Tag: Afrika

  • Ukrainos gandrai tęsia migraciją per Afriką: vienas per savaitę kirto keturias šalis

    Keturi Ukrainoje stebimi gandrai tęsia migraciją per Afriką, o vienas jų per savaitę įveikė didžiausią atstumą – daugiau nei 1 700 kilometrų – ir kirto net keturių valstybių teritoriją.

    Paukščius, pavadintus Bojumi, Šikidimu, Stefanija ir Hartbitu, seka Ukrainos ornitologai. Apie naujausią jų judėjimo etapą pranešė Vakarų Ukrainos ornitologų draugija.

    Stebėjimai rodo, kad net tos pačios rūšies paukščiai gali rinktis labai skirtingas strategijas: vieni sparčiai juda į pietus, kiti ilgesniam laikui stoja ten, kur randa pakankamai maisto.

    Šių gandrų maršrutai driekiasi per saugomas savanas, nacionalinius parkus, druskingus ežerus ir vietoves, kur tebėra išsaugotos tradicinės vietos bendruomenių gyvensenos formos.

    Bojus: daugiau nei 1 700 km ir keturios šalys

    Aktyviausiai į pietus judėjo Bojus. Per savaitę jis kirto Pietų Sudaną, Ugandą ir Keniją, o vėliau pasiekė centrinę Tanzanijos dalį.

    Pietų Sudane jo kelias driekėsi per Bomos nacionalinį parką. Ugandoje gandras skrido virš Maténiko, Bokoros ir Pian-Upe saugomų teritorijų, sudarančių vientisą savanų sistemą istoriniame Karamodžos regione.

    Vėliau Bojus iš rytų pusės apskrido Elgono kalnų masyvą, esantį Ugandos ir Kenijos pasienyje. Tai vienas seniausių didžiųjų Rytų Afrikos ugnikalnių, kurio viršūnė siekia 4 321 metrą.

    Kenijoje paukštis praskrido į vakarus nuo Eldoreto miesto ir Pietvakarių Mau miškų masyvo, o tada kirto sieną su Tanzanija. Čia jo maršrutas ėjo greta Serengečio ir Ngorongoro teritorijų, vėliau – palei pietvakarinę Ejasio ežero pakrantę, o paskutiniai siųstuvo signalai gauti iš Manjonio apylinkių centrinėje Tanzanijoje.

    Hartbitas: kelias į Katavio nacionalinį parką

    Hartbitas Tanzanijoje judėjo į pietvakarius, kirsdamas Maros, Simijos, Šinjangos, Taboros ir Katavio regionus. Palikęs Serengečio savanas, jis skrido virš žemdirbystės rajonų ir miškingų centrinės Tanzanijos vietovių.

    Galiausiai paukštis pasiekė Katavio nacionalinį parką netoli Rukvos ežero. Ši vietovė siejama su miombo retmiškiais – vienu didžiausių Afrikos gamtinių kompleksų, kuriame kaitaliojasi miškai, krūmynai, žolynai ir sezoninės vandenvietės.

    Katavio parkas ypač garsėja didelėmis begemotų sankaupomis ir laikomas viena rečiau lankomų didžiųjų saugomų teritorijų Tanzanijoje. Per savaitę Hartbitas įveikė apie 700 km.

    Šikidimas: nuo Baltojo Nilo baseino iki Etiopijos aukštumų

    Šikidimas, palikęs Abjejaus apylinkes, pirmiausia skrido į rytus, vėliau pakeitė kryptį ir kirto sieną su Etiopija. Jo kelias vedė per Pietų Sudano šiaurines teritorijas, įskaitant vietoves netoli Kodoko ir Malakalio, esančias Baltojo Nilo baseine.

    Etiopijoje paukštis praskrido netoli Bėgio, pasiekė Gambelos apylinkes ir tęsė kelionę į rytus per vakarinę šalies dalį. Paskutinės koordinates fiksuotos Bedelės rajone.

    Įdomu tai, kad šis maršrutas atvedė gandrą į vieną istoriškai svarbių kavos auginimo regionų: Bedelės apylinkės siejamos su arabikos kavos plotais, o Etiopija laikoma šio augalo kilmės šalimi. Per savaitę Šikidimas įveikė apie 1 100 km.

    Stefanija: lėtesnis etapas Pietų Sudano savanose

    Skirtingai nei kiti trys paukščiai, Stefanija šią savaitę judėjo gerokai lėčiau. Kirsdama Sudano ir Pietų Sudano sieną, ji skrido į pietus per Vakarų Bachr el Gazalio valstiją.

    Vėliau gandras pasuko į pietryčius ir pasiekė Ašanos saugomą teritoriją, kur kurį laiką laikėsi beveik tame pačiame plote, atlikdama tik nedidelius perskridimus. Paskutiniai duomenys gauti iš pietinės rezervato dalies.

    Ornitologai pažymi, kad tokia stotelė nebūtinai reiškia migracijos pabaigą: jauni paukščiai gali ilgam užsibūti vietovėse, kuriose pakanka maisto. Per savaitę Stefanija įveikė apie 100–130 km.

  • Kinija dykumą apjuosė 3 046 km „žaliąja siena“ – Afrika kuria dar ilgesnę

    Kinija beveik pusę amžiaus įgyvendina vieną didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų – vadinamąją „žaliąją sieną“, sudarytą iš miškų ir apsauginių želdinių.

