CP v2

Tag: Adelaidės universitetas

  • Skausmas ir judėjimas: tyrimas rodo, kad lengvi pratimai kai kada prilygsta nuskausminamiesiems

    Skausmas ir judėjimas: tyrimas rodo, kad lengvi pratimai kai kada prilygsta nuskausminamiesiems

    Migrena, menstruacijų skausmai ar lėtinis nugaros maudimas dažnam tampa kasdienybe, o pirmoji pagalba neretai būna vaistai. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad kai kuriais atvejais skausmą sumažinti gali ir fizinis aktyvumas, ypač jei jis parinktas tikslingai.

    Adelaidės universiteto mokslininkai apžvelgė didelės apimties duomenis ir padarė išvadą, kad mankšta įvairiomis būklėmis gali reikšmingai mažinti tiek ūmų, tiek lėtinį skausmą. Analizėje buvo įvertintos 157 sisteminės apžvalgos, apimančios 2 736 atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus ir daugiau nei 220 000 dalyvių.

    „Kai ieškome saugių ir veiksmingų būdų valdyti skausmą ne vien vaistais, šie rezultatai suteikia tvirtų įrodymų, kad judėjimas turėtų tapti įprastesne skausmo priežiūros dalimi“, – sakė Adelaidės universiteto tyrėja Carol Maher.

    Mokslininkai vertino, kaip skausmo pokyčius veikia skirtinga pratimų rūšis, intensyvumas ir programos trukmė. Bendras rezultatas siekė apie 1,1 balo sumažėjimą nuo 0 iki 10 skalėje, o tai, tyrėjų teigimu, yra maždaug 60 proc. didesnis poveikis nei vidutiniškai fiksuojamas kai kuriuose atskiruose lėtinio skausmo vaistų tyrimuose.

    Netikėta išvada ta, kad mažesnio intensyvumo aktyvumas dažnai veikė geriau nei vidutinis ar didelis krūvis. Didžiausias efektas pastebėtas trumpesnėse programose, trunkančiose apie 12 savaičių, o savaitinis krūvis, neviršijantis 120 minučių, daugeliui atvejų buvo susijęs su geresniais rezultatais nei ilgesnės treniruotės.

    „Svarbu tai, kad daugiau nebūtinai reiškia geriau. Trumpesnės trukmės ir mažesnio intensyvumo programos parodė didesnį skausmo sumažėjimą, tad žmonėms nebūtina sportuoti sunkiau ar ilgiau, kad pajustų apčiuopiamą naudą“, – sakė pagrindinis autorius Ben Singh.

    Tyrėjai aiškina, kad judant organizmas išskiria medžiagas, tarp jų endorfinus ir serotoniną, kurios gali keisti skausmo suvokimą ir didinti toleranciją. Be to, fizinis aktyvumas gali padėti slopinti uždegiminius procesus, gerinti miegą ir nuotaiką, o tai netiesiogiai prisideda prie skausmo kontrolės.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad judėjimas neturėtų būti laikomas universaliu sprendimu, galinčiu panaikinti skausmą visiems. Poveikis priklauso nuo skausmo priežasties, žmogaus fizinio pasirengimo, gretutinių ligų, taip pat nuo to, ar pavyksta nuosekliai laikytis programos.

    Kita problema, kurią išryškino apžvalga, yra tai, kad fizinis aktyvumas skausmo gydyme vis dar naudojamas per retai ir per miglotai. Žmonės dažnai girdi bendrą patarimą būti aktyvesni, tačiau negauna konkrečių, įrodymais grįstų rekomendacijų, kokius pratimus rinktis, kokiu intensyvumu ir kiek laiko.

    Ekspertai akcentuoja, kad saugiausias kelias yra individualizuotas planas, ypač jei skausmas yra ilgalaikis ar susijęs su rimtesnėmis būklėmis. Tokiais atvejais verta tartis su šeimos gydytoju ar kineziterapeutu, kad pratimai neprovokuotų paūmėjimų ir būtų pritaikyti realioms galimybėms.

