CP v2

Tag: Agrivoltaika

  • Saulės elektrinės rančose atgijo: avis pjauna žolę, o šunys saugo bandas tarp panelių nuo plėšrūnų

    Saulės elektrinės rančose atgijo: avis pjauna žolę, o šunys saugo bandas tarp panelių nuo plėšrūnų

    JAV saulės elektrinių parkai vis dažniau primena ne tik pramoninę teritoriją, bet ir veikiančią ganyklą. Šalia tūkstančių saulės modulių ganosi avys, kurios natūraliai prižiūri augmeniją, o jas nuo plėšrūnų saugo specialiai tam dresuoti šunys.

    Toks sprendimas vadinamas agrivoltaika, kai toje pačioje žemėje derinamos žemės ūkio veiklos ir elektros gamyba. Praktikoje tai padeda sumažinti žolės pjovimo technikos poreikį, triukšmą ir degalų sąnaudas, o žemės savininkams sukuria papildomą pajamų šaltinį.

    Saulės parkų priežiūra tradiciškai kainuoja brangiai, nes augmeniją reikia nuolat kontroliuoti, kad ji neužstotų įrangos ir netrukdytų techninei priežiūrai. Avys šiai užduočiai tinka geriau nei didesni gyvuliai, nes yra lengvesnės, judresnės ir gali ganytis po žemiau sumontuotais moduliais nepažeisdamos konstrukcijų.

    Kas pasikeitė saulės parkų laukuose

    Ganymas po moduliais daliai operatorių tapo alternatyva šienavimui ar herbicidams, ypač dideliuose plotuose. Be to, augalijos danga padeda mažinti dirvos eroziją, gerina vandens įsigėrimą, o gyvulių paliekamos organinės medžiagos prisideda prie dirvožemio gyvybingumo.

    Vis dėlto atokesnėse teritorijose išryškėjo kita problema: avys tampa lengvu grobiu plėšrūnams. Saulės parkai dažnai įrengiami dideliuose, atviruose plotuose, kur naktį ar sutemus pasirodantys kojotai, laukiniai šunys ar kiti plėšrūnai gali greitai padaryti reikšmingą žalą bandai.

    Kodėl saulės parkams prireikė šunų

    Siekiant sumažinti praradimus, į ganymo projektus įtraukiami bandų sargai, dažniausiai didelių veislių šunys, pritaikyti saugoti gyvulius lauke. Tokie šunys gyvena kartu su banda, patruliuoja teritorijoje ir savo buvimu bei lojimu atbaido plėšrūnus, o ne vejasi juos kaip medžiokliniai šunys.

    Praktika rodo, kad net keli šunys gali reikšmingai sumažinti išpuolių riziką, ypač kai teritorija didelė ir vien žmogaus priežiūros nepakanka. Dalis ūkininkų ir operatorių derina skirtingas priemones: aptvarus, perkeliamas elektrines tvoras, naktinį bandos laikymą ar reguliarų ganyklų perstumdymą.

    Nauda ne tik elektrai, bet ir žemei

    Agrivoltaikos šalininkai pabrėžia, kad toks modelis sprendžia kelias užduotis vienu metu: gaminama elektra, išlaikoma žemės ūkio veikla ir sumažinamos priežiūros sąnaudos. Kai kuriose vietovėse saulės moduliai suteikia pavėsį, todėl avys patiria mažiau šilumos streso, o tai svarbu karštesniuose regionuose.

    Augant saulės energetikos apimtims, didėja ir spaudimas efektyviai naudoti žemę, todėl mišrūs sprendimai tampa vis aktualesni. Saulės parkai, kuriuose dirba ir gyvuliai, ir žmonės, JAV jau nebėra vien pavienės išimtys, o sparčiai plintanti praktika, kurią perima vis daugiau projektų vystytojų.

    Galiausiai tai keičia ir visuomenės požiūrį į saulės parkus: vietoje uždaros, „negyvos“ teritorijos jie vis dažniau pristatomi kaip daugiafunkcė erdvė. Šalia elektros gamybos čia atsiranda reali žemės ūkio vertė, o keturkojai sargai tampa netikėta, bet būtina grandimi visoje sistemoje.

