CP v2

Tag: Accenture

  • Pramonės elektrifikacija per partnerystes: „Power Couples“ modelis žada didesnę investicijų grąžą

    Europos pramonės elektrifikacija vėl atsidūrė darbotvarkės viršuje, o šįkart ją į priekį stumia ne tik klimato tikslai. Ekspertai vis dažniau pabrėžia energetinio saugumo, nepriklausomybės ir konkurencingumo argumentus, kurie ypač išryškėja kainų šokų laikotarpiais.

    Paneuropinė elektros sektorių vienijanti organizacija Eurelectric kartu su konsultacijų bendrove „Accenture“ siūlo modelį, kuris elektrifikaciją siūlo spartinti per glaudesnį pramonės ir energetikos bendradarbiavimą. Jų siūloma kryptis vadinama „Power Couples“ ir iš esmės remiasi bendrai valdomomis investicijomis bei rizikų pasidalijimu.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad didžiausia problema šiandien nebėra technologijų trūkumas. Daugelyje sričių elektrifikacijai reikalingos technologijos jau prieinamos ir komerciškai taikomos, tačiau pažangą stabdo ekonominiai ir instituciniai veiksniai.

    Tarp pagrindinių kliūčių įvardijamas elektros kainų neprognozuojamumas, kuris pramonei dažnai yra didesnis iššūkis nei pati kainų reikšmė. Taip pat minimos ribotos elektros tinklų galimybės, nevieninga politika ir praktiniai diegimo sunkumai, kai reikia keisti procesus, valdymą bei tiekimo grandines.

    „Power Couples“ idėja siūlo pereiti nuo situacijos, kai atskira gamykla ar įmonė elektrifikaciją planuoja viena, prie partnerystės, kurioje dalyvauja energijos gamintojai, tinklų operatoriai, technologijų tiekėjai ir pramonės vartotojai. Tokios partnerystės galėtų kartu planuoti projektus, dalytis infrastruktūra ir suderinti ilgalaikį energijos poreikį.

    Vienas iš praktinių pavyzdžių – bendros investicijos į saulės elektrinę ir energijos kaupimo sistemas. Skaičiuojama, kad kai tokius projektus įgyvendina du skirtingi dalyviai, investicijų grąža gali didėti nuo kelių iki keliolikos proc., nes geriau išnaudojama įrenginių galia ir sumažinamos sistemos sąnaudos.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad daliai įmonių sunkiausia yra didelės pradinės investicijos. Todėl siūloma dažniau naudoti paslaugų modelius, kai energijos sprendimai perkami kaip paslauga, o ne statomi nuosavomis lėšomis, taip pat sudaryti ilgalaikes elektros pirkimo sutartis, kurios padeda stabilizuoti kainą.

    Didelė atsakomybė, pasak ekspertų, tenka valstybės institucijoms ir reguliuotojams. Pirmas signalas pramonei turi būti aiškus – Europa siekia mažiau taršios pramonės, tačiau kartu būtinos ir saugiklius primenančios priemonės, kurios padėtų, kai elektros kainos staiga šokteli.

    Antrasis signalas yra sudėtingesnis: siūloma kurti zonas, kuriose būtų sudarytos palankiausios sąlygos sparčiai elektrifikuoti pramonę. Tai reikštų kryptingą planavimą, kur tinklai turi pakankamai pajėgumų, kur galima greičiau prijungti naujus vartotojus ir gamybos šaltinius, o projektai nebūtų įstrigę dėl ilgų procedūrų.

    Šioje vietoje svarbus vaidmuo numatomas elektros tinklų operatoriams, kuriems rekomenduojama rengti aiškius tinklo pajėgumų žemėlapius. Tokie žemėlapiai padėtų pramonei ir investuotojams matyti, kur realiai įmanoma plėtra, ir sumažintų riziką, kad projektai bus sustabdyti dėl prijungimo apribojimų.

