CP v2

Tag: 3D skenavimas

  • Netikėtas radinys prie Isyk Kulio: akmens skulptūra pribloškė archeologus – ką slepia?

    Netikėtas radinys prie Isyk Kulio: akmens skulptūra pribloškė archeologus – ką slepia?

    Prie Kirgizijos Isyk Kulio ežero, Džuku upės slėnyje, tarptautinė archeologų ekspedicija aptiko iki šiol nežinomą akmens skulptūrą. Radinys siejamas su ankstyvaisiais viduramžiais ir turkų kilmės klajoklių bendruomenėmis, kadaise gyvenusiomis Centrinėje Azijoje.

    Skulptūra rasta tiriant kompleksą, kuriame užfiksuotos devynios akmeninės aptvaros. Tokios struktūros regione laikomos būdingomis turkiškų paminklų aplinkai ir neretai aptinkamos šalia akmens figūrų, stelų bei kitų memorialinių objektų.

    Sprendimas nejudinti skulptūros

    Mokslininkai nusprendė radinio kol kas neiškasti ir neperkelti, kad būtų išsaugotas pirminis archeologinis kontekstas. Vietoje to skulptūra detaliai dokumentuota jos radimo vietoje, pasitelkiant fotogrametriją.

    Šis metodas leidžia iš daugybės nuotraukų sukurti tikslų trimačio objekto modelį, užfiksuojant paviršiaus faktūrą ir pažeidimus. Tokia praktika pastaraisiais metais tampa vis svarbesnė, nes leidžia tyrinėti ir lyginti radinius jų nepažeidžiant.

    Vis dėlto palikimas atviroje vietovėje reiškia ir rizikas, nes akmenį veikia temperatūrų kaita, krituliai, erozija bei galimi mechaniniai pažeidimai. Altajaus valstybinio universiteto atstovai užsiminė, kad ateityje skulptūra galėtų būti perkelta į Orgočoro muziejų, kur būtų geriau apsaugota ir taptų papildoma traukos vieta lankytojams.

    Didelis projektas: skaitmeninis turkų paveldo archyvas

    Tyrimai Isyk Kulio apylinkėse yra platesnio projekto dalis, skirto turkų paveldo dokumentavimui ir sisteminimui Centrinėje Azijoje. Ekspediciją organizavo Altajaus istorijos ir turkų tyrimų centras, bendradarbiaudamas su Kirgizijos nacionaliniu universitetu.

    Vienas svarbiausių tikslų yra sukurti kuo išsamesnį skaitmeninį akmeninių paminklų archyvą, kuris vėliau galėtų virsti virtualiu muziejumi. Tokia duomenų bazė padeda tyrėjams lyginti ikonografiją ir atlikimo manierą skirtinguose regionuose, o tai ypač aktualu, kai paminklai yra fragmentiški arba sunkiai pasiekiami.

    Kiti ekspedicijos radiniai ir 3D dokumentavimas

    Šių metų darbai neapsiribojo vien naująja skulptūra. Tyrėjai bendradarbiavo ir su Kirgizijos nacionaliniu istorijos muziejumi, kuris pastaruoju metu į savo rinkinius įtraukė dvi turkų laikotarpio akmenines skulptūras.

    Burana archeologiniame ir architektūriniame komplekse fotogrametrijos būdu užfiksuota daugiau kaip 80 akmens figūrų. Taip pat dokumentuoti eksponatai Orgočoro istorijos ir genealogijos muziejuje, o ypatingo dėmesio sulaukė fragmentiškai išlikusi akmeninė stela su dviejų susipynusių drakonų atvaizdu.

    Specialistai pabrėžia, kad 3D fiksavimas leidžia ne tik kurti ekspozicijas virtualioje erdvėje, bet ir stebėti, kaip laikui bėgant kinta paminklų būklė. Tokie modeliai tampa svarbia tyrimų ir apsaugos priemone, ypač regionuose, kur klimatas ir žmogaus veikla gali greitai pakeisti atviroje aplinkoje esančius objektus.

