Category: Sodas ir daržas

Bukalapė azalija (Rhododendron obtusum) priklauso japoniškųjų azalijų grupei. Tai tankiai šakotas, kompaktiškas krūmas, kuris per maždaug 10 metų paprastai užauga iki 0,5–1 m aukščio, todėl puikiai tinka ir mažesnėms erdvėms. Dalis ūglių ir lapelių būna padengti smulkiais rusvais plaukeliais.

Augalas formuoja dviejų tipų lapus: didesnius pavasarinius, kurie rudenį nukrenta, ir mažesnius vasarinius, tamsiai žalius. Azalijos išvaizda ir ištvermingumas labai priklauso nuo to, kokia buvo žiema ir kokias sąlygas augalas turėjo augimo vietoje.

Didžiausia šio krūmo puošmena – piltuvėlio formos, dažniausiai 2–4 cm skersmens žiedai. Jie paprastai pasirodo gegužę. Priklausomai nuo veislės, žiedai gali būti balti, rožiniai, raudoni, oranžiniai arba alyviniai. Pasodinus kelias skirtingų spalvų veisles, sodas tampa ryškesnis ir vizualiai įdomesnis.

Kaip auginti bukalapę azaliją: svarbiausios taisyklės

Gausaus žydėjimo paslaptis – tinkamai parinkta vieta ir tinkamas dirvožemis. Šis krūmas geriausiai auga saulėtoje arba pusiau pavėsingoje vietoje. Ypač svarbu, kad žemė būtų humusinga, vidutiniškai drėgna ir aiškiai rūgšti.

Sodinant verta pasirūpinti geru dirvos paruošimu, kuris padėtų palaikyti azalijoms palankią dirvožemio reakciją. Norint išgauti humusingą žemę, svarbu parinkti tinkamą kompostą. Įprastas kompostavimas ne visada duoda geriausią rezultatą – dažnai labiausiai tinka kompostas iš lapų ir spyglių. Kai kurie sodininkai rekomenduoja durpes, tačiau jos turi trūkumą: sausros metu gali „ištraukti“ iš dirvos drėgmę.

Kitą sezoną azaliją reikėtų pamaitinti trąšomis prieš prasidedant vegetacijai – geriausia anksti pavasarį. Iškart po žydėjimo naudinga tręšti kompleksinėmis trąšomis. Trečiasis, paskutinis tręšimas turėtų turėti daugiau kalio ir fosforo – ši kombinacija padeda sukrauti daugiau žiedinių pumpurų kitam sezonui ir geriau paruošia ūglius žiemojimui.

Jaunus augalus būtina apsaugoti žiemą, jei jie neauga nuo vėjų apsaugotoje vietoje.

Bukalapę azaliją galima auginti ir vazone, tačiau tuomet reikia pasirūpinti, kad žiemą būtų kur augalą perkelti ar patikimai apsaugoti.

Kodėl bukalapė azalija tinka mažiems sodams?

Kompaktiška forma ir lėtas augimas lemia, kad bukalapė azalija puikiai tinka gėlynams, alpinariumams, viržynams bei rytietiško stiliaus kompozicijoms. Ją galima sodinti grupėmis, tačiau ne mažiau sėkmingai auginama ir kaip augalas konteineryje.

Didelė veislių įvairovė ir skirtingos žiedų spalvos leidžia sukurti ryškias, daugiaspalves kompozicijas, kurios ypač įspūdingai atrodo nedidelėse erdvėse.

Su kuo derinti bukalapę azaliją sode?

Azalija geriausiai atrodo šalia augalų, kurie taip pat mėgsta rūgštesnę dirvą. Tai natūralus pasirinkimas, nes šiems krūmams, kilusiems iš Japonijos, būtina tinkama dirva. Svarbu ir tai, kad augalai kaimynystėje mėgtų panašias augimo sąlygas.

Dažniausiai bukalapė azalija derinama su:

• rododendrais – jie populiarūs ir lengvai prieinami,
• viržiais – kaip ir azalijos, jie mėgsta rūgščią dirvą,
• pieriais – turi dekoratyvius žiedynus ir reikalauja humusingo substrato,
• švelnaus silueto, lėtai augančiais spygliuočiais – jie padeda išlaikyti kompozicijos proporcijas mažame sode.

Azalijos puikiai atrodo pasodintos didesnėmis tos pačios rūšies grupėmis arba derinant kontrastingų spalvų veisles. Žydėjimo metu jos gali sukurti įspūdingą spalvų „kilimo“ efektą gėlynuose.

