Daugiau nei šimtmetį vėjo turbinos buvo suvokiamos kaip įrenginiai, verčiantys vėją elektra. Tačiau sparčiai augant skaitmeninei ekonomikai ir DI skaičiavimo poreikiui, inžinieriai ieško būdų, kaip elektros gamybą sujungti su pačiu didžiausiu jos vartotoju.
Nauja idėja – duomenų centrą perkelti nuo sausumos į jūrą ir integruoti jį į plūduriuojančios vėjo turbinos konstrukciją. Tokia schema žada vienu metu spręsti dvi problemas: kur gauti daug energijos ir kaip efektyviai aušinti serverius.
Kas siūloma ir kodėl tai aktualu
San Fransiske įsikūrusi bendrovė „Aikido Technologies“ pristato koncepciją, kurioje DI duomenų centras būtų įrengtas tuščiavidurėse plūduriuojančios platformos kojose po vandens linija. Įprastai tokiose konstrukcijose būna balastinės ertmės stabilumui, o šiame modelyje jos virstų serverių moduliais.
Planuojama, kad vienoje platformoje būtų derinama 15–18 megavatų galios jūrinė vėjo turbina, 10–12 megavatų skaičiavimo apkrova ir baterijų sistema. Idėja paprasta: kai vėjas pučia, elektra gaminama vietoje ir iškart sunaudojama skaičiavimams, o ryšys su krantu reikalingas kaip papildoma arba sezoninė atrama.
Aušinimas jūros vandeniu
Duomenų centrų efektyvumą dažnai riboja ne tik elektros kaina, bet ir šilumos šalinimas. Serveriai skaičiavimo metu generuoja daug šilumos, todėl aušinimas tampa viena didžiausių eksploatacinių sąnaudų dalių, o kai kuriais atvejais reikalauja ir didelių gėlo vandens kiekių.
Po vandeniu esantis korpusas leidžia šilumą perduoti per plienines sieneles į aplinkinį jūros vandenį, kuris veikia kaip didžiulis šilumos sugėriklis. Tokiu būdu tikimasi sumažinti aktyvaus aušinimo poreikį ir beveik atsisakyti gėlo vandens naudojimo, kas sausumoje vis dažniau kelia konfliktų dėl išteklių ir infrastruktūros.
Terminai, rizikos ir ką parodys bandymas
Pirmasis realus bandymas numatytas prie Norvegijos krantų: iki 2026 metų pabaigos planuojama įrengti bandomąjį apie 100 kilovatų galios sprendimą, paremtą atnaujinta turbina. Tai būtų praktinis įrodymas, ar serveriai gali patikimai veikti jūrinėje aplinkoje, kai energija ir aušinimas gaunami vietoje.
Komercinis projekto etapas taikomas Jungtinei Karalystei, o veikimo pradžia siejama su 2028 metais. Vis dėlto išlieka svarbūs klausimai: korozija ir druskų poveikis, sudėtingas aptarnavimas jūroje, kibernetinio ir fizinio saugumo reikalavimai, taip pat poveikis ekosistemoms, jei šilumos išmetimas keistų vietines sąlygas.
Panašios krypties eksperimentai jau buvo vykdomi, įskaitant „Microsoft“ bandymą laikyti serverius po vandeniu ir vertinti gedimų dažnį bei patikimumą. Tačiau plūduriuojančios vėjo turbinos ir DI duomenų centro sujungimas yra ambicingesnis žingsnis, nes čia vienoje vietoje sutelkiami energijos gamybos, kaupimo ir skaičiavimo procesai.
Jei bandymai pasiteisins, toks modelis galėtų tapti alternatyva dideliems sausumos serverių ūkiams, kurie vis dažniau susiduria su ribota elektros infrastruktūra, vietos bendruomenių pasipriešinimu ir aušinimo išteklių trūkumu. Tuomet dalis skaičiavimų persikeltų ten, kur vėjas stabilus, o aušinimas – praktiškai „nemokamas“.