  • „GOG“ žengia netikėtą žingsnį: žaidimų dėžutes atsispausdinsite patys – štai kaip tai veiks

    „GOG“ žengia netikėtą žingsnį: žaidimų dėžutes atsispausdinsite patys – štai kaip tai veiks

    Skaitmeninių žaidimų platforma „GOG“, ilgą laiką garsėjanti vartotojams palankiu požiūriu ir klasikinių žaidimų išsaugojimu, pristatė naują idėją, kuri taikosi į retro gerbėjų nostalgiją. Kartu su projektu „Big Box Collection“ platforma pradeda siūlyti interaktyvius 3D modelius, atkurtus pagal fizinių žaidimų dėžutes.

    „GOG“ išsiskiria tuo, kad dalį katalogo siūlo be DRM apsaugų, todėl pirkėjai žaidimus gali laikyti labiau panašiais į įsigytą produktą, o ne į laikinos prieigos paslaugą. Be to, „GOG“ Preservation Program tikslas – užtikrinti, kad atrinkti klasikiniai žaidimai veiktų šiuolaikinėse operacinėse sistemose ir naujoje aparatinėje įrangoje.

    Kas yra „Big Box Collection“?

    „Big Box Collection“ – tai iniciatyva, kurios autorius skenuoja savo fizinių žaidimų kolekciją ir paverčia ją interaktyviais trimatiais modeliais. Šie modeliai leidžia apžiūrėti pakuotes iš visų pusių, priartinti detales ir taip atkurti tą laikmetį, kai žaidimai buvo parduodami didelėse dėžutėse su instrukcijomis, žemėlapiais ar papildomais priedais.

    Toks skaitmeninis pateikimas veikia kaip savotiškas žaidimų istorijos archyvas: jis fiksuoja ne tik patį žaidimą, bet ir jo kultūrinį kontekstą, dizainą bei rinkodaros elementus. Retro rinkoje originalios „big box“ pakuotės yra tapusios kolekcionavimo objektu, todėl jų dokumentavimas įgauna papildomą vertę.

    Interaktyvios 3D dėžutės ir spausdinimas

    Pagal naują „GOG“ ir „Big Box Collection“ sumanymą, pasirinktų žaidimų skaitmeninės versijos bus papildytos interaktyviomis 3D nuskenuotomis dėžutėmis. Vartotojai galės jas vartyti ekrane tarsi virtualų eksponatą, o kai kuriais atvejais – atsisiųsti komponentus ir atsispausdinti, kad dėžutę būtų galima susirinkti realiame pasaulyje.

    Toks sprendimas pataiko į augančią tendenciją, kai skaitmeniniams produktams ieškoma apčiuopiamos vertės. Kolekciniai leidimai, fiziniai priedai ir riboto tiražo atributika vis dar išlaiko paklausą, o 3D spausdinimas tampa vis prieinamesnis namų vartotojams.

    Pirmieji žaidimai, kurie bus papildyti

    Pirmuoju etapu „GOG“ išskyrė kelis žinomus pavadinimus, kurie sulauks 3D dėžučių integracijos. Tarp jų – „Star Trek 25th Anniversary“, „Armikrog“, „Descent“, „Hitman: Codename 47“ ir „Myst“.

    „GOG“ šį žingsnį sieja su ilgalaikiu tikslu stiprinti žaidimų paveldo išsaugojimą, tačiau akivaizdu, kad tai ir būdas skaitmeninėms versijoms suteikti išskirtinumo. Jei iniciatyva pasiteisins, tikėtina, kad virtualių eksponatų ir spausdinamų priedų spektras ateityje plėsis.

  • Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Vokietijoje, prie Maino upės, statant vandens sulaikymo baseiną netoli Willigis tilto darbininkai netikėtai aptiko didžiules medines konstrukcijos dalis. Iš pradžių radinys neatrodė itin senas, tačiau vėlesni tyrimai atskleidė, kad tai – geležies amžiaus laikų statinys.

    Bavarijos valstybinės paminklų apsaugos tarnybos specialistai ąžuolines sijas datavo dendrochronologijos metodu. Medžių rievės parodė, kad medžiai buvo nukirsti tarp 372 ir 352 metų prieš mūsų erą, laikotarpiu, siejamu su La Tène kultūra, dažnai tapatinama su keltų bendruomenėmis Vidurio Europoje.