Nors šis augalas laikomas gana nesudėtingu, žiediniai pumpurai per atšiaurias žiemas gali apšalti. Dėl to verta parinkti nuo šaltų ir stiprių vėjų apsaugotą vietą.

Tinkamai parinkus augavietę, krūmas atsidėkoja itin gausiu žydėjimu ir ilgai išlieka dekoratyvus – tai vienas efektingiausių pasirinkimų nedideliems dekoratyviniams sodams.

Serbentai, agrastai ir kiti vaiskrūmiai geresniu derliumi atsidėkoja ne vien už reguliarų tręšimą. Daugelis sodininkų neįvertina, kokią didelę naudą šiems augalams gali suteikti mikorizė. Tai natūralus reiškinys, kai augalų šaknys bendradarbiauja su dirvožemyje gyvenančiais grybais, o iš šios partnerystės naudos gauna abi pusės.

Soduose dažnai pritrūksta grybienos, kad ji savaime gausiai kolonizuotų vaiskrūmių šaknis. Tam įtakos turi per dažnas dirvos kasimas, cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas ar piktnaudžiavimas sintetinėmis trąšomis, kurios išbalansuoja natūralią dirvožemio pusiausvyrą. Todėl naudingus grybus į dirvą neretai tenka įvesti papildomai, pasitelkiant sodo prekių parduotuvėse parduodamus mikorizės preparatus.

Mikorizės veikimo principas paprastas: augalo šaknys apsipina tankiu grybienos tinklu. Dėl to paviršius, kuriuo augalas įsisavina vandenį ir maisto medžiagas, gali padidėti net iki tūkstančio kartų. Augalas lengviau pasiekia sunkiau prieinamus resursus, o reikalingų medžiagų pernaša vyksta greičiau.

Tai dažniausiai reiškia spartesnį augimą, geresnę bendrą būklę, didesnį atsparumą ligoms ir gausesnį derėjimą. Vaiskrūmiai tampa mažiau jautrūs sausrai, šalnoms ar netinkamam dirvos rūgštingumui. Derlius ilgainiui gali būti saldesnis, stambesnis ir aromatingesnis, o pačių augalų priežiūra paprastėja: rečiau reikia laistyti ir tręšti. Taikant mikorizę, kai kuriais atvejais galima smarkiai sumažinti mineralinių trąšų naudojimą arba jų visai atsisakyti.

Kaip mikorizę naudoti serbentams ir kitiems vaiskrūmiams?

Vienas didžiausių mikorizės privalumų tas, kad dažniausiai ją pakanka panaudoti vieną kartą, o poveikis gali išlikti visą konkretaus augalo gyvenimą. Geriausia tai daryti pavasarį, kai temperatūra pakyla virš 10 °C.

Renkantis preparatą svarbu atkreipti dėmesį į paskirtį, nes mikorizės priemonės būna skirtingos: vienos skirtos spygliuočiams ar vejai, kitos – erikiniams augalams. Serbentams, agrastams, aronijoms, avietėms ar gervuogėms paprastai rekomenduojama arbuskulinė mikorizė (endomikorizė), skirta vaismedžiams ir vaiskrūmiams.

Svarbiausia taisyklė – preparatas turi patekti kuo arčiau šaknų, kad grybai galėtų greitai jas kolonizuoti ir pradėti veikti. Paprasčiausia mikorizę naudoti sodinant: šaknis galima pamirkyti paruoštame tirpale arba preparatą sumaišyti su žeme, kuria užpilama sodinimo duobė. Pabaigoje augalą būtina palaistyti.

Jeigu vaiskrūmiai sode jau auga, mikorizę taip pat galima pritaikyti. Aplink augalą iškasamos kelios nedidelės duobutės, atsargiai atidengiant šaknų zoną. Tuomet į įdubas suberiami milteliai arba preparatas ištirpinamas vandenyje ir supilamas į paruoštas vietas. Dozuoti reikia pagal gamintojo rekomendacijas. Po mikorizės panaudojimo patariama vengti sisteminių fungicidų ir riboti mineralinį tręšimą, kad naudingų grybų veikla nebūtų slopinama.

Nenuskūskite seno duonos kepalo į šiukšliadėžę – jis gali praversti sode. Duonoje yra nemažai krakmolo, o taip pat mielių, kurios gali padėti augalams stiprinti atsparumą grybinėms ligoms. Tiesa, svarbu įvertinti duonos sudėtį: šiandien daug gaminių turi įvairių priedų, todėl sodo reikmėms geriausia rinktis kuo natūralesnę duoną.

