti, kad augalas nenusilptų.

    Jei pastebimi pažeisti lapai, juos patariama pašalinti ir išnešti iš gėlyno. Taip pat primenama, kad eleborai yra nuodingi, todėl dirbant su jais verta mūvėti apsaugines pirštines.

    Kada ir kuo tręšti kalėdines rožes?

    Eleborus siūloma tręšti 2–3 kartus per metus: rudenį (rugsėjį–spalį arba lapkričio pradžioje, prieš žydėjimą) ir ankstyvą pavasarį, kai žydėjimas baigiasi. Dažniausiai rekomenduojamos organinės trąšos – subrendęs kompostas, biohumusas ar granuliuotas mėšlas.

    Taip pat galima papildomai pabarstyti ragų drožlių ar kiaušinių lukštų. Jei pasirenkamos mineralinės trąšos, nurodoma, kad jose turėtų būti mažiau azoto, o daugiau kalio ir fosforo.

    Dar viena svarbi detalė – eleborai vazonuose peršąla greičiau nei augantys grunte. Todėl atšalus verta sekti prognozes ir prireikus vazonus perkelti į labiau užuovėjinę vietą prie namo sienos ar iš anksto apšiltinti, pavyzdžiui, pastačius ant putplasčio ir apvyniojus burbuline plėvele, žiemine agroplėvele, džiutu ar šiaudiniu kilimėliu.