  • Saulės parkai buvusiuose laukuose keičia vaizdą: po moduliais plinta žydinčios pievos ir bitės

    Saulės parkai buvusiuose laukuose keičia vaizdą: po moduliais plinta žydinčios pievos ir bitės

    Dideli saulės parkai, įrengti buvusiuose kukurūzų ar sojų laukuose, iš tolo dažnai atrodo kaip pramoninė, gyvybės neturinti teritorija. Tačiau vis dažniau po moduliais vietoj žvyro ar nuolat pjaunamos vejos atsiranda žydinčios pievos, kurios keičia ir pačių parkų reputaciją, ir jų poveikį aplinkai.

    Pirmoji stambių saulės elektrinių banga daug kur buvo įrengiama siekiant kuo paprastesnės priežiūros: pliki plotai, žvyras, trumpa veja, minimalus augalų kiekis. Toks sprendimas mažino apželdinimo kaštus, bet kartu didino dirvos kaitimą, dulkėtumą ir neskatino biologinės įvairovės, todėl kaimynystėje gyvenantiems ūkininkams šalia esantis parkas neretai atrodė kaip prarasta žemė.

    Kas keičiasi po moduliais?

    Dalies vystytojų požiūris pastaraisiais metais keičiasi: po moduliais ir tarp eilių sėjami vietiniai žoliniai augalai bei laukinės gėlės. Tokie mišiniai dažnai parenkami taip, kad žydėjimas tęstųsi nuo ankstyvo pavasario iki pirmųjų šalnų, o augalai atliktų ne tik estetinę, bet ir aiškią ekologinę funkciją.

    Žydinčios pievos padeda stabilizuoti dirvožemį, mažina eroziją ir geriau sulaiko kritulių vandenį, todėl sumažėja paviršinis nuotėkis. Augalų šaknys gerina dirvos struktūrą, o modulių metamas šešėlis kai kuriose vietose palaiko drėgmę per sausras ir mažina dirvos perkaitimą vasarą.

    Nauda dirvai ir vandeniui

    Tyrimuose, kuriuose vertinta, kaip keičiasi vandens kokybė aplink tokius apželdintus saulės parkus, fiksuojamas mažesnis maistmedžiagių nuplovimas į vandens telkinius. Kai kuriuose projektuose nurodoma, kad giliomis šaknimis pasižymintys augalai gali reikšmingai sumažinti fosforo nuotėkį, o tai ypač aktualu teritorijose, kuriose eutrofikacija kelia grėsmę upeliams ir ežerams.

    Praktinis efektas juntamas ir eksploatacijoje: tankesnė augalija mažina dulkių pakilimą, gali slopinti invazinių piktžolių plitimą, o vietoj nuolatinio pjovimo dažniau pasirenkama tikslingesnė priežiūra. Tokia danga tampa ne „tuščia“ saulės parko zona, o funkcinė ekosistemos dalis.

    Netikėtas laimėtojas – apdulkintojai

    Ryškiausias pokytis – apdulkintojų sugrįžimas. Žydinčios pievos po moduliais pritraukia vietines bites, medunešes bites, drugius ir kitus vabzdžius, kuriems tradicinė intensyvi žemdirbystė dažnai palieka vis mažiau tinkamų buveinių.

    Tokiuose saulės parkuose kai kur pradeda dirbti ir bitininkai, statydami avilius parko pakraščiuose. Tyrimų duomenimis, tinkamai parinkus žydinčius augalus ir užtikrinus nepertraukiamą žydėjimo „sezoną“, medaus produkcija gali reikšmingai išaugti, kartu nedarant įtakos pačios elektrinės gamybai.

    Apdulkintojai neišlieka vien saulės parko ribose: jie skraido į aplinkinius laukus ir pievas, todėl teoriškai gali prisidėti prie apdulkinimo ir gretimuose ūkiuose. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tai, kad apdulkintojai yra reikšmingi daugelio žemės ūkio kultūrų derliui, o jų populiacijos daugelyje regionų mažėja dėl buveinių nykimo ir kraštovaizdžio supaprastėjimo.

    Dėl to keičiasi ir senas ginčas „maistas ar energija“. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, kai saulės energijos gamyba derinama su žemės ūkio bei gamtosaugos tikslais, o pati teritorija naudojama ne vien elektrai, bet ir dirvos bei biologinės įvairovės būklei gerinti.

