Prancūzijos ūkiuose, kur bandoma vienu metu gaminti elektrą ir auginti derlių, saulės moduliai virš pasėlių sukėlė netikėtą problemą: krituliai ėmė kristi ne tolygiai, o koncentruotomis srovėmis. Tyrėjai nustatė, kad tokios vandens „užuolaidos“ gali mechaniškai pažeisti jautresnes kultūras ir išbalansuoti drėgmės režimą lauke.
Šis reiškinys fiksuotas eksperimentinėje aikštelėje Monpeljė apylinkėse Prancūzijoje. Maždaug 500 kvadratinių metrų plote įrengtos keturios saulės panelių eilės buvo pakeltos apie 5 metrų aukštyje, o pati konstrukcija veikė tarsi skėtis, surenkantis vandenį ir nukreipiantis jį į kraštus.
Stebėjimai parodė, kad lauke formavosi trys skirtingos zonos: po panelėmis dirva išlikdavo sausesnė, tarp eilių kritulių kiekis būdavo artimesnis įprastam, o ties panelių kraštais susidarydavo ypač intensyvios vandens srovės. Esant vėjui, šios srovės virsdavo tankiomis vertikaliomis „lietaus užuolaidomis“, kurios vietomis veikė lyg vandens siena.
Drėkinimo specialistai vandens pasiskirstymą įvertino koeficientu 2,13, nors idealiu atveju jis turėtų būti artimas nuliui. Praktikoje tai reiškia, kad vienoje lauko dalyje augalai gali skęsti, o kitoje patirti drėgmės deficitą, todėl mažėja derliaus stabilumas ir sudėtingėja agronominių sprendimų planavimas.
Papildomą riziką didino panelių pasvirimo kampai ir besikeičianti vėjo kryptis: vanduo nuo konstrukcijų kraštų buvo nunešamas ir „numetamas“ ant pasėlių su didesne jėga. Tokiais atvejais kyla ne tik pažeidimų rizika augalams, bet ir dirvos paviršiaus erozijos tikimybė, ypač per intensyvesnes liūtis.
Sprendimo ieškantys inžinieriai pritaikė valdymo modelį, leidžiantį keisti panelių padėtį realiu laiku pagal vėjo greitį, kryptį ir kritulių intensyvumą. Kai moduliai pradėjo „reaguoti“ į orą, vandens pasiskirstymas lauke tapo tolygesnis, o koeficientas sumažėjo nuo 2,13 iki 0,22.
Tyrėjai akcentuoja, kad toks valdymas gali paversti problemą įrankiu: srautai gali būti nukreipiami ten, kur drėgmės labiausiai trūksta, o ekstremalių liūčių poveikis pasėliams sumažinamas. Augant agrovoltaikos projektų skaičiui Europoje, vis dažniau vertinama ne tik elektros gamyba ir šešėlio nauda, bet ir tai, kaip konstrukcijos keičia mikroklimatą bei vandens apytaką lauke.