CP v2

Tag: ADHD

  • Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Miestas ir kaimas: skirtingi iššūkiai

    Beveik 20 000 vaikų ir paauglių duomenis išanalizavę mokslininkai nustatė, kad gyvenamoji aplinka siejasi su skirtingomis psichikos sveikatos rizikomis. Tyrime, kuriame vertinti 6–16 metų mokiniai, išryškėjo aiškus miesto ir kaimo skirtumas.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad kaimo vietovėse augantys vaikai dažniau patiria depresijos, nerimo, socialinio užsisklendimo ir emocinių sunkumų požymių. Tuo metu miestuose augantiems vaikams dažniau fiksuojamos elgesio problemos, įskaitant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingus bruožus.

    Ką parodė vertinimai mokyklose?

    Analizuojant mokinių klausimynus ir psichologinių sunkumų rodiklius, kaimo vaikai dažniau rinko aukštesnius balus ties nerimu, prislėgtumu, somatiniais nusiskundimais ir dėmesio problemomis. Miesto mokiniai dažniau išsiskyrė socialiniais sunkumais ir taisyklių laužymu.

    Atskira analizė apėmė 3 003 mokinius, kuriems buvo nustatytas psichikos sutrikimas. Šioje grupėje skirtumai tarp miesto ir kaimo buvo dar ryškesni, o simptomų pobūdis dažniau „susigrupuodavo“ pagal gyvenamąją aplinką.

    Tyrime taip pat pastebėtas lyčių aspektas: berniukų psichologinių simptomų sąsajos reikšmingiau skyrėsi priklausomai nuo to, ar jie gyvena mieste, ar kaime. Mergaičių grupėje tokio aiškaus skirtumo pagal gyvenamąją vietą tyrėjai nefiksavo.

    Kodėl atsiranda šis skirtumas?

    Autoriai nurodo, kad kaimo vietovėse didesnę įtaką gali turėti socialiniai ir ekonominiai veiksniai: mažesnės pajamos, siauresnės ugdymo galimybės ir ribotesnė psichikos sveikatos paslaugų pasiūla. Prie emocinių sunkumų prisideda ir socialinė izoliacija bei retesnė ankstyva pagalba.

    Dar vienas svarbus veiksnys, aptartas tyrime, yra vadinamieji „palikti vaikai“, kai tėvai išvyksta dirbti į miestus, o vaikus augina seneliai ar kiti giminaičiai. Tyrėjų teigimu, toks šeimos išsiskyrimas gali didinti apleistumo jausmą ir sietis su prislėgtumu bei kitais emociniais sunkumais.

    Miesto vaikų atveju didesnį vaidmenį, anot autorių, gali turėti intensyvesnė akademinė konkurencija, greitesnis gyvenimo tempas ir didesnis su mokslu susijęs stresas. Tyrime pažymima ir tai, kad miestuose dėmesio ir elgesio sunkumai dažniau atpažįstami bei diagnozuojami dėl geresnio paslaugų prieinamumo.

    „Išryškėję regioniniai skirtumai rodo, kad reikia vietovei pritaikytų priemonių, sprendžiančių skirtingus iššūkius“, – rašė tyrimo autoriai.

    Jų vertinimu, kaimo vietovėse gali būti ypač svarbus ankstyvesnis emocinių sunkumų atpažinimas ir lengviau pasiekiamos paslaugos, įskaitant nuotolines konsultacijas. Miestuose prioritetu galėtų tapti ankstyvas elgesio ir dėmesio sunkumų pastebėjimas mokyklose bei nuosekli pagalba šeimai.

    Ką svarbu žinoti apie ribojimus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad vaiko psichikos sveikata vertinta naudojant vieną pagrindinę vertinimo priemonę, todėl tai gali neapimti viso individualių sunkumų spektro. Be to, tyrimas buvo momentinis, tad negalima tiksliai pasakyti, kaip šie skirtumai keičiasi vaikui augant.

    Dar viena svarbi detalė yra geografinė imtis: duomenys rinkti vienoje Vakarų Kinijos provincijoje. Dėl to rezultatai gali nevisiškai atspindėti visos šalies, o juo labiau kitų valstybių situaciją, tačiau jie išryškina kryptį, į kurią siūloma atkreipti dėmesį planuojant prevenciją.

  • Study hints ADHD could raise dementia risk, with brain iron and blood markers offering early clues

    Adults diagnosed with attention deficit hyperactivity disorder may face a higher risk of developing dementia later in life, according to new research from Geneva University Hospitals and the University of Geneva. The study links ADHD to biological changes often seen in age-related neurodegenerative disease.

    Researchers reported that adults with ADHD showed altered iron levels in specific brain regions and higher concentrations of a blood marker tied to nerve cell damage. Both signals have been associated in previous research with conditions such as Alzheimer’s disease.