    Galiausiai paradoksas tampa akivaizdus: iš šalies tamsių modulių jūra gali atrodyti kaip negyvas plotas, tačiau po ja kartais formuojasi viena gyviausių vietų apylinkėje. Jei tokia praktika plis, saulės parkai gali tapti ne tik švarios energijos, bet ir apdulkintojų bei žydinčių buveinių infrastruktūra.

  • 40 avių saulės parke parodė netikėtą efektą: kaip ganymas keičia saulės elektrinių priežiūrą

    40 avių saulės parke parodė netikėtą efektą: kaip ganymas keičia saulės elektrinių priežiūrą

    Didžiosios Britanijos Vakarų Oksfordšyre veikiantis Westmill Saulės parkas pasirinko neįprastą sprendimą saulės elektrinės aplinkai prižiūrėti: vietoj dažno šienavimo ar cheminių priemonių teritorijoje ganosi avis. Į parką atvesta maždaug 40 avių banda padėjo suvaldyti augmeniją ir kartu išryškino, kaip tokie sprendimai gali paveikti pačios elektrinės projektavimą bei eksploatavimą.

    Šis modelis siejamas su agrivoltaika, kai toje pačioje žemėje derinama saulės energijos gamyba ir žemės ūkis. Praktika Europoje plečiasi, nes padeda mažinti žemės naudojimo konfliktus: saulės moduliai neužkerta kelio tam tikrai veiklai, o dalis ūkių gauna papildomų pajamų ir didesnį stabilumą.

    Westmill atveju teritorija nuo pat pradžių buvo tvarkoma kaip gamtai palankesnė erdvė: po modulių įrengimo ji buvo apsėta vietinėmis augalų rūšimis. Tačiau vien pasėti nepakanka, nes laikui bėgant kai kurios agresyvesnės piktžolės gali išstumti jautresnes pievų rūšis ir sumažinti žydinčių augalų įvairovę.

    Ganymas čia pritaikytas kaip mažo poveikio priežiūros priemonė, paremta tarpinio trikdymo principu, kai ekosistemai periodiškai daromas ribotas poveikis, neleidžiantis vienai rūšiai dominuoti. Avių ganymas planuojamas taip, kad mažiau trikdytų perinčius paukščius ir pavasarį bei vasarą reikalingus žydinčius augalus, svarbius vabzdžiams apdulkintojams.

    Praktinis rezultatas – natūralesnė augmenijos kontrolė ir papildomas dirvos tręšimas. Saulės parkų operatoriams tai gali reikšti ir mažesnes priežiūros sąnaudas, nes rečiau reikia važiuoti technikai šienauti, o dirvožemis mažiau žalojamas sunkesne įranga, ypač drėgnesniais sezonais.

    Kaip avys pakeitė saulės parko dizainą

    Iš pradžių didžiausias klausimas buvo saugumas: ar gyvuliai nepažeis kabelių, tvirtinimų ar kitų jautrių infrastruktūros vietų. Sprendimas pasirodė labiau inžinerinis nei organizacinis – modulių konstrukcijos buvo pritaikytos taip, kad būtų daugiau prošvaisos nuo žemės, o tvirtinimai atsparesni mechaniniam poveikiui.

    Toks „avių saugus“ sprendimas turėjo šalutinę naudą: didesnė prošvaisa ir tvirtesnės konstrukcijos palengvina techninę priežiūrą, o pati sistema tampa atsparesnė ekstremalesniems orams. Kitaip tariant, prisitaikymas prie biologijos paskatino kurti patvaresnę infrastruktūrą, kuri dažnai vertinama ir draudimo bei eksploatacijos rizikų požiūriu.

    Pastebėta ir gyvūnų elgsena: moduliai suteikia užuovėją nuo vėjo ir lietaus, todėl banda linkusi laikytis po konstrukcijomis. Dėl to ganymas tampa labiau prognozuojamas, o gyvuliams sudaromos komfortiškesnės sąlygos, ypač permainingu oru.

    Kodėl tai svarbu energetikai ir žemės ūkiui

    Augant saulės elektrinių apimtims, vis dažniau keliami klausimai, kaip šalia energetikos tikslų išlaikyti kraštovaizdžio kokybę ir biologinę įvairovę. Agrivoltaika tampa vienu iš atsakymų: ji leidžia ne tik gaminti elektrą, bet ir kurti funkcionalias buveines, jei teritorijos planuojamos atsakingai.

