CP v2

Tag: Aikido Technologies

  • Plaukiojanti vėjo jėgainė su duomenų centru po vandeniu: Norvegijoje bus bandoma 10 MW DI galia

    Plaukiojanti vėjo jėgainė su duomenų centru po vandeniu: Norvegijoje bus bandoma 10 MW DI galia

    Plaukiojančios jūrinės vėjo jėgainės gali tapti ne tik elektros gamybos, bet ir skaitmeninės infrastruktūros dalimi. JAV startuolis „Aikido Technologies“ pristatė idėją duomenų centrą įrengti pačios jėgainės povandeninėse atramose, taip sprendžiant ir energijos, ir aušinimo iššūkius.

    Projektas orientuotas į DI skaičiavimams reikalingą kompiuterinę galią, kuri pastaraisiais metais sparčiai auga. Didžiausia problema tokiai infrastruktūrai paprastai tampa ne tik elektros poreikis, bet ir šiluma, kurią reikia patikimai pašalinti ištisus metus.

    Kodėl duomenų centrai keliasi nuo kranto?

    Tarptautinė energetikos agentūra skaičiuoja, kad duomenų centrai 2022 metais sunaudojo apie 460 teravatvalandžių elektros, o artimiausiais metais šis skaičius gali viršyti 1 000 teravatvalandžių. Augimą skatina debesija, vaizdo transliacijos ir ypač DI modelių mokymas bei naudojimas.

    Kitas jautrus klausimas yra aušinimas: dalis duomenų centrų naudoja didelius gėlo vandens kiekius, o tai kai kuriose vietovėse kelia konfliktus su vietos bendruomenėmis ir didina rizikas sausros metu. Dėl to ieškoma sprendimų, kurie mažintų priklausomybę nuo vandens ir leistų šilumą šalinti efektyviau.

    Duomenų centras jėgainės atramose

    „Aikido Technologies“ siūlomas sprendimas pavadintas AO60DC. Tai plaukiojanti jūrinė vėjo platforma su trimis didelėmis tuščiavidurėmis plieninėmis atramomis, kuriose vietoj įprasto balastinio vandens būtų įrengta serverinė įranga.

    Bendrovė teigia, kad viena tokia konstrukcija galėtų derinti 15–18 megavatų vėjo turbiną, 10–12 megavatų skaičiavimų pajėgumą ir bateriją. Skaičiavimo apkrova būtų maitinama vėju ir baterija, o jungtis su tinklu reikalinga kaip papildoma galimybė, ypač ramesniais periodais.

    Šaltas jūros vanduo kaip aušintuvas

    Pagrindinis sumanymo argumentas yra aušinimas: jūroje šiluma gali būti perduodama per povandeninių atramų plienines sieneles į aplinkinį jūros vandenį. Tokiu būdu būtų mažinamas poreikis aktyvioms aušinimo sistemoms, kurios sausumoje sudaro reikšmingą duomenų centro energijos sąnaudų dalį.

    Teoriškai tai leistų apsieiti beveik be gėlo vandens ir išvengti aušinimo bokštų ar didelių vandens rezervų. Vis dėlto praktikoje tokiam sprendimui reikės aiškiai įrodyti, kad šiluminis poveikis aplinkai yra ribotas ir valdomas.

    Kada bus realus bandymas ir kokios rizikos?

    Pirmasis koncepcijos bandymas numatytas Šiaurės jūroje prie Norvegijos krantų iki 2026 metų pabaigos. Planuojama apie 100 kilovatų demonstracinė sistema, sukurta panaudojant atnaujintą turbiną, kuri turėtų parodyti, ar serveriai patikimai veikia jūrinėje aplinkoje.

    Pilno masto komercinis projektas, kaip skelbiama, taikomas Jungtinei Karalystei ir galėtų startuoti 2028 metais. Bendrovė taip pat nurodo prisijungusi prie „NVIDIA“ startuolių programos, o tai signalizuoja apie orientaciją į didelio našumo skaičiavimus ir DI darbo krūvius.

    Rizikų sąrašas ilgas: druskingas vanduo ir korozija, sudėtingesnė priežiūra atviroje jūroje, kibernetinio saugumo ir patikimumo reikalavimai, taip pat galimas poveikis jūrų ekosistemoms dėl šilumos sklaidos. Prie viso to prisideda ir plaukiojančių vėjo parkų kaštų spaudimas, kuris pastaruoju metu yra viena karščiausių jūrinės energetikos temų Europoje.