    Kartu keičiama ir energetikos įmonių rolė: jos raginamos tapti ne vien elektros pardavėjomis, o kompleksinių sprendimų koordinatorėmis. Tai reikštų daugiau atsakomybės už planavimą, lankstumo paslaugas, balansavimą bei sprendimų paketą, kurį pramonės įmonė galėtų gauti iš vienų rankų.

    „Europos konkurencingumas priklausys nuo gebėjimo elektrifikaciją sisteminti dideliu mastu, o ne vien nuo pavienių įdiegimų“, – teigiama ataskaitoje.

    Artimiausiu metu daugiau aiškumo turėtų suteikti Europos Komisijos planuojamas Electrification Action Plan, kurį numatyta pristatyti antroje birželio pusėje. Nors strategijos gali nubrėžti kryptį, ataskaitos autoriai pabrėžia, kad lemiamas veiksnys bus reali koordinacija tarp sektorių ir greitesnis projektų įgyvendinimas.

  • DI bankuose ir medicinoje jau duoda naudą, bet pramonę stabdo viena kliūtis: pilotai be masto

    DI vertė atsiranda tik „produkcinėje“ fazėje

    DI bankuose, medicinoje, pramonėje ir viešajame sektoriuje vis dažniau tampa kasdieniu įrankiu, tačiau realią grąžą organizacijos pajunta tik tada, kai sprendimai įdiegiami plačiai. Ekspertų teigimu, daug įmonių užstringa bandymų ir pilotinių projektų etape, todėl DI neperkeičia veiklos modelio.

    Diskusijose apie DI praktinį pritaikymą dažnai pabrėžiama, kad problema retai būna technologijų trūkumas ar teisinis reguliavimas. Dažnesnė kliūtis yra organizacinė kultūra, vadovų lūkesčiai ir nenoras peržiūrėti procesų prieš diegiant automatizaciją.

    Didžiausia kliūtis – ne įrankiai, o požiūris

    Konsultavimo bendrovės „Accenture“ atstovai atkreipia dėmesį, kad prieš perkant DI sprendimus būtina įsivertinti, kaip veikia procesai ir kur tiksliai kuriama vertė. Kai DI įsigyjamas tikintis, kad jis „įsidiegs pats“, dažnai pritrūksta aiškių tikslų, duomenų parengimo ir atsakomybių.

    „Įmonės nusiperka įrankius ir tikisi, kad jie patys bus įdiegti, o žmonės pradės jais naudotis ir vėliau praneš, kiek tapo efektyvesni“, – sakė Dawidas Osiecki.

    „Google“ viešosios politikos vadovas regione Marcin Krasuski taip pat akcentuoja, kad DI diegimo tempą neretai riboja baimė suklysti ir nepasitikėjimas technologija. Pasak jo, verta pradėti nuo vieno aiškaus proceso ir mažos komandos, bet nuo pat pradžių numatyti kelią į mastą, o ne vien tik demonstraciją.

    „Skaičiai, rodantys atsilikimą diegiant debesiją ar DI, slepia paprastą tiesą: barjerai dažniausiai yra mentaliniai, o ne teisiniai“, – sakė Marcin Krasuski.

    Bankai ir sveikatos sektorius rodo apčiuopiamą naudą

    Finansų sektorius DI diegimą jau perkelia iš eksperimentų į skalę, nes čia aiškiai apibrėžti procesai, gausūs duomenys ir griežti rizikų valdymo standartai. Bankuose DI pradėtas taikyti kreditų rizikos vertinimui, sukčiavimo ir pinigų plovimo prevencijai, o šiandien vis dažniau naudojamas klientų užklausų analizei bei atsakymų juodraščių parengimui.

    „Bankas yra viešojo pasitikėjimo institucija, todėl DI modeliai turi būti validuojami, periodiškai peržiūrimi ir atitikti visus reguliacinius reikalavimus“, – sakė Alicja Żyła.

