Tag: ADHD

  • „Barwy szczęścia“ 3442 serija: Kasia šiurkščiai užsipuola Celiną, o Lukaszas stoja ginti mylimosios

    Serialo „Barwy szczęścia“ 3442 serijoje įtampa pasiekia naują lygį: Kasia nebeišlaiko nervų ir aštriai užsipuola Celiną. Konfliktas įsiplieskia Celinai pabandžius apginti Ksaverį, dėl kurio elgesio Kasia vis dažniau skundžiasi.

    Kasia kalbasi su buvusiu vyru Lukaszu apie vis sunkiau suvaldomą sūnaus maištą, o šalia jų bute pasirodo ir Celina. Iš pradžių ji stengiasi nesikišti, tačiau pokalbis pasisuka taip, kad Celina galiausiai įsiterpia.

    Celinai atrodo, kad Kasia per griežtai vertina paauglį, todėl ji primena, jog Ksaveris išgyvena sudėtingą amžių, o situaciją apsunkina ir ADHD. Šie žodžiai Kąsiai tampa paskutiniu lašu.

    Įžeista ir suirzusi Kasia Celiną grubiai nutildo, o ši, nenorėdama eskaluoti konflikto, pasitraukia iš buto. Tačiau Lukaszas tokio elgesio nepalieka be reakcijos ir netrukus stoja ginti mylimosios.

    Celiną įskaudina, Lukaszas sureaguoja

    Po aštraus Kąsios išpuolio Celina nusprendžia daugiau nesivelti į ginčą ir pasiūlo išeiti neva parsinešti likusių pirkinių iš automobilio. Toks atsitraukimas aiškiai parodo, kad jos žodžiai buvo priimti kaip įžeidimas.

    Lukaszas, matydamas situaciją, iš karto ima priekaištauti buvusiai žmonai. Jis pabrėžia, kad Celina neturėjo blogų ketinimų ir nenusipelnė tokio tono, o Kąsios reakcija, jo akimis, peržengė ribas.

    Kasia ryžtasi atsiprašyti

    Vėliau, kai Kasia jau grįžta į Brzeziny, Lukaszas prašo Celinos pasilikti pas jį nakčiai. Vis dėlto Celina abejoja – po to, kas įvyko, ji jaučiasi aiškiai supratusi, kad Kąsios namuose yra nepageidaujama.

    Situacija netikėtai pasikeičia, kai Celinai paskambina pati Kasia. Pokalbio metu ji pripažįsta perlenkusi lazdą ir paaiškina, kad pasidavė nervams dėl įtampos šeimoje.

    Celina priima atsiprašymą supratingai – ji pripažįsta, kad Ksaverio elgesys ir dabartinis laikotarpis šeimai yra sunkūs. Kasia dar kartą atsiprašo ir pripažįsta, kad tai atsiliepia visiems, įskaitant ir Celiną.

    Kada rodoma 3442 serija?

    „Barwy szczęścia“ 3442 serijos premjera numatyta 2026 metų lapkričio 17 dieną, antradienį, 20.05 valandą per TVP2.

  • Mokslininkai nustebo: ADHD vaistai gali mažinti ankstyvos mirties riziką net penktadaliu

    ADHD gydymui skirti vaistai gali būti siejami su mažesne ankstyvos mirties rizika, rodo didelės apimties Švedijoje atlikta analizė. Mokslininkai įvertino beveik 150 tūkst. žmonių duomenis ir stebėjo, kaip kinta mirtingumo rizika pradėjus medikamentinį gydymą.

    Tyrime dalyvavo 148 578 6–64 metų asmenys, kuriems ADHD diagnozuotas 2007–2018 metais. Tyrėjai lygino tuos, kurie gydymą pradėjo per tris mėnesius nuo diagnozės nustatymo, su tais, kurie per tą laiką medikamentų nevartojo.

    Ką parodė dvejų metų stebėsena

    Per dvejus metus gydymo pradžia buvo susijusi su 21 proc. mažesne santykine mirties nuo visų priežasčių rizika. Didžiausias skirtumas fiksuotas vertinant mirtis nuo neprigimtinių priežasčių, pavyzdžiui, nelaimingų atsitikimų ar atsitiktinių apsinuodijimų.