    Vis dėlto kryptis atitinka platesnę tendenciją: skaičiavimai vis dažniau planuojami ten, kur yra pigi, mažai anglies dioksido išskirianti energija ir natūraliai efektyvus aušinimas. Jei bandymas prie Norvegijos pasiteisins, dalis būsimų DI duomenų centrų gali atsidurti ne pramoniniuose rajonuose, o ten, kur pučia stipriausias vėjas.

  • Po jūra slepiamas DI duomenų centras: plūduriuojanti vėjo turbina Norvegijoje taps bandymu

    Po jūra slepiamas DI duomenų centras: plūduriuojanti vėjo turbina Norvegijoje taps bandymu

    Daugiau nei šimtmetį vėjo turbinos buvo suvokiamos kaip įrenginiai, verčiantys vėją elektra. Tačiau sparčiai augant skaitmeninei ekonomikai ir DI skaičiavimo poreikiui, inžinieriai ieško būdų, kaip elektros gamybą sujungti su pačiu didžiausiu jos vartotoju.

    Nauja idėja – duomenų centrą perkelti nuo sausumos į jūrą ir integruoti jį į plūduriuojančios vėjo turbinos konstrukciją. Tokia schema žada vienu metu spręsti dvi problemas: kur gauti daug energijos ir kaip efektyviai aušinti serverius.

    Kas siūloma ir kodėl tai aktualu

    San Fransiske įsikūrusi bendrovė „Aikido Technologies“ pristato koncepciją, kurioje DI duomenų centras būtų įrengtas tuščiavidurėse plūduriuojančios platformos kojose po vandens linija. Įprastai tokiose konstrukcijose būna balastinės ertmės stabilumui, o šiame modelyje jos virstų serverių moduliais.

    Planuojama, kad vienoje platformoje būtų derinama 15–18 megavatų galios jūrinė vėjo turbina, 10–12 megavatų skaičiavimo apkrova ir baterijų sistema. Idėja paprasta: kai vėjas pučia, elektra gaminama vietoje ir iškart sunaudojama skaičiavimams, o ryšys su krantu reikalingas kaip papildoma arba sezoninė atrama.

    Aušinimas jūros vandeniu

    Duomenų centrų efektyvumą dažnai riboja ne tik elektros kaina, bet ir šilumos šalinimas. Serveriai skaičiavimo metu generuoja daug šilumos, todėl aušinimas tampa viena didžiausių eksploatacinių sąnaudų dalių, o kai kuriais atvejais reikalauja ir didelių gėlo vandens kiekių.

    Po vandeniu esantis korpusas leidžia šilumą perduoti per plienines sieneles į aplinkinį jūros vandenį, kuris veikia kaip didžiulis šilumos sugėriklis. Tokiu būdu tikimasi sumažinti aktyvaus aušinimo poreikį ir beveik atsisakyti gėlo vandens naudojimo, kas sausumoje vis dažniau kelia konfliktų dėl išteklių ir infrastruktūros.

    Terminai, rizikos ir ką parodys bandymas

    Pirmasis realus bandymas numatytas prie Norvegijos krantų: iki 2026 metų pabaigos planuojama įrengti bandomąjį apie 100 kilovatų galios sprendimą, paremtą atnaujinta turbina. Tai būtų praktinis įrodymas, ar serveriai gali patikimai veikti jūrinėje aplinkoje, kai energija ir aušinimas gaunami vietoje.

    Komercinis projekto etapas taikomas Jungtinei Karalystei, o veikimo pradžia siejama su 2028 metais. Vis dėlto išlieka svarbūs klausimai: korozija ir druskų poveikis, sudėtingas aptarnavimas jūroje, kibernetinio ir fizinio saugumo reikalavimai, taip pat poveikis ekosistemoms, jei šilumos išmetimas keistų vietines sąlygas.

    Panašios krypties eksperimentai jau buvo vykdomi, įskaitant „Microsoft“ bandymą laikyti serverius po vandeniu ir vertinti gedimų dažnį bei patikimumą. Tačiau plūduriuojančios vėjo turbinos ir DI duomenų centro sujungimas yra ambicingesnis žingsnis, nes čia vienoje vietoje sutelkiami energijos gamybos, kaupimo ir skaičiavimo procesai.

    Jei bandymai pasiteisins, toks modelis galėtų tapti alternatyva dideliems sausumos serverių ūkiams, kurie vis dažniau susiduria su ribota elektros infrastruktūra, vietos bendruomenių pasipriešinimu ir aušinimo išteklių trūkumu. Tuomet dalis skaičiavimų persikeltų ten, kur vėjas stabilus, o aušinimas – praktiškai „nemokamas“.