    Westmill pavyzdys rodo, kad saulės parkas nebūtinai turi būti sterili pramoninė erdvė. Tinkamai valdant augmeniją ir parenkant priežiūros metodus, galima derinti energijos gamybą, dirvožemio būklės gerinimą ir didesnę vietinių rūšių įvairovę.

    Tokie projektai tampa svarbūs ir bendruomenėms, nes vietos gyventojai dažniau palaiko sprendimus, kurie turi apčiuopiamą naudą aplinkai ir leidžia aiškiau matyti, kaip energetikos infrastruktūra gali „sugyventi“ su gamta. Dėl to agrivoltaikos idėjos vis dažniau svarstomos kaip praktinis standartas naujiems saulės parkams, ypač ten, kur ribota žemė ir intensyviai konkuruoja skirtingi jos naudojimo būdai.

  • Saulės elektrinę niokojo piktžolės, bet ūkininko sprendimas su kiaulėmis pakeitė viską

    Saulės elektrinę niokojo piktžolės, bet ūkininko sprendimas su kiaulėmis pakeitė viską

    Didelėje saulės elektrinėje Australijoje sparčiai augančios piktžolės ėmė kelti vis didesnę problemą: tanki augmenija plito po moduliais ir mažino saulės šviesos patekimą iki panelių. Tokie želdynai ne tik menkina elektrinės našumą, bet ir didina priežiūros kaštus, ypač kai reikia nuolat pasiekti sunkiai prieinamas vietas.

    Įprasti sprendimai, tokie kaip mechaninis šienavimas ar herbicidų naudojimas, šalia trapios įrangos turi ribų. Technika gali pažeisti laidus ar konstrukcijas, o chemikalai kelia aplinkosauginių ir darbo saugos klausimų, todėl operatoriai ieško alternatyvų, kurios būtų ir saugios, ir ekonomiškos.

    Tuomet vietos ūkininkas pasiūlė netikėtą, bet praktišką idėją: vietoj mašinų ir chemijos pasitelkti gyvulius. Iš pradžių teritorijoje buvo ganomos avys, tačiau jos ne visada susidorojo su kietesniais ir tankesniais sąžalynais po žemai esančiais moduliais.

    Lūžis įvyko, kai į elektrinę atvežta 10 ramesnės veislės, mažesnių kiaulių. Per kelias savaites jos ne tik išardė tankius piktžolių kupstus, bet ir išjudino suslėgtą dirvos paviršių, taip natūraliai apsunkindamos greitą piktžolių atžėlimą.

    Kiaulių elgsena pasirodė ypač naudinga ten, kur prieiga sudėtingiausia: tarp atramų, po konstrukcijomis ir vietose, kur technika turi didžiausią riziką užkabinti įrangą. Gyvuliai judėjo mažais plotais, buvo rotuojami tarp zonų ir tapo tarsi gyva priežiūros komanda, padedanti palaikyti švarią aplinką aplink modulius.

    Toks sprendimas įsilieja į platesnę tendenciją, vadinamą agrivoltaika, kai energijos gamyba derinama su žemės ūkio veikla. Daugelyje šalių saulės parkai vis dažniau pritaikomi ganymui ar biologinės įvairovės didinimui, nes tai gali sumažinti šienavimo poreikį, triukšmą, degalų sąnaudas ir emisijas.

    Elektrinės operatorius po bandymo nusprendė išlaikyti šį modelį ir plėsti praktiką, nes rezultatai buvo apčiuopiami. Be efektyvesnės augmenijos kontrolės, buvo pastebėta ir papildoma nauda: mažesnė gaisrų rizika sausringu laikotarpiu bei geresnė dirvožemio būklė vietose, kur anksčiau žolė sudarydavo storą, sunkiai suvaldoma sluoksnį.

    Nors toks metodas tinka ne kiekvienai vietovei ir reikalauja atsakingo gyvūnų gerovės bei biosaugos planavimo, Australijos pavyzdys rodo, kad kartais efektyviausi sprendimai būna paprasti. Ten, kur tradicinė priežiūra brangi ar rizikinga, gyvuliai gali tapti patikimu būdu išlaikyti saulės elektrinę efektyviai veikiančią.