    Šių neprigimtinių mirčių rizika buvo siejama su 25 proc. mažesniu rodikliu tarp pradėjusių vartoti vaistus. Autoriai pabrėžė, kad tai statistinis ryšys, o ne įrodymas, jog vaistai tiesiogiai sumažina mirtingumą.

    Galimi paaiškinimai ir ribotumai

    Mokslininkai svarsto, kad simptomų kontrolė gali mažinti impulsyvumą ir rizikingą elgesį, o tai ilgainiui sumažina pavojingų situacijų tikimybę. ADHD dažnai siejamas su didesne traumų, priklausomybių ir eismo įvykių rizika, todėl net nedidelis elgesio pokytis populiacijos mastu gali turėti reikšmę.

    Vis dėlto tokio tipo tyrimai neeliminuoja visų galimų paaiškinimų, kodėl grupės skyrėsi. Pavyzdžiui, gydymą pradėję žmonės gali dažniau turėti prieigą prie sveikatos priežiūros, daugiau stebėsenos ir papildomos pagalbos, kas taip pat gali prisidėti prie geresnių baigčių.

    Ką tai reiškia pacientams ir šeimoms

    Rezultatai sustiprina žinutę, kad laiku nustatyta diagnozė ir individualiai parinktas gydymo planas gali būti svarbūs ne tik mokymuisi ar darbui, bet ir saugumui kasdienybėje. Ekspertai pabrėžia, kad vaistai nėra vienintelis sprendimas, dažnai derinami su psichologine pagalba, elgesio strategijomis ir mokymu šeimai.

    „Šie duomenys rodo reikšmingą statistinį ryšį, tačiau jie neįrodo, kad vaistai patys savaime sumažina mirtingumą kiekvienam žmogui“, – teigė tyrimo autoriai.

    Gydytojai primena, kad sprendimas dėl medikamentų visada turi būti priimamas kartu su specialistu, įvertinus naudą ir galimą riziką. Tolesni tyrimai padėtų tiksliau atsakyti, kurioms grupėms poveikis didžiausias ir kokie mechanizmai tai paaiškina.

  • Naujas tyrimas atskleidė nematomą atskirtį mokyklose: kas antras tėvas patyrė spaudimą

    Naujas tyrimas rodo, kad beveik kas antras neuroatipiško vaiko tėvas patyrė spaudimą perkelti vaiką į kitą klasę ar net kitą mokyklą. Už šių skaičių slypi kasdienybė, kurioje vaikams svarbiausia ne diagnozės, o galimybė turėti draugų, būti kviečiamiems į gimtadienius ir jaustis klasės dalimi.

    Ataskaita „Daug ritmų vienoje mokykloje“, parengta socialinės kampanijos, kurią vykdo „Kaufland Polska“ ir Avalon fondas, išryškina, kad neurorairovė ugdyme vis dar kelia įtampą. Tyrimas atskleidė ne tik šeimų patirtis, bet ir tai, kaip su iššūkiais tvarkosi mokyklos bendruomenė: tėvai, mokytojai ir bendraamžiai.

    Remiantis ataskaita, 43 proc. tėvų net neįtaria, kiek dažna yra neuroatipija švietimo įstaigose, o 71 proc. niekada aktyviai neieškojo informacijos šia tema. Tokia informacijos spraga, pasak tyrėjų, tampa dirva stereotipams, kai vaiko elgesys vertinamas kaip išsiblaškymas, tinginystė ar prastas auklėjimas.

    Kada elgesys suprantamas klaidingai?

    Tyrimas rodo, kad daliai tėvų kyla baimė dėl galimų konfliktų neurorairovėje klasėje. 63 proc. neurotipiškų vaikų tėvų nurodė nerimaujantys dėl sudėtingo elgesio ir ginčų, o 41 proc. mano, kad diagnozės kartais esą naudojamos per dažnai.

    Tuo pat metu 22 proc. apklaustųjų teigė manantys, jog diagnozės kartais tampa pasiteisinimu tinginystei ar netinkamam elgesiui. Specialistai pabrėžia, kad tokie vertinimai dažnai kyla iš žinių trūkumo, nes skirtingas sensorinių dirgiklių apdorojimas ar emocijų reguliavimas nebūtinai yra sąmoningas priešinimasis taisyklėms.

