Tag: Afrikos Sąjunga

  • Buvę Etiopijos karo priešai susivienijo: septynių grupių planas nuversti Abiy Ahmedą

    Buvę Etiopijos karo priešai susivienijo: septynių grupių planas nuversti Abiy Ahmedą

    Etiopijoje ginkluotos grupuotės, kurios prieš kelerius metus kovojo skirtingose fronto pusėse Tigrajaus kare, paskelbė sudarančios bendrą karinį aljansą. Pasak Tigrajaus žmonių išlaisvinimo fronto (TPLF), siekiama nuversti ministro pirmininko Abiy Ahmedo vyriausybę ir įvesti pereinamąją administraciją.

    Afrikos Sąjungos vertinimu, pastaraisiais mėnesiais tiek federalinė valdžia, tiek TPLF telkė pajėgas prie šiaurinio regiono ribų. Tai sustiprino baimes, kad šalis gali vėl grįžti į plataus masto konfliktą, kurio metu, tarptautinių institucijų skaičiavimais, galėjo žūti iki 600 000 žmonių.

    „Mes ką tik suformavome aljansą, bendradarbiaujame su keliomis grupėmis, o tikslas – pašalinti režimą ir sudaryti sąlygas pereinamajai vyriausybei“, – sakė TPLF viceprezidentas Amanuelis Assefa.

    Skelbiama, kad į aljansą įtrauktos tigrajų pajėgos, Amharų nacionalistinės Fano milicijos ir Oromo išlaisvinimo armija (OLA), taip pat dar keturios grupės iš trijų kitų regionų. Tai reikštų, kad naujasis blokas veikia maždaug pusėje iš 12 Etiopijos regioninių valstijų.

    Anot TPLF atstovų, koordinavimas tarp grupių trunka ilgiau nei metus, o aljansui turėtų vadovauti Fano lyderis Zemene Kasse. Vis dėlto stebėtojai atkreipia dėmesį, kad tokia sąjunga gali būti trapi, nes ją sudaro skirtingų ideologijų ir interesų jėgos, anksčiau kovojusios tarpusavyje.

    Abejonės dėl aljanso galimybių

    Tigrajaus karas prasidėjo 2020 metų lapkritį, kai federalinės pajėgos ėmėsi veiksmų prieš TPLF, ilgus dešimtmečius dominavusį Etiopijos politikoje. Po dvejų metų, 2022 metų lapkritį, buvo pasirašytas Pretorijos susitarimas, turėjęs užbaigti konfliktą ir pradėti demobilizaciją.

    Pagal susitarimą TPLF turėjo nusiginkluoti ir susilaikyti nuo karinės mobilizacijos, tačiau procesas įstrigo, o įtampa vėl ėmė augti. Situaciją dar labiau komplikavo teritoriniai ginčai, ypač dėl Vakarų Tigrajaus, kurį po karo administravo amharų pajėgos.

    Taikos ir konfliktų studijų profesorius Kjetilis Tronvollis viešai kėlė klausimą, ar sukilėlių aljansas pajėgs išlaikyti ilgalaikį karą prieš federalinę valdžią, turinčią modernių žvalgybos ir dronų pajėgumų. Jo vertinimu, koordinuotas veikimas galėtų atverti valdžiai kelis frontus vienu metu, tačiau tai nebūtinai reiškia greitą pergalę.

    Dar vienas smurto židinys vakaruose

    Tuo pat metu vakarinėje Gambelos srityje, netoli Pietų Sudano sienos, fiksuotas atskiras smurto proveržis. Organizacija Gydytojai be sienų pranešė, kad per susirėmimus žuvo mažiausiai 12 žmonių, o dešimtys buvo sužeisti.

    Gambeloje dažni vietiniai konfliktai, o papildomą įtampą didina pabėgėlių srautai: regione gyvena daugiau kaip 400 000 pabėgėlių, dauguma jų – iš Pietų Sudano. Kas konkrečiai atsakingas už naujausius susirėmimus, tuo metu aiškiai įvardyta nebuvo.

    Etiopijoje ginkluoti konfliktai pastaraisiais metais ypač stipriai veikia dvi didžiausias šalies teritorijas pagal gyventojų skaičių – Oromiją ir Amharą. Federalinės pajėgos su OLA kovoja nuo 2018 metų, o Fano milicijos sukilo 2023 metais po valdžios bandymų jas nuginkluoti, taip dar labiau apsunkindamos ir taip trapią pokario tvarką.