    Brain iron and nerve damage marker

    The team examined 32 adults aged 25 to 45 with ADHD and 29 similarly aged healthy participants. Using an MRI technique called quantitative susceptibility mapping, they estimated iron content across brain areas and compared it with blood measurements.

    Participants with ADHD had different iron distribution in several regions, and iron in the precentral cortex was associated with higher neurofilament light chain levels in blood. Neurofilament light chain is widely used in neurology research as an indicator of ongoing neuronal injury.

    Why iron may matter

    Iron is essential for healthy brain function, but excess accumulation has been linked to oxidative stress and damage to neurons. In Alzheimer’s disease and other dementias, abnormal iron patterns have repeatedly been observed alongside other signs of degeneration.

    The authors argue that the combination of increased regional brain iron and elevated neurofilament light chain could point to an early neurobiological pathway that helps explain epidemiological links between ADHD and dementia. They emphasize, however, that the findings do not mean dementia is inevitable for people with ADHD.

    What this could change next

    With dementia affecting an estimated 55 million people worldwide and nearly 10 million new cases each year, identifying modifiable risks remains a major public health goal. Alzheimer’s disease accounts for roughly 60 to 70% of diagnoses, according to the World Health Organization.

    The researchers say larger, long-term studies are needed to confirm whether these markers predict later cognitive decline and whether interventions can alter risk. They also note the broader importance of recognizing and managing adult ADHD, both for day-to-day functioning and potential long-term brain health.

  • Mokslininkai atrado netikėtą smegenų kelią: jis gali paaiškinti Tourette ir OKS ryšį

    Mokslininkai atrado netikėtą smegenų kelią: jis gali paaiškinti Tourette ir OKS ryšį

    Naujas tyrimas pateikė įrodymų, kurie gali paaiškinti, kodėl Tourette sindromas neretai persidengia su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (OKS) ir kitomis neuropsichiatrinėmis būklėmis. Mokslininkai nustatė konkretų smegenų ryšį, galintį tapti nauju taikiniu gydymui.

    Tyrimą atliko Japonijos Kobe universiteto komanda, kuri naudojo pelių modelį su į tikus panašiais nevalingais judesiais. Tokie modeliai leidžia tiksliau ištirti nervų grandines, kurios žmogaus smegenyse yra sunkiai pasiekiamos tiesioginiams eksperimentams.

    Pasak autorių, buvo identifikuotas aktyvus kelias tarp bazinių ganglijų, atsakingų už judesių kontrolę, ir salos žievės, siejamos su emocijų apdorojimu ir vidinių kūno pojūčių interpretacija. Šis ryšys eina per talamą, vieną svarbiausių smegenų informacijos persiuntimo centrų.

    „Manome, kad aptikta nervų grandinė veikia kaip tiltas, jungiantis smegenų sritis, kurios anksčiau buvo laikomos veikiančiomis atskirai“, – sakė neurofiziologas Yoshihisa Tachibana.

    Tyrėjai patikrino ryšio svarbą farmakologiškai blokuodami talamo ir salos žievės grandį. Po intervencijos pelių tikai tapo gerokai silpnesni, o kartu sumažėjo ir su šiuo keliu siejami signalai smegenyse, kas sustiprino hipotezę apie šios grandinės vaidmenį.

    Iki šiol salos žievė jau buvo siejama tiek su Tourette sindromu, tiek su OKS, tačiau nebuvo aiškiai aprašyta, kokiu laidu judesių sutrikimų signalai gali persiduoti į sritis, susijusias su emocijomis ir potraukiais. Naujas „žemėlapis“ leidžia tiksliau svarstyti, kodėl daliai pacientų pasireiškia ne tik motoriniai tikai, bet ir įkyrios mintys ar kompulsijos.

    Tourette sindromui būdingi ir vadinamieji išankstiniai pojūčiai, kai prieš tiką atsiranda nemalonus vidinis impulsas, palengvėjantis tikui įvykus. Tai rodo, kad sutrikimas nėra vien tik judesių problema, o gali apimti ir platesnius savireguliacijos mechanizmus, kuriuose svarbi salos žievė.

    „Nenormali salos žievės veikla gali prisidėti ne tik prie motorinių simptomų, bet ir prie išankstinių pojūčių bei gretutinių sutrikimų, įskaitant OKS ir ADHD“, – rašė tyrimo autoriai.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: graužikai negali pasakyti, ką patiria prieš tiką, todėl modelis atspindi tik dalį Tourette sindromo požymių. Vis dėlto tokie duomenys yra vertingi, nes padeda formuoti tikrinamas hipotezes, kurias vėliau galima tikslinti klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis.

    Praktiškai tai svarbu ir dėl to, kad kai kuriais sunkiais atvejais Tourette sindromui taikoma gilioji smegenų stimuliacija, dažnai nukreipta į talamą. Nauji rezultatai gali geriau paaiškinti, kodėl talamo stimuliacija daliai pacientų veikia, ir kartu paskatinti mažiau invazinių sprendimų paiešką.

    Tyrėjai kaip vieną ateities krypčių mini tikslesnę neuromoduliaciją, pavyzdžiui, ultragarsu, kuri teoriškai galėtų paveikti aptiktą grandinę be chirurginės intervencijos. Tačiau prieš tai būtini išsamūs tyrimai su žmonėmis, kad būtų įvertintas saugumas, veiksmingumas ir realus pritaikomumas klinikoje.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Cell Reports“.

  • DI iš medicininių įrašų gali iš anksto numatyti ADHD riziką vaikams: ką parodė 140 000 įrašų analizė

    DI iš medicininių įrašų gali iš anksto numatyti ADHD riziką vaikams: ką parodė 140 000 įrašų analizė

    Naujas tyrimas rodo, kad dirbtinis intelektas, analizuodamas įprastus elektroninius sveikatos įrašus, gali padėti pastebėti vaikus, kuriems vėliau gali būti diagnozuotas ADHD. Tokia atranka potencialiai leistų šeimoms ir gydytojams imtis veiksmų gerokai anksčiau nei įprastai.

    ADHD yra vienas dažniausių vaikų ir paauglių neuropsichikos sutrikimų, siejamas su dėmesio koncentracijos sunkumais, hiperaktyvumu ir impulsyvumu. Praktikoje dalis vaikų diagnozės laukia ilgai, o tai reiškia prarastą laiką ankstyvai pagalbai mokykloje ir namuose.

    Kaip veikia prognozavimo modelis

    Tyrėjai iš Duke Health analizavo daugiau nei 140 000 vaikų sveikatos įrašų ir mokė DI modelį atpažinti pasikartojančius signalus nuo gimimo iki ankstyvos vaikystės. Modelis ieškojo ne vieno požymio, o jų derinių, kurie medicininiuose duomenyse gali kauptis dar iki aiškios klinikinės ADHD išraiškos.

    Rezultatai parodė, kad modelis gana tiksliai įvertino riziką vaikams nuo penkerių metų. Tyrime taip pat teigiama, kad prognozės išliko nuoseklios skirtingose grupėse pagal lytį, rasę, etninę kilmę ir draudimo statusą, o tai svarbu vertinant galimą šališkumą.

    „Turime nepaprastai turtingą informacijos šaltinį elektroniniuose sveikatos įrašuose“, – sakė tyrimo autorius Eliott Hill.

    „Norėjome patikrinti, ar duomenyse paslėpti dėsningumai gali parodyti, kurie vaikai vėliau bus diagnozuoti, dar gerokai iki to momento, kai diagnozė paprastai nustatoma“, – teigė jis.

    Ar DI gali pakeisti gydytoją?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad toks įrankis nėra skirtas diagnozuoti ar pakeisti specialistų vertinimą. Idėja yra atranka, kuri padėtų klinikoms ir šeimos gydytojams greičiau nukreipti vaikus išsamesniam įvertinimui, kai rizika yra didesnė.

    „Tai nėra DI gydytojas“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius Matthew Engelhard.

    „Tai įrankis, padedantis klinikams sutelkti laiką ir išteklius, kad vaikai, kuriems reikia pagalbos, neliktų nuošalyje ir nelauktų atsakymų metų metus“, – pridūrė jis.

    Ką tai reikštų šeimoms ir mokykloms

    Ankstyvesnis rizikos atpažinimas gali reikšti greitesnę prieigą prie įrodymais grįstų priemonių: tėvų konsultacijų, elgesio intervencijų, mokymosi aplinkos pritaikymo ir, kai reikia, specialisto stebėsenos. Tyrėjai pažymi, kad laiku suteikta pagalba siejama su geresniais akademiniais ir socialiniais rezultatais.

    Praktinis iššūkis yra atsakingas tokio įrankio įdiegimas: reikėtų aiškių taisyklių, kaip pateikiamas rizikos įvertinimas, kaip jis aptariamas su tėvais ir kokie tolesni žingsniai siūlomi. Ne mažiau svarbūs duomenų privatumo ir saugumo klausimai, nes elektroniniai sveikatos įrašai yra itin jautrūs.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į diagnostikos nelygybę, ypač tarp mergaičių, kurioms dažniau pasireiškia mažiau pastebimi nedėmesingumo simptomai. Tokie modeliai, jei jie kuriami ir tikrinami atsakingai, galėtų padėti sumažinti praleistų atvejų skaičių, tačiau galutinį sprendimą vis tiek turi priimti gydytojas.