Iranas pareiškė išlaikantis visišką Hormūzo sąsiaurio kontrolę, nors Vašingtonas tvirtina, kad Teheranas rugsėjį neeksportavo nė vieno naftos barelio. Tuo pat metu šalyje gilėja ekonominis spaudimas: rialas pasiekė rekordines žemumas, o naftos sektoriuje įvyko vadovybės pokyčių.
Irano kariuomenės atstovai teigė, kad „visi judėjimai Hormūze yra Islamo Respublikos ginkluotųjų pajėgų kontroliuojami“. Ši retorika pasirodė po pranešimų apie pasikeitusią JAV taktiką regione ir suintensyvėjusią sankcijų vykdymo kontrolę, kuri tiesiogiai smogia Irano valiutos stabilumui ir biudžeto pajamoms.
JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas socialiniuose tinkluose rašė, kad rugsėjį Iranas nepakrovė nė vieno žalios naftos krovinio į tanklaivius, o administracija esą „atkerta režimui svarbiausią pajamų šaltinį“. Teheranas tokius pareiškimus vertina kaip spaudimo kampanijos dalį, tačiau pripažįsta, kad eksportui daromi trikdžiai yra realūs.
Rialo smukimas ir signalai iš naftos sektoriaus
Irano žiniasklaidoje pasirodė informacija apie naftos ministro Mohseno Paknejado atsistatydinimą, kuris oficialiai aiškintas „šeimos ir asmeniniais motyvais“. Vis dėlto rinkoje ir politiniuose užkulisiuose stiprėja prielaidos, kad tikroji priežastis gali būti susijusi su naftos srautų kritimu ir nebeužtikrinamomis valstybės finansinėmis reikmėmis.
Prieš paskelbiant apie pasitraukimą, ministras tvirtino, kad pajamos už jau parduotą naftą bus surinktos, o procesas tęsis. Naujas laikinasis vadovas žadėjo didinti gavybą ir ieškoti naujų eksporto strategijų, tačiau sankcijų sąlygomis tai dažniausiai reiškia brangesnę logistiką, didesnes nuolaidas pirkėjams ir didesnę riziką tiekėjų grandinėje.
Valiutų rinkoje fiksuota, kad euras neoficialioje Irano rinkoje perkopė 300 000 tomanų ribą, o JAV doleris pasiekė 270 000 tomanų lygį. Irano oficiali valiuta yra rialas, o vienas tomanas lygus 10 rialų, todėl gyventojai kasdieniuose atsiskaitymuose dažnai remiasi būtent tomanų skaičiavimu, kuris aiškiau atspindi infliacijos mastą.
Kodėl Hormūzo sąsiauris toks svarbus?
Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“, per kurį tradiciškai keliauja didelė dalis Persijos įlankos naftos ir suskystintų dujų. Bet kokie ribojimai ar grasinimai uždaryti sąsiaurį paprastai akimirksniu didina rizikos premiją pasaulinėse energijos kainose, nes rinkos vertina ne tik faktinius sutrikimus, bet ir grėsmės tikimybę.
Nors Iranas dažnai pabrėžia savo galimybes daryti įtaką laivybai, praktiškai tokie veiksmai būtų rizikingi pačiam Teheranui dėl galimos karinėje ir diplomatinėje plotmėje išaugusios reakcijos. Dėl to pastaraisiais metais dažniau kalbama apie tikslinius incidentus, laivybos trikdymą ar netiesioginį spaudimą, o ne apie ilgalaikį visišką sąsiaurio užblokavimą.
Auganti įtampa ir derybų sąlygos
JK Jūrų prekybos operacijų agentūra pranešė, kad nuo spalio 2 dienos Hormūzo sąsiauryje arba Adeno įlankoje buvo fiksuojama bent po vieną ataką per dieną. Tokie pranešimai rinkoms yra ypač jautrūs, nes didina draudimo kaštus, keičia maršrutus ir gali sulėtinti krovinių pristatymą.
Irano aukščiausi kariniai pareigūnai perspėjo, kad naujo konflikto atveju atsakas būtų „griežtesnis nei anksčiau“, o liepsnos esą paliestų visus. Tuo pat metu užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi užsienio diplomatams Teherane teigė, kad konfliktas neturi karinio sprendimo ir akcentavo derybų būtinybę.
„Tik derybos, paremtos teisingumu ir sąžiningumu, gali atverti kelią šio konflikto pabaigai“, – sakė Abbasas Araghchi.
Pasak jo, sąsiauris galėtų būti visiškai atvertas ir laivyba atkurta per septynias dienas, jei būtų įvykdytos Teherano sąlygos ir atšauktos „priešiškos priemonės“. Parlamento vadovas Mohammadas Bagheris Ghalibafas taip pat tvirtino, kad Iranas gavo pasiūlymų iš Vašingtono per tarpininkus, tačiau vienpusiški reikalavimai esą nebus priimtini.
Energetikos analitikai pažymi, kad net ir daliniai naftos eksporto sutrikimai Iranui yra ypač skausmingi dėl biudžeto priklausomybės nuo energijos išteklių pajamų. Kuo labiau stringa eksportas, tuo labiau spaudžiama valiuta, sparčiau brangsta importas ir auga socialinė įtampa, kurią valdžia bando amortizuoti tiek politiniais pareiškimais, tiek derybų signalais.