  • Didžioji žalioji siena turėjo sustabdyti Sacharą: po 20 metų aiškėja, kas vyksta iš tikrųjų

    Didžioji žalioji siena turėjo sustabdyti Sacharą: po 20 metų aiškėja, kas vyksta iš tikrųjų

    Didžiosios žaliosios sienos iniciatyva Afrikoje buvo sumanyta kaip vienas ambicingiausių klimato prisitaikymo projektų: siekta stabdyti Sacharos plėtrą Sahelio regione ir atkurti nualintas žemes. Planas apėmė daugiau nei 8 000 kilometrų ruožą per kelias valstybes nuo Senegalo iki Džibučio, tačiau laikui bėgant idėja išaugo iš paprasto medžių sodinimo į platesnę ekosistemų atkūrimo programą.

    Projektą koordinuoja Afrikos Sąjunga, o jį remia tarptautinės organizacijos, tarp jų Jungtinių Tautų kovos su dykumėjimu konvencija. Pagrindinis tikslas iki 2030 metų buvo atkurti 100 milijonų hektarų degradavusių teritorijų, sumažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje sukaupiant anglies atsargas dirvožemyje ir augalijoje bei sukurti milijonus darbo vietų kaimo vietovėse.

    Pažanga yra, bet tempas atsilieka

    Per beveik du dešimtmečius kai kuriose vietovėse jau matomi rezultatai: atkurti ganyklų plotai, geriau sulaikoma drėgmė, didėja dirvožemio derlingumas, stiprėja vietos ūkių atsparumas sausroms. Vis dėlto bendras įgyvendinimo tempas, vertinant pagal viešai skelbiamus tarptautinių institucijų duomenis, išlieka per lėtas, kad iki 2030 metų būtų pasiektas pilnas užmojis.

    Vertinimuose dažnai pabrėžiama, kad pasiekimai labai nevienodi: vienose šalyse sėkmingai diegiamos dirvožemio atkūrimo ir vandens sulaikymo priemonės, kitose progresą stabdo valdymo problemos, pajėgumų trūkumas ir sudėtinga saugumo situacija. Sahelio regione dalyje teritorijų nuolatinės krizės apsunkina ilgalaikius darbus ir priežiūrą.

    Kodėl vien sodinti medžius neužtenka

    Ekspertai pabrėžia, kad „sienos“ įvaizdis klaidina, nes dykumėjimo procesai nėra sustabdomi vien ištisine medžių juosta. Kai kuriose Sahelio zonose efektyviau veikia natūralios augalijos regeneravimas, agro miškininkystė, ganyklų atkūrimas, dirvožemio erozijos mažinimas ir vandens kaupimas, o ne masinis naujų medžių sodinimas bet kokiomis sąlygomis.

    Praktikoje vis daugiau dėmesio skiriama metodams, kurie remiasi vietos bendruomenių patirtimi: tvariam žemės naudojimui, ūkininkavimo pritaikymui prie sausros, vietinių rūšių apsaugai. Tokios priemonės dažnai duoda stabilesnį rezultatą, nes padeda atkurti ekosistemos funkcijas, o ne tik padidina želdinių skaičių ataskaitose.

    Didžiausia rizika – pinigai ir koordinacija

    Vienas pagrindinių iššūkių išlieka finansavimas: tarptautiniuose susitikimuose skelbtos paramos sumos ne visada pakankamai greitai pasiekia konkrečius darbus vietoje, o dalis lėšų nukreipiama į trumpalaikius projektus. Ne mažiau svarbi ir koordinacija tarp šalių, nes be aiškių bendrų standartų sunku palyginti pažangą, užtikrinti priežiūrą ir planuoti tęstinumą.

    Artėjant 2030 metų terminui, iniciatyvos sėkmė vis labiau siejama su gebėjimu finansavimą paversti ilgalaikėmis, vietos poreikiams pritaikytomis priemonėmis. Sahelio ateitis priklausys ne tik nuo pasodintų medžių skaičiaus, bet ir nuo to, ar bus atkurta dirvožemio gyvybė, vandens režimas ir žmonių pragyvenimo šaltiniai regione, kuriame klimato kaitos poveikis jau dabar jaučiamas ypač stipriai.