    Šios iniciatyvos tikslas – stabdyti dykumų plėtrą, apsaugoti žemės ūkio plotus ir gyvenvietes nuo smėlio audrų. Apie projektą rašo Rumunijos portalas Antena3.

    Programa pradėta 1978 metais ir, kaip nurodoma, apima 13 Kinijos provincijų. Ją planuojama užbaigti iki 2050 metų, o darbai apima ne tik medžių sodinimą, bet ir smėlio tvirtinimą bei dirvožemio atkūrimą.

    Vienas ryškiausių rezultatų – 3 046 kilometrų ilgio žalias barjeras aplink Takla-Makano dykumą: šio želdinių žiedo įrengimas baigtas 2024 metų lapkritį.

    Kas sudaro Kinijos „žaliąją sieną“

    Aplink dykumą suformuotą juostą sudaro skirtingi augalai, tarp jų – tuopos, saksaualai ir tamariskai. Šie želdiniai, kaip teigiama, padeda sulaikyti smėlį, silpnina vėjo poveikį ir saugo oazes bei dirbamus laukus.

    Kinijos valdžios duomenimis, šalies mastu priemonės prieš dykumėjimą jau pritaikytos maždaug 53 proc. žemių, kurias dar įmanoma atkurti. Vis dėlto išlieka rimtos kliūtys – sausros ir vandens trūkumas.

    Afrika įgyvendina savo „žaliosios sienos“ planą

    2007 metais Afrikos Sąjunga pradėjo panašią iniciatyvą, skirtą žemių atkūrimui palei pietinę Sacharos ribą. Projektas numato maždaug 7 000 kilometrų ilgio teritoriją nuo vakarinės iki rytinės žemyno dalies.

    Pabrėžiama, kad tai nėra vientisas miškas – planuojamas priemonių kompleksas: medžių ir krūmų sodinimas, ganyklų atkūrimas, vandens išsaugojimas bei žemės ūkio stiprinimas.

    Vienu bendradarbiavimo su Kinija pavyzdžiu įvardijama Mauritanija. Nuo 2017 metų Kinijos specialistai, kaip nurodoma, padeda vietos institucijoms tvirtinti smėlynus ir diegti aplinkos stebėsenos technologijas.

    Iki 2025 metų birželio bendra programa, teigiama, stabilizavo 100 hektarų smėlingų teritorijų, 4 hektarai buvo paversti oazėmis. Taip pat apmokyti 45 vietos specialistai ir sukurta 120 darbo vietų.

    Technologijos: nuo saulės siurblių iki tinklų nuo smėlio

    Mauritanijoje bandomos ir technologinės priemonės: išmanios drėkinimo sistemos, saulės energija varomi vandens siurbliai bei specialūs nailoniniai tinklai, skirti stabdyti smėlio judėjimą.

    Šalies aplinkos ministerijos duomenimis, naudojant saulės energija pagrįstą laistymą technologijų parke sodinukų prigijimas viršijo 90 proc.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad Kinijos modelio tiesiogiai nukopijuoti neįmanoma: skiriasi klimatas, dirvožemis ir vandens ištekliai. Specialistai įspėja, jog masinis medžių sodinimas be racionalaus vandens naudojimo gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

  • Putino įtaka Afrikoje auga, o Lenkija taikosi į milijardinius projektus: ką planuoja KUKE

    Rusija aktyviai stiprina savo įtaką Afrikoje, derindama politiką, prieigą prie žaliavų ir karinį bendradarbiavimą. Tuo pat metu ir Lenkija siekia didesnio vaidmens žemyne – projektų, kuriuose ji derasi dėl dalyvavimo per eksporto kreditų draudiką KUKE, vertė per artimiausius dvejus metus gali siekti bent 10 mlrd. JAV dolerių.

    Apie tai rašo Lenkijos portalas WNP, apžvelgdamas Maskvoje vykusį trečiąjį Rusijos ir Afrikos šalių viršūnių susitikimą. Jame dalyvavo 48 Afrikos valstybių delegacijos, o renginio metu pasirašyta 146 dokumentai – 92 susitarimai ir 54 memorandumai.

    Susitikime priimta baigiamoji deklaracija, dokumentas dėl bendradarbiavimo civilinėse dirbtinio intelekto taikymo srityse ir 2027–2029 metų veiksmų planas. Susitarimų paketas apėmė prekybą, investicijas, energetiką, infrastruktūrą, švietimą ir saugumą.

    Nors politinis mobilizavimas atrodo įspūdingai, ekonominėje konkurencijoje Rusija Afrikoje gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos ir Kinijos. Vis dėlto Maskva bando atsiremti į istorinius ryšius bei dalies Afrikos šalių skeptišką požiūrį į buvusias kolonijines valstybes.

    Maskvos kortos: žaliavos, energetika ir balsai JT

    Rusijos strategijoje ryškiai matomas žaliavų ir energetikos komponentas, įskaitant branduolinės energetikos kryptį. Maskva siekia įsitvirtinti sektoriuose, kurie Afrikos valstybėms laikomi strateginiais, o tai kartu reiškia ir didesnę politinę įtaką.

    Vienas iš konkrečių susitikimo padarinių – susitarimai su Mali dėl mineralinių išteklių žvalgybos. Rusijos valstybinė įmonė „Rosgeologija“ per dukterinę bendrovę pasirašė sutartis dėl dviejų teritorijų skaitmeninių geologinių žemėlapių parengimo ir sistemos, skirtos geologiniams duomenims, licencijoms bei kasybos sektoriaus priežiūrai valdyti.

