CP v2

Tag: Aeravimas

  • Geltonuoja veja? Ne visada kalta sausra – 3 dažnos priežastys ir ką daryti, kad ataugtų

    Geltonuoja veja? Ne visada kalta sausra – 3 dažnos priežastys ir ką daryti, kad ataugtų

    Geltonos dėmės vejoje dažnai atrodo kaip paprastas vandens trūkumo signalas, tačiau vienodas simptomas gali slėpti visai skirtingas problemas. Dėl to skubus laistymo didinimas ar trąšų pylimas ne visada padeda, o kartais net pablogina situaciją.

    Prieš imantis priemonių verta įvertinti, kaip atrodo dėmės, kada jos atsirado ir kas pastaruoju metu buvo daroma su veja. Skirtingas dėmių kontūras, spalva ir vieta dažniausiai tiksliai parodo, ar kaltas sausros stresas, pertręšimas, ar pati dirva.

    Kai kaltas vandens trūkumas

    Jei veja gelsta didesniais, išsiliejusiais plotais, ypač per karščius, dažniausia priežastis yra sausra. Žolė tokiu metu gali sulėtinti augimą ir prarasti ryškią spalvą, bet tai dar nereiškia, kad ji žuvo.

    Praktikoje geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius, kur yra šaknys. Paviršinis trumpas purškimas suteikia tik trumpalaikį efektą, o šaknys lieka sekliai ir veja tampa dar jautresnė karščiui.

    Jei dirva kieta, suspausta ir vanduo telkšo paviršiuje, dažnai praverčia aeravimas, kuris pagerina drėgmės skverbimąsi ir šaknų aprūpinimą deguonimi. Tokiose vietose geltonavimas gali kartotis net ir laistant, nes problema būna ne vandens kiekis, o jo pasiekiamumas šaknims.

    Geltonos dėmės po tręšimo

    Aiškiai apribotos geltonos ar net rudos dėmės, atrodančios tarsi nudegintos, neretai atsiranda po tręšimo ar kitų cheminių priemonių naudojimo. Taip gali nutikti, kai trąšų paberiama per daug, jos paskirstomos netolygiai arba naudojamos sausai vejai per karštį.

    Tokiu atveju žolė gali pradėti prastai pasisavinti vandenį net ir tuomet, kai dirva drėgna. Pirmas žingsnis paprastai būna gausus laistymas kelias dienas iš eilės, kad perteklinės medžiagos būtų kuo greičiau išplautos iš viršutinio dirvos sluoksnio.

    Kol veja atsigauna, tręšimo geriau atsisakyti, o vėliau rinktis švelnesnį režimą ir laikytis normų. Jei po pažeidimo lieka plikų vietų, jas galima atsėti, tačiau sėklos geriausiai prigyja tik tuomet, kai dirva jau nebeturi druskų pertekliaus ir yra tolygiai drėgna.

    Kai problema yra dirvožemis

    Jei geltonos dėmės nereguliarios, kartojasi tose pačiose vietose ir ten žolė visada auga silpniau, problema dažnai slypi dirvoje. Suspausta dirva riboja oro patekimą prie šaknų, todėl žolė skursta, blogiau įsisavina vandenį ir maisto medžiagas, greičiau praranda spalvą.

    Tokiose vietose dažniausiai padeda aeravimas ir dirvos struktūros gerinimas, kad ji taptų puresnė ir laidžiau praleistų vandenį. Priklausomai nuo situacijos, gali būti naudinga įterpti smėlio ar lengvesnio substrato, kuris ilgainiui sumažina užmirkimo ir užsistovėjusios drėgmės riziką.

    Jei geltonavimas kartojasi kasmet, verta įvertinti ir vejos priežiūros režimą: per trumpai pjaunama žolė karštyje silpsta greičiau, o netolygus laistymas skatina dėmių formavimąsi. Nuosekliai derinant laistymą, tręšimą ir dirvos priežiūrą, veja paprastai pradeda tankėti ir atgauna spalvą per kelias savaites.

