CP v2

Tag: AeroVironment

  • Slapta šalis įsigijo JAV lazerį dronams naikinti: „AeroVironment“ sandoris kelia klausimų

    Slapta šalis įsigijo JAV lazerį dronams naikinti: „AeroVironment“ sandoris kelia klausimų

    JAV gynybos technologijų bendrovė „AeroVironment“ pranešė gavusi pirmąjį užsakymą iš užsienio dėl lazerinės sistemos, skirtos kovai su dronais. Pirkėjas neatskleidžiamas, tačiau sandoris rodo augantį susidomėjimą kryptingos energijos ginklais, kurie laikomi vienu efektyviausių atsakų į masines pigių bepiločių atakas.

    Užsakyme numatytas LOCUST sistemų tiekimas, logistinis palaikymas ir mokymai. Bendrovė šią žinią paskelbė netrukus po to, kai JAV kariuomenė jai skyrė didelės vertės kontraktą aukštos galios lazeriniams sprendimams, o tai didina tikimybę, kad technologija bus sparčiai diegiama ir eksportuojama sąjungininkams.

    Kas yra LOCUST ir kuo jis išskirtinis

    LOCUST – tai maždaug 20–30 kilovatų galios lazerinės ginkluotės sistema, kurta pagal AMP-HEL programą, orientuotą į daugiafunkcius didelės energijos lazerių prototipus. Tokios sistemos projektuojamos pirmiausia labai trumpo nuotolio oro gynybos užduotims, kai reikia greitai reaguoti į mažus, manevringus taikinius.

    Gamintojo teigimu, LOCUST gali būti integruojama į skirtingas platformas, įskaitant sausumos transporto priemones. Praktinis privalumas – santykis tarp efekto ir kaštų: lazeriui svarbiausia nuolatinis energijos tiekimas, o ne brangūs perimantys šaudmenys, todėl vieno „šūvio“ savikaina gali būti labai maža.

    Išbandymai ir realūs scenarijai

    „AeroVironment“ anksčiau nurodė, kad LOCUST prototipai buvo perduoti JAV kariuomenei bandymams ant transporto priemonių. Taip pat skelbta apie testus jūroje ir panaudojimą saugumo užduotyse, kai reikia saugoti jautrius objektus nuo dronų, veikiančių mažame aukštyje.

    Tokių bandymų prasmė paprasta: bepiločių grėsmė keičiasi greičiau nei tradicinės oro gynybos pajėgumų plėtra. Dronai dažnai yra pigūs, jų gali būti daug, jie gali veikti būriais, todėl gynybai reikalingi sprendimai, galintys ilgai veikti, kol yra energijos ir aušinimo resursų.

    Kodėl lazeriai vis dažniau minimi kalbant apie dronų karą

    Aukštos energijos lazeriai laikomi vienu perspektyviausių būdų neutralizuoti pigius oro taikinius, nes leidžia sumažinti perėmimo kainą ir greitai „perjungti“ ugnį tarp kelių grėsmių. Tokie ginklai ypač patrauklūs tada, kai priešas naudoja masę – daug nedidelių taikinių, kuriuos tradicinėmis raketomis naikinti būtų per brangu.

    Vis dėlto lazerinė ginkluotė turi ir apribojimų: veikimą gali riboti oro sąlygos, dūmai, dulkės, taip pat reikalingas stabilus energijos tiekimas ir efektyvus aušinimas. Dėl to dauguma šalių lazerius vertina kaip vieną iš sluoksniuotos oro gynybos elementų, kuris papildo elektroninę kovą, kinetinius perėmėjus ir trukdymo priemones.

    JAV lygiagrečiai vysto ir kitus kryptingos energijos sprendimus, įskaitant didesnės galios sistemas, kurios teoriškai gali efektyviau veikti didesniais atstumais ar prieš atsparesnius taikinius. Eksportinis LOCUST sandoris rodo, kad dalis valstybių siekia kuo greičiau gauti priemonių, galinčių uždaryti spragas labai trumpo nuotolio oro gynyboje.