    Neuroatipiškų vaikų šeimos šias nuostatas jaučia tiesiogiai. 47 proc. tėvų teigė patyrę spaudimą keisti klasę ar mokyklą, o 46 proc. nurodė, kad jų vaikas ne kartą buvo izoliuotas ar iš jo šaipytasi.

    Ką pakeistų daugiau žinių ir aiškios taisyklės?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad sprendimai, kurie padeda neuroatipiems mokiniams, dažnai pagerina mokymosi aplinką visiems. 68 proc. tėvų sutiko, kad aiškesnės taisyklės, labiau prognozuojama rutina, emocinio raštingumo ugdymas ir pritaikyta komunikacija naudingi visai klasei.

    Bendro ugdymo idėją palaikė 79 proc. neuroatipiškų vaikų tėvų ir maždaug pusė neurotipiškų vaikų tėvų. Tyrėjų vertinimu, esminis lūžis prasideda tada, kai mokykla ir tėvai turi bendrą susitarimą, kaip reaguojama į sunkumus, ir aiškų planą, kaip vaikui suteikiama pagalba.

    Pagalbos priemonės: nuo konsultacijų iki mokymų

    Kampanijos rėmuose numatytos priemonės, skirtos tiek mokykloms, tiek šeimoms: edukaciniai scenarijai, rekomendacijos mokytojams ir tėvams bei nuotoliniai seminarai. Taip pat veikia konsultacijų linija, kurioje galima gauti psichologo, pedagogo ir teisininko patarimų.

    Ataskaitoje nurodoma, kad tyrimas buvo atliktas 2026 metais rugpjūtį, apklausiant 1 022 tėvus. Į imtį pateko 829 neurotipiškų vaikų tėvai, 178 neuroatipiškų vaikų tėvai ir 56 tėvai, kurių vaikams tuo metu vyko diagnostika.

  • ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD vis dar dažnai klaidingai laikomas tik vaikystės sutrikimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad jis neretai tęsiasi ir suaugus. Nors pastaraisiais metais daugėjo besikreipiančių dėl įvertinimo, reali diagnozė dažnai nustatoma tik nedidelei daliai žmonių, kuriems ji būtų reikalinga.

    Psichiatrai atkreipia dėmesį, kad suaugusiųjų ADHD paplitimas dažniausiai vertinamas apie 3–3,5 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad didelėje šalyje tokių žmonių gali būti šimtai tūkstančių, o diagnostikos ir gydymo paslaugų poreikis auga greičiau nei sistemos pajėgumai.

    „Kalbėti apie medicinines diagnozes kaip apie madą yra rizikinga, nes taip nuvertinamos realios žmonių kovos“, – sakė psichiatrė Anna Szczegielniak.

    Kartu specialistai pripažįsta, kad didesnis viešumas padėjo daliai žmonių suprasti, jog nuolatiniai sunkumai nebūtinai yra tinginystė ar valios stoka. Vis dažniau į gydytojus kreipiasi suaugusieji, kuriems ilgą laiką buvo gydomi nerimo ar depresijos simptomai, nors pagrindinė problema galėjo būti neatpažintas ADHD.

    Vienas ryškiausių pokyčių yra tai, kad daugėja vėlyvų diagnozių, ypač tarp moterų. Vaikystėje jų simptomai neretai būna mažiau pastebimi: dominuoja neatidumas, išsiblaškymas, vidinė įtampa, o ne išorinis hiperaktyvumas, todėl pagalba nepasiekiama dešimtmečiais.

    Suaugusiesiems ADHD dažnai pasireiškia kitaip nei vaikams: vietoje atviro judrumo labiau matomas lėtinis chaosas, minčių šuoliavimas, prokrastinacija, laiko planavimo sunkumai ir emocijų reguliavimo problemos. Specialistai pabrėžia, kad sutrikimo vaizdas gali kisti skirtingais gyvenimo etapais, ypač didėjant atsakomybėms.

    Dažnas kelias iki įvertinimo prasideda tuomet, kai ankstesnės kompensavimo strategijos nebeveikia. Tai gali būti paaukštinimas darbe, perėjimas prie savarankiško darbo, nuosavo verslo kūrimas ar vaiko gimimas, kai staiga prireikia daugiau struktūros ir nuoseklaus planavimo.