  • Piktžolės vejoje dings be vargo: veikiantys būdai, kurie nepažeidžia žolės

    Piktžolės vejoje dings be vargo: veikiantys būdai, kurie nepažeidžia žolės

    Tankią, žalią veją dažnai gadina pienės, dobilai, gysločiai ar ramunės. Specialistai pabrėžia, kad piktžolių bumas paprastai rodo ne vien estetinę bėdą, o vejos priežiūros spragas: per retą tręšimą, suspaustą dirvą, prastą drenažą ar per žemą pjovimą.

    Vienas greičiausių sprendimų yra selektyvūs herbicidai, skirti dviskilčiams augalams. Jie veikia per piktžolių lapus ir pasiekia šaknis, todėl piktžolės nyksta, o varpinė žolė dažniausiai nenukenčia, jei laikomasi normų ir naudojimo instrukcijų.

    Kaip purkšti, kad nepakenktumėte

    Purškimui svarbios sąlygos: šilta, bet ne karšta diena ir ramus oras, kad lašeliai nenupūstų į gėlynus ar daržą. Taip pat reikėtų vengti lietaus, nes jis gali nuplauti priemonę nuo lapų ir sumažinti poveikį.

    Praktinė taisyklė, kurią dažnai mini vejos priežiūros specialistai: žolės nešienauti kelias dienas prieš purškimą ir kelias dienas po jo. Piktžolėms reikia pakankamai lapų ploto, kad jos sugertų medžiagą, o vejai verta leisti atsigauti.

    Natūralesni sprendimai ir prevencija

    Ieškantiems švelnesnių priemonių dažnai siūlomas kukurūzų glitimas, naudojamas kaip ankstyvasis piktžolių dygimo stabdiklis. Jis labiau tinka prevencijai, nes trukdo dygstančioms sėkloms įsišaknyti, tačiau gali slopinti ir naujai sėjamą veją, todėl šių darbų geriau nederinti.

    Kitas sprendimas, apie kurį pastaraisiais metais kalbama vis dažniau, yra geležies pagrindu pagamintos priemonės, naudojamos vejos priežiūroje. Piktžolės nuo jų gali patamsėti ir sunykti, o žolė neretai tampa sodresnės spalvos, tačiau konkretaus produkto poveikis priklauso nuo sudėties ir naudojimo normų.

    Ką apie dirvą pasako piktžolės

    Jei vejoje įsivyrauja dobilai, tai neretai siejama su azoto stygiumi: žolė auga lėčiau, o dobilai išnaudoja spragą. Tokiu atveju padeda nuoseklus tręšimas azotu, nes sutankėjusi žolė pati pradeda stelbti nepageidaujamus augalus.

    Samanos dažniau pasirodo ten, kur dirva rūgštesnė, nuolat drėgna ir suslėgta. Tokiai vejai paprastai prireikia aeravimo, geresnio vandens nutekėjimo ir, jei dirvos tyrimai tai patvirtina, rūgštingumo korekcijos.

    Gysločiai dažnai mėgsta sutryptą, kietą pagrindą, todėl vien chemijos nepakanka. Padeda dirvos purenimas, aeravimas ir vejos atsėjimas, kad atsirastų mažiau „plikų“ vietų, kuriose piktžolės lengviausiai įsitvirtina.

    Ilgalaikis rezultatas dažniausiai pasiekiamas derinant kelis veiksmus: reguliarų šienavimą tinkamu aukščiu, tręšimą pagal sezoną, aeravimą ir atsėjimą. Kai veja auga tankiai, piktžolėms paprasčiausiai pritrūksta šviesos ir vietos, todėl jų kasmet vis mažėja.

  • Mechą veja iš vejos? Šis paprastas barstymas gali atgaivinti žalią kilimą per sezoną

    Mechą veja iš vejos? Šis paprastas barstymas gali atgaivinti žalią kilimą per sezoną

    Mechos kupstai vejoje dažnai signalizuoja ne tik estetinę bėdą, bet ir tai, kad žolei sąlygos tapo nepalankios. Dažniausios priežastys yra per rūgšti dirva, per didelė drėgmė, prastas drenažas, šešėlis ir per žemai pjaunama žolė.

    Mechui palankiausia, kai dirva suslėgta ir joje trūksta oro, o vanduo po lietaus ar laistymo užsilaiko. Tokiose vietose žolės šaknys silpsta ir praranda konkurencinį pranašumą, todėl mechui lengviau įsitvirtinti, ypač po medžių lajomis ar šiaurinėse sklypo pusėse.