Ir dar: duona suteikia angliavandenių, baltymų bei vitaminų, kurie skaidantis organikai gali būti panaudojami augalų. Vis dėlto, renkantis tokį tręšimo būdą, būtina laikytis kelių saugumo taisyklių. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į dirvos pH – jei ji ir taip labai rūgšti, duonos trąšas naudokite rečiau ir mažesnės koncentracijos. Jei kyla abejonių, pravers paprastas pH matuoklis iš sodo prekių parduotuvės. Taip pat nemėtykite duonos likučių tiesiai ant lysvių: jie greitai ims irti, pelyti ir gali tapti ligų židiniu.

Vienas paprasčiausių būdų panaudoti seną duoną – įmaišyti ją į kompostą. Duoną pakanka susmulkinti ir sumaišyti su kitomis komposto sudedamosiomis dalimis, pavyzdžiui, nupjauta žole ar daržovių lupenomis. Svarbu nepersistengti: duona turėtų tik praturtinti komposto krūvą, o ne sudaryti didžiąją jos dalį.

Kaip pasigaminti trąšą iš duonos: žingsnis po žingsnio

Kitas variantas – pasigaminti paprastą skystą augalų „vitaminų“ mišinį. Pats procesas nėra sudėtingas ir nereikalauja daug darbo.

• Duoną supjaustykite mažesniais gabalėliais ir užpilkite vandeniu.
• Indą uždenkite ir palikite maždaug savaitei, kas kelias dienas pamaišydami.
• Po savaitės skystį nukoškite ir supilkite į laistytuvą.

Labai svarbu nenaudoti supelijusios duonos – vietoje naudos ji gali pakenkti augalams ir padidinti ligų riziką. Daigus šiuo tirpalu galima palaistyti iškart po pasodinimo, o jei augalai reaguoja gerai – procedūrą pakartoti po dviejų savaičių.

„Mūsų patarimas: paruoštą tirpalą galite praskiesti vandeniu santykiu 1:3. Manoma, kad kuo dirva skurdesnė, tuo mažiau reikėtų tirpalą skiesti“, – patariama straipsnyje.

Kokiems augalams tinka duonos „eliksyras“

Ankstyvas pavasaris – tinkamas metas duonos trąšą išbandyti daigams: augalai tuo metu dar tik pradeda augti ir dažnai gerai reaguoja į natūralius papildus. Tokia trąša gali padėti sustiprinti daigus, jų šaknų sistemą ir pagerinti atsparumą ligoms.

Duonos tirpalas dažniausiai siejamas su pomidorų, agurkų ir paprikų auginimu. Taip pat jį galima išbandyti augalams, mėgstantiems rūgštesnę dirvą, pavyzdžiui, rododendrams, viržiams, azalijoms ir hortenzijoms. Kai kurie sodininkai šį būdą taiko ir rožėms, bijūnams ar braškėms.

Tačiau svogūnams ir bulvėms tokio tręšimo geriau atsisakyti – duonoje esančios medžiagos gali neigiamai paveikti jų skonines savybes. Be to, verta pradėti nuo mažo bandymo: palaistykite tik kelis augalus ir kurį laiką stebėkite tiek jų būklę, tiek dirvos pokyčius. Jei atsiras nerimą keliančių požymių ar padidės kenkėjų aktyvumas, tokio tręšimo likusiems augalams geriau netaikyti.

Jei namuose nuolat lieka kiaušinių dėžučių, o pritaikymo joms nerandate, verta sustoti ir pagalvoti. Pasirodo, paprasti popieriniai kiaušinių padėklai gali praversti ne tik virtuvėje, bet ir darže ar ant palangės.

Daugelis šeimininkių popierinius kiaušinių padėklus išmeta nė neįtardamos, kiek naudos jie gali suteikti kasdienybėje. Svarbiausia – rinktis būtent popierinius: jie yra ekologiški, praleidžia orą ir laikui bėgant suyra. Plastikiniams padėklams taip pat galima rasti panaudojimą, tačiau popieriniai dažnai tampa tikru atradimu tiems, kurie mėgsta daiktams suteikti antrą gyvenimą.

Vienas paprasčiausių būdų juos panaudoti ant palangės – auginti svogūnų laiškus. Tam pakanka popierinį padėklą prisitaikyti prie palangės dydžio, į kiekvieną „duobutę“ įpilti visai truputį vandens (arba įdėti drėgnos vatos) ir įstatyti mažus svogūnėlius.