    „Gyvenimo lūžiai neretai atskleidžia, kad žmogus ilgus metus funkcionavo milžiniškų pastangų kaina“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai pabrėžia, kad negydomas ADHD gali reikšmingai didinti gretutinių problemų riziką: depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, impulsyvių sprendimų ir nelaimingų atsitikimų. Mokslinėje literatūroje aptariamas ir didesnis traumų bei sužeidimų dažnis, ypač paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, kai impulsyvumas bei rizikos elgsena dažniausiai ryškiausi.

    „Tyrimai rodo, kad tinkamas gydymas gali mažinti nelaimingų atsitikimų riziką ir padėti saugiau funkcionuoti kasdienybėje“, – sakė psichiatras Tomasz M. Gondek.

    Gydymas paprastai apima kelias kryptis: psichoedukaciją, elgesio strategijas, psichoterapiją, o daliai pacientų ir medikamentinį gydymą, kai jis skiriamas pagal indikacijas. Specialistai akcentuoja, kad tikslas nėra pakeisti asmenybę, bet sumažinti simptomų įtaką mokslui, darbui, santykiams ir sveikatai.

    Kita auganti problema, anot psichiatrų, yra greitų diagnozių rinka. Trumpi, keliolikos ar keliasdešimties minučių įvertinimai, neįsigilinant į vaikystės anamnezę ir neatliekant diagnostikos skirtumų analizės, gali lemti klaidas ir netinkamą gydymą.

    „ADHD yra neuroraidos sutrikimas, todėl požymiai turi būti pasireiškę iki 12 metų. Jei simptomai atsiranda epizodiškai ar aiškiai priklauso nuo miego, perdegimo ar laikino streso, būtina plėsti diagnostiką“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai ragina nesiremti vien socialiniuose tinkluose plintančiais simptomų sąrašais ir vengti savidiagnostikos. Patikimas įvertinimas paprastai reikalauja laiko, išsamaus pokalbio, gyvenimo istorijos analizės bei gretutinių sutrikimų atmetimo, nes suaugusiesiems jie dažnai ne tik lydi, bet ir užmaskuoja ADHD.

  • ADHD ir RSD: kodėl kritika gali „išjungti“ žmogų ir ką apie tai sako naujausi tyrimai

    ADHD ir RSD: kodėl kritika gali „išjungti“ žmogų ir ką apie tai sako naujausi tyrimai

    Kas yra RSD ir kodėl apie tai kalbama

    RSD, arba atmetimui jautri disforija, apibūdinama kaip itin stiprus emocinis skausmas, kylantis patyrus arba net tik numanius kritiką ir atstūmimą. Žmonės pasakoja, kad reakcija užklumpa staiga, o emocijos būna neproporcingai intensyvios net dėl, atrodytų, smulkmenos.

    Kartu dažnai pasireiškia ir kūno pojūčiai, pavyzdžiui, spaudimas krūtinėje, pykinimas, skausmas ar sustingimas. Psichologijoje seniau aprašyta ir platesnė sąvoka atmetimo jautrumas, tačiau RSD dažniau siejama su žmonėmis, turinčiais ADHD.

    Ką sako mokslas ir diagnostika

    Svarbu pabrėžti, kad RSD nėra atskira oficiali diagnozė ir jos nerasime nei tarptautinėje ligų klasifikacijoje ICD, nei DSM-5. Šis terminas dažniau vartojamas kaip patogus būdas įvardyti tam tikrą simptomų rinkinį, kuris daliai žmonių su ADHD pasitaiko dažniau.

    Terminas „Rejection Sensitive Dysphoria“ plačiau išpopuliarėjo po amerikiečių psichiatro Williamo Dodsono publikacijų, kuriose akcentuota emocijų reguliacijos tema. Pastaraisiais metais daugėja klinikinių aprašymų ir bandymų sistemingiau vertinti šį reiškinį, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad dar trūksta didelės apimties kiekybinių tyrimų.

    Kodėl kritika gali veikti taip stipriai

    Viena dažniausiai minima priežastis yra emocijų reguliacijos sunkumai, kurie daliai žmonių su ADHD pasireiškia greitesniu emociniu įsiplieskimu ir sudėtingesne savikontrole. Tai gali lemti, kad kritika ar atstūmimas patiriami ne kaip pastaba, o kaip grėsmė savivertei ir ryšiui.

