Tag: 1939 metai

  • Lenkijos karo auksas: 75 tonos išgelbėtos, bet kontrolė prarasta – pamoka NBP

    Lenkija Antrojo pasaulinio karo pradžioje sugebėjo išgelbėti savo aukso atsargas nuo nacistinės Vokietijos, tačiau vis tiek prarado realią kontrolę nad jomis – jos atsidūrė kitų valstybių rankose. Ši istorija laikoma svarbia pamoka ir šiandieniniam Lenkijos nacionaliniam bankui (NBP), kuris yra sukaupęs gerokai didesnes atsargas.

    Kaip rašoma WNP publikacijoje, dar tarpukariu Lenkija auksą naudojo kaip būdą stiprinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir finansų sistema. Tačiau 1939 metų rugsėjį šis „saugiklis“ virto logistine ir diplomatine drama, parodžiusia, kad turėti rezervą ne visada reiškia galėti juo laisvai disponuoti.

    Prieš pat karą Banko Polskiego rezervų vertė siekė 463,6 mln. zlotų. Didžioji dalis aukso buvo laikoma šalies viduje, o dalis – užsienyje, tačiau jau tuomet virė diskusijos, ar atsargas saugiau laikyti namuose, ar perkelti į Londoną ar JAV.

    Istorija ypač aktuali dėl dabartinės situacijos: NBP skelbia turintis 700 tonų aukso, kurio vertė viršija 350 mlrd. zlotų, o didžioji šių rezervų dalis saugoma užsienyje. Tai reiškia, kad saugumas priklauso ne tik nuo seifų storio, bet ir nuo politinių bei teisinių aplinkybių.

    Kaip auksas buvo evakuotas 1939-aisiais

    1939 metų rugsėjį, Vokietijai užpuolus Lenkiją, nuspręsta kuo skubiau išgabenti auksą iš Varšuvos saugyklų. Operacija prasidėjo rugsėjo 4 dieną, o pervežimas vyko sudėtingomis sąlygomis – chaose keliuose, trūkstant degalų ir nuolat gresiant oro antskrydžiams.

    Apie 75 tonos aukso buvo išgabentos 1 208 dėžėse. Maršrutas vedė per Rumuniją ir Turkiją į Prancūziją, o po šios kapituliacijos auksas buvo išgabentas dar toliau – į Afriką.

    Vienu iš operacijos etapų dalis aukso – apie 4 tonos – buvo atskirta ir palikta Rumunijoje valdžios poreikiams. Ši dalis Lenkijai buvo grąžinta tik 1947 metais, kas rodo, kaip ilgai galėjo užsitęsti rezervų „įšaldymas“ net ir pasibaigus karui.

    Prancūzijos sprendimai ir kelias į Afriką

    Po Prancūzijos kapituliacijos 1940 metų birželį lenkų planai auksą perkelti į Jungtines Valstijas susidūrė su realybe: sprendimus ėmė diktuoti Prancūzijos institucijos. Aukso krovinys, lenkams neturint galimybės pasirinkti krypties, buvo išgabentas į Kasablanką, vėliau – į Dakarą.

    Galiausiai auksas atsidūrė Kayes vietovėje (dabartiniame Mali), o jo disponavimas perėjo Viši režimo kontrolei. Taip Lenkijos atsargos buvo apsaugotos nuo tiesioginio priešo, bet šalis nebeturėjo lemiamo žodžio, kur ir kaip jos bus laikomos.

    Teisinės kovos ir pokariniai atsiskaitymai

    Lenkijos valdžia bandė atgauti kontrolę teisiniais ir diplomatiniais būdais. Buvo inicijuoti veiksmai JAV, kurie prisidėjo prie prancūziškų depozitų blokavimo Niujorko federaliniame rezerve kaip galimo užtikrinimo lenkų pretenzijoms.

    Vėliau, artėjant karo pabaigai, auksas buvo pervežtas iš Afrikos ir išskaidytas į saugyklas Niujorke, Londone ir Otavoje. Tačiau net ir po karo Lenkija ne iš karto atgavo galimybę laisvai juo disponuoti – dalis atsargų tapo pokarinių susitarimų objektu.