  • JAV ruošia lazerių ginklą: „AeroVironment“ sistema gali pakeisti kovą su dronais fronte

    JAV ruošia lazerių ginklą: „AeroVironment“ sistema gali pakeisti kovą su dronais fronte

    JAV kariuomenė svarsto artimiausiu metu įsigyti iki 20 lazerinės ginkluotės sistemų E-HEL, kurias kuria bendrovė „AeroVironment“. Ši kryptinė energija paremta sistema skirta naikinti mažus ir vidutinio dydžio dronus, į juos nukreipiant koncentruotą lazerio spindulį.

    Remiantis JAV kariuomenės dokumentuose aprašytais reikalavimais, E-HEL turėtų būti pritaikytas kovai su 1–3 dronų grupėmis. Nurodoma, kad taikiniais laikomi įvairių klasių bepiločiai, kurių masė gali siekti nuo 9 iki 600 kilogramų.

    Patirtis su DE M-SHORAD

    Nauji planai siejami su ankstesne programa Directed Energy Maneuver-Short Range Air Defense, kai ant šarvuoto „Stryker“ platformos buvo integruotas maždaug 50 kilovatų galios lazeris. Bandymų metu patvirtinta, kad aukštos energijos lazerį įmanoma įtraukti į manevrinės oro gynybos sudėtį.

    Vis dėlto praktika atskleidė ir rimtus inžinerinius iššūkius. Didelės galios elektros generavimo, aušinimo, spindulio valdymo įrangos ir jutiklių sutalpinimas šarvuotoje mašinoje bei patikimas darbas nuolatinių taktinių operacijų sąlygomis tapo vienu didžiausių ribojančių veiksnių.

    Kodėl svarbus ne tik kilovatų skaičius

    JAV kariuomenė signalizuoja perėjimą prie kompaktiškesnės ir modulinės lazerinių sistemų architektūros. Tai reiškia, kad prioritetu laikoma ne vien maksimali galia, o galimybė greitai dislokuoti, lengvai prižiūrėti, stabiliai maitinti ir integruoti sprendimą skirtingose misijose.

    Kitaip tariant, mažesnės nominalios galios lazeris gali būti vertingesnis už galingesnį analogą, jei jis yra patikimesnis lauke ir paprasčiau įtraukiamas į esamas oro gynybos grandis. Dronų grėsmė dažnai yra masinė ir dinamiška, todėl svarbus ne tik vieno taikinio sunaikinimas, bet ir nuolatinis sistemos prieinamumas.

    Kas daro lazerius patrauklius

    Lazerinė ginkluotė visame pasaulyje sulaukia dėmesio dėl potencialiai mažesnės vieno „šūvio“ kainos, lyginant su raketomis ar kitais brangiais perėmimo būdais. Teoriškai tokio sprendimo sąnaudos labiau priklauso nuo energijos tiekimo ir logistinio užtikrinimo nei nuo kiekvieno atskiro šaudmens.

    Taip pat pabrėžiama, kad kalbant apie aukštos energijos lazerius, omenyje turimi spinduliai, galintys kaitinti ir pažeisti konstrukcijas, pavyzdžiui, sparnus, korpusą ar kritinius mazgus. Tuo pat metu mažesnės energijos lazeriai mūšio lauke gali būti naudojami ir kitoms užduotims, pavyzdžiui, optinių sistemų apakinimui ar jutiklių veikimo trikdymui.

    Ekspertai pažymi, kad tokios sistemos nėra universalus atsakymas į visas grėsmes, nes jų efektyvumą gali riboti oro sąlygos, dūmai, dulkės ar poreikis užtikrinti nuolatinį energijos tiekimą. Vis dėlto planai dėl E-HEL rodo aiškią kryptį: kova su dronais tampa viena svarbiausių oro gynybos užduočių, o lazeriai gali tapti reikšminga šios mozaikos dalimi.