    Kita kryptis siejama su socialinių signalų apdorojimu: kai kurie tyrimai rodo, kad ADHD atveju reakcijos į socialinį vertinimą gali būti jautresnės. Be to, svarbus ir gyvenimiškas kontekstas: vaikai ir paaugliai, turintys ADHD bruožų, neretai sulaukia daugiau priekaištų dėl išsiblaškymo, impulsyvumo ar organizuotumo stokos.

    Ilgainiui susiformuoja nuolatinis laukimas, kad vėl bus suklysta ir vėl bus kritikuojama, todėl net neutrali pastaba gali būti interpretuota kaip atstūmimas. Dalis specialistų pabrėžia, kad panašus jautrumas gali pasireikšti ir be ADHD, pavyzdžiui, paauglystėje, tačiau su ADHD jis gali išlikti ilgiau.

    Kaip tai paveikia kasdienybę ir santykius

    Tokios reakcijos gali stipriai paveikti santykius šeimoje, draugų rate ir darbe. Žmogus gali pradėti vengti situacijų, kuriose tikėtina kritika, atsisakyti projektų, susitikimų ar net keisti darbą, kad tik nereikėtų patirti emocinio sukrėtimo.

    Kita pusė taip pat sudėtinga: staigios, intensyvios reakcijos gali išvarginti artimuosius, jie gali atsitraukti arba pradėti vengti atvirų pokalbių. Dėl to užsisuka ratas, kuriame mažėja palaikymo, o atstūmimo baimė tik stiprėja.

    Ką galima daryti ir kur ieškoti pagalbos

    Nors RSD nėra oficiali diagnozė, tai nereiškia, kad patiriami simptomai yra išgalvoti ar sąmoningai pasirenkami. Specialistai pabrėžia, kad pirmas žingsnis paprastai yra ADHD įvertinimas ir pagalba jam, įskaitant psichoedukaciją bei praktinius kasdienio funkcionavimo įgūdžius.

    Dažnai rekomenduojama psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija, kuri padeda atpažinti automatines mintis, atskirti faktus nuo interpretacijų ir lavinti emocijų reguliaciją. Prireikus gydytojas psichiatras gali skirti medikamentinį gydymą, kuris kai kuriems žmonėms pagerina dėmesio kontrolę ir sumažina emocinių „bangų“ intensyvumą.

    Jei kritika ar atstūmimo baimė ima riboti kasdienį gyvenimą, verta kreiptis pagalbos anksčiau, nelaukiant, kol situacija taps nevaldoma. Praktikoje didžiausią efektą dažnai duoda kelių priemonių derinys: aiškus ADHD valdymo planas, terapija ir artimos aplinkos supratimas.

  • Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Miestas ir kaimas: skirtingi iššūkiai

    Beveik 20 000 vaikų ir paauglių duomenis išanalizavę mokslininkai nustatė, kad gyvenamoji aplinka siejasi su skirtingomis psichikos sveikatos rizikomis. Tyrime, kuriame vertinti 6–16 metų mokiniai, išryškėjo aiškus miesto ir kaimo skirtumas.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad kaimo vietovėse augantys vaikai dažniau patiria depresijos, nerimo, socialinio užsisklendimo ir emocinių sunkumų požymių. Tuo metu miestuose augantiems vaikams dažniau fiksuojamos elgesio problemos, įskaitant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingus bruožus.

    Ką parodė vertinimai mokyklose?

    Analizuojant mokinių klausimynus ir psichologinių sunkumų rodiklius, kaimo vaikai dažniau rinko aukštesnius balus ties nerimu, prislėgtumu, somatiniais nusiskundimais ir dėmesio problemomis. Miesto mokiniai dažniau išsiskyrė socialiniais sunkumais ir taisyklių laužymu.

    Atskira analizė apėmė 3 003 mokinius, kuriems buvo nustatytas psichikos sutrikimas. Šioje grupėje skirtumai tarp miesto ir kaimo buvo dar ryškesni, o simptomų pobūdis dažniau „susigrupuodavo“ pagal gyvenamąją aplinką.