    Mali yra tarp svarbiausių Afrikos aukso gamintojų, taip pat plėtoja su ličio gavyba susijusius projektus – šis metalas svarbus baterijų gamybai. Nors minėti susitarimai dar nesuteikia tiesioginių teisių eksploatuoti telkinių, jie gali palengvinti kelią vėlesniems dalyvavimo kasybos projektuose žingsniams.

    Rusija akcentuoja ir geopolitinę Afrikos svarbą: tai 54 Jungtinių Tautų narės, kurių balsai reikšmingi tarptautinėse institucijose. Be to, Afrikos Sąjunga, vienijanti visas žemyno valstybes, neseniai tapo G20 nare.

    Lenkijos ambicijos: KUKE vaidmuo ir 10 mlrd. dolerių riba

    Augant Afrikos investiciniams poreikiams, ypač transporto, energetikos, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūros srityse, šansų mato ir Lenkijos įmonės. Jų plėtroje vis didesnę reikšmę įgauna Eksporto kreditų draudimo korporacija KUKE.

    Tekste nurodoma, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį pagal programą „Shop in Poland“ KUKE padidino įsitraukimą Afrikoje beveik 7 mlrd. zlotų. Dabar institucija derasi dėl keliolikos sandorių, kurių bendra vertė per artimiausius dvejus metus gali siekti mažiausiai 10 mlrd. JAV dolerių.

    Programos mechanizmas grindžiamas užsienio investicijų finansavimo grąžinimo draudimu, kartu keliant sąlygą, kad projektus įgyvendinant dalyvautų ir Lenkijos įmonės – kaip tiekėjai ar subrangovai. Tokiu būdu firmoms paprasčiau įsitraukti į didelius tarptautinius projektus, kuriuos vienoms pasiekti būtų gerokai sudėtingiau.

    Tarp KUKE remiamų iniciatyvų minimi Tanzanijoje statoma geležinkelio linija ir Lagos uostų modernizacija Nigerijoje. Taip pat įvardijami projektai medicinos infrastruktūrai Dramblio Kaulo Krante ir švietimo infrastruktūrai Angoloje.

    Ką lemia kolonijinės praeities nebuvimas ir valstybės parama

    Tarptautinių santykių ekspertė dr. Małgorzata Bonikowska pabrėžia, kad Rusijos aktyvumas Afrikoje turi istorinių paralelių – dar Šaltojo karo laikais Sovietų Sąjunga žemyne buvo itin aktyvi, ypač dekolonizacijos laikotarpiu. Pasak jos, tuomet, kaip ir dabar, už veiksmų pirmiausia stovėjo geopolitinis interesas.

    Lenkijai vienu iš privalumų įvardijamas kolonijinės praeities nebuvimas, kuris kai kuriose Afrikos valstybėse vis dar apsunkina Vakarų Europos šalių įvaizdį. Tačiau, anot ekspertės, to nepakanka – Vakarų konkurentai turi gilias istorines ekonomines jungtis, stiprius prekės ženklus, nuolatinį vietinį buvimą ir gerai veikiančius kontaktų kanalus.

    Dar viena kliūtis, kurią akcentuoja pašnekovė, – nepakankamai stiprus valstybės paramos „paketas“ dideliems kontraktams. Jos vertinimu, vien finansinių instrumentų neužtenka: reikalinga aktyvi ekonominė diplomatija ir politinė parama tiek valstybinėms, tiek privačioms įmonėms.

    Ekspertė atkreipia dėmesį, kad didžiosiose Europos ekonomikose valstybės institucijų įsitraukimas į įmonių užsienio plėtrą yra įprasta praktika. O Lenkijos atveju KUKE augantis aktyvumas Afrikoje rodo, jog įrankių daugėja, bet sėkmę, jos teigimu, nulems ir platesnė strategija.

  • Afrikos paukštis išmoko tiksliai klastoti svetimus kiaušinius, bet evoliucija pareikalavo kainos

    Nauja genetinė analizė rodo, kad ši taktika tapo tokia efektyvi, jog paliko aiškų pėdsaką pačiame paukščio genome. Mokslininkai teigia, kad tobulėjant kiaušinių imitacijai, dalis genetinės informacijos buvo prarasta ar pažeista.

    Kalbama apie vadinamąjį gegutinį audėją (Anomalospiza imberbis) – perinį parazitą, kuris savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ kitoms, dažniausiai smulkioms Afrikos giesmininkėms. Šeimininkai, gindamiesi nuo apgaulės, per laiką išmoko atpažinti į lizdą įdėtus svetimus kiaušinius pagal spalvą ir raštus.

    Todėl parazituojantis paukštis buvo priverstas evoliuciškai „pasivyti“ – jo kiaušiniai ėmė vis tiksliau atkartoti konkrečių šeimininkų kiaušinių išvaizdą. Tyrėjų duomenimis, stebėtuose lizduose neteisingas kiaušinis buvo atpažintas itin retai, o tai rodo beveik precizišką mimikriją.

    Vienas svarbiausių atradimų siejamas su paveldimumu per motinos liniją. Kadangi kiaušinio išvaizdą lemia patelės fiziologija ir genetika, dukros gali paveldėti gebėjimą dėti labai panašius į motinos kiaušinius, o tai padeda konkrečioms giminės linijoms specializuotis „apgaudinėjant“ tam tikrų rūšių šeimininkus.