    Didžiausią įspūdį mokslininkams daro statinio mastas ir konstrukciniai sprendimai. Kompleksą sudarė masyvios ąžuolinės sijos, sujungtos su sausuoju mūru – be skiedinio sukrautais akmenimis, o kai kurios medinės dalys siekia 3–4 metrų ilgį ir gali sverti iki maždaug 250 kilogramų.

    Radinio iškėlimas tapo atskiru iššūkiu, nes daugiau kaip du tūkstantmečius drėgnoje aplinkoje išsilaikiusi mediena, patekus į orą, ima sparčiai irti. Dėl to sijas archeologai pirmiausia atkasa rankomis, vėliau kelia kranu, o nuvalytas detales perkelia į vandens talpyklas, kad jos neišdžiūtų ir neprarastų struktūros.

    Kartu taikomos ir naujausios dokumentavimo technologijos: elementai skenuojami 3D lazeriniu būdu, kad būtų tiksliai užfiksuota jų forma ir sujungimai. Ant paviršių išlikę įrankių pėdsakai leidžia tikėtis rekonstruoti, kaip keltų amatininkai apdirbo ąžuolą, kokius kirvius ar tašymo įrankius naudojo ir kaip išgaudavo tvirtas jungtis.

    Kokia galėjo būti paskirtis?

    Kol kas didžiausia mįslė – kam šis statinys buvo skirtas. Konstrukcija stovėjo tiesiai prie upės, o prieš pagrindinę dalį buvo įrengta į vandenį orientuota medinė platforma, todėl viena realiausių hipotezių sieja radinį su laivyba.

    Tokio tipo platforma galėjo būti pritaikyta kroviniams iškrauti arba laivams švartuoti, o didesnė ant kranto esanti konstrukcija – kontroliuoti kelią iš upės į netoliese buvusią gyvenvietę. Tyrėjai taip pat neatmeta, kad objektas galėjo atlikti apsaugos, prekybos organizavimo ar net rinkliavų surinkimo funkciją svarbiame vandens kelyje.

    Ką tai pasako apie keltų visuomenę?

    Pats statinys leidžia spręsti apie aukštą organizacinį lygį ir išteklius. Tyrėjai nurodo, kad ąžuolinė mediena greičiausiai buvo atgabenta iš Spessart regiono, o akmenys – transportuojami palei Mainą, tad reikėjo koordinuotos logistikos ir daug darbo jėgos.

    Monumentali konstrukcija šlapioje pakrantės zonoje reiškia, kad bendruomenė turėjo ne tik meistrų, bet ir gebėjo planuoti darbus, paskirstyti resursus ir įgyvendinti sudėtingus inžinerinius sprendimus. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokį vaidmenį geležies amžiuje galėjo vaidinti dabartinio Ašafenburgo apylinkės ir ar ši vieta buvo svarbus regiono prekybos taškas.

  • Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino upės, vykstant statybos darbams, archeologai aptiko giliai po žeme slypinčią neįprastą konstrukciją, kurios amžius siekia apie 2 400 metų. Pirminės prielaidos, kad tai galėtų būti naujesnių laikų prieplauka ar krantinės sutvirtinimai, greitai žlugo paaiškėjus tikrajai radinio kilmei.

    Tyrėjai datavimą patikslino išanalizavę ąžuolo rąstų rieves, leidžiančias labai tiksliai nustatyti medienos kirtimo laiką. Rezultatai parodė, kad statinys siekia laikotarpį apie IV amžių prieš Kristų, tai yra geležies amžių, kai dauguma medinių konstrukcijų dėl irimo paprastai neišlieka.

    Didžiausią nuostabą kelia išskirtinė radinio būklė: medinės dalys per daugiau nei du tūkstantmečius išliko beveik nepažeistos. Manoma, kad tai lėmė nuolat drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtina organinių medžiagų irimą ir sudaro sąlygas medienai išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastai.

    Konstrukcija sudaryta iš masyvių medinių elementų ir akmeninio mūro, o toks skirtingų medžiagų derinys šio regiono geležies amžiaus kontekste laikomas itin retu. Specialistai pabrėžia, kad tai rodo aukštesnį inžinerinį pasirengimą ir gerai organizuotą bendruomenę, galėjusią sutelkti darbo jėgą bei išteklius.