    Tyrime taip pat pastebėtas lyčių aspektas: berniukų psichologinių simptomų sąsajos reikšmingiau skyrėsi priklausomai nuo to, ar jie gyvena mieste, ar kaime. Mergaičių grupėje tokio aiškaus skirtumo pagal gyvenamąją vietą tyrėjai nefiksavo.

    Kodėl atsiranda šis skirtumas?

    Autoriai nurodo, kad kaimo vietovėse didesnę įtaką gali turėti socialiniai ir ekonominiai veiksniai: mažesnės pajamos, siauresnės ugdymo galimybės ir ribotesnė psichikos sveikatos paslaugų pasiūla. Prie emocinių sunkumų prisideda ir socialinė izoliacija bei retesnė ankstyva pagalba.

    Dar vienas svarbus veiksnys, aptartas tyrime, yra vadinamieji „palikti vaikai“, kai tėvai išvyksta dirbti į miestus, o vaikus augina seneliai ar kiti giminaičiai. Tyrėjų teigimu, toks šeimos išsiskyrimas gali didinti apleistumo jausmą ir sietis su prislėgtumu bei kitais emociniais sunkumais.

    Miesto vaikų atveju didesnį vaidmenį, anot autorių, gali turėti intensyvesnė akademinė konkurencija, greitesnis gyvenimo tempas ir didesnis su mokslu susijęs stresas. Tyrime pažymima ir tai, kad miestuose dėmesio ir elgesio sunkumai dažniau atpažįstami bei diagnozuojami dėl geresnio paslaugų prieinamumo.

    „Išryškėję regioniniai skirtumai rodo, kad reikia vietovei pritaikytų priemonių, sprendžiančių skirtingus iššūkius“, – rašė tyrimo autoriai.

    Jų vertinimu, kaimo vietovėse gali būti ypač svarbus ankstyvesnis emocinių sunkumų atpažinimas ir lengviau pasiekiamos paslaugos, įskaitant nuotolines konsultacijas. Miestuose prioritetu galėtų tapti ankstyvas elgesio ir dėmesio sunkumų pastebėjimas mokyklose bei nuosekli pagalba šeimai.

    Ką svarbu žinoti apie ribojimus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad vaiko psichikos sveikata vertinta naudojant vieną pagrindinę vertinimo priemonę, todėl tai gali neapimti viso individualių sunkumų spektro. Be to, tyrimas buvo momentinis, tad negalima tiksliai pasakyti, kaip šie skirtumai keičiasi vaikui augant.

    Dar viena svarbi detalė yra geografinė imtis: duomenys rinkti vienoje Vakarų Kinijos provincijoje. Dėl to rezultatai gali nevisiškai atspindėti visos šalies, o juo labiau kitų valstybių situaciją, tačiau jie išryškina kryptį, į kurią siūloma atkreipti dėmesį planuojant prevenciją.

  • Study hints ADHD could raise dementia risk, with brain iron and blood markers offering early clues

    Adults diagnosed with attention deficit hyperactivity disorder may face a higher risk of developing dementia later in life, according to new research from Geneva University Hospitals and the University of Geneva. The study links ADHD to biological changes often seen in age-related neurodegenerative disease.

    Researchers reported that adults with ADHD showed altered iron levels in specific brain regions and higher concentrations of a blood marker tied to nerve cell damage. Both signals have been associated in previous research with conditions such as Alzheimer’s disease.

    Brain iron and nerve damage marker

    The team examined 32 adults aged 25 to 45 with ADHD and 29 similarly aged healthy participants. Using an MRI technique called quantitative susceptibility mapping, they estimated iron content across brain areas and compared it with blood measurements.

    Participants with ADHD had different iron distribution in several regions, and iron in the precentral cortex was associated with higher neurofilament light chain levels in blood. Neurofilament light chain is widely used in neurology research as an indicator of ongoing neuronal injury.

    Why iron may matter

    Iron is essential for healthy brain function, but excess accumulation has been linked to oxidative stress and damage to neurons. In Alzheimer’s disease and other dementias, abnormal iron patterns have repeatedly been observed alongside other signs of degeneration.

    The authors argue that the combination of increased regional brain iron and elevated neurofilament light chain could point to an early neurobiological pathway that helps explain epidemiological links between ADHD and dementia. They emphasize, however, that the findings do not mean dementia is inevitable for people with ADHD.