    Mokslininkai, lygindami šio paukščio ir giminingų perinių parazitų genomus, išskyrė ryškius pakitimus W chromosomoje, kuri būdinga patelėms. Nustatyta, kad joje prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų nei giminingose rūšyse, o tai leidžia įtarti ilgalaikę evoliucinę kainą.

    Tyrime taip pat aptiktos papildomos kai kurių genų kopijos, siejamos su kiaušinio lukšto pigmentacija. Tai gali reikšti, kad natūrali atranka „pastiprino“ mechanizmus, padedančius tiksliau atkurti spalvas ir raštus, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšį dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais.

    Tokie rezultatai atitinka vadinamąsias evoliucines „ginklavimosi varžybas“, kai vienos rūšies prisitaikymas skatina kitos rūšies atsakomąsias priemones. Šiuo atveju kuo geriau šeimininkai atpažįsta apgaulę, tuo daugiau spaudimo patiria parazitas tobulinti imitaciją.

    „Kartais pergalės evoliucinėse varžybose kaina būna įrašyta pačiame genome“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami, kad sėkmė gali būti pasiekta genetinių praradimų sąskaita.

    Kol kas neaišku, ar nustatyti W chromosomos pokyčiai turi tiesioginį poveikį paukščio sveikatai, vaisingumui ar išgyvenamumui. Tyrėjai pabrėžia, kad tam reikės platesnių populiacinių duomenų ir ilgalaikių stebėjimų skirtinguose regionuose.

  • GPS siųstuvai atskleidė: Ukrainos gandrai jau pasiekė Afriką ir aišku, kur jie žiemos

    Ukrainos ornitologai, naudodami ant paukščių pritvirtintus GPS siųstuvus, šį rudenį detaliai sekė baltųjų gandrų migraciją iki pat Afrikos. Stebėjimai parodė, kad dalis paukščių sėkmingai pasiekė žiemojimo vietas, o kelių maršrutai driekėsi per sudėtingus ir politiškai nestabilius regionus.

    Vienas iš sekamų gandrų, vardu Hartbitas, per maždaug savaitę įveikė apie 1 800 kilometrų. Jo kelias vedė per Pietų Sudaną, Etiopiją ir Keniją, o judėjimo duomenys leido gana tiksliai nustatyti, kur paukštis stojo poilsiui ir kur ieškojo maisto.

    Kitas stebimas gandras, vardu Bojus, ilgesniam laikui užsibuvo Abjejaus rajone. Ši teritorija laikoma ginčijama tarp Sudano ir Pietų Sudano, o tai svarbu ne tik geopolitiniu požiūriu: tokiose vietovėse paukščių migracijai įtaką daro vandens prieinamumas, ganyklų būklė ir bendras saugumo fonas.

    Hartbito maršrutas parodė ir gamtinių sąlygų įvairovę, su kuria susiduria migruojantys paukščiai. Skrydžiai driekėsi virš didelių upių sistemų ir sezoninių užliejamų teritorijų, o vėliau paukštis kirto Etiopijos pasienį ir toliau judėjo link Kenijos šiaurės.

    Duomenys taip pat rodo sustojimą Turkana regione Kenijoje, kuris garsėja sausringu klimatu ir nereguliariais krituliais. Ornitologai pabrėžia, kad tokiose vietovėse klimato kaita ir vandens stygius didina įtampą vietos bendruomenėms, o kartu keičia ir sąlygas laukinei gyvūnijai, įskaitant migruojančius paukščius.

    Mokslininkai pažymi, kad GPS stebėsena leidžia ne tik tiksliau suprasti gandrų migracijos kelius ir sustojimų zonas, bet ir laiku identifikuoti rizikas. Kintant klimatui, dažnėjant ekstremaliems orams ir sparčiai transformuojantis buveinėms, tokie duomenys tampa vis svarbesni tiek gamtosaugai, tiek tarptautiniam bendradarbiavimui saugant migracinius koridorius.

    Ornitologų teigimu, ilgalaikiai stebėjimai padeda atsakyti į praktinius klausimus, kodėl vieni paukščiai pasirenka vienus maršrutus, o kiti užtrunka tam tikrose zonose. Tai ypač aktualu baltiesiems gandrams, kurių sėkmingas perėjimas ir išgyvenamumas priklauso nuo tinkamų sustojimų vietų, maisto gausos ir saugių poilsio teritorijų pakeliui į žiemojimo vietas.

  • Italija ir Afrikos šalys stiprina kovą su meno kontrabanda: naujas mokymų planas ir skaitmeninimas

    Italija ir Afrikos šalys stiprina kovą su meno kontrabanda: naujas mokymų planas ir skaitmeninimas

    Partnerystė prieš nelegalią rinką

    Italija ir kelios Afrikos šalys plečia bendradarbiavimą, siekdamos pažaboti neteisėtą kultūros vertybių prekybą. Pagrindinis dėmesys skiriamas specialistų rengimui, muziejų rinkinių apskaitai ir artefaktų kilmės nustatymui.

    Programa įtraukta į Italijos iniciatyvą „Piano Mattei“ Afrikai ir orientuota į praktinius įrankius, kurie leidžia greičiau atpažinti įtartinus objektus rinkoje. Tokios priemonės laikomos viena efektyviausių prevencijos krypčių, nes kontrabandos grandinės dažnai išnaudoja spragas dokumentuose.

    Projektas pradėtas pagal trejų metų susitarimą tarp Italijos Nacionalinės kultūros paveldo ir kultūrinės veiklos mokyklos ir Porto Novoje, Benine, įsikūrusios École du Patrimoine Africain. Prie veiklų prisideda ir Italijos karabinierių padalinys, tiriantis nusikaltimus kultūros paveldui.