    Tekste pabrėžiama, kad 1946 metais aukso disponavimas perėjo Laikinosios nacionalinės vienybės vyriausybei, tačiau dalis atsargų liko Vakarų bankuose, o jų panaudojimą veikė įsipareigojimai, derybos ir politinė realybė.

    Istorinė patirtis galiausiai suvedama į paprastą išvadą: net didelės aukso atsargos negarantuoja, kad krizės metu valstybė išsaugos pilną kontrolę. Dabartinis NBP aukso kaupimas, ypač kai didžioji dalis laikoma užsienyje, šią pamoką daro itin aktualią.

  • Miške prie Sochačevo aptiko 1939-ųjų karo telefonus: stulbina jų būklė po daugiau nei 80 metų

    Miške prie Sochačevo aptiko 1939-ųjų karo telefonus: stulbina jų būklė po daugiau nei 80 metų

    Lenkijoje, miškingoje vietovėje prie Sochačevo, istorijos entuziastai aptiko du 1939 metais naudotus karo lauko telefonus. Radinį užfiksavo Sochačevo istorijos atradėjų grupės atstovai, talkinami istorijos ir paieškų entuziastų iš asociacijos „VIS“.

    Pasak radėjų, įrenginiai, tikėtina, yra lenkų kariuomenėje naudoto modelio AP-27 tipo lauko telefonai. Nors jie žemėje pragulėjo daugiau nei 80 metų, išlikimas apibūdinamas kaip netikėtai geras, todėl radinys laikomas vienu reikšmingiausių šios ekspedicijos rezultatų.

    Kartu su telefonais aptikta ir daugiau Antrojo pasaulinio karo laikotarpio artefaktų: šautuvų šovinių tūtelės, kuprinės sagties detalė, atpažinimo žetonas bei monetos. Vis dėlto būtent ryšio įranga, rasta nedideliu atstumu vienas nuo kito, suteikia daugiausia užuominų apie to meto veiksmus vietovėje.

    Ryšys, kuris galėjo lemti mūšius

    Lauko telefonai buvo svarbi kariuomenės ryšio sistemos dalis, leidusi palaikyti ryšį tarp vadaviečių ir padalinių fronte. Tokie įrenginiai veikdavo laidiniu ryšiu, o tinkamai nutiestas laidas padėdavo perduoti įsakymus ir koordinuoti judėjimą net ir sudėtingomis sąlygomis.

    Todėl du vienoje vietoje rasti telefonai gali rodyti buvus ryšio tašką arba laikiną vadavietę. Tyrėjai pabrėžia, kad tikslus priskyrimas konkrečiam daliniui dar nėra patvirtintas, o galutinėms išvadoms reikės papildomos analizės ir konteksto.

    Kodėl ši vieta tokia jautri istorijai

    Sochačevo apylinkės 1939 metų rugsėjį buvo intensyvių kovų zona, susijusi su Bzuros mūšiu. Šis mūšis prasidėjo rugsėjo 9 dieną, kai lenkų pajėgos bandė kontratakuoti ir vėliau prasiveržti Varšuvos kryptimi.

    Vėlesnėmis dienomis regionas tapo vienu svarbiausių atsitraukimo ir kautynių taškų, o ypač įtemptos kovos vyko antroje rugsėjo pusėje. Dėl to net ir smulkūs radiniai, tokie kaip šaudmenų liekanos ar ryšio įranga, gali padėti tiksliau atkurti dalinių maršrutus bei kovos epizodus.

    Ką toliau darys su radiniais

    Radėjai nurodo, kad telefonai jau yra apsaugoti, o jų identifikavimas bus tikslinamas. Tokiais atvejais paprastai vertinamos konstrukcinės detalės, ženklinimai, medžiagos ir radinio kontekstas, o tai leidžia nustatyti tikslų tipą, naudojimo laikotarpį ir galimą priklausomybę konkrečiai struktūrai.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik kolekcionavimo prasme. Jie prisideda prie istorinės atminties ir leidžia geriau suprasti, kaip realiai veikė kariuomenės logistika bei ryšių palaikymas fronto linijoje.