Šaknys sieks drėgmės, o popierius padės vandeniui neišgaruoti per greitai. Svogūnai greitai sudygs, o kitai partijai patogiausia imti naują padėklą. Jei turite plastikinių dėžučių, jos gali tikti mikrožalumynams: įberkite šiek tiek žemės, pasėkite sėklas ir po maždaug savaitės jau turėsite šviežių vitaminų.

Darže popieriniai kiaušinių padėklai taip pat labai praktiški. Atėjus laikui sėti morkas ar ridikėlius, vietoje to, kad akimis matuotumėte duobučių atstumus, galima tiesiog paimti tuščią padėklą ir tvirtai prispausti prie žemės.

Ant lysvės liks aiškios, vienodos įdubos, išdėstytos vienodu atstumu viena nuo kitos. Beliks į jas išdėlioti sėklas ir lengvai užberti žemėmis. Toks metodas sutaupo laiko ir jėgų, nes augalai nuo pat pradžių auga tolygiau, o vėliau nereikia ilgai retinti.

O panaudotus padėklus galima tiesiog suplėšyti ir mesti į kompostą – jie neužims vietos namuose, o komposte ramiai suirs ir galiausiai virs trąša.

Kopūstų priežiūra turėtų prasidėti dar tada, kai daigai išleidžia du tikruosius lapelius. Būtent šiuo metu augalus verta pradėti saugoti nuo kenkėjų, o tam, pasak sodininkų, gali padėti paprastas vaistinės jodas.

Vos pasirodo du tikrieji lapeliai, jauni kopūstai tampa patrauklūs šliužams ir amarams. Kad nereikėtų purkšti daigų agresyviomis cheminėmis priemonėmis, galima pasitelkti seniai žinomus, švelnesnius metodus.

Vienas jų – jodo tirpalas. Į 10 litrų vandens kibirą rekomenduojama įlašinti 3–4 lašus jodo. Didesnio kiekio geriau nenaudoti, nes per stipri koncentracija gali pažeisti augalo šaknis. Patogiam ir tiksliam dozavimui praverčia paprasta pipetė.

Tirpalą gerai išmaišius, juo laistoma žemė aplink kiekvieną kopūsto daigą. Tokią procedūrą patariama kartoti 1–2 kartus per mėnesį – dažniau to daryti nereikėtų.

Teigiama, kad jodas padeda augalui geriau įsisavinti vandenį ir azotą, todėl gūžės formuojasi tankesnės, sunkesnės, o pats derlius būna sultingesnis ir geriau laikosi. Be to, specifinis jodo kvapas atbaido dalį vabzdžių.

Dar vienas papildomas patarimas – aplink kopūstus paberti susmulkintų kiaušinių lukštų. Aštrūs lukštų gabalėliai apsunkina šliužų judėjimą, todėl jie rečiau pasiekia augalus ir mažiau kenkia derliui.

Net ir ant palangės galima sėkmingai užsiauginti krapų ar petražolių, jei žinote kelias svarbias taisykles. Žalumynai nėra itin lepūs, tačiau be tinkamos priežiūros vietoj vešlių lapų dažnai išauga tik ploni, ištįsę stiebeliai – tarsi „siūlai“.

Ne visi turi sodą ar bent mažą žemės lopinėlį, tačiau noras užsiauginti savo, natūralių prieskoninių žolelių niekur nedingsta. Vieni tai daro dėl vitaminų, kiti – tiesiog dėl malonumo. Dėl to nemažai žmonių bando auginti žalumynus namuose, ant palangės.

Iš pradžių viskas atrodo puikiai: pasirodo gausūs daigai, o žaluma žada gerą derlių. Tačiau po maždaug savaitės neretai prasideda pagrindinė problema – augalai ima panašėti į menką piktžolę. Stiebai tampa plonyčiai, lapai auga lėtai, o kantrybė greitai baigiasi. Galiausiai žalumynai atsiduria šiukšliadėžėje ir susidaro įspūdis, kad ant palangės nieko gero užauginti neįmanoma.

Dažniausiai tokio nesėkmingo rezultato priežastis slypi netinkamame pasiruošime ir per ankštoje augimo vietoje. Viena dažniausių klaidų – per maži loveliai ir per mažai žemės. Petražolės yra gana reiklios: joms būtina erdvė, kad galėtų išauginti stiprią šaknų sistemą.

