Invaziniai augalai Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje vis dažniau laikomi ne tik gamtosaugos, bet ir infrastruktūros problema. Vienas ryškiausių pavyzdžių – liaudyje dažnai atpažįstamas pagal didelius plunksniškus lapus ir itin spartų augimą božodžius gruczolowaty (Ailanthus altissima), vadinamas dievmedžiu.
Šis medis kilęs iš Rytų Azijos, tačiau Europoje išplito kaip dekoratyvinis augalas ir ilgainiui „pabėgo“ iš želdynų. Dabar jis sėkmingai įsitvirtina pakelėse, apleistose teritorijose, geležinkelių pylimuose, miestuose ir pramoninėse zonose, kur greitai užima erdves.
Kaip atpažinti dievmedį?
Dievmedis dažnai supainiojamas su riešutmedžiu ar žagreniu, tačiau atpažinimą palengvina specifinis kvapas. Patrinus lapą ar nulaužus jauną ūglį, juntamas aitrus, daugeliui nemalonus kvapas.
Medis gali užaugti iki maždaug 30 metrų, o palankiomis sąlygomis jauni augalai per sezoną paauga labai sparčiai. Dar didesnė bėda – gausūs šaknų atžalynai, kurie gali pasirodyti toliau nuo pagrindinio kamieno.
Kodėl jis laikomas pavojingu?
Šis invazinis medis plinta agresyviai ir gali stelbti vietines rūšis ne tik užgoždamas šviesą. Mokslinėje literatūroje aprašomas jo alelopatinis poveikis, kai išskiriamos medžiagos slopina kitų augalų dygimą ir augimą.
Praktikoje gyventojai dažnai skundžiasi ir žala aplinkai bei turtui: galingas šaknynas, ypač augant arti statinių, gali kelti problemų dangoms, atraminėms konstrukcijoms ar pamatų zonai. Dėl to delsimas dažnai reiškia, kad vėliau prireiks daugiau darbo ir išlaidų.
Ar galima kirsti be leidimo?
ES lygmeniu invazinėms svetimžemėms rūšims taikomas griežtas reguliavimas, o į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių rūšių sąrašą įtraukti augalai paprastai turi būti valdomi taip, kad neplistų. Dėl to praktikoje jų šalinimas daugeliu atvejų vertinamas palankiau nei vietinių medžių kirtimas.
Vis dėlto konkrečios procedūros priklauso nuo vietos taisyklių, sklypo statuso ir aplinkybių, todėl prieš darbus verta pasitikrinti savivaldybėje, ar teritorijai netaikomi papildomi apribojimai. Svarbu ir tai, kad leidimo kirsti nebuvimas nereiškia teisės augalą platinti, dauginti ar prekiauti.
Kaip veiksmingai atsikratyti?
Vien nupjauti kamieną dažnai nepakanka, nes dievmedis linkęs atželti iš šaknų ir kelis sezonus „grįžti“ naujais ūgliais. Patikimiausias kelias paprastai yra kuo didesnės šaknų sistemos dalies pašalinimas, ypač kai augalas dar jaunas.
Jei medis jau suaugęs, teritoriją būtina reguliariai apžiūrėti ir nedelsiant šalinti atžalas, kol jos nespėjo sustiprėti. Kai kuriais atvejais taikomi ir specialūs metodai, skirti atžėlimui slopinti, tačiau priemones būtina naudoti tik pagal instrukcijas ir įvertinus riziką aplinkiniams augalams bei vandeniui.
Aplinkosaugininkai pabrėžia paprastą principą: kuo anksčiau sureaguojama, tuo mažiau žalos ir darbo. Palikta viena „nekalta“ atžala po kelių metų gali virsti nuolatiniu židiniu, kurį išnaikinti tampa sudėtinga.