  • „Volkswagen“ saulės parke Tenesyje 33 600 panelių saugo asilas: kodėl tai pasiteisino

    „Volkswagen“ saulės parke Tenesyje 33 600 panelių saugo asilas: kodėl tai pasiteisino

    Asilas tarp saulės modulių

    Tenesyje, Čatanugoje, „Volkswagen“ gamyklą aptarnaujantis saulės energijos parkas netikėtai turi ir keturkojį „darbuotoją“ – išgelbėtą asilą Burrito. Jis prižiūri teritoriją, kurioje veikia 33 600 saulės modulių, ir saugo šalia ganomas avis.

    Tokie sprendimai iš pirmo žvilgsnio gali skambėti kaip egzotika, tačiau tai yra praktiškas bandymas spręsti dvi problemas vienu metu: augmenijos kontrolę ir gyvulių apsaugą. Praktika siejama su agrivoltaika, kai elektros gamyba derinama su žemės ūkio veikla.

    Avys šienapjūtę pakeitė ganymu

    Dideliuose saulės parkuose žolė ir krūmynai gali mažinti modulių efektyvumą, trukdyti priežiūrai ir didinti gaisrų riziką sausuoju laikotarpiu. Įprasta mechaninė žolės priežiūra kainuoja, reikalauja technikos, o šalia kabelių ir įrangos didėja ir netyčinių pažeidimų tikimybė.

    Parką valdanti „Silicon Ranch“ pasirinko avininkystę kaip natūralesnę alternatyvą: avys nuėda augmeniją po moduliais, mažiau suslegia dirvą nei sunkioji technika ir leidžia palaikyti tvarkingą teritoriją be nuolatinio pjovimo. Tokia praktika plačiau taikoma ir kituose saulės ūkiuose, siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą teritorijų priežiūrai.

    Kodėl prireikė Burrito

    Vis dėlto avis tenka saugoti: atvirose, aptvertose teritorijose joms grėsmę gali kelti plėšrūnai, o nuostoliai kyla ne tik ūkininkams, bet ir projekto operatoriams. Čia ir atsirado Burrito vaidmuo – jis laikosi arti bandos, vaikšto palei tvoras ir reaguoja į įtartinus judesius.

    Asilai nuo seno naudojami kaip bandų sargai, nes instinktyviai gina teritoriją ir dažnai drąsiai stoja prieš šunis ar kitus plėšrūnus. Saulės parke tai tapo paprastu, bet veiksmingu saugumo sluoksniu, leidžiančiu sumažinti riziką be papildomos infrastruktūros.

    „Jo darbas paprastas: avys gano, o Burrito užtikrina, kad jos ramiai grįžtų atgal“, – sakė projekto atstovai.

    Šis modelis taip pat parodo platesnę kryptį, kuria juda atsinaujinančios energetikos projektai: ieškoma sprendimų, kurie vienu metu mažintų eksploatacijos kaštus, gerintų teritorijų valdymą ir leistų infrastruktūrai „gyventi“ kartu su gamta. Dėl to gyvūnų ganymas po saulės moduliais vis dažniau vertinamas ne kaip laikinas eksperimentas, o kaip ilgalaikės priežiūros strategija.

    Čatanugos atvejis išsiskiria tuo, kad čia sujungti abu elementai: avys pakeičia dalį technikos darbo, o asilas sumažina praradimus ir stresą bandoje. Dėl to Burrito iš gelbėto gyvūno tapo svarbia, nors ir neįprasta, saulės parko ekosistemos dalimi.

  • Australijoje saulės elektrinei trukdė piktžolės: ūkininkas įleido kiaules ir sutaupė

    Australijoje vienoje didelėje saulės elektrinėje netikėtą problemą sukėlė sparčiai plintančios piktžolės, kurios užstodavo šviesą ir mažino modulių efektyvumą. Įprasti sprendimai, tokie kaip šienavimas technika ar chemikalai, kėlė riziką pažeisti įrangą ir didino eksploatacijos sąnaudas.

    Tuomet vietos ūkininkas pasiūlė nestandartinį, bet praktišką sprendimą: į elektrinės teritoriją įleisti kiaules. Pasirinkta ne masinė komercinė veislė, o mažesnės ir ramesnės kunekune kiaulės, kurios lengviau valdomos ir kelia mažiau chaoso aptvertoje teritorijoje.

    Kiaulės greitai suėdė piktžoles, kurios dengė saulės modulius ir trukdė jų darbui. Tačiau efektas neapsiribojo vien „natūraliu šienavimu“: ieškodamos maisto jos rausė žemės paviršių ir natūraliai pureno tankiai sužėlusius plotus.