Jei šaknys atsiremia į seklos talpos dugną, augalui tiesiog pritrūksta jėgų suformuoti storesnį, sultingesnį stiebą. Norint gero rezultato, indas turėtų būti ne mažesnis kaip 15–20 centimetrų gylio. Tik turėdamos pakankamai žemės šaknys galės pasisavinti reikiamą drėgmės ir maisto medžiagų kiekį, o žaluma neišstypsta į „siūlą“.

Didelę reikšmę turi ir dirvožemio kokybė. Jei žemė skurdi, augalas neturės iš ko „pasiimti“ jėgų. Sėjant sėklas naudinga įmaišyti šiek tiek perpuvusio komposto (humuso) arba medžio pelenų. Taip pat galima pasikonsultuoti sodo prekių parduotuvėje ir išsirinkti tinkamų trąšų – tai suteiks augalui būtinų mikroelementų startui.

Kad stiebai sustiprėtų, kai daigeliai jau paauga, galima kartkartėmis palaistyti pelenų užpilu arba labai silpnu kalio trąšų tirpalu.

Taip pat svarbu prisiminti, kad ant palangės žemė dažniausiai džiūsta greičiau nei darže. Drėgmės turi pakakti, tačiau vanduo neturi užsistovėti – todėl būtina pasirūpinti drenažu.

Šiame straipsnyje patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi paprastomis, laiko patikrintomis krotusų priežiūros taisyklėmis po žydėjimo. Nors šie ankstyvieji pavasario žiedai dažnai laikomi nereikliais, net minimalus dėmesys gali užtikrinti gausesnį ir ilgesnį žydėjimą ateinančiais sezonais.

Krokusai – vieni populiariausių pavasario pranašų, dažnai pražystantys vos iš po sniego kartu su žibutėmis. Dažniausiai soduose matomi ryškiai violetiniai žiedai, tačiau pasaulyje priskaičiuojama apie 300 krokusų veislių, kurios skiriasi spalvomis, forma ir žydėjimo laiku.

Visgi nemaža dalis sodininkų mano, kad krokusams priežiūra apskritai nereikalinga. Tai iš dalies tiesa, tačiau keli paprasti veiksmai po žydėjimo padeda augalams sukaupti jėgų ir pasiruošti kitam sezonui.

1. Pašalinkite tik nužydėjusius žiedus, bet nelieskite lapų

Po žydėjimo rekomenduojama pašalinti nuvytusius žiedus. Tai svarbu tam, kad augalas neeikvotų energijos sėkloms formuoti, o visas maisto medžiagas nukreiptų į svogūnėlį.

Lapų kirpti nereikėtų – tai dažna klaida. Per lapus toliau vyksta fotosintezė, todėl augalas kaupia maisto medžiagas žiemojimui ir kitų metų žydėjimui. Lapus patariama šalinti tik tuomet, kai jie visiškai nunyksta.

2. Patręškite po žydėjimo

Pasibaigus žydėjimui krokusus verta papildomai pamaitinti – taip sustiprinsite svogūnėlius ir kitą pavasarį galite sulaukti ypač gausaus žydėjimo.

Specialistai rekomenduoja kalio ir fosforo trąšas. Tinka kompleksinės trąšos svogūninėms gėlėms su žyma „rudeninės“, taip pat pelenai (100–150 gramų 1 kvadratiniam metrui) arba įprastas superfosfatas ir kalio sulfatas (atitinkamai 30 gramų ir 15 gramų 1 kvadratiniam metrui dirvos).

3. Laistykite tik prireikus

Jeigu pavasaris lietingas, papildomas laistymas nereikalingas. Tačiau esant sausam ir saulėtam orui krokusus verta palaistyti, kai dirva ima džiūti. Svarbiausia – saikas, nes per didelė drėgmė gali pakenkti svogūnėliams.

4. Persodinkite, jei vienoje vietoje auga ilgiau nei 5 metus

Jei krokusai toje pačioje vietoje auga ilgiau nei 5 metus, juos rekomenduojama perkelti į kitą vietą. Geriausia tai daryti vasarą, kai lapai visiškai nunyksta. Persodinimas naudingas ir tuomet, kai kereliai pernelyg sutankėja.

„Reikia atsargiai iškasti svogūnėlių lizdą, atskirti „vaikučius“, svogūnėlius apdoroti fungicidu ir pasodinti į paruoštą gėlyną. Patogu iš karto įsmeigti kuoliuką, kad vėliau nepamirštumėte, jog toje vietoje buvo pasodinti krokusai“, – aiškino sodininkai ir gėlininkai.

