CP v2

Tag: Adrijos jūra

  • Kroatijoje siautėjęs miškų gaisras: 10 žmonių reanimacijoje, apie 2 000 evakuoti iš pakrantės

    Kroatijoje siautėjęs miškų gaisras: 10 žmonių reanimacijoje, apie 2 000 evakuoti iš pakrantės

    Kroatijos Adrijos jūros pakrantėje kilęs didelis miškų gaisras pareikalavo skubios medikų pagalbos: mažiausiai 10 žmonių gydomi reanimacijoje, dar kelios dešimtys patyrė įvairių sužeidimų. Pasak pareigūnų, gelbėtojai su ugnimi kovojo visą naktį, o situaciją apsunkino karštis ir vėjas.

    Iš netoliese esančių gyvenviečių, esančių kalvose prie Omišo, evakuota apie 2 000 žmonių, tarp jų ir turistai. Liepsnos apgadino namus, o kai kuriose vietose visiškai sudegė automobiliai, kurių likučiai ryte matėsi pakelėse.

    Į nelaimės vietą atvykęs ministras pirmininkas Andrejus Plenkovičius pabrėžė, kad ugnis plito itin sparčiai ir grasino tankiai apgyvendintai teritorijai. Jo teigimu, regione, kuriame nuolat gyvena apie 15 000 žmonių, šiuo metu papildomai buvo susitelkę dar apie 12 000 poilsiautojų.

    „Šis gaisras plito žaibo greičiu, o tai, ką ugniagesiams pavyko išgelbėti, iš tiesų prilygsta stebuklui“, – sakė Andrejus Plenkovičius.

    Splitų ligoninės atstovai nurodė, kad iki šiol čia pristatyta apie 40 nukentėjusiųjų, tarp jų yra ir užsienio turistų. Naktį į gaisro zoną buvo sutelkti beveik 300 ugniagesių, tačiau, kaip pripažino šalies ugniagesių vadovybė, liepsnos kai kuriose vietose juos lenkė.

    „Buvo baisu net žiūrėti: nukentėjo daug namų, kavinių, restoranų, automobilių ir valčių, kurios stovėjo sausumoje“, – sakė šalies ugniagesių vadovas Slavko Tucakovičius.

    Vietos žiniasklaida transliavo vaizdus, kuriuose ugniagesiai dirbo prie didžiulių liepsnų sienų, o žmonės skubėjo palikti namus. Kroatijos Raudonasis Kryžius pranešė, kad dalis evakuotųjų, įskaitant turistus, buvo apgyvendinti laikinuose centruose, kur jiems suteiktos bazinės sąlygos.

    Auštant į dangų pakilo vandens semtuvais aprūpinti lėktuvai, tarp jų ir „Canadair“ tipo orlaiviai, o pareigūnai teigė, kad padėtis Omišo apylinkėse kiek stabilizavosi. Vis dėlto dalis aviacijos pajėgų netrukus buvo perkelta į kitą gaisro židinį Pelješaco pusiasalyje, maždaug už 70 kilometrų į pietus, kur liepsnos vėl ėmė grasinti namams.

    Gaisrai tuo pat metu fiksuoti ir kitose Balkanų vietose, o meteorologai regionui prognozuoja užsitęsusią karščio bangą ir sausrą. Kroatijoje šią vasarą jau ne kartą fiksuoti aukšti temperatūros rekordai, o netoli Omišo esantis Splitas šią savaitę pasiekė 39,7 laipsnio karščio ribą.

  • Juodos lūpos po vakarienės Kroatijoje: patiekalas, kurį turistai valgo vis dažniau

    Juodos lūpos po vakarienės Kroatijoje: patiekalas, kurį turistai valgo vis dažniau

    Atostogaujant Kroatijoje vis daugiau keliautojų ieško ne tik paplūdimių, bet ir vietinės virtuvės skonių. Vienas ryškiausių dalmatų virtuvės patiekalų yra juodasis risotas, kuris po kelių kąsnių nudažo lūpas ir liežuvį tamsiai.

    Šis patiekalas Kroatijoje dažnai vadinamas crni rižot, o jo išskirtinę spalvą suteikia sepijos, arba mėtės, rašalas. Nors išvaizda gali nustebinti, skonis paprastai būna švelnus, jūriškas ir kremiškas, dažniausiai papildomas česnaku, svogūnu, ryžiais ir jūros gėrybėmis.

    Iš žvejų virtuvės į restoranų meniu

    Juodojo risoto istorija glaudžiai siejama su Adrijos žvejų tradicijomis, kai buvo stengiamasi panaudoti visas sugautų galvakojų dalis. Tai, kas kadaise atrodė kaip nereikalingas priedas, ilgainiui tapo skonio ir autentiškumo simboliu pakrantės virtuvėje.

    Šiandien crni rižot siūlomas ir nedidelėse šeimyninėse užeigose, ir aukštesnės klasės restoranuose. Receptai skiriasi: vienur dominuoja sepija, kitur įdedama krevečių, midijų ar kalmarų, todėl net toje pačioje vietovėje skonis gali būti vis kitoks.

    Kiek kainuoja ir kur skaniausia

    Kainos Kroatijoje priklauso nuo miesto ir restorano lygio. Pajūrio užeigose porcija dažnai kainuoja apie 12–15 eurų, o populiariuose kurortuose ar senamiesčių restoranuose suma gali kilti iki maždaug 20 eurų ir daugiau.

    Geriausias patarimas norintiems paragauti autentiško varianto paprastas: rinktis vietas, kurios akcentuoja dienos laimikį. Šviežios sepijos ir kitos jūros gėrybės daro didžiausią skirtumą, o patiekalas dažnai patiekiamas su citrina ir žalumynais, kurie subalansuoja jūrišką intensyvumą.

    Kas slypi juodoje spalvoje?

    Spalvą suteikiantis sepijos rašalas turi melanino, todėl yra itin stipriai dažantis. Dėl to po vakarienės tamsesnė liežuvio, dantų ar lūpų spalva yra normalus efektas, o vietiniai neretai pajuokauja, kad taip lengviausia atpažinti, kas ką tik valgė juodąjį risotą.

    Mitybos požiūriu jūros gėrybės yra baltymų šaltinis ir dažnai turi mažiau riebalų nei dalis mėsos patiekalų. Vis dėlto pats risotas išlieka gana sotus, nes pagrindą sudaro ryžiai, o restoranuose jis neretai gaminamas su alyvuogių aliejumi, sviestu ar sūriu.

  • Triesto įlankoje daugėja eršketrųjų rajų: mokslininkai ieško, kaip apsaugoti midijų ūkius

    Triesto įlankoje daugėja eršketrųjų rajų: mokslininkai ieško, kaip apsaugoti midijų ūkius

    Italijos Triesto įlankoje per pastaruosius trejus metus vis dažniau pastebimos eršketrinės rajos, vietos žvejų vadinamos vaccarelle. Mokslininkai teigia, kad tokių stebėjimų mastas ir reguliarumas Viduržemio jūroje išsiskiria, o šią vasarą fiksuojami ir būriai iki 50 individų.

    Rajos priskiriamos saugomoms rūšims, tačiau jų gausėjimas turi ir labai praktišką pasekmę: jos vis dažniau lankosi prie midijų ūkių. Midijų virvės rajoms tampa lengvai pasiekiamu maisto šaltiniu, todėl augintojai praneša apie vis dažniau patiriamus nuostolius.

    „Tai pirmi metai, kai matome tiek daug kartu besitelkiančių rajų, o būrių dydis siekia iki 50 individų“, – sakė WWF Miramare jūrinės saugomos teritorijos stebėsenos veiklų vadovas Saulas Ciriaco.

    Pasak tyrėjų, tokie susitelkimai gali būti susiję ne tik su maitinimusi, bet ir su dauginimusi, kai patinai ir patelės dažniau susitinka toje pačioje teritorijoje. Triesto įlankos forma, seklesni pakrančių vandenys ir žmonių sukurti maisto „taškai“ gali skatinti gyvūnus užsibūti ilgiau.

    Kas keičiasi Triesto įlankoje?

    Rajos Viduržemio jūroje buvo žinomos ir anksčiau, tačiau Triesto įlankoje jų pasirodymai tapo nuoseklūs: vasaros sezonu pranešimai pasiekia maždaug vieną kartą per savaitę. Mokslininkai pabrėžia, kad išskirtinis ne pats faktas, jog rūšis aptinkama regione, o tai, kaip dažnai ir kiek daug individų matoma vienu metu.

    Viena iš galimų priežasčių – švelnėjančios žiemos ir kylanti jūros vandens temperatūra, dėl kurios rajoms tampa lengviau ištverti šaltojo sezono sąlygas šiaurinėje Adrijos dalyje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jei anksčiau įlanka galėjo būti tik migracijos maršruto dalis, dabar ji vis labiau tinka ilgesniam buvimui.

    Kita svarbi aplinkybė – žvejybos reguliavimas ir mažesnė atsitiktinė sugaunamų rajų dalis. Griežtesnės ir selektyvesnės taisyklės kai kuriose teritorijose gali reikšti, kad daugiau individų sulaukia brandos ir sėkmingiau dauginasi, o tai ilgainiui atsispindi stebėjimuose.

    Kodėl nukenčia midijų ūkiai?

    Eršketrinės rajos minta kietą kiautą turinčiais organizmais, pavyzdžiui, moliuskais ir vėžiagyviais. Įprastai jos ieško maisto dugne, tačiau midijų ūkiai sukuria ypač patogią „bufeto“ situaciją, kai maistas sukabintas ant virvių ir pasiekiamas be ilgesnių paieškų.

    Augintojai teigia, kad žalos mastą tiksliai įvertinti sudėtinga, nes midijų derlių veikia ir kiti veiksniai, tarp jų karščio bangos jūroje ar kiti plėšrūnai. Vis dėlto sutapimas tarp rajų stebėjimų dažnėjimo ir ūkių pažeidimų pranešimų pastaraisiais metais, anot mokslininkų, yra akivaizdus.

    „Tokios rajų ir žmogaus veiklos sąveikos anksčiau nebuvome matę“, – sakė jūrų biologė ir organizacijos MedSharks mokslinė vadovė Simona Clò.

    Sprendimų paieška ir stebėsena

    Triesto įlankoje vykdomos stebėsenos programos apima didelį pakrantės ruožą, todėl svarbi tampa tiksli individų apskaita. Tyrėjai naudoja dronus, kad iš viršaus fiksuotų būrius ir rinktų nuotraukas, reikalingas atpažinimui bei duomenų bazėms.

    Vienas iš metodų – fotoidentifikacija pagal ant nugaros matomus raštus, leidžianti atskirti atskirus individus ir suprasti, ar į įlanką grįžta tie patys gyvūnai. Tai padeda tiksliau vertinti populiacijos dydį, sezoninius pokyčius ir galimą įsitvirtinimą regione.

    Lygiagrečiai ieškoma priemonių, kurios leistų apsaugoti midijų ūkius nekenkiant saugomai rūšiai. Vienas bandymų – ant midijų virvių diegiami magnetiniai ar elektromagnetiniai atbaidymo sprendimai, kurie turėtų trikdyti rajas, bet jų nesužaloti.

    Bandymams pradėjus veikti tik neseniai, mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams įvertinti reikia laiko. Jei metodas pasiteisins, bus vertinama ne tik biologinė nauda, bet ir praktinis pritaikomumas, sąnaudos bei tai, ar sprendimas įmanomas dideliame ūkių plote.

    Vietos institucijos ir mokslininkai taip pat svarsto, kaip suvaldyti situaciją bendradarbiaujant su pakrančių apsauga ir regiono valdžia. Greta ūkinių sprendimų aptariamos ir platesnės sugyvenimo priemonės, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžtos zonos stebėjimui po vandeniu, kurios galėtų tapti papildomu impulsu vietos turizmui.

  • Kelionė į Kotorą Juodkalnijoje: pigesni skrydžiai, UNESCO senamiestis ir ką verta pamatyti

    Kelionė į Kotorą Juodkalnijoje: pigesni skrydžiai, UNESCO senamiestis ir ką verta pamatyti

    Kodėl Kotoras traukia keliautojus

    Kotoras Juodkalnijoje vis dažniau minimas kaip viena geriausios vertės vasaros krypčių Europoje, nors masinio turizmo čia dar mažiau nei daugelyje Viduržemio jūros miestų. Viduramžiškas senamiestis, kalnų fone įsirėžusi įlanka ir Adrijos jūros panorama sukuria įspūdį, kuris dažnai siejamas su gerokai brangesnėmis vietomis.

    Keliautojus vilioja ir praktiškas argumentas: skrydžių bei apgyvendinimo kainos dažnai išlieka žemesnės nei populiariuose Pietų Europos kurortuose, ypač jei planuojama iš anksto. Be to, miestas kompaktiškas, todėl daug ką galima pasiekti pėsčiomis ir mažiau išleisti transportui.

    Ką pamatyti ir nuveikti Kotore

    Pagrindinė stotelė yra Kotoro senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia lengva praleisti visą dieną klaidžiojant siauromis akmeninėmis gatvelėmis, aplankant viduramžių bažnyčias ir aikštes, kurios vakarais atgyja nuo kavinių šurmulio.

    Norintiems įspūdingiausių vaizdų verta įveikti laiptus į San Giovanni tvirtovę, nuo kurios atsiveria plati įlankos panorama. Populiariausias metas lipti yra vakaras, kai miestas ir vanduo nusidažo švelniomis saulėlydžio spalvomis.

    Dar viena ryški patirtis – Kotoro keltuvas, kuris per maždaug 11 minučių pakelia iš pakrantės į Lovčeno kalno apylinkes. Maršrutas driekiasi apie 3,9 kilometro ir leidžia pamatyti įlanką iš aukščio, o giedrą dieną – ir tolesnę Adrijos pakrantę.

    Vandens maršrutų mėgėjams dažnai siūlomos išvykos laivu į salelę su bažnyčia Our Lady of the Rocks, taip pat kelionės į netoliese esantį Perastą. Pastarasis vertinamas dėl venecijietiškos architektūros ir ramesnės atmosferos nei pačiame Kotore.

    Ką ragauti ir kur apsistoti

    Kotore dominuoja jūros gėrybės: meniu dažnai rasite keptų kalmarų, šviežios žuvies, aštuonkojo salotų ar juodojo rizoto. Vietiniuose restoranuose verta paragauti patiekalo buzara, kai midijos troškinamos su česnaku ir vyno sultiniu.

    Juodkalnijos virtuvėje svarbi vieta tenka ir vytintiems mėsos gaminiams bei sūriams, o vienas žinomiausių produktų – Njeguški pršut. Greitam užkandžiui dažnai pasirenkamas burekas, kuris tinka ir taupantiems, ir norintiems sočiai pavalgyti.

    Apsistoti patogiausia senamiestyje arba palei pakrantę aplink įlanką, kur daug mažų viešbučių įrengta istoriniuose akmeniniuose pastatuose. Ramesnio poilsio ieškantys keliautojai neretai renkasi Perastą arba Dobrotą, o prabangos mėgėjai vyksta į netoliese esantį Tivato rajoną Porto Montenegro.

    Į Kotorą dažniausiai keliaujama per Tivato oro uostą, o alternatyva – Dubrovniko oro uostas Kroatijoje, iš kur patogu pasiekti miestą autobusu, nors kelionės trukmė priklauso nuo eismo ir sienos kirtimo. Pačiame Kotore patogu judėti pėsčiomis, tačiau automobilis praverčia planuojant keliones aplink įlanką ar į Lovčeno nacionalinio parko apylinkes.

  • Geriausi Albanijos paplūdimiai vasarai: 8 vietos nuo ramių įlankų iki gyvų kurortų

    Albanijos paplūdimiai vėl vilioja

    Albanija pastaraisiais metais įsitvirtino kaip vienas patraukliausių vasaros pasirinkimų Balkanuose: čia dera skaidri Jonijos jūra, ilgi Adrijos pakrantės ruožai ir dažnai palankesnės kainos nei dalyje kaimyninių kurortų. Keliautojus traukia ir tai, kad vienoje šalyje galima rasti tiek gyvus, paslaugomis apstatytus kurortus, tiek atokesnes įlankas.

    Kelionių leidėjai ir apžvalgininkai, vertindami pakrantes pagal skirtingus kelionių poreikius, dažniausiai išskiria pietus prie Jonijos jūros, vadinamus Albanijos Rivjera. Ši pakrantė garsėja ryškiomis turkio spalvos įlankomis ir uolėtesniu reljefu, o šiauriau, prie Adrijos, daugiau ilgesnių, lygesnių smėlio paplūdimių.

    Kada vykti ir ką žinoti

    Daugiausia poilsiautojų Albanijos paplūdimiuose būna nuo birželio iki rugsėjo, kai vanduo šilčiausias, o paslaugų pasiūla didžiausia. Norint išvengti didžiausių srautų, dažnai pasirenkama kelionė gegužę arba rugsėjo pradžioje, kai dar šilta, bet ramesnė atmosfera.

    Planuojant maršrutą verta įsivertinti susisiekimą: dalis įlankų pasiekiamos tik pėsčiomis, takais nuo pagrindinių kelių, arba atplaukus laivu. Dėl to patogiausia iš anksto nuspręsti, ar kelionės prioritetas yra infrastruktūra ir lengvas privažiavimas, ar privatumas bei gamta.

    8 paplūdimiai, kuriuos verta įtraukti

    Ksamili dažnai renkasi tie, kurie nori ramios, šiltos ir skaidrios jūros bei lengvo poilsio prie kurorto. Ši vieta ypač vertinama dėl žydrai turkio vandens ir galimybės išsirinkti skirtingas poilsio zonas, tačiau piko metu čia gali būti ankšta.

    Borš paplūdimys išsiskiria ilgu ruožu, todėl net sezono metu čia paprasčiau rasti daugiau erdvės. Tai patogus pasirinkimas, jei norisi ilgesnių pasivaikščiojimų pakrante ir mažiau susispaudusios atmosferos.

    Džipė (Gjipe) vilioja ieškančius atokesnio poilsio: uolėta pakrantė, įlankos pojūtis ir daugiau gamtos nei kurortinio šurmulio. Čia verta pasiruošti, kad dalį kelio gali tekti įveikti pėsčiomis, todėl patogūs batai ir vanduo kuprinėje pravers.

    Drimadės (Drymades) kai kam asocijuojasi ne tik su maudynėmis, bet ir su vasaros renginiais bei muzika, todėl tai geras variantas norintiems pajusti aktyvesnį pajūrio ritmą. Sezono metu pravartu nakvynę ir transportą planuoti iš anksto, nes paklausa išauga.

    Spilė (Spille) dažnai minima kaip patogus paplūdimys netoli Tiranos, kai norisi greitesnio išvykimo prie jūros. Tai praktiškas sprendimas trumpesniam savaitgalio poilsiui, kai svarbiausia lengvas pasiekiamumas.

    Rodono kyšulys (Cape of Rodon) tinka tiems, kurie paplūdimio dieną nori suderinti su istorijos ir kraštovaizdžio patirtimi. Šioje vietoje daug įspūdžio suteikia pati pakrantės forma, vėjo pojūtis ir mažiau kurortinė aplinka.

    Velipoja (Velipojë) laikoma vienu geriausių pasirinkimų šiaurinėje šalies dalyje, ypač jei norisi platesnių smėlio ruožų. Ši kryptis patraukli keliautojams, kurie planuoja derinti paplūdimį su maršrutu po šiaurės regionus.

    Divjakė (Divjakë) įdomi ne vien maudynėms: netoliese esantis gamtos teritorijų tinklas vertinamas paukščių stebėjimui ir ramesniam poilsiui. Tai vieta, kur paplūdimio dieną galima praturtinti gamtos pažinimu.

    Renkantis, kur apsistoti, verta pagalvoti apie kelionės tikslą: vieniems svarbiausia turkio vanduo ir patogumai, kitiems ramybė, o tretiems galimybė per kelias dienas pamatyti skirtingas pakrantes. Albanijos pranašumas tas, kad šiuos norus dažnai galima suderinti vienoje kelionėje.

  • Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Adrijos jūra dar kartą patvirtino esanti viena turtingiausių Europos povandeninės archeologijos erdvių. Prie Kroatijos krantų tiriamas daugiau kaip prieš 2 200 metų nuskendęs laivas atskleidė, kad romėnų laivybos technologijos buvo gerokai pažangesnės, nei ilgą laiką manyta.

    Mokslininkų dėmesį patraukė Ilovik–Paržine 1 vadinamas vrakas, kurį tyrėjai sieja su Romos Respublikos laikotarpiu. Ankstesni darbai daugiausia buvo skirti medinei konstrukcijai, tačiau naujausi tyrimai išryškino kur kas retesnį informacijos šaltinį, organines medžiagas, naudotas korpusui sandarinti.

    Kaip išduodamos remonto vietos?

    Tyrėjai nustatė, kad sandarinimo sluoksniuose išliko mikroskopinių augalų žiedadulkių pėdsakų. Tokia analizė leidžia atsekti, kokiose Adrijos vietose laivas galėjo būti remontuojamas, nes skirtinguose regionuose paplitusi augalija palieka skirtingą žiedadulkių foną.

    Remiantis sluoksnių seka, laivas buvo taisomas ne kartą ir, tikėtina, skirtinguose uostuose. Tai keičia ankstesnį įsivaizdavimą, kad senoviniai prekybiniai laivai dažniau būdavo trumpalaikiai, o ne ilgai eksploatuojami ir nuosekliai modernizuojami.

    Kokias medžiagas naudojo romėnai?

    Be įprastos medžių dervos, aptikta ir dervos bei bičių vaško mišinio požymių. Specialistų vertinimu, toks derinys buvo elastingesnis ir patogesnis naudoti pašildžius, todėl galėjo geriau prisitaikyti prie korpuso judėjimo bangose ir apkrovų keliamų deformacijų.

    Skirtinga remonto sluoksnių sudėtis taip pat rodo, kad Adrijos regione veikė nevienodos laivadirbystės tradicijos. Kitaip tariant, tas pats laivas tapo tarsi archyvu, kuriame užfiksuota, kaip įvairiose vietovėse skyrėsi praktiniai sprendimai ir meistrystė.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinės kilmės medžiagos povandeninėje archeologijoje ilgai buvo nuvertinamos, nes jas sudėtingiau išsaugoti ir ištirti nei metalą ar medieną. Vis dėlto tokie radiniai gali pateikti itin tikslią informaciją apie kasdienę techninę priežiūrą, žaliavų tiekimą ir net laivų judėjimo geografiją.

    Šio vrako istorija leidžia daryti platesnę išvadą apie romėnų jūrinę infrastruktūrą: prekybos maršrutai buvo intensyvūs, o uostai ir dirbtuvės sudarė tinklą, kuriame vyko nuolatinė technologinių žinių sklaida. Vieno laivo gyvenimo ciklas rodo ne primityvią, o profesionaliai organizuotą ir ilgalaikę laivybą.