    Kas išduoda pagrindinę priežastį

    Jei mechą matote pavėsingose, nuolat drėgnose vietose, pirmiausia verta įvertinti drenažą ir laistymo režimą. Vejoje, kuri dažnai laistoma trumpais ciklais, drėgmė lieka paviršiuje, o tai mechui tinka labiau nei gilesnėms žolės šaknims.

    Kita dažna priežastis yra netinkamas maitinimas: kai žolė gauna per mažai maisto medžiagų, ji retėja, atsiranda plikų plotų, kuriuos mechui lengva užkariauti. Problemas gali sustiprinti ir per žema pjovimo praktika, kai žolė nuskutama iki mažesnio nei 4 centimetrų aukščio.

    Ką duoda paprastas barstymas

    Vienas paprasčiausių veiksmų, kurį sodininkai dažnai taiko kaip greitą pagalbą, yra plono sluoksnio smėlio barstymas ir įšlavimas į velėną. Smėlis gerina viršutinio sluoksnio laidumą, mažina drėgmės užsilaikymą ir padeda orui pasiekti šaknis, todėl žolei lengviau atsistatyti.

    Jei problema susijusi su dirvos rūgštumu, dažnai rekomenduojama atlikti dirvos pH patikrą ir, esant poreikiui, kalkinti arba naudoti dolomitmilčius. Vejai palankus pH paprastai laikomas apie 6–7, o per rūgščioje dirvoje mechui susidaro aiškus pranašumas.

    Kaip sustabdyti mechą ilgam

    Ilgalaikiam rezultatui svarbiausia atkurti žolei konkurencingas sąlygas: aeruoti veją, papildyti išretėjusias vietas sėklomis ir reguliariai tręšti pagal sezoną. Pavasarį dažniau renkamasi azoto turintys mišiniai, o vasaros pabaigoje ir rudenėjant daugiau dėmesio skiriama kaliui, kuris stiprina augalus.

    Ne mažiau svarbus pjovimas: palikite žolę bent 4–5 centimetrų aukščio, o karščių metu dar aukščiau, kad velėna neišdegtų. Laistant geriau rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnius sluoksnius, o ne nuolat drėkintų paviršių, kuriame mechui lengviausia plisti.

    Namuose žmonės kartais naudoja sodos ar acto tirpalus, tačiau tokios priemonės gali paveikti ne tik mechą, bet ir žolę bei dirvos mikroorganizmus. Jei vis dėlto renkamasi purkšti, verta pradėti nuo mažo bandomo ploto ir pirmiausia spręsti priežastį, nes priešingu atveju mecha greitai sugrįš.

  • Neišmeskite kavos tirščių: paprastas triukas gali padėti atsikratyti samanų vejoje

    Neišmeskite kavos tirščių: paprastas triukas gali padėti atsikratyti samanų vejoje

    Samanos vejoje dažnai atsiranda ne šiaip sau: jos greitai užgožia žolę, o veja ima atrodyti išretėjusi ir nelygi. Prieš griebiantis agresyvių priemonių, verta įvertinti priežastis ir išbandyti kelis paprastus sprendimus.

    Dažniausiai samanos įsitvirtina ten, kur dirva per drėgna, suslėgta, prastai praleidžia orą arba yra per rūgšti. Problemą sustiprina pavėsis ir silpnas žolės augimas, todėl vien tik samanų nugrėbimas dažnai duoda trumpalaikį rezultatą.

    Kas iš tiesų padeda vejai?

    Pirmas žingsnis yra vejos aeravimas, kad dirva gautų daugiau oro, o vanduo neužsistovėtų paviršiuje. Taip pat svarbu neperlaistyti, reguliariai pjauti tinkamu aukščiu ir atsėti žolę ten, kur po samanų lieka plikų vietų.

    Jei įtariamas per rūgštus dirvožemis, naudinga pasidaryti dirvos pH tyrimą ir tik tada spręsti dėl kalkinimo. Be priežasties naudojamos priemonės gali ne pagerinti, o suprastinti vejos būklę, ypač jei dirva ir taip nėra rūgšti.

    Kavos tirščiai: kada verta bandyti?

    Vienas populiariausių buitinių būdų yra gerai išdžiovinti kavos tirščiai, kurie gali papildyti dirvą organine medžiaga ir nedideliu kiekiu azoto. Jie barstomi tolygiai, nedideliu sluoksniu, o paskui lengvai įgrėbiami, kad greičiau susimaišytų su viršutiniu dirvos sluoksniu.

    Svarbu, kad tirščiai būtų visiškai sausi, nes drėgni likučiai gali pradėti pelyti ir pritraukti kenkėjus. Šis metodas veikiau palaiko vejos gyvybingumą, o ne akimirksniu sunaikina samanas, todėl didžiausią efektą duoda kartu su aeravimu ir priežiūra.

    Cola ant samanų: kodėl atsargiai?

    Kartais patariama samanas apipilti cola, nes joje esanti rūgštis gali slopinti samanų augimą. Vis dėlto tai labiau tinka mažiems plotams ant kietų paviršių, pavyzdžiui, trinkelių siūlėse ar prie bortelių, o ne visai vejai.

    Ant žolės didesniuose plotuose šis sprendimas gali būti žalingas dėl cukraus ir galimo poveikio dirvai, be to, rezultatas dažnai būna trumpalaikis. Jei vis dėlto bandoma mažoje vietoje, po trumpo laiko paviršių verta perplauti vandeniu.

    Ilgalaikį efektą paprastai suteikia nuosekli priežiūra: dirvos purenimas, drėgmės kontrolė, šviesos sąlygų gerinimas ir žolės tankinimas atsėjant. Kai veja sustiprėja, samanos tiesiog nebeturi palankių sąlygų plisti.

  • Stokrotkės vejoje atrodo mielai, bet išduoda bėdą: štai ką apie dirvą signalizuoja

    Stokrotkės vejoje atrodo mielai, bet išduoda bėdą: štai ką apie dirvą signalizuoja

    Stokrotkės vejoje dažnai atrodo kaip natūrali sodo puošmena, tačiau jų staigus pagausėjimas paprastai nėra atsitiktinis. Sodininkai tai vertina kaip vadinamųjų indikatorinių augalų ženklą, rodantį, kad vejai gali trūkti tinkamų sąlygų augti. Dažniausiai problema slypi dirvožemyje, o ne pačiose gėlėse.

    Stokrotkės ypač greitai įsitvirtina ten, kur velėna praretėjusi ir žolė silpsta. Tokiose vietose dirva neretai būna suslėgta, prastai praleidžia orą ir vandenį, todėl žolės šaknims trūksta deguonies. Kai žolė neatsistato, stokrotkėms atsiveria daugiau šviesos ir vietos plėstis.

    Masinis stokrotkių plitimas taip pat gali signalizuoti apie nualintą veją, kai dirvai trūksta pagrindinių maisto medžiagų. Vejoms ypač svarbus azotas, nes jis lemia žalios masės augimą ir tankumą. Kai žolė auga lėčiau ir silpniau, konkurencinį pranašumą įgauna kiti augalai, įskaitant stokrotkes.

    Klaidos, kurios silpnina veją

    Veją greitai išsekina netinkamas pjovimas, ypač kai žolė nuolat trumpinama per žemai. Per žemai nupjauta žolė sunkiau atželia, praranda tankumą, o atviri dirvos plotai tampa palankūs nepageidaujamų augalų sėkloms sudygti. Ilgainiui tai sukuria uždarą ratą: kuo retesnė veja, tuo lengviau stokrotkėms ją užimti.

    Prie problemos prisideda ir netolygus laistymas bei ilgiau užsilaikanti drėgmė, ypač sunkesnėse, molingose dirvose. Kai vanduo nespėja susigerti, šaknų zonoje blogėja aeracija, o žolė pradeda skursti. Tokiose vietose dažniau formuojasi pliki lopai, kuriuos stokrotkės greitai užpildo.

    Ką daryti, kad jų mažėtų

    Efektyviausias būdas sumažinti stokrotkių kiekį yra stiprinti pačią veją, nes tanki velėna natūraliai slopina kitų augalų įsitvirtinimą. Praktikoje tai reiškia reguliarų tręšimą pagal vejos poreikius ir pjovimą paliekant kiek didesnį aukštį. Šiek tiek aukštesnė žolė geriau uždengia dirvos paviršių ir sumažina stokrotkių dygimo galimybes.

    Jei dirva suslėgta, verta pasirūpinti oro ir vandens judėjimu šaknų zonoje. Tam dažnai taikoma vertikaliacija arba aeravimas, kurie padeda atverti velėną, sumažinti sąnašų sluoksnį ir pagerinti dirvos „kvėpavimą“. Po tokių darbų veja paprastai greičiau tankėja, o stokrotkėms lieka mažiau erdvės.

    Silpnesnes vietas galima atgaivinti pagerinant dirvos struktūrą plonu viršutiniu sluoksniu. Dažnai pasiteisina komposto ir smėlio mišinys maždaug 2:1 santykiu, plonai paskleidžiant jį ant praretėjusių plotų. Tai padeda lengviau įsišaknyti žolei ir palaipsniui atkurti tankesnę velėną.

    Kada stokrotkės nėra problema

    Ne kiekviename sode būtina siekti idealiai vienodos vejos, primenančios stadioną. Pavienės stokrotkės gali būti natūralaus, įvairesnio žolyno dalis, naudingos apdulkintojams ir estetiškai patrauklios. Tačiau jei jos pradeda dominuoti ir veja akivaizdžiai retėja, tai dažniausiai reiškia, kad dirvai ir priežiūrai reikia daugiau dėmesio.

    Stebint, kuriose vietose stokrotkės plinta sparčiausiai, galima gana tiksliai nustatyti problemines zonas: užmirkstančias, suslėgtas ar nualintas. Vejos būklę dažnai pavyksta pagerinti be agresyvių priemonių, tiesiog koreguojant pjovimą, tręšimą ir dirvos struktūrą. Tokiu atveju pusiausvyra sode grįžta natūraliai, o stokrotkių tampa vis mažiau.

  • Šita vejos tręšimo klaida palieka geltonus plotus: kada ir kuo tręšti, kad žolė sužaliuotų

    Šita vejos tręšimo klaida palieka geltonus plotus: kada ir kuo tręšti, kad žolė sužaliuotų

    Kodėl veja gelsta po tręšimo?

    Tanki ir sodriai žalia veja išnaudoja daug maisto medžiagų, ypač kai ji dažnai pjaunama. Kiekvienas pjovimas iš sistemos „išneša“ dalį azoto, kalio ir fosforo, todėl vien laistymo paprastai nepakanka.

    Geltoni plotai po trąšų dažniausiai atsiranda ne dėl blogos trąšų kokybės, o dėl netolygaus paskleidimo. Kai granulės supilamos per tankiai vienoje vietoje, žolė gali būti „nudeginta“, ypač per karštį ar ant sausos dirvos.

    Kada tręšti veją per sezoną?

    Pirmasis tręšimas paprastai planuojamas pavasarį, kai veja pradeda aktyviai augti ir jau atliktas pirmas pjovimas. Svarbu, kad dirva būtų atitirpusi, pradžiūvusi ir sušilusi, nes trąšos efektyviausios, kai šaknys jau dirba.

    Antrasis tręšimas dažniausiai reikalingas vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje, kai žolė auga sparčiausiai ir jos poreikiai didžiausi. Vasarą tręšti galima, bet atsargiau: karštomis dienomis ir sausroje didėja nudeginimo rizika, todėl trąšos barstomos tik ant drėgnos vejos ir po to gausiai palaistoma.

    Rudenį tręšimo tikslas keičiasi: mažiau skatinamas lapų augimas ir daugiau dėmesio skiriama šaknims bei atsparumui šalčiui. Dėl to vėlyvą sezoną paprastai vengiama azoto pertekliaus ir renkamasi mišiniai, kuriuose daugiau kalio bei fosforo.

    Kokias trąšas rinktis ir kaip barstyti?

    Pavasarį vejai svarbiausias azotas, nes jis atsakingas už intensyvų atželimą, tankėjimą ir ryškesnę spalvą. Daugelyje vejų tam tinka ilgalaikio veikimo kompleksinės NPK trąšos, kurios maisto medžiagas išskiria palaipsniui ir sumažina pertręšimo tikimybę.

    Vasarą dažniau pasirenkamos subalansuotos trąšos, kuriose ne vien azotas, bet ir daugiau kalio, padedančio lengviau ištverti karštį bei trumpalaikį drėgmės trūkumą. Natūralesnės alternatyvos, pavyzdžiui, subrendęs kompostas ar biohumusas, veikia švelniau ir paprastai mažiau rizikuoja „nugairinti“ žolę.

    Kad trąšos pasiskirstytų tolygiai, verta naudoti barstytuvą, ypač didesniuose plotuose. Prieš pradedant naudinga apskaičiuoti normą pagal vejos plotą ir pasitikrinti barstytuvo nustatymus mažame ruože, o paskleidus trąšas veją būtina gerai palaistyti.

    Jei veja praretėjusi, atsiranda samanos ar vanduo sunkiai susigeria, vien trąšų gali neužtekti. Tokiu atveju pavasarį dažnai padeda aeravimas ir skarifikavimas, nes pagerėja oro, vandens ir maisto medžiagų patekimas į šaknų zoną.

    Praktinė taisyklė paprasta: trąšos barstomos lygiomis juostomis, nestabdant ir nevažiuojant kelis kartus per tą pačią vietą. Taip išvengiama tamsiai žalių „pertręštų“ ruožų ir geltonų nudegimų, kurie vėliau gadina vejos vaizdą visam sezonui.

  • Pabarstykite šią pigią priemonę ant vejos: po 2 savaičių plikos dėmės gali išnykti

    Pabarstykite šią pigią priemonę ant vejos: po 2 savaičių plikos dėmės gali išnykti

    Po žiemos daugelis vejų atrodo prastai: trūksta saulės, dirva ilgai išlieka drėgna, o tarp žolių įsiveisia samanos ir susiformuoja tankus veltinis. Toks sluoksnis trukdo žolei atželti ir tankėti, todėl pavasarį svarbu imtis priemonių, kurios atgaivina šaknų zoną.

    Vejos priežiūros specialistai paprastai pirmiausia rekomenduoja du darbus: vertikutavimą ir aeravimą. Vertikutavimas yra negilus vejos įpjovimas ir sausos žolės, veltinio bei samanų pašalinimas, kad pagerėtų oro ir maisto medžiagų patekimas prie šaknų.

    Aeravimas reiškia vejos badymą arba skylučių padarymą dirvoje, kad ji geriau kvėpuotų ir būtų puresnė. Tai ypač naudinga, jei dirva sunki, suplūkta po žiemos ar dažnai mindoma, nes tuomet vanduo ir trąšos prasčiau pasiekia šaknų sistemą.

    Pirmomis dienomis po vertikutavimo veja gali atrodyti dar prasčiau, tačiau tai laikinas efektas. Dažniausiai po maždaug 2 savaičių, jei vyrauja šiltesni orai ir pakanka drėgmės, žolė pradeda greitai atželinėti, o plikų plotų kontrastas sumažėja.

    Kad atsigavimas būtų spartesnis, dažnai pasirenkamos pavasarinės trąšos su didesniu azoto kiekiu, taip pat kaliu ir fosforu. Vis dėlto kai kurie sodininkai vietoje dalies trąšų naudoja ir paprastesnę priemonę, kurią dažnai turi po kūrenimo, tai yra medienos pelenus.

    Medienos pelenai gali papildyti dirvą kaliu, fosforu, kalciu ir magniu, taip pat švelniai mažinti dirvos rūgštingumą. Būtent todėl jie kartais pasitelkiami ir kovai su samanomis, nes samanos dažniau plinta rūgštesnėse, užmirkstančiose ir prastai vėdinamose vietose.

    Dažniausiai rekomenduojamas kiekis yra apie 1–2 kilogramai medienos pelenų 100 kvadratinių metrų vejos, pelenus išbarstant plonu, lygiu sluoksniu, ypač probleminėse vietose. Svarbu naudoti tik švarius pelenus iš neapdorotos medienos, vengti pelenų, likusių po dažytos, lakuotos medienos ar kitų medžiagų deginimo.

    Ši priemonė netinka, jei dirva ir taip šarminė, nes pelenai gali dar labiau pakelti pH ir pabloginti kai kurių augalų mitybą. Po barstymo veją verta gausiai palaistyti ir stebėti rezultatą, o jei plikos dėmės nesitraukia, gali prireikti papildomo atsėjimo ir priežasčių paieškos, pavyzdžiui, grybinių ligų ar kenkėjų.