Balandis – metas, kai avietėms reikia dėmesio, jei vasarą norite gausaus derliaus. Didelės ir saldžios uogos prasideda ne tada, kai jau matote prinokusius kekius, o tuomet, kai krūmai tik bunda po šalčių ir formuoja būsimą derlių.

Jeigu avietyną paliksite savieigai, vėliau beliks tik žiūrėti į krūmus, o ne mėgautis uogomis. Avietės nėra „piktžolė“, kuri be priežiūros visada duos normalų rezultatą. Todėl veikti verta dabar, kol pumpurai dar tik pradeda sprogti.

Pirmiausia imkite sekatorių ir išpjaukite visus ūglius, kurie per žiemą nudžiūvo, nulūžo ar nušalo. Taip pat negailėkite senų stiebų, kurie pernai jau derėjo – jie tik eikvoja krūmo jėgas, atimdami maistines medžiagas iš jaunų ūglių.

Norint, kad uogų būtų išties daug, svarbus dar vienas žingsnis – viršūnių trumpinimas. Paliktus jaunus ūglius patrumpinkite apie 10–15 centimetrų iki pirmo tvirto pumpuro. Tuomet krūmas ne vien stiebsis į viršų, bet pradės leisti šoninius ūglius, o būtent ant jų dažniausiai susiformuoja didžiausia uogų gausa.

Po genėjimo avietes būtina pamaitinti, nes jos gana reiklios. Balandį krūmams reikia azoto: puikiai tinka perpuvęs mėšlas ar gerai perpuvęs vištų mėšlas. Jei organinių trąšų neturite, galima naudoti karbamidą – paskleiskite maždaug po vieną valgomąjį šaukštą vienam kvadratiniam metrui ir gausiai palaistykite, kad trąšos pasiektų šaknis.

Dar viena taisyklė – nepalikite dirvos po avietėmis plikos. Aviečių šaknys yra arti paviršiaus, todėl saulėje jos greitai perdžiūsta, o uogos smulkėja. Dirvą po krūmais būtinai mulčiuokite šiaudais, pjuvenomis arba pernykšte sausa žole.

Patyrę daržininkai žino, ką balandį duoti pomidorams, kad krūmai gausiai derėtų ir nenukentėtų nuo fitoftoros. Tam gali pakakti paprasto ir nebrangaus sprendimo, kurį lengva pritaikyti kiekvienam, auginančiam pomidorus.

Sodindami pomidorus pabandykite į duobutę įberti šiek tiek mikorizės – vienam krūmui užtenka apie 10 gramų. Tai nėra trąša įprasta prasme: mikorizė – naudingas grybas, įsikuriantis ant šaknų ir tarsi susiliejantis su augalu į vieną sistemą. Dėl to šaknys plečiasi gerokai greičiau ir gali pasiekti vandenį bei maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių, kurių įprastos šaknys dažnai nepasiekia.

Pomidorams toks „tandemas“ suteikia apčiuopiamos naudos. Pirmiausia, krūmai sustiprėja ir lengviau ištveria sausesnius laikotarpius bei temperatūros svyravimus. Antra, mikorizė aplink šaknų sistemą suformuoja savotišką apsauginį barjerą, padedantį augalui atsispirti ligų sukėlėjams. Dėl to pomidorai gali ilgiau išlikti sveiki iki pat rudens ir sėkmingiau priešintis fitoftorai, mažinant poreikį papildomai naudoti cheminius purškalus.

Jei pomidorus auginate šeimai ir turite tik kelias lysves, didelių mikorizės kiekių kaupti nereikės. Naudoti ją paprasta – svarbiausia laikytis pagrindinių rekomendacijų. Persodindami daigus į atvirą gruntą ar šiltnamį, įberkite žiupsnelį miltelių tiesiai po šaknimi, kad preparatas turėtų tiesioginį kontaktą su šaknų sistema. Pasodinę augalą gerai palaistykite.

Kadangi mikorizė iš esmės yra gyvas organizmas, po jos įterpimo į dirvą reikėtų vengti agresyvių fungicidų – jie gali sunaikinti naudingą grybą, ir tuomet poveikio nebus.

Rezultatus dažniausiai pamatysite derliaus metu: pomidorai užauga didesni, mėsingesni, ryškesnio skonio. Krūmai išlieka žali ilgiau, o vaisių kiekis ant vienos šakos maloniai nustebina. Tai paprastas būdas iš daržo gauti maksimumą, pavasarį tam skiriant minimaliai laiko.