    Toks judėjimas padėjo kontroliuoti augaliją ir sumažinti degios biomasės kiekį, o kartu ir gaisrų riziką sausringesniais periodais. Be to, purenesnė dirva geriau sugeria vandenį, todėl dalis teritorijos ilgainiui gali tapti atsparesnė staigiems oro pokyčiams.

    Elektrinės priežiūra paprastai reiškia dažnus technikos važiavimus, degalų sąnaudas ir žmogiškųjų resursų laiką, ypač kai augalija atauga greitai. Įleidus gyvūnus, dalis šių darbų sumažėjo, nes teritorijos tvarkymas tapo nuolatiniu ir beveik nenutrūkstamu procesu.

    Rezultatas buvo apčiuopiamas: sumažėjo degalų poreikis ir techninės priežiūros kaštai, o kartu ir rizika netyčia apgadinti konstrukcijas. Tokia praktika vis dažniau minima kaip viena iš agrivoltainės krypties apraiškų, kai energijos gamyba derinama su žemės naudojimu.

    Saulės parkai užima didelius plotus, todėl augalijos kontrolė tampa nuolatiniu iššūkiu, ypač regionuose, kur šiluma ir drėgmė skatina greitą augimą. Dėl to operatoriai ieško sprendimų, kurie būtų pigesni, tvaresni ir mažiau priklausomi nuo cheminių priemonių ar intensyvaus technikos darbo.

    Šis Australijos pavyzdys rodo, kad, tinkamai suplanuota ir prižiūrima, saulės elektrinė gali veikti kaip savotiška mišri ekosistema. Nors daug kur tokiems tikslams dažniau pasirenkamos avys, kai kuriose situacijose kiaulės gali suteikti papildomą naudą dėl savo elgsenos ir gebėjimo „išjudinti“ sutankėjusią augaliją.

  • Miuncheno „Feldwerke“ gavo 12 mln. eurų kreditą: per 18 mėnesių žada pastatyti 100 MW agri-PV

    Miuncheno „Feldwerke“ gavo 12 mln. eurų kreditą: per 18 mėnesių žada pastatyti 100 MW agri-PV

    Miunchene įsikūręs AgTech startuolis „Feldwerke“, kuriantis ir diegiantis agri-PV (agrivoltaikos) sprendimus, užsitikrino pirmą didesnį skolos finansavimą. Bendrovei suteikta 12 mln. eurų atnaujinama kredito linija, skirta maždaug 100 MW statybų portfeliui įgyvendinti per artimiausius 18 mėnesių.

    Finansavimą suteikė Prancūzijos skolos fondas, besispecializuojantis atsinaujinančios energetikos projektuose Europoje. Tokios kredito linijos dažniausiai naudojamos statybų ir vystymo etapams, kai projektams reikia apyvartinių lėšų iki jų prijungimo prie tinklo arba perėjimo į ilgalaikį projektinį finansavimą.

    „Šis finansavimas yra reikšmingas lūžis „Feldwerke“ ir aiškus signalas, kad instituciniai investuotojai mato agri-PV kaip perspektyvų žemės naudojimo modelį. Atnaujinama kredito linija suteikia mums lankstumo greitai ir efektyviai įgyvendinti 100 MW portfelį“, – sakė „Feldwerke“ vadovas Nilsas Kuchenbuchas.

    „Feldwerke“ įkurta 2023 metais Miunchene, o jos veiklos kryptis – atviro lauko agri-PV projektai, derinantys elektros gamybą ir žemės ūkio veiklą. Bendrovė skelbia per maždaug dvejus su puse metų įrengusi daugiau nei 20 MW galios, įskaitant ir didžiausią agri-PV instaliaciją Pietų Vokietijoje.

    Agri-PV esmė – saulės moduliai montuojami virš žemės ūkio paskirties plotų taip, kad žemė po jais ir tarp eilių išliktų naudojama ūkininkavimui, pavyzdžiui, augalininkystei ar ganymui. „Feldwerke“ akcentuoja vienos ašies sekimo konstrukcijas, kurios seka saulę ir padeda pagaminti daugiau elektros per metus, o taip pat pagaminti santykinai daugiau energijos ryto ir vakaro valandomis, kai paklausa dažnai būna aukštesnė.