    What this could change next

    With dementia affecting an estimated 55 million people worldwide and nearly 10 million new cases each year, identifying modifiable risks remains a major public health goal. Alzheimer’s disease accounts for roughly 60 to 70% of diagnoses, according to the World Health Organization.

    The researchers say larger, long-term studies are needed to confirm whether these markers predict later cognitive decline and whether interventions can alter risk. They also note the broader importance of recognizing and managing adult ADHD, both for day-to-day functioning and potential long-term brain health.

  • Mokslininkai atrado netikėtą smegenų kelią: jis gali paaiškinti Tourette ir OKS ryšį

    Mokslininkai atrado netikėtą smegenų kelią: jis gali paaiškinti Tourette ir OKS ryšį

    Naujas tyrimas pateikė įrodymų, kurie gali paaiškinti, kodėl Tourette sindromas neretai persidengia su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (OKS) ir kitomis neuropsichiatrinėmis būklėmis. Mokslininkai nustatė konkretų smegenų ryšį, galintį tapti nauju taikiniu gydymui.

    Tyrimą atliko Japonijos Kobe universiteto komanda, kuri naudojo pelių modelį su į tikus panašiais nevalingais judesiais. Tokie modeliai leidžia tiksliau ištirti nervų grandines, kurios žmogaus smegenyse yra sunkiai pasiekiamos tiesioginiams eksperimentams.

    Pasak autorių, buvo identifikuotas aktyvus kelias tarp bazinių ganglijų, atsakingų už judesių kontrolę, ir salos žievės, siejamos su emocijų apdorojimu ir vidinių kūno pojūčių interpretacija. Šis ryšys eina per talamą, vieną svarbiausių smegenų informacijos persiuntimo centrų.

    „Manome, kad aptikta nervų grandinė veikia kaip tiltas, jungiantis smegenų sritis, kurios anksčiau buvo laikomos veikiančiomis atskirai“, – sakė neurofiziologas Yoshihisa Tachibana.

    Tyrėjai patikrino ryšio svarbą farmakologiškai blokuodami talamo ir salos žievės grandį. Po intervencijos pelių tikai tapo gerokai silpnesni, o kartu sumažėjo ir su šiuo keliu siejami signalai smegenyse, kas sustiprino hipotezę apie šios grandinės vaidmenį.

    Iki šiol salos žievė jau buvo siejama tiek su Tourette sindromu, tiek su OKS, tačiau nebuvo aiškiai aprašyta, kokiu laidu judesių sutrikimų signalai gali persiduoti į sritis, susijusias su emocijomis ir potraukiais. Naujas „žemėlapis“ leidžia tiksliau svarstyti, kodėl daliai pacientų pasireiškia ne tik motoriniai tikai, bet ir įkyrios mintys ar kompulsijos.

    Tourette sindromui būdingi ir vadinamieji išankstiniai pojūčiai, kai prieš tiką atsiranda nemalonus vidinis impulsas, palengvėjantis tikui įvykus. Tai rodo, kad sutrikimas nėra vien tik judesių problema, o gali apimti ir platesnius savireguliacijos mechanizmus, kuriuose svarbi salos žievė.

    „Nenormali salos žievės veikla gali prisidėti ne tik prie motorinių simptomų, bet ir prie išankstinių pojūčių bei gretutinių sutrikimų, įskaitant OKS ir ADHD“, – rašė tyrimo autoriai.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: graužikai negali pasakyti, ką patiria prieš tiką, todėl modelis atspindi tik dalį Tourette sindromo požymių. Vis dėlto tokie duomenys yra vertingi, nes padeda formuoti tikrinamas hipotezes, kurias vėliau galima tikslinti klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis.

    Praktiškai tai svarbu ir dėl to, kad kai kuriais sunkiais atvejais Tourette sindromui taikoma gilioji smegenų stimuliacija, dažnai nukreipta į talamą. Nauji rezultatai gali geriau paaiškinti, kodėl talamo stimuliacija daliai pacientų veikia, ir kartu paskatinti mažiau invazinių sprendimų paiešką.