    Kodėl svarbi kilmė ir skaitmeninimas

    Mokymuose daug dėmesio skiriama rinkinių dokumentavimui, inventorių skaitmeninimui ir vadinamajai kilmės tyrimų praktikai, kai atsekama, kur objektas buvo, kam priklausė ir kokiais sandoriais pateko į rinką. Būtent neužpildytos kilmės spragos, neaiškūs nuosavybės pokyčiai ar neturėti eksporto leidimai dažnai tampa signalais, kad vertybė gali būti pavogta ar iškasta nelegaliai.

    Skaitmeniniai archyvai ir atnaujinti inventoriai laikomi kritiška grandimi, nes jie padeda institucijoms ir teisėsaugai greičiau palyginti duomenis bei atpažinti ieškomus daiktus. Praktikoje tai reiškia, kad vienas netikslus įrašas ar nuotraukos nebuvimas gali apsunkinti tiek tyrimą, tiek galimą grąžinimą.

    Pirmasis kursas subūrė muziejų ir kultūros institucijų profesionalus iš devynių prancūzakalbių Afrikos valstybių, tarp jų Alžyro, Maroko, Ruandos, Senegalo ir Tuniso. Siekiama ne tik suteikti žinių, bet ir sukurti ilgalaikius ryšius tarp administracijų bei ekspertų abiejuose žemynuose.

    Restitucija ir istorinės pamokos

    Bendradarbiavimas vyksta platesniame kontekste, kuriame daug metų keliami klausimai dėl kolonijinio laikotarpio plėšimų, neteisėtų išvežimų ir restitucijos. Vienu ryškesnių pavyzdžių laikomas Aksumo obelisko grąžinimas Etiopijai: paminklas buvo išgabentas 1937 metais ir po ilgų derybų sugrąžintas 2005 metais, o vėliau vėl pastatytas pradinėje vietoje.

    Kitas dažnai minimas atvejis – Benino bronzos, XIX amžiaus pabaigoje išgrobstytos per britų karinę ekspediciją ir išblaškytos po Vakarų kolekcijas. Pastaraisiais metais Europoje daugėja sprendimų grąžinti tokius objektus kilmės šalims, o tai didina spaudimą rinkai gerinti patikros standartus.

    Ekspertai pabrėžia, kad restitucija sprendžia istorinės neteisybės ir nuosavybės klausimus, tačiau vien jos nepakanka. Prevencija, dokumentai ir kilmės tyrimai leidžia sustabdyti naujus srautus, nes neteisėta prekyba greitai prisitaiko prie kontrolės ir dažnai persikelia į tarpininkų grandines.

    Karabinierių patirtis ir tarptautinės taisyklės

    Italijos karabinierių Kultūros paveldo apsaugos padalinys veikia nuo 1969 metų ir laikomas vienu labiausiai specializuotų Europoje. Jis tiria vagystes, nelegalius kasinėjimus, neteisėtą eksportą ir prekybą, o tarptautinės operacijos neretai vykdomos kartu su užsienio institucijomis.

    Tarptautiniu lygmeniu svarbi 1970 metų UNESCO konvencija, raginanti valstybes kovoti su neteisėtu kultūros vertybių importu, eksportu ir nuosavybės perdavimu. Joje akcentuojami prevenciniai instrumentai, tokie kaip nacionaliniai inventoriai, eksporto sertifikatai ir prekybos kontrolė.

    Programos rėmėjai teigia, kad tokie mokymai turi ilgalaikį efektą: kuo daugiau institucijų geba tinkamai aprašyti ir skaitmeninti rinkinius, tuo mažiau erdvės lieka nelegaliai rinkai. Galiausiai tai padeda saugoti ne tik muziejų fondus, bet ir bendruomenių istorinę atmintį bei teisę į savo paveldą.

  • Lenkai masiškai bėga žiemoti į Afriką: štai 5 kryptys, kurios šiemet šauna į viršų

    Lenkijos turistai vis dažniau žiemos atostogoms renkasi Afriką, o susidomėjimas kelionėmis į mažiau įprastas žemyno kryptis kasmet auga. Kelionių platformos „Wakacje.pl“ duomenys rodo, kad, neskaičiuojant Egipto, Tuniso ir Maroko, populiariausi pasirinkimai išlieka Kenija ir Tanzanijai priklausantis Zanzibaras.

    Tarp sparčiausiai kylančių krypčių išsiskiria Gambija, kur užsakymų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, išaugo beveik tris kartus. Augimą fiksuoja ir Mauricijus, kurio paklausa padidėjo 42 proc., o taip pat dažniau dairotasi į Seišelius ir Senegalą.

    Kas lemia pasirinkimą?

    Didžioji dalis kelionių užsakymų ir toliau sukasi apie poilsines zonas: Zanzibarą, Kenijos Mombasos pakrantę, Žaliojo Kyšulio Sal salą, Gambijos sostinės Bandžulo apylinkes bei Mauricijaus kurortus. Maždaug du trečdaliai keliautojų vyksta poromis, o dažniausias modelis yra poilsis prie jūros, papildomas safariu ar pažintinėmis išvykomis.