    Bendrovės teigimu, dvigubas žemės panaudojimas tampa svarbiu argumentu tiek investuotojams, tiek savivaldybėms, ieškančioms būdų plėtoti atsinaujinančią energetiką neatsisakant žemės ūkio funkcijų. Praktikoje tai gali mažinti konkurenciją dėl žemės tarp energetikos projektų ir ūkininkavimo, o kartu suteikti papildomų pajamų srautų regionuose.

    „Feldwerke“ nurodo šiuo metu vystanti apie 50 projektų, kurių bendra planuojama galia viršija 400 MW. Gauta kredito linija bus naudojama tik agri-PV elektrinių statyboms, o artimiausiu laikotarpiu įmonė turi apie 100 MW projektų įvairiose stadijose – nuo baigiamojo planavimo iki aktyvių statybų.

    Atsinaujinančios energetikos rinkoje atnaujinamos kredito linijos vertinamos dėl paprastos logikos: užbaigus projektą ir jį prijungus prie elektros tinklo, finansavimo poreikis statyboms sumažėja, o kredito limitas vėl tampa prieinamas kitam objektui. Tai leidžia vienu metu vykdyti kelis projektus ir greičiau didinti įrengtą galią, ypač kai portfelis susideda iš daugybės atskirų statybų aikštelių.

    „Feldwerke“ taip pat viešai deklaruoja ambiciją iki 2030 metų pasiekti 1 GW įrengtos galios. Jei planuojamas 100 MW etapas bus įgyvendintas laiku, tai taps svarbiu žingsniu įmonei siekiant masto, kurio dažnai reikalauja instituciniai investuotojai ir didesni infrastruktūros finansuotojai.

  • Saulės elektrinė Australijoje avis patikėjo lamoms: jos saugo bandą nuo lapių ir mažina išlaidas

    Saulės elektrinė Australijoje avis patikėjo lamoms: jos saugo bandą nuo lapių ir mažina išlaidas

    Saulės parkas ir avys vienoje vietoje

    Naujojo Pietų Velso regione Australijoje veikiantis Shoalhaven bendruomenės saulės parkas pasirinko netipišką sprendimą: žolę po saulės moduliais prižiūri avys. Toks vadinamasis agrivoltaikos modelis leidžia vienu metu gaminti elektrą ir išvengti nuolatinio šienavimo ar technikos naudojimo.

    Praktika paprasta: gyvūnai nuėda žolę, o saulės moduliai suteikia pavėsį per kaitras. Tokiu būdu mažėja infrastruktūros priežiūros poreikis, o kai kuriais atvejais sumažėja ir gaisro rizika, nes kontroliuojama sausos žolės masė.

    Kai atsirado plėšrūnų problema

    Visgi avys po moduliais išsprendė tik dalį ūkio rūpesčių. Naktimis bandą pradėjo puldinėti lapės, o atvirose teritorijose, kur gausu slėptuvių tarp konstrukcijų ir šešėlių juostų, plėšrūnams lengviau nepastebėti priartėti.

    Saulės parko operatoriams reikėjo apsaugos sprendimo, kuris galėtų gyventi šalia avių ir nereikalautų sudėtingos, brangiai kainuojančios priežiūros. Taip buvo pasirinktas metodas, plačiai taikomas gyvulininkystėje: bandos apsaugos gyvūnai.

    Sprendimas su ilgais kaklais

    Į teritoriją atgabentos dvi lamos, kurios ėmė elgtis kaip nuolatiniai bandos sargai. Lamos paprastai pasižymi budrumu, plačiu matymo lauku ir linkusios ne sprukti, o stoti tarp grėsmės ir bandos, todėl plėšrūnams tampa gerokai sunkiau priartėti.

    Projekto komunikacijoje nurodoma, kad lamos laikosi arti avių, stebi teritoriją ir reaguoja į nepažįstamus gyvūnus, taip mažindamos riziką naktinių užpuolimų metu. Toks sprendimas iš esmės veikia kaip biologinė apsaugos sistema, papildanti agrivoltaikos naudą.

    „Mums reikėjo apsaugos, kuri būtų kartu su banda, o ne dar vienos technikos, kurią nuolat reikia prižiūrėti“, – sakė projekto atstovas.

    Kodėl tai svarbu ir už Australijos ribų

    Šis pavyzdys išryškina platesnę tendenciją, kai saulės energetika derinama su žemės ūkiu, o infrastruktūra projektuojama taip, kad leistų vykdyti veiklas po moduliais. Agrivoltaika pasaulyje dažnai įvardijama kaip būdas efektyviau naudoti žemę, sumažinti priežiūros sąnaudas ir kurti papildomas pajamas ūkiams.