    Sveikatos apsaugoje ir klinikiniuose tyrimuose DI potencialas vertinamas kaip galintis sumažinti kaštus, pagreitinti tam tikrus etapus ir tiksliau parinkti tyrimų kryptis. Vis dėlto pabrėžiama, kad medicinoje klaidos tolerancija yra itin maža, todėl DI sprendimai turi būti integruoti taip, kad galimos modelių klaidos nepaveiktų galutinio sprendimo be žmogaus patikros.

    „Medicinoje ir klinikiniuose tyrimuose klaidos riba yra nulinė, todėl galutinėje grandyje sprendimą vis tiek priima žmogus“, – sakė Bartłomiej Kopacz.

    Pramonėje DI svarba didėja ir dėl darbo jėgos trūkumo: automatizacija padeda ten, kur darbas pavojingas, monotoniškas ar fiziškai sunkus. Praktiniai scenarijai apima vaizdo analizę, anomalijų aptikimą, kokybės kontrolę ir robotizuotų darbo vietų diegimą sudėtingomis sąlygomis.

    Viešajame sektoriuje DI potencialas siejamas su dokumentų apdorojimu, aptarnavimo greičiu ir vidaus procesų optimizavimu, tačiau čia ypač svarbūs duomenų apsaugos, skaidrumo ir atsekamumo principai. Be to, organizacijoms tenka investuoti į darbuotojų kompetencijas, kad DI būtų naudojamas atsakingai, o ne formaliai.

    Vienas ryškiausių bendrų vardiklių skirtinguose sektoriuose yra poreikis pereiti nuo pavienių bandymų prie nuoseklios programos: procesų inventorizacijos, duomenų parengimo, rizikų vertinimo, KPI nustatymo ir aiškaus valdymo modelio. Tik tuomet DI tampa ne „gražiu pilotu“, o įrankiu, keičiančiu produktyvumą ir paslaugų kokybę.

  • Lenkijos įmonės DI sprendimus perka net tris kartus ilgiau, nei vėliau juos įdiegia: kur stringa?

    Lenkijos įmonės dirbtinio intelekto sprendimus neretai perka gerokai ilgiau, nei vėliau juos realiai įdiegia. Praktikoje tai reiškia mėnesius trunkančius pirkimų ir vertinimo procesus, o diegimui skiriamas gerokai trumpesnis laikas, kuris ne visada leidžia pasiekti apčiuopiamą rezultatą.

    Su šia tendencija siejami ne tik biudžetų ribojimai ar atsargumas neapibrėžtumo laikotarpiu, bet ir organizacijų įpročiai. DI čia dažnai traktuojamas kaip vienkartinis projektas su aiškia pradžia ir pabaiga, nors reali nauda pasiekiama tik tada, kai sprendimai tampa nuolatine veiklos dalimi.

    Accenture Lenkijoje duomenų ir DI srities vadovas Dawidas Osiecki pabrėžia, kad DI nėra universali „dėžutė“, kurią nusiperki ir ji automatiškai pakelia efektyvumą. Pasak jo, dažniausiai tai tampa organizacijos brandos testu: nuo duomenų kokybės ir procesų iki sprendimų priėmimo greičio bei pasirengimo keisti veiklos modelį.

    Eksperto teigimu, rinkoje pasitaiko situacijų, kai dviejų ar trijų mėnesių apimties projektui įsigyti skiriama nuo šešių iki devynių mėnesių. Sudėtingesnėse iniciatyvose, pavyzdžiui, kuriant duomenų platformas ar integruojant sistemas, vien pirkimo etapas gali užsitęsti iki dvejų metų.

    Technologijos keičiasi greičiau

    Vienas didžiausių iššūkių yra tai, kad technologijų ciklai trumpėja: per vieną ketvirtį į rinką ateina naujos kartos modeliai ir įrankiai. Todėl, kuo ilgiau organizacija užstringa pirkimų fazėje, tuo didesnė rizika, kad pasirinktas sprendimas diegimo pradžioje jau bus pasenęs arba nebeatitiks realių poreikių.