    Toks formatas suteikia daugiau lankstumo: daliai turistų svarbiausia išlikti vienoje vietoje ir patirti Afriką per trumpas ekskursijas, kiti planuoja intensyvesnį maršrutą, kad pamatytų kuo daugiau. Praktikoje abu scenarijai dažnai susijungia, ypač ten, kur paplūdimys lengvai derinamas su nacionaliniais parkais.

    „Matome būdingą modelį: poilsis pakrantės viešbutyje, dažniausiai Kenijoje ar Zanzibare, o šalia to keliautojai renkasi safari arba išvykas, leidžiančias pamatyti vietos gyvenimą už kurorto ribų“, – sakė „Wakacje.pl“ turizmo rinkos ekspertė Marzena Buczkowska-German.

    Afrika žiemą: sezonai skiriasi

    Kelionių planavime ypač svarbu tai, kad Afrika neturi vieno bendro turizmo sezono. Pavyzdžiui, Kenijoje laikotarpis nuo gruodžio iki kovo dažnai sutampa su šiltesniais ir sausesniais mėnesiais, todėl tai populiarus metas tiek poilsiui, tiek safariui.

    Ugandoje gruodžio–vasario mėnesiai paprastai patenka į vieną iš sausesnių periodų, kuris palankesnis žygiams, o Tanzanijoje sausis ir vasaris išsiskiria Serengečio ekosistemoje, kai pietinėje dalyje vyksta gnu jauniklių vedimo sezonas. Tuo metu Angola nuo lapkričio dažniau patiria liūtis, dėl kurių Kalandulos kriokliai įgauna didžiausią galią, o Namibijoje tuo pačiu metu būna vietos vasara.

    5 nakvynės, dėl kurių verta vykti

    Angoloje keliautojus traukia Kalandulos kriokliai Malanžės provincijoje, kur vanduo krenta maždaug iš 105 metrų aukščio, o lietinguoju sezonu vaizdas tampa ypač įspūdingas. Šalia esanti „Pousada Calandula“ leidžia pasilikti ilgiau nei vienai dienai ir krioklius stebėti skirtingu paros metu.

    Namibijoje išskirtinumu laikomas NamibRando gamtos rezervatas, garsėjantis tamsiu dangumi ir žvaigždžių stebėjimo sąlygomis. „Wolwedans“ siūlomas sprendimas su miegamuoju guoliu po atviru dangumi paverčia nakvynę pačia patirtimi, o ne tik logistiniu sustojimu.

    Kenijos Laikipijos regione įsikūręs „Segera Retreat“ keliautojams siūlo nakvynę konstrukcijoje, primenančioje didžiulį paukščio lizdą. Čia galima rinktis miegoti lauke, stebint naktinį dangų, arba uždarame kambaryje, o visa patirtis papildoma vakariene žvakių šviesoje ir pusryčiais, atnešamais tiesiai į lizdą.

    Ugandos Bwindi neperžengiamame nacionaliniame parke, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra vienas svarbiausių kalninių gorilų prieglobsčių, keliautojai renkasi gyventi miško apsuptyje. Parke esanti „Gorilla Forest Lodge, an A&K Sanctuary“ buvo iš esmės atnaujinta ir vėl atverta 2025 metų birželio mėnesį, o iš čia patogu leistis į gorilų paieškos žygius su gidais.

    Tanzanijoje, Serengečio centre, keliautojai renkasi „Dunia Camp“, kur palapinių tipo apartamentai įsilieja į savanos kraštovaizdį. Ši vieta ypač vertinama tiems, kurie nori kasdien vykti į išvykas su gidais ir vakare grįžti į ramų stovyklos ritmą, išlaikant artimą santykį su gamta.

    Kelionių organizatoriai pabrėžia, kad žiemą Afrikoje vis dažniau ieškoma ne tik šilumos, bet ir autentiškų patirčių, kurias kuria aplinka, sezoniniai gamtos reiškiniai ir išskirtinės nakvynės vietos. Augantis susidomėjimas rodo, kad daliai europiečių Afrika tampa ne egzotika vienam kartui, o reguliaria žiemos alternatyva.

  • Mokslininkų perspėjimas: iki 2050 metų maistas gali suvalgyti pusę pajamų

    Mokslininkų perspėjimas: iki 2050 metų maistas gali suvalgyti pusę pajamų

    Maisto įperkamumas pasaulyje gali tapti vienu didžiausių socialinių iššūkių: naujas modeliavimu paremtas tyrimas rodo, kad iki 2050 metų daliai žmonių maistas gali kainuoti beveik pusę jų pajamų. Didžiausia našta prognozuojama skurdžiausiems gyventojams, o skirtumai tarp turtingųjų ir vargingųjų, tikėtina, dar labiau didės.

    Tyrimą parengę mokslininkai išanalizavo tūkstančius galimų ateities scenarijų ir vertino ne vien maisto kainas, bet ir tai, kaip tarpusavyje sąveikauja energija, vanduo, žemės naudojimas, demografija bei ekonomika. Tokia prieiga leidžia pamatyti, kad vieno sektoriaus sprendimai, pavyzdžiui, klimato kaitos švelninimo priemonės, gali netiesiogiai didinti spaudimą maisto sistemai.

    Kur maisto našta gali būti didžiausia?

    Pagal vidutines projekcijas, didžiausia maisto išlaidų našta 2050 metais tikėtina kai kuriuose Afrikos regionuose ir Indijoje. Skaičiavimai rodo, kad skurdžiausiems gyventojams Vakarų, Rytų ir Pietų Afrikoje maistas gali pareikalauti apie 42–50 proc. pajamų, o tai reikštų nuolatinį kompromisą tarp maisto, būsto, sveikatos priežiūros ir švietimo.