    Shoalhaven atvejis parodo ir kitą aspektą: kai teritorijoje atsiranda gyvūnų, neišvengiamai reikia galvoti apie jų saugumą. Kai kur tai sprendžiama aptvarais ar šunimis, o čia pasirinktos lamos tapo praktišku kompromisu, leidžiančiu išlaikyti agrivoltaikos modelį be esminių pokyčių.

  • Saulės elektrinę užgožė dobilai, bet sprendimas pasirodė netikėtas: po panelėmis apsigyveno karvės

    Saulės elektrinę užgožė dobilai, bet sprendimas pasirodė netikėtas: po panelėmis apsigyveno karvės

    Vidurio Tenesyje veikiančioje saulės elektrinėje žolės priežiūra virto rimtu iššūkiu: dobilai ir kita augmenija ėmė sparčiai plisti tarp konstrukcijų, o įprasti sprendimai kainavo vis brangiau. Technika ir žmonių brigados nespėjo su augimu, todėl operatorius ieškojo būdo, kaip teritoriją prižiūrėti nuolat, bet nekenkiant įrangai.

    Sprendimas buvo netikėtas, bet praktiškas: į teritoriją įleista 10 karvių su veršeliais, kurie pradėjo ganytis tiesiai po saulės moduliais. Tokia praktika vis dažniau siejama su agrivoltaika, kai ta pati žemė naudojama ir elektros gamybai, ir žemės ūkio veiklai.

    Kaip veikia ganymas po panelėmis

    Didžiausia baimė tokiose vietose paprastai susijusi su sauga: stambūs gyvuliai teoriškai gali apgadinti atramas, kabelius ar kitą infrastruktūrą. Todėl šiame projekte buvo pritaikyta valdymo sistema „CattleTracker“, kuri padeda stebėti gyvulių buvimo vietą ir sumažinti rizikas jautriose zonose.

    Vietos komanda akcentuoja, kad ganymas sumažino poreikį naudoti triukšmingą techniką bei dažną šienavimą, o teritorijos priežiūra tapo tolygesnė. Be to, karvės karščiausiu metu linkusios ilsėtis saulės modulių metamoje paunksmėje, todėl ganymas pasiskirsto natūraliai, mažėja perintensyvaus nuganymo tikimybė.

    Kodėl tai svarbu saulės parkams

    Saulės parkai sukuria specifinį mikroklimatą: dalyje teritorijos susidaro daugiau pavėsio ir drėgmės, todėl tam tikri augalai gali vešėti sparčiau nei atviroje pievoje. Dėl to augmenijos kontrolė tampa ne tik estetiniu, bet ir techniniu klausimu, nes peraugusi žolė gali trukdyti prieigai, didinti gaisro riziką ir branginti eksploataciją.

    Gyvulių ganymas kaip alternatyva vis dažniau aptariamas dėl kelių priežasčių: jis mažina mechaninio šienavimo poreikį, gali sumažinti cheminių priemonių naudojimą ir leidžia ūkiams gauti papildomą naudą iš tos pačios žemės. Kai kuriuose regionuose dažniau pasirenkamos avys, tačiau JAV kontekste pabrėžiama, kad galvijų yra gerokai daugiau, todėl klausimas, ar tokį modelį galima išplėsti, tampa ypač aktualus.

    Agrivoltaika iš nišos į praktiką

    Šis Tenesio pavyzdys rodo kryptį, kuria juda dalis atsinaujinančios energetikos: infrastruktūra planuojama taip, kad derėtų su žemės naudojimu ir vietos ūkininkavimu, o ne konkuruotų su juo. Jei technologiniai sprendimai, skirti gyvulių ir įrangos saugai, pasiteisina, tokie projektai gali tapti patrauklesni ir energetikos vystytojams, ir ūkininkams.

    Operatorius nurodo, kad karvės su veršeliais šiame objekte tapo nuolatine teritorijos priežiūros dalimi. Praktinis rezultatas paprastas: vietoj nuolatinio kovojimo su augmenija atsirado savaime veikiantis, kasdienis „žaliasis“ sprendimas, kuris kartu kuria ir papildomą ūkinę vertę.