  • Mielas vaizdelis ar žala katei? Mokslininkai įspėja apie pavojingą „Youtube“ ir „TikTok“ madą

    Mielas vaizdelis ar žala katei? Mokslininkai įspėja apie pavojingą „Youtube“ ir „TikTok“ madą

    Katės socialiniuose tinkluose tapo kone universaliu pramogų formatu, tačiau dalis populiarių vaizdo įrašų slepia problemą, kurios žiūrovai dažnai nepastebi. Adelaidės universiteto mokslininkai perspėja, kad internete normalizuojami katėms žalingi žmogaus ir augintinio „žaidimai“, o į streso signalus neretai numojama ranka.

    Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Anthrozoös“, apėmė 11 socialinių tinklų įrašų iš „YouTube“, „TikTok“, „Instagram“ ir „Facebook“. Visi jie buvo pateikti kaip žaidimas, nors vaizduose matėsi aiškūs katės diskomforto požymiai, pavyzdžiui, šnypštimas, bandymas sprukti ar įtempta kūno laikysena.

    Mokslininkai išanalizavo 1 100 komentarų ir nustatė, kad net matant streso ženklus 75–93 proc. reakcijų buvo teigiamos ir palaikančios. Kitaip tariant, auditorija dažnai vertino situaciją kaip juokingą, mielą ar net naudingą katei, nors elgesys rodė priešingai.

    Kodėl stresas supainiojamas su žaidimu?

    Tyrėjai išskyrė kelias pasikartojančias žiūrovų nuostatas. Viena jų – įsitikinimas, kad „jei katei nepatiktų, ji aiškiai parodytų“, tarsi ankstyvi signalai nebūtų svarbūs. Kitos nuostatos siejosi su klaidingu kūno kalbos interpretavimu, tikėjimu, kad katė „galiausiai pripras“, arba mintimi, jog plėšrūnišką instinktą reikia „iškrauti“ bet kokia kaina.

    „Kai ankstyvi katės nepritarimo signalai neįžvelgiami arba ignoruojami, gyvūnas patiria ūmų stresą, kuris gali tapti lėtinis, jei nepageidaujamos sąveikos kartojasi“, – rašoma tyrime.

    Mokslininkų teigimu, ilgainiui tai gali paveikti katės savijautą ir elgesį, didinti baimę, vengimą, agresiją, o kartu bloginti žmogaus ir augintinio ryšį. Gyvūnų gerovės praktikoje pabrėžiama, kad trumpi, katei priimtini žaidimo epizodai ir galimybė pačiai nutraukti kontaktą yra esminiai saugios sąveikos elementai.

    Rizika kyla ne tik katei

    Tyrime pažymima, kad pavojus aktualus ir žmonėms: 7 iš 11 analizuotų vaizdo įrašų buvo matomi žmogaus sužalojimai. Net jei tokie įkandimai ar įdrėskimai komentaruose dažnai nuvertinami, jie gali komplikuotis infekcijomis, todėl specialistai ragina į traumas žiūrėti rimtai ir prireikus kreiptis į medikus.

    Dar vienas svarbus veiksnys – socialinių tinklų algoritmai, kurie linkę skatinti turinį, generuojantį daug reakcijų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad didelis įsitraukimas nebūtinai reiškia kokybę ar saugumą, o probleminės situacijos gali būti kartojamos vien dėl peržiūrų ir patiktukų.

    Mokslininkai siūlo neapsiriboti vien pamokomis apie katės kūno kalbą. Jų vertinimu, būtina stiprinti visuomenės medijų raštingumą, aiškinti, kaip atpažinti katės nepritarimą ir kodėl reikia gerbti gyvūno ribas, taip pat skatinti atsakingą turinio kūrimą, kuriame katės gerovė būtų svarbesnė už „viral“ efektą.