    „Jei maistas suvalgo pusę pajamų, tai tampa destabilizuojančiu veiksniu visam žmogaus gyvenimui, nes beveik nelieka lėšų kitiems būtiniems poreikiams“, – sakė MIT energetikos tyrėja Jennifer Morris.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokį scenarijų gali stiprinti keli veiksniai vienu metu: žemos pajamos, kainų augimas ir konkurencija dėl žemės. Jei dalis žemės būtų nukreipta dekarbonizacijai, pavyzdžiui, biokuro žaliavoms ar miškų plėtrai, maisto gamybai liktų mažiau ploto, o tai kai kuriais atvejais keltų kainas.

    Skirtumai tarp turtingų ir skurdžių – milžiniški

    Tyrimas akcentuoja, kad regioniniai vidurkiai gali klaidinti: net jei bendra situacija šalyje ar regione atrodytų „vidutiniškai pakenčiama“, pažeidžiamiausios grupės patirtų visiškai kitokią realybę. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje skurdžiausiems maistas galėtų kainuoti apie 50 proc. pajamų, kai turtingiausiems – tik apie 6 proc.

    „Šiame darbe aiškiai matyti, kad nėra vieno veiksnio, kuris lemtų ateities maisto, energijos ar vandens nesaugumą: riziką formuoja pajamos, regioninės sąlygos, žemėnauda, energijos sistemos, vandens prieinamumas ir vartotojų elgsena“, – sakė vienas tyrimo autorių Gi Joo Kim.

    Brangti gali ne tik maistas

    Modeliavimas rodo, kad spaudimas namų ūkių biudžetams gali didėti ir dėl energijos bei vandens. Kai kuriose Artimųjų Rytų ir Pietų Afrikos dalyse išlaidas energijai gali kelti auganti vėsinimo paklausa ir priklausomybė nuo iškastinio kuro, o Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje ryškesnė rizika siejama su vandens stygiumi ir intensyviu požeminio vandens naudojimu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad jų rezultatai nėra konkrečios ateities „pranašystė“ – tai galimų krypčių žemėlapis, rodantis, kokiomis sąlygomis nelygybė ir išteklių trūkumas gali smarkiai išaugti. Tyrėjų teigimu, didžiausią poveikį pažeidžiamiems gyventojams gali turėti priemonės, kurios vienu metu mažina skurdą, stabilizuoja maisto kainas, didina žemės ūkio našumą ir atsparumą klimatui bei gerina vandens ir energijos prieinamumą.

  • Kur iš tiesų migruoja Ukrainos gandrai: ornitologas paaiškino, kodėl kelias ne visada siekia 10 000 km

    Įprasta manyti, kad rudenį Ukrainos baltieji gandrai visuomet leidžiasi į itin tolimą, maždaug 10 000 kilometrų kelionę iki pačios pietinės Afrikos. Tačiau ornitologų stebėjimai ir paukščių sekimas siųstuvais rodo kitokį vaizdą: nemaža dalis gandrų Afriką pasiekia greitai, bet ne visada skrenda taip toli, kaip įsivaizduojama.

    Ornitologas Vitalijus Griščenka, remdamasis stebėsenos duomenimis, aiškina, kad 10 000 kilometrų scenarijus galimas, bet jis nėra universalus. Vieni paukščiai iš tiesų pasiekia tolimesnes žiemojimo vietas, tačiau kiti sustoja gerokai anksčiau, o dalis žiemoja regione, kuris jiems tampa pagrindiniu tikslu.

    „Iš esmės gandrai migruoja į Afriką, bet svarbu patikslinti: 10 000 kilometrų jie nuskrenda ne iš karto ir ne visada. Kai kurių paukščių kelias gali būti ir perpus trumpesnis“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Pasak specialisto, rytų Europos gandrų rudeninė migracija prasideda labai anksti, praktiškai dar vasarą. Dalis paukščių Afriką pasiekia vienu intensyviu etapu, judėdami greitai ir vengdami ilgų sustojimų, o atskirų individų tempas stebina net tyrėjus.

    Migracijos maršrutas dažnai nėra tiesi linija iš šiaurės į pietus. Pavyzdžiui, Lenkijos ir vakarinės Ukrainos gandrai paprastai suka pietryčių kryptimi palei Karpatų masyvą, vėliau keliauja link Dunojaus žemupio ir per Rumuniją bei Bulgariją pasiekia Bosforą, o toliau kerta Turkiją ir per Artimuosius Rytus pasiekia Egiptą.

    Stebėsena siųstuvais atskleidžia ir kelionės greitį. Vienas Lenkijoje žymėtas gandras per 12 dienų įveikė 3 288 kilometrus ir pasiekė Egiptą, vidutiniškai per parą nuskrisdamas apie 274 kilometrus, o tai rodo, kad palankiomis sąlygomis kelionė į Afriką gali būti labai intensyvi.

    Šių metų duomenys taip pat parodė didelius atstumus per trumpą laiką: Slovakijoje žymėtas gandras, vardu Maksas, per 17 dienų nuskrido 5 800 kilometrų ir pasiekė Čadą. Tokie skaičiai padeda geriau suprasti, kodėl migracijos „atstumas“ dažnai klaidingai siejamas su vienu fiksuotu skaičiumi.

