Adolfas Hitleris į valdžią kilo ne staigiu šuoliu, o nuosekliai išnaudodamas pokario Vokietijos krizę, visuomenės nusivylimą ir savo propagandos gebėjimus. Jo politinis kelias prasidėjo 1919 metais, o pirmąjį svarbų valstybės postą jis užėmė 1933-iaisiais, tapęs Vokietijos kancleriu.
Kaip pasakojama „TheCollector“, Hitlerio įsitvirtinimui didelę reikšmę turėjo keli lūžio momentai: veikla armijos struktūrose po Pirmojo pasaulinio karo, prisijungimas prie Vokietijos darbininkų partijos (DAP), vėlesnė jos transformacija į nacių partiją (NSDAP) ir 1923 metų nesėkmingas bandymas jėga perimti valdžią Miunchene.
Jo įtaka augo kartu su Vokietijos ekonominiais ir politiniais sukrėtimais: reparacijomis po Versalio sutarties, hiperinfliacija ir didėjančiu nedarbu. Nacių propaganda šiuos procesus naudojo mobilizuodama visuomenės pyktį ir ieškodama atpirkimo ožių, ypač kurstydama antisemitizmą ir antikomunizmą.
Galiausiai 1933 metų sausį Hitleris buvo paskirtas kancleriu. Netrukus po to, pasinaudodamas Reichstago gaisru ir nepaprastosios padėties režimu, jis ėmėsi veiksmų, kurie atvėrė kelią opozicijos eliminavimui ir valdžios koncentravimui vienose rankose.
Pradžia po Pirmojo pasaulinio karo
1919 metais Hitleris dirbo Bavarijos kariuomenės struktūrose – jo užduotys siejosi su politine agitacija ir informacijos rinkimu. Tuo metu jis išsiskyrė kaip įtaigus oratorius: kalbomis gebėdavo paveikti auditoriją ir kurti emocinę įtampą, kuri tapo svarbiu jo politinės įtakos įrankiu.
Vykdydamas užduotis jis buvo pasiųstas stebėti Vokietijos darbininkų partijos (DAP) veiklą. Tačiau vietoje neutralios „infiltracijos“ jis vis labiau įsitraukė į partijos idėjas ir netrukus tapo vienu ryškiausių jos veidų, atsakingu už propagandą.
1920 metais partija buvo pervadinta į Nacionalų socialistų vokiečių darbininkų partiją (NSDAP), geriau žinomą kaip nacių partija. Ji bandė pritraukti skirtingas visuomenės grupes: dešiniuosius – nacionalistiniais šūkiais, o dalį rinkėjų – „socializmo“ etikete pavadintu programiniu įvaizdžiu.
Krizės atmosfera ir 1923 metų pučas
1920-aisiais Vokietijoje stiprėjo socialinė įtampa: po karo šalis susidūrė su reparacijomis, ekonominiais sunkumais, sparčiai nuvertėjusia valiuta ir politiniu nestabilumu. Tokiomis sąlygomis radikalios jėgos lengviau rado klausytojų, o gatvėse netrūko susirėmimų ir agresijos.
1923 metų lapkričio 8–9 dienomis naciai bandė perimti valdžią Miunchene vadinamojo alaus salės pučo metu. Bandymas žlugo: policija sustabdė žygį miesto centre, per susirėmimus žuvo nacių šalininkų ir policijos pareigūnų, buvo sužeistų.
Hitleris netrukus buvo suimtas, apkaltintas išdavyste ir nuteistas kalėti, tačiau realiai kalėjime praleido tik dalį skirto laiko. Šis epizodas, nors ir baigėsi nesėkme, jo politiniam įvaizdžiui kai kuriose visuomenės grupėse tapo savotišku mobilizuojančiu simboliu.
„Mein Kampf“, rinkimai ir kelias į kanclerio postą
Kalėjime Hitleris diktavo tekstą, vėliau tapusį knyga „Mein Kampf“. Joje buvo išdėstyta ideologija ir politiniai tikslai, o pati knyga vėliau plačiai paplito, prisidėdama prie jo žinomumo augimo.
Ilgainiui nacių partija stiprėjo ir rinkimų politikoje: 1932 metų prezidento rinkimuose Hitleris liko antras, nusileidęs Paului von Hindenburgui. Tais pačiais metais parlamentiniuose rinkimuose NSDAP tapo didžiausia partija.
1933 metų sausį Hindenburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos kancleriu. Netrukus įvyko Reichstago gaisras, po kurio naciai apkaltino komunistus ir pasinaudojo situacija pilietinėms laisvėms riboti bei politiniams oponentams spausti.
1933 metų kovą priimtas Įgaliojimų aktas suteikė Hitlerio vyriausybei galimybę leisti įstatymus be parlamento pritarimo. O 1934 metų rugpjūtį, mirus Hindenburgui, prezidento ir kanclerio funkcijos buvo sujungtos, o visa valdžia sutelkta Hitlerio rankose – taip jis galutinai įsitvirtino kaip Trečiojo reicho diktatorius.