  • NASA dronai Marse pramuš garso barjerą: tai pakeis gyvybės paieškas ir misijų planus

    NASA dronai Marse pramuš garso barjerą: tai pakeis gyvybės paieškas ir misijų planus

    NASA inžinieriai pranešė pasiekę svarbų proveržį kuriant naujos kartos sraigtasparnio tipo dronus Marsui: bandymuose rotoriaus menčių galai viršijo garso greitį, o keliamoji jėga išaugo apie 30 proc. Toks rezultatas reiškia, kad ateities skraidyklės galės skristi ilgiau, gabenti daugiau įrangos ir vykdyti sudėtingesnes užduotis, įskaitant potencialių gyvybės pėdsakų paieškas.

    Bandymus atliko NASA Jet Propulsion Laboratory komanda Pasadenoje, naudodama marsietiškas sąlygas imituojančią kamerą. Joje atkuriamas labai žemas slėgis ir atmosfera, kurioje dominuoja anglies dioksidas, todėl išryškėja problema: Marse oras yra itin retas, tad norint pakilti ir išsilaikyti ore tenka sukti mentes daug greičiau arba didinti jų ilgį.

    Garso barjeras nėra visur vienodas, nes priklauso nuo temperatūros ir dujų sudėties. Žemėje prie jūros lygio jis siekia maždaug 1 223 kilometrus per valandą, o Marse dėl šaltos ir retos anglies dioksido atmosferos yra mažesnis, apie 869 kilometrus per valandą. Viršijus šią ribą, aerodinamika tampa sunkiau prognozuojama, o smūginės bangos gali staiga didinti apkrovas rotoriui.

    Todėl ankstesnis NASA marsietiškas sraigtasparnis Ingenuity buvo sąmoningai laikomas saugesnėje zonoje: jo rotoriaus menčių galai nepriartėdavo prie naddausonio režimo, kad net ir pasitaikius priešiškam vėjui neatsirastų rizikingų apkrovų. Ingenuity 2021 metais tapo pirmuoju valdomu aparatu, pakilusiu kitoje planetoje, ir parodė, kad žvalgyba iš oro Marse apskritai įmanoma.

    „Planavome Ingenuity skrydžius taip, kad menčių galai be vėjo liktų apie Mach 0,7, kad sutikus priešpriešinį marsietišką vėją neperžengtume į naddausonį režimą. Tačiau iš naujos kartos aparatų norime daugiau, todėl turėjome įsitikinti, kad rotoriai gali saugiai suktis greičiau“, – aiškino NASA komandos atstovai, apibendrindami bandymų logiką.

    Rotorių konstrukcijas projektavo ir gamino bendrovė „AeroVironment“, o bandymuose išmėgintos kelios konfigūracijos, įskaitant trijų menčių variantą, kuris imituotomis marsietiškomis sąlygomis pasiekė apie Mach 1,08. Šis skaičius svarbus ne rekordams: jis rodo, kad galima padidinti keliamąją jėgą neprarandant konstrukcinio patikimumo, o tai yra būtina norint gabenti mokslo prietaisus ir didesnes baterijas.

    NASA vysto koncepcijas, kurios turėtų peržengti Ingenuity technologinės demonstracijos ribas ir virsti realiais mokslo įrankiais. Tokie dronai galėtų papildyti marsaeigius, sparčiau žvalgydami reljefą, padėdami parinkti saugesnius maršrutus ir tiksliau identifikuodami vietas, kuriose verta atlikti tyrimus vietoje. Praktikoje tai reikštų greitesnį sprendimų priėmimą ir mažesnę riziką brangiems paviršiniams aparatais.

    Pagal NASA įvardijamus planus, 2028 metų pabaigoje svarstoma galimybė į Marsą vienu metu siųsti kelis dronus, kad jie galėtų veikti komandoje. Toks scenarijus atvertų naują etapą: žvalgyba iš oro taptų ne vien pagalbine priemone, o pilnaverte misijos dalimi, leidžiančia greičiau tikrinti hipotezes apie senovines vandens sistemas ir galimas gyvybei palankias nišas.