    Tyrėjai kaip vieną ateities krypčių mini tikslesnę neuromoduliaciją, pavyzdžiui, ultragarsu, kuri teoriškai galėtų paveikti aptiktą grandinę be chirurginės intervencijos. Tačiau prieš tai būtini išsamūs tyrimai su žmonėmis, kad būtų įvertintas saugumas, veiksmingumas ir realus pritaikomumas klinikoje.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Cell Reports“.

  • DI iš medicininių įrašų gali iš anksto numatyti ADHD riziką vaikams: ką parodė 140 000 įrašų analizė

    DI iš medicininių įrašų gali iš anksto numatyti ADHD riziką vaikams: ką parodė 140 000 įrašų analizė

    Naujas tyrimas rodo, kad dirbtinis intelektas, analizuodamas įprastus elektroninius sveikatos įrašus, gali padėti pastebėti vaikus, kuriems vėliau gali būti diagnozuotas ADHD. Tokia atranka potencialiai leistų šeimoms ir gydytojams imtis veiksmų gerokai anksčiau nei įprastai.

    ADHD yra vienas dažniausių vaikų ir paauglių neuropsichikos sutrikimų, siejamas su dėmesio koncentracijos sunkumais, hiperaktyvumu ir impulsyvumu. Praktikoje dalis vaikų diagnozės laukia ilgai, o tai reiškia prarastą laiką ankstyvai pagalbai mokykloje ir namuose.

    Kaip veikia prognozavimo modelis

    Tyrėjai iš Duke Health analizavo daugiau nei 140 000 vaikų sveikatos įrašų ir mokė DI modelį atpažinti pasikartojančius signalus nuo gimimo iki ankstyvos vaikystės. Modelis ieškojo ne vieno požymio, o jų derinių, kurie medicininiuose duomenyse gali kauptis dar iki aiškios klinikinės ADHD išraiškos.

    Rezultatai parodė, kad modelis gana tiksliai įvertino riziką vaikams nuo penkerių metų. Tyrime taip pat teigiama, kad prognozės išliko nuoseklios skirtingose grupėse pagal lytį, rasę, etninę kilmę ir draudimo statusą, o tai svarbu vertinant galimą šališkumą.

    „Turime nepaprastai turtingą informacijos šaltinį elektroniniuose sveikatos įrašuose“, – sakė tyrimo autorius Eliott Hill.

    „Norėjome patikrinti, ar duomenyse paslėpti dėsningumai gali parodyti, kurie vaikai vėliau bus diagnozuoti, dar gerokai iki to momento, kai diagnozė paprastai nustatoma“, – teigė jis.

    Ar DI gali pakeisti gydytoją?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad toks įrankis nėra skirtas diagnozuoti ar pakeisti specialistų vertinimą. Idėja yra atranka, kuri padėtų klinikoms ir šeimos gydytojams greičiau nukreipti vaikus išsamesniam įvertinimui, kai rizika yra didesnė.

    „Tai nėra DI gydytojas“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius Matthew Engelhard.

    „Tai įrankis, padedantis klinikams sutelkti laiką ir išteklius, kad vaikai, kuriems reikia pagalbos, neliktų nuošalyje ir nelauktų atsakymų metų metus“, – pridūrė jis.

    Ką tai reikštų šeimoms ir mokykloms

    Ankstyvesnis rizikos atpažinimas gali reikšti greitesnę prieigą prie įrodymais grįstų priemonių: tėvų konsultacijų, elgesio intervencijų, mokymosi aplinkos pritaikymo ir, kai reikia, specialisto stebėsenos. Tyrėjai pažymi, kad laiku suteikta pagalba siejama su geresniais akademiniais ir socialiniais rezultatais.

    Praktinis iššūkis yra atsakingas tokio įrankio įdiegimas: reikėtų aiškių taisyklių, kaip pateikiamas rizikos įvertinimas, kaip jis aptariamas su tėvais ir kokie tolesni žingsniai siūlomi. Ne mažiau svarbūs duomenų privatumo ir saugumo klausimai, nes elektroniniai sveikatos įrašai yra itin jautrūs.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į diagnostikos nelygybę, ypač tarp mergaičių, kurioms dažniau pasireiškia mažiau pastebimi nedėmesingumo simptomai. Tokie modeliai, jei jie kuriami ir tikrinami atsakingai, galėtų padėti sumažinti praleistų atvejų skaičių, tačiau galutinį sprendimą vis tiek turi priimti gydytojas.