  • Mokslininkai siūlo sprendimą plastikui: saulės šviesa atliekas paverčia vandenilio kuru

    Plastiko atliekos, kurių pasaulyje kasmet susidaro šimtai milijonų tonų, gali tapti ne tik taršos, bet ir energijos šaltiniu. Australijos mokslininkai pristatė metodą, kai veikiant saulės šviesai plastikas skaidomas ir iš jo išgaunamas vandenilis – kuras, laikomas vienu svarbiausių švarios energetikos elementų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plastikas iš esmės yra ilgos anglies ir vandenilio grandinės. Pasitelkus fotokatalizatorius, kurie aktyvuojami šviesa, šias grandines galima ardyti santykinai žemoje temperatūroje, taip mažinant energijos sąnaudas, palyginti su daugeliu įprastų perdirbimo ar vandenilio gamybos kelių.

    Kaip veikia fotokatalizė?

    Fotokatalitinės medžiagos sugeria šviesą ir sukuria chemiškai aktyvias daleles, kurios gali inicijuoti plastiko skaidymo reakcijas. Tokiu būdu atliekos paverčiamos dujų ir skysčių mišiniu, iš kurio viena vertingiausių dalių yra vandenilis.

    Mokslininkų teigimu, toks kelias gali būti patrauklus todėl, kad plastiko molekules dažnai lengviau suskaidyti nei, pavyzdžiui, skaidyti vandenį į vandenilį ir deguonį. Vis dėlto praktinis efektyvumas priklauso nuo plastiko sudėties, naudojamų katalizatorių ir to, kaip efektyviai pavyksta atskirti galutinius produktus.

    Kodėl tai svarbu atliekų krizei?

    Skaičiuojama, kad kasmet susidaro apie 460 milijonų tonų plastiko atliekų, o reikšminga jų dalis patenka į aplinką ir ilgainiui skyla į mikroplastiką. Dėl to technologijos, galinčios sumažinti atliekų kiekį ir kartu sukurti ekonominę vertę, tampa vis aktualesnės.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad pastaraisiais metais daugėja eksperimentų, rodančių plastiko pavertimo kuru ar chemine žaliava potencialą. Nauja kryptis išsiskiria siekiu remtis saulės energija ir mažesnėmis temperatūromis, tačiau iki pramoninio pritaikymo dar reikia išspręsti kelias esmines problemas.

    Kokios kliūtys laukia pramonėje?

    Viena didžiausių kliūčių yra tai, kad plastikas nėra vienalytė medžiaga: skirtingos rūšys skyla nevienodai, o priedai, tokie kaip dažikliai ar stabilizatoriai, gali slopinti reakcijas. Dėl to itin svarbios tampa rūšiavimo ir paruošimo procedūros, kurios realiame atliekų sraute yra sudėtingos ir brangios.

    Kitas iššūkis – pačių fotokatalizatorių ilgaamžiškumas ir stabilumas. Kad technologija veiktų dideliu mastu, katalizatoriai turėtų išlikti efektyvūs ilgą laiką ir neprarasti savybių sudėtingomis sąlygomis, kitaip procesas taptų per lėtas arba per brangus.

    Galiausiai, net ir sėkmingai suskaidžius plastiką, reikia efektyviai atskirti susidariusias dujas ir skysčius, kad vandenilis būtų išgaunamas mažomis energijos sąnaudomis. Tyrėjai teigia, kad jų siūlomas vystymo planas orientuotas į šių kliūčių sprendimą vienu metu, siekiant sukurti mažai energijos vartojančią plastiko perdirbimo technologiją.

    Nors sprendimas dar nėra paruoštas masinei rinkai, kryptis atskleidžia, kaip DI, naujos medžiagos ir pažangi chemija gali pakeisti požiūrį į atliekas. Jei technologijai pavyktų pasiekti stabilų efektyvumą, plastiko tarša galėtų tapti ne tik aplinkosaugos problema, bet ir vietine žaliava švaresniam kurui.