    Kol kas svarstomos kelios versijos, kam šis objektas galėjo būti skirtas. Vieni mokslininkai neatmeta, kad tai galėjo būti upinis uostas ar prekybos centras, kiti labiau linksta į administracinę ar gynybinę funkciją, nes tokie statiniai dažnai siejami su strateginių transporto kelių kontrole.

    Regiono archeologinis kontekstas taip pat kursto spėliones: anksčiau apylinkėse rasta geležies amžiaus vertybių, todėl neatmetama, kad šioje vietoje galėjo veikti svarbi gyvenvietė. Jei hipotezė pasitvirtintų, radinys galėtų papildyti žinias apie tuometinę prekybą, valdžios struktūras ir upių vaidmenį formuojant ekonominius ryšius.

    Siekiant tiksliau nustatyti objekto formą ir paskirtį, vietovėje atliekami detalesni tyrimai, o pats statinys skaitmeninamas kuriant 3D modelius. Tokia metodika leidžia dokumentuoti pažeidžiamas konstrukcijas ir analizuoti jas neardant, o vėlesnės kasinėjimų fazės turėtų atskleisti, kokio masto tai buvo kompleksas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas yra reta proga iš arčiau pažvelgti į geležies amžiaus statybos technologijas, kurios dažnai lieka tik fragmentiškai žinomos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad radinys aptiktas atsitiktinai, todėl neatmetama, jog panašių objektų upių slėniuose gali būti ir daugiau, tačiau jie vis dar slypi po žeme.

  • Po Jeruzalės gatvėmis aptiko paslaptingą tunelį: archeologai dar nežino, kam jis tarnavo

    Po Jeruzalės gatvėmis aptiko paslaptingą tunelį: archeologai dar nežino, kam jis tarnavo

    Jeruzalės centre archeologai aptiko didelį požeminį tunelį, kurio tiksli kilmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški. Pirminiai duomenys rodo, kad tai ne atsitiktinė ertmė, o sąmoningai suformuota konstrukcija su akivaizdžiais žmogaus darbo pėdsakais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tunelio sienos ir lubos yra stabilios, akmeninės, kai kur matyti preciziški akmens pjūviai. Dalis atkarpų turi vėlesnių pertvarkymų ir sutvirtinimų ženklų, todėl spėjama, kad objektas buvo naudojamas ilgą laiką arba pritaikomas keičiantis poreikiams.

    Kam galėjo būti skirtas?

    Didžiausia mįslė – tunelio funkcija. Ekspertai neatmeta, kad jis galėjo turėti praktinę paskirtį, pavyzdžiui, būti susijęs su vandens tiekimu, slaptu judėjimu mieste ar strateginiais perėjimais po tankiai apgyvendintomis teritorijomis.

    Kartu svarstoma ir ritualinė ar simbolinė reikšmė, nes Jeruzalės istoriniame sluoksnyje persipina skirtingų epochų religiniai bei politiniai kontekstai. Vis dėlto kol kas trūksta tiesioginių radinių, kurie leistų vienareikšmiškai pririšti tunelį prie konkretaus laikotarpio ar tradicijos.

    Kuo šis radinys išsiskiria?

    Nors Jeruzalėje anksčiau aptikta ne viena požeminė struktūra – cisternų, vandens kanalų ar siaurų praėjimų – šis tunelis išsiskiria savo mastu ir atlikimo kokybe. Kai kurios atkarpos išliko beveik nepaliestos, nepaisant šimtmečius trukusio grunto slėgio ir vėlesnės žmogaus veiklos mieste.

    Tyrėjams ypač įdomi tunelio vieta miesto audinyje, nes požeminė infrastruktūra dažnai atspindi, kaip Jeruzalė augo ir persitvarkė per skirtingas epochas. Kai kuriose vietose įžvelgiami požymiai, galintys sietis su gynybinėmis funkcijomis ar prieigos prie vertingų išteklių kontrole.

    Kas laukia toliau?

    Archeologai planuoja tęsti darbus ir tiksliau sužymėti visą tunelio trasą, taip pat patikrinti, ar jis jungiasi su kitais po žeme esančiais objektais. Tam ketinama pasitelkti modernius metodus, įskaitant lazerinį skenavimą ir 3D žemėlapių sudarymą, kurie leidžia detaliai fiksuoti net sunkiai pasiekiamas vietas.

    Tikimasi, kad nuoseklios analizės padės atkurti pirminį tunelio planą ir suprasti jo vaidmenį senojo miesto infrastruktūroje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai gali papildyti žinias apie to meto inžineriją, geologijos išmanymą ir kasdienius Jeruzalės gyventojų poreikius.

  • Mokslininkai atkūrė XIII amžiaus Chełmo gyventojų veidus: kas slypi po sensacija?

    Mokslininkai atkūrė XIII amžiaus Chełmo gyventojų veidus: kas slypi po sensacija?

    Lenkijos Chełmo mieste archeologų ir antropologų komanda, remdamasi kriptose rastais palaikais, atkūrė XIII amžiaus žmonių veidus. Rekonstrukcijos sukėlė didelį susidomėjimą, nes leidžia į praeitį pažvelgti ne per kronikų pasakojimus, o per konkrečių asmenų bruožus.

    Tyrimai vyko kriptose po Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika ant Chełmo kalvos. Istoriniai šaltiniai šią vietą sieja su Haličo-Voluinės valdovo Danieliaus Romanovičiaus rezidencijos kompleksu, todėl kiekvienas radinys čia vertinamas kaip galintis papildyti regiono politinės istorijos paveikslą.

    Specialistams ypač pasitarnavo gerai išlikusios kaukolės, iš kurių buvo sukurti skaitmeniniai modeliai. Taikant 3D skenavimą ir teismo antropologijoje naudojamus audinių storio duomenis, sluoksnis po sluoksnio atkurta veido raumenų ir minkštųjų audinių struktūra.

    Vėlesnėje stadijoje į rekonstrukcijas įtraukti labiau interpretaciniai elementai, tokie kaip šukuosena ar barzda. Mokslininkai pabrėžia, kad kaulai gana patikimai leidžia nustatyti veido proporcijas ir formą, tačiau akių ar plaukų spalva dažniausiai lieka hipotezių lygmenyje, jei nėra papildomų genetinių duomenų.

    Daugiausia diskusijų sukėlė jauno vyro, maždaug 25–30 metų, rekonstrukcija. Jis buvo palaidotas neįprastame, laivo formą primenančiame plytiniame sarkofage, o tai gali rodyti aukštesnį statusą ir išskirtinį laidojimo ritualą.

    Tyrėjai neatmeta, kad šis asmuo galėjo būti susijęs su valdančiuoju sluoksniu, minimu regiono viduramžių šaltiniuose, tačiau tokios prielaidos kol kas vertinamos atsargiai. Tapatybės klausimui patvirtinti paprastai reikia platesnio konteksto: datavimo, kapo inventoriaus analizės, palyginamųjų istorinių duomenų, o kartais ir genetinių tyrimų.

    Kito vyro palaikai, preliminariai datuojami tuo pačiu laikotarpiu, rodo aiškius patirtos prievartos pėdsakus. Pasak specialistų, kaukolės ir akiduobės sužalojimai atitinka kovinių traumų pobūdį, todėl jis galėjo būti karys, kurio gyvenimą formavo kariniai konfliktai.

    Emociškai stipriausiai visuomenę paveikė jaunos, apie 20 metų, moters veido rekonstrukcija. Ji buvo palaidota ne pagrindinėje šventyklos dalyje, o po zakristija, o kartu rasti ir vaiko palaikai kelia papildomų klausimų apie aplinkybes, kuriomis ji mirė.

    Tokie projektai keičia ir patį viešąjį santykį su archeologija, nes į pirmą planą iškelia ne tik statinius ar radinius, bet ir žmones. Veido rekonstrukcija tampa būdu kalbėti apie mitybą, ligas, smurtą, socialinę padėtį ir laidojimo tradicijas, kurias išduoda kaulų analizė bei kapo kontekstas.

    Chełmo atvejis taip pat atspindi platesnę tendenciją Europoje, kai archeologiniai tyrimai jungiami su skaitmeniniais metodais. 3D modeliavimas ir vizualizacijos padeda rezultatus pateikti aiškiau, tačiau kartu primenama, kad rekonstrukcijos yra tikėtinas, o ne absoliučiai tikslus istorinio žmogaus portretas.