    Tai ypač aktualu sektoriams, kuriuose sprendimų priėmimą veikia griežtas reguliavimas ir aukšti atitikties reikalavimai. Farmacijos srityje kliūtimi dažnai tampa ne technologijų prieinamumas, o veiklos mastas, duomenų valdymo reikalavimai ir papildomos priežiūros procedūros.

    Ne licencijos, o veiklos perprojektavimas

    Dažna klaida, kurią daro organizacijos, yra bandymas DI „priklijuoti“ prie esamų procesų, jų iš esmės nekeičiant. Tokiu atveju įsigyjamos licencijos ar infrastruktūra, tačiau produktyvumo šuolis neįvyksta, nes neperžiūrima, kaip iš tikrųjų atliekamas darbas, kaip priimami sprendimai ir kaip matuojama nauda.

    Accenture šį požiūrį apibūdina kaip reinvention, tai yra nuoseklų veiklos modelio ir procesų perprojektavimą. DI sprendimai efektyviausiai veikia tada, kai organizacija aiškiai susitvarko duomenų valdymą, atsakomybes ir pasirenka kelis prioritetinius naudojimo scenarijus, o ne bando „dengti viską iš karto“.

    „Svarbiausia yra asmeninis vadovų įsitraukimas ir DI traktavimas kaip strategijos dalies, o ne vieno projekto“, – sakė Dawidas Osiecki.

    Ko trūksta viešajam sektoriui?

    Kalbant apie sisteminius pokyčius, išryškėja pirkimų taisyklių ir technologijų dinamikos neatitikimas, ypač viešajame sektoriuje. Kai procedūros orientuotos į ilgas formalių reikalavimų grandines, greitai besikeičianti DI rinka tampa sunkiai „pagavusi“ per klasikinius konkursų modelius.

    Eksperto vertinimu, vienas praktiškiausių kelių būtų glaudesnis dialogas tarp viešojo sektoriaus ir organizacijų, turinčių daug realios diegimo patirties. Tokia partnerystė leistų greičiau identifikuoti pasikartojančias klaidas ir pasirengti sprendimams, kurie atitinka tiek reguliavimo, tiek technologijų raidos tempą.

  • Lenkijos įmonės DI sprendimus perka iki trijų kartų ilgiau, nei juos realiai įdiegia

    Lenkijos įmonėse diegiant dirbtinį intelektą dažnai stringama ne dėl technologijų trūkumo, o dėl pačių organizacijų veikimo įpročių ir lėtų sprendimų grandinių. Praktikoje nemaža dalis komandų daug laiko skiria pirkimui ir konkursams, tačiau pats įgyvendinimas vėliau vyksta skubotai, rizikuojant prarasti vertę.

    Apie tai Europos ekonomikos kongrese kalbėjo „Accenture“ Lenkijoje dirbtinio intelekto ir duomenų praktikos vadovas Dawidas Osieckis. Jis pabrėžė, kad DI netelpa į tradicinę projekto logiką, kai numatomas aiškus pradžios ir pabaigos taškas, o sėkmė pamatuojama vienkartiniu rezultatu.

    DI nėra sprendimas iš dėžutės

    Pasak eksperto, DI sprendimai dažniausiai turi būti pritaikomi konkrečiai organizacijai, jos procesams, duomenų kokybei ir valdymo kultūrai. Todėl vien licencijų ar įrangos įsigijimas savaime nepadidina našumo, jei nekeičiami darbo būdai, atsakomybės ir sprendimų priėmimo greitis.

    „Svarbiausia yra asmeninis vadovų įsitraukimas ir DI laikymas strategijos dalimi, o ne atskiru projektu“, – sakė Dawidas Osieckis.

    Jo teigimu, DI įmonėje turėtų veikti kaip nuolatinė funkcija, panašiai kaip logistika ar finansai. Tai reiškia aiškius savininkus organizacijoje, nuoseklų biudžetavimą, duomenų valdyseną ir gebėjimą nuolat tobulinti sprendimus, o ne vieną kartą juos pristatyti.

    Pirkimai užtrunka ilgiau nei diegimas

    Vienas ryškiausių paradoksų, kurį įvardija ekspertai, yra laiko disproporcija: įmonės mėnesiais vertina pasiūlymus, derina sąlygas ir vykdo pirkimų procedūras, o diegimui vėliau skiria santykinai mažiau laiko. D. Osieckio teigimu, pasitaiko atvejų, kai 2–3 mėnesių trukmės projektas perkamas 6–9 mėnesius.

    Sudėtingesnių iniciatyvų, tokių kaip duomenų platformų kūrimas ar kelių sistemų integracijos, pirkimai gali užsitęsti iki dvejų metų. Toks tempas prastai dera su DI rinkos dinamika, kai per vieną ketvirtį gali pasikeisti modelių galimybės, kainodara, saugumo praktikos ir geriausi taikymo scenarijai.

    Ši įtampa dar labiau išryškėja geopolitinio neapibrėžtumo fone, kai organizacijos linkusios griežčiau vertinti investicijas. Vis dėlto per ilgas sprendimų priėmimas DI srityje gali reikšti, kad įsigyjamas sprendimas diegimo starto metu jau bus pasenęs arba pareikalaus brangių pakeitimų.

    Skirtingi sektoriai, skirtingos kliūtys

    Kliūtys diegiant DI skiriasi pagal sektorių. Pavyzdžiui, farmacijos srityje problemą dažnai lemia ne technologijų prieinamumas, o veiklos mastas ir reguliaciniai reikalavimai, kurie DI projektus paverčia ilgesniais ir labiau riziką valdančiais procesais.

    Reguliuojamose industrijose svarbų vaidmenį atlieka ir institucijų požiūris į naujas technologijas, ypač kai kalbama apie jautrių duomenų tvarkymą, modelių paaiškinamumą ir atsakomybės paskirstymą. Eksperto nuomone, tokiose srityse praverstų aiškesnės gairės ir praktinis dialogas, panašus į tai, kas anksčiau padėjo greičiau įsitvirtinti debesijos paslaugoms finansų sektoriuje.

    „Pagrindinė problema yra ne reguliavimo trūkumas, o tai, kad jis nespėja su technologijų dinamika, ypač viešųjų pirkimų srityje“, – sakė Dawidas Osieckis.

    Nuo kosmetikos prie perkurto veiklos modelio

    Dar viena dažna klaida yra susitelkimas į patį įrankį, o ne į verslo ir operacinio modelio keitimą. D. Osieckis tai vadina perėjimu nuo pavienių patobulinimų prie esminio organizacijos persitvarkymo, kai DI pritaikomas ne kaip priedas, o kaip būdas iš naujo suprojektuoti procesus.

    Praktikoje tai reiškia, kad įmonės turi įsivertinti duomenų kokybę, integracijas, kibernetinį saugumą ir darbuotojų kompetencijas, taip pat numatyti, kaip bus valdoma rizika ir kaip matuojamas rezultatas. Patikimas kelias dažnai yra darbas su partneriais, turinčiais realios diegimų patirties skirtinguose sektoriuose.

    „Verta kalbėtis su įmonėmis, kurios yra įgyvendinusios daug diegimų ir gali palyginti skirtingus sektorius. Nėra vieno universalaus sprendimo, tačiau yra pasikartojančių klaidų, kurias organizacijos daro diegdamos“, – sakė Dawidas Osieckis.

    Ekspertų vertinimu, įmonėms, kurios nori greičiau pasiekti apčiuopiamą DI naudą, svarbiausia sutrumpinti sprendimų priėmimo ciklus, aiškiai paskirstyti atsakomybes ir DI įtvirtinti kaip nuolatinę, strategiškai valdomą veiklos sritį.