Turtingiausių 0,1 proc. gyventojų gaunamų pajamų dalis Europoje smarkiai skiriasi: Europos vidurkis siekia apie 4,5 proc., tačiau kai kuriose šalyse ši grupė pasiima daugiau nei 6 proc. visų pajamų. Naujausi World Inequality Database duomenys rodo, kad skirtumus daugiausia lemia mokesčių sistemos, perskirstymo mastas ir darbo užmokesčio nelygybė.
Skaičiai apima 35 Europos valstybes, įskaitant Europos Sąjungos nares, šalis kandidates, ELPA valstybes ir Jungtinę Karalystę. Rodiklis skaičiuojamas pagal pajamas iki mokesčių ir socialinių išmokų, todėl jis labiau atspindi pirminę rinkos nelygybę, o ne tai, kas lieka po valstybės perskirstymo.
Pagal naujausius duomenis pajamų dalis, tenkanti turtingiausiems 0,1 proc., svyruoja nuo 1,6 proc. Nyderlanduose iki 10,2 proc. Sakartvele. Tai reiškia, kad kai kur pajamos viršuje koncentruojasi kelis kartus stipriau nei kitose Europos dalyse, nors kalbama apie tą patį siaurą gyventojų sluoksnį.
Kas pirmauja Europos Sąjungoje?
Tarp Europos Sąjungos valstybių išsiskiria Estija, kur turtingiausi 0,1 proc. gauna apie 8,3 proc. visų pajamų. Toliau rikiuojasi Bulgarija su 7,5 proc. ir Lenkija su 7,0 proc., o tai rodo ryškesnę pajamų koncentraciją dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių.
Virš 6 proc. ribos patenka ir kai kurios šalys kandidatės: Serbijoje rodiklis siekia apie 6,9 proc., Turkijoje – 6,1 proc. Tuo metu Danijoje (5,8 proc.) ir Rumunijoje (5,1 proc.) turtingiausio sluoksnio pajamų dalis taip pat viršija 5 proc.
Didžiosios Vakarų Europos ekonomikos, neskaičiuojant Italijos, telkiasi gana arti viena kitos: Ispanijoje rodiklis siekia apie 5,0 proc., Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje – po maždaug 4,9 proc. Airija, su 4,8 proc., yra kiek aukščiau už Europos vidurkį.
Kodėl rodikliai taip skiriasi?
Ekonomistai pabrėžia, kad skirtingus rezultatus lemia ne vien atlyginimų lygiai, bet ir institucijos, kurios formuoja, kiek pajamų perskirstoma per mokesčius ir socialinę politiką. Vidurio ir Rytų Europoje perskirstymas dažnai būna silpnesnis, todėl prieš mokesčius matoma didesnė pajamų koncentracija viršuje.
„Šalys skiriasi tuo, kiek jos perskirsto pajamas per mokesčius ir socialinę politiką, o Vidurio ir Rytų Europoje perskirstymas dažnai yra mažesnis“, – sakė University College London ekonomistas Pawelas Bukowskis.
Kitas svarbus veiksnys – darbo rinkos struktūra: kolektyvinių derybų stiprumas, darbo užmokesčio suspaudimas, nedarbo lygis ir socialinio draudimo aprėptis. Šalyse, kur kolektyvinės derybos stipresnės ir socialinė apsauga platesnė, pajamų atotrūkis iki mokesčių paprastai būna mažesnis, todėl ir 0,1 proc. dalis atrodo kuklesnė.
Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į metodinius skirtumus, kurie gali paveikti palyginimus: skirtingas kapitalo pajamų apskaitymas, deklaravimo taisyklės, neoficialios ekonomikos mastas ar pensijų sistemų ypatumai. Dėl to dalis šalių gali atrodyti labiau nelygios ne vien dėl realios pajamų koncentracijos, bet ir dėl to, kaip pajamos patenka į administracinius duomenis.
Žemiau lentelėje esančios šalys dažnai pasižymi mažesne pajamų koncentracija pačiame viršuje: Nyderlandai (1,6 proc.), Kipras (2,2 proc.), Juodkalnija, Slovėnija ir Belgija (po 2,3 proc.), Albanija ir Latvija (po 2,4 proc.). Italijos duomenys WID bazėje yra senesni ir siekia 2,0 proc. (2015 metais), tačiau kituose WID tyrimuose pateikiami ir aukštesni vertinimai naujesniais metais.
Ilgalaikė tendencija Europoje
Ilgo laikotarpio pjūvis rodo, kad turtingiausių 0,1 proc. pajamų dalis Europoje XX amžiaus viduryje buvo gerokai didesnė, vėliau iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios ryškiai smuko. Nuo devintojo dešimtmečio ji vėl augo, o po 2008 metų finansų krizės sumažėjo ir pastarąjį dešimtmetį išliko gana stabili.
Naujausias apibendrintas rodiklis rodo, kad 2024 metais Europoje turtingiausi 0,1 proc. gavo apie 4,54 proc. visų pajamų. Vis dėlto šalių skirtumai išlieka dideli, todėl diskusijos apie mokesčių progresyvumą, kapitalo pajamų apmokestinimą ir kolektyvinių derybų vaidmenį greičiausiai tik stiprės.