    Pirmasis svarbus daugelio Ukrainos gandrų tikslas, pasak ornitologų, yra Sahelis. Tai plati pusdykumių ir savanų juosta į pietus nuo Sacharos, besidriekianti per Sudaną, Čadą, Nigerį ir kitas valstybes, o čia paukščiai neretai sustoja ilgesniam poilsiui ir energijos atsargų atkūrimui.

    Sahelyje gandrai gali užsibūti bent mėnesį, o kai kurie net visą žiemą praleidžia šiame regione. Skubėjimas išskristi iš perėjimo vietų aiškinamas sezoniškumu tropikuose: atskridę į Sudaną ar Čadą paukščiai dažnai pataiko į laikotarpį po liūčių sezono, kai augmenija suveši, o smulkių gyvūnų, kuriais minta gandrai, gausu.

    Ar gandrai skrenda toliau į pietus, priklauso nuo išorinių aplinkybių, pirmiausia nuo maisto. Jei jo mažėja, paukščiai gali traukti į Rytų Afriką, o esant prastesnėms sąlygoms ir dar toliau, iki pietinės žemyno dalies, kur tuomet kelionės mastas iš tiesų priartėja prie 10 000 kilometrų ribos.

    Įtakos turi ir vidiniai veiksniai, susiję su individualiu elgesiu. Ornitologai pabrėžia, kad paukščiai, kaip ir žmonės, skiriasi polinkiais: vieni renkasi ilgesnę migraciją, kiti apsiriboja trumpesniu maršrutu, jei sąlygos leidžia saugiai peržiemoti arčiau.

    Skiriasi ir grįžimo dinamika. Žiemai einant į pabaigą, paprastai vasario mėnesį, gandrai iš skirtingų Afrikos regionų pradeda judėti šiaurės kryptimi, jungdamiesi į bendrą srautą per Nilo slėnį, Artimuosius Rytus, Turkiją ir Balkanus, o vėliau „išsiskaido“ į mažesnes grupes po Rytų ir Vidurio Europą.

    Specialistai pažymi, kad rudeninė migracija paprastai ima rimti artėjant spaliui, nors pavienės praskrendančios būrių sankaupos dar gali būti pastebimos vėlyvą rudenį. Vis daugiau stebėsenos projektų ir žymėjimo siųstuvais duomenų leidžia tiksliau suprasti, kad gandrai neturi vieno universalaus maršruto, o jų kelionės ilgį lemia klimatas, maisto situacija ir individualūs pasirinkimai.

    Gandrai migruodami remiasi oro srautais ir termikais, todėl dažnai renkasi sausumos koridorius ir vengia labai plačių vandens plotų, kur pakilimo srautų mažiau. Dėl šios priežasties jų kelias neretai būna ilgesnis geografiškai, tačiau energetiškai saugesnis ir patikimesnis.

  • Juodoji mamba: mirtinai nuodinga gyvatė Afrikoje gali judėti iki 15 km/val. greičiu

    Herpetologų aprašymuose pabrėžiama, kad juodoji mamba dažniausiai gyvena sausesniuose Rytų Afrikos regionuose, kur vyrauja krūmynai ir atviresnės erdvės. Suaugusi gyvatė gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, todėl iš arti atrodo ypač įspūdingai.

    Kaip ji pasiekia tokį greitį

    Juodoji mamba juda vadinamąja šonine bangavimosi technika, kai kūnas sudaro S formos vingius. Atsispirdama į paviršiaus nelygumus, akmenis ar augaliją, ji gali greitai įsibėgėti ir išlaikyti kryptį.

    Toks judėjimas ypač efektyvus ten, kur yra „atramos taškų“, todėl atvirose, bet ne visiškai lygiose vietose mamba gali pasirodyti gerokai greitesnė, nei daugelis tikisi. Dėl to susidūrimas su ja net ir trumpu atstumu gali būti pavojingas, jei žmogus neturi kur atsitraukti.

    Pavojus slypi ne tik greityje

    Juodosios mambos reputaciją labiausiai lemia jos stiprūs neurotoksiniai nuodai, veikiantys nervų sistemą. Įkandimo atveju kritiškai svarbu kuo greičiau gauti medicininę pagalbą ir priešnuodį, nes simptomai gali progresuoti greitai.

    Ši gyvatė taip pat pasižymi medžioklės lankstumu: ji gali lipti į medžius ir lįsti į urvus, persekiodama smulkius žinduolius. Tokie gebėjimai reiškia, kad mamba prisitaiko prie įvairių slėptuvių ir medžioklės sąlygų.

    Dar viena būdinga savybė – ji gali pakelti nemažą kūno dalį virš žemės ir tarsi „apžvelgti“ aplinką. Iš šono tai dažnai atrodo grėsmingai, nes pakilusi gyvatė vizualiai atrodo didesnė ir gali geriau nustatyti potencialią grėsmę.

    Kada susidūrimai tampa rizikingi

    Nors juodoji mamba dažniausiai stengiasi vengti žmonių, rizika išauga, kai gyvatė neturi aiškaus pasitraukimo kelio arba yra netyčia užspeista. Tada ji gali gintis, o didelis greitis leidžia greitai sumažinti atstumą.

    Specialistai pabrėžia, kad keliaujant regionuose, kur šios gyvatės paplitusios, svarbiausia yra prevencija: stebėti aplinką, nebandyti gyvūno vytis ar gaudyti ir prireikus kviesti vietos tarnybas. Laukinėje gamtoje juodoji mamba išlieka ekosistemos dalis, tačiau žmogui